Trejų metų krizė – tai viena iš priežasčių, kodėl gali būti sunku džiaugtis tėvyste, auginant priešmokyklinuką. Skaitytojų prašymu tęsiame šią temą (pirmasis straipsnis čia).
Konsultuoja gydytoja psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė, www.psichoterapija-jums.lt
Yra situacijų, kurios jau savaime vaikui ir jums sunkesnės, todėl pykčio protrūkiai, galima sakyti, yra užprogramuoti.
Jeigu tik įmanoma, – stenkitės jų išvengti, pasirūpinkite, kad būtų kuo rečiau arba, jeigu kitokių sprendimų nėra, – apsišarvuokite visa turima kantrybe ir ramybe.
Pykčio protrūkiai dažnesni:
Kai vaikas yra labiau pavargęs (tada greičiau sudirgina bet kas, kas įvyksta ne taip, kaip vaikas nori, o neretai jis ir pats nežino, ko nori).
Mažesniems vaikams – dėl sunkumų išsakyti, kaip jaučiasi ir ko nori.
Vėluojant kalbos raidai.
Esant aukštesniam bendram streso lygiui (kai šeimoje konfliktuoja ar skiriasi tėvai, kas nors netenka darbo ar suserga, šeimoje netektis).
Kai yra kitų fizinių, emocinių ar psichikos problemų. Pavyzdžiui, pykčio protrūkiai dažnesni ir stipresni, kai yra aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, autizmo spektro sutrikimų.
Tėvams pernelyg reaguojant į pykčio protrūkius, kai tėvai labai jaudinasi dėl vaiko ar savęs, „kaip mes čia atrodome“, „ar neatsitiks nieko blogo“, arba nusileidžia vaiko reikalavimams (vaikas supras, kad, atkakliau ar garsiau šaukiant, jis gali gauti tai, ko nori).
Tėvai, jūs čia niekuo dėti
Nors gal dažnai ir atrodo kitaip, vis dėlto pykčio protrūkiai nėra skirti specialiai suerzinti tėvus! Vaikas paprasčiausiai elgiasi taip, kaip tuo metu jaučiasi: piktas, nepatenkintas, nusivylęs, kartais dar ir pavargęs ar pervargęs.
Neretai galima išgirsti vertinimą, kad vaikas tokiu savo elgesiu manipuliuoja tėvais. Vis dėlto tai ne visai tiesa: tam, kad sąmoningai manipuliuotume, tai yra, priverstume kitą žmogų elgtis taip, kaip mes norėtume, – turime būti sumanūs, pajusti, kas tam žmogui svarbu, į ką jis jautriau reaguoja, nors šiek tiek suplanuoti, kaip priversime jį pasijusti nepatogiai, tuomet imti ir taip padaryti. Ne toks ir paprastas uždavinys dar nelabai net kalbėti mokančiam mažyliui!
Iš tiesų iki tokio gebėjimo apgalvoti ir planuoti reikia priaugti, tad geriau būtų matyti savo vaiką ne kaip pikta jums linkintį priešą, bet kaip žmogutį, kuris dar negeba suvaldyti savo labai stiprių emocijų. Taip, kartais taip nutinka, kad net ir šis mažas žmogutis „paspaudžia“ jums jautrias vietas, tačiau taip būna ne planuojant ir galvojant, kaip jums kuo labiau pakenkti, bet netyčia arba intuityviai. Tiesą pasakius, kai esate pavargę ir galvojate, kaip kuo greičiau susiruošti į darželį ar apsipirkti parduotuvėje, jūsų jautrumas kur kas didesnis, o jautrių vietų skaičius irgi kelis kartus šokteli į viršų, palyginus su ramiu atostogų rytu, kai galėjote gerai išsimiegoti ir nereikia niekur skubėti. Ir tai labiau susiję su jumis, o ne su vaiku!
Kaip išvengti pykčio protrūkių?
Kaip gražiai yra sakoma, geriau miegančiam liūtui ūsų netampyti. Arba, jeigu turite galimybę išvengti pykčio protrūkių, – pasistenkite tą galimybę išnaudoti. Patikėkite, pykčio protrūkiai nėra gera treniruotė nei jums, nei jūsų mažyliui – dažniausiai jie tik įdirgina ir išvargina abi puses, ir tokiu nemaloniu būdu įgyta patirtis geriau jau būtų buvusi neįgyta. Tai, kad pasistengiate sudėlioti aplinkybes taip, kad vaikas būtų ramesnis, – nereiškia, kad „šokinėjate aplink vaiką“, kaip galėtų pasakyti kritikai, arba kad „stovite ant ausų“, – ne, Jūs tiesiog pasirūpinate savo ir savo vaiko ramybe ir geresne emocine būsena. Todėl jeigu tik galite, pasistenkite!
Būkite pastovūs. Laikykitės reguliaraus valgymo ir miego režimo, pasirūpinkite, kad vaikas pamiegotų ar bent pailsėtų popiet. Rutina suteikia mažiems vaikams saugumo ir neleidžia jiems pervargti.
Svarbius darbus planuokitės iš anksto. Į banką, polikliniką, parduotuvę, biblioteką ar kitas įstaigas, kur norite, kad mažylis būtų kaip galima ramesnis, eikite ryte, kol vaikas nepavargęs. Galbūt kai kuriuos reikalus (pavyzdžiui, apsipirkti parduotuvėje ar sumokėti mokesčius) galima tvarkyti internetu arba paprašyti tai padaryti artimųjų.
Mokykite vaiką žodžiais įvardinti savo jausmus, būsenas ir norus („aš pavargau“, „pykstu“, „noriu/nenoriu“, „daugiau“, „užteks“ ir panašiai) – kai jūs susikalbėsite, bus mažiau priežasčių vaikui pykti. Be to, kalbėjimasis apie jausmus ir emocines būsenas lavina vaiko emocinį intelektą.
Leiskite vaikui pasirinkti iš 2–3 dalykų ar daiktų. Pavyzdžiui: „Kurias pėdkelnes tu nori dabar mautis – raudonas ar mėlynas?“, „Ar pirma išsivalysime dantukus, tada rengsimės pižamą, ar pirma nori apsirengti pižamą, o tada išsivalyti dantukus?“ Tai leidžia vaikui jausti, kad jis nors šiek tiek valdo situaciją, o ne turi visiškai paklusti suaugusiesiems.
Pagirkite vaiką ir pastebėkite, kai jis elgiasi tinkamai: „Tu šiandien man labai padedi parduotuvėje išsirinkti pirkinius“, „Taip greitai apsirengei – puiku, greičiau galėsime išeiti į lauką ir ten ilgiau pabūsime“.
Skirkite vaikui dėmesio, nes netinkamas elgesys dažnai atsiranda tuomet, kai vaikas jaučiasi pamirštas, nereikalingas. Pakalbinkite vaiką, duokite jam nedidelių užduočių. Pavyzdžiui, parduotuvėje paprašykite surasti pačius gražiausius obuolius ir sudėti juos į maišelį.
Stenkitės, kad vaikas pajustų sėkmę. Suplanuokite nedideles, vaikui lengvai įveikiamas užduotis, pavyzdžiui, įkišti koją į jūsų jau paruoštą laikomą kojinę ir batuką, tada užsilipdyti batuko užsegimus.
Nekovokite dėl nereikšmingų dalykų, kad nepradėtumėte jaustis, jog visą laiką turite sakyti vaikui „Ne“. Pavyzdžiui, svarbu, kad eidamas į lauką vaikas apsirengtų pagal orą. O jei drabužių spalvos suderintos ne taip, kaip to norėtųsi jums, – gal tai nėra taip reikšminga?
Nukreipkite vaiko dėmesį. Kuo vaikas mažesnis, tuo lengviau galite nukreipti jo dėmesį į kažką kita: „Pasižiūrėk, koks gražus šuniukas! Einam kartu pasižiūrėti, kur jis nueis?“ Tam reikia tėvelių kūrybiškumo, tačiau tai vienas iš lengviausių būdų vaiką nukreipti norima linkme.
Kitame straipsnyje skaitykite, kaip elgtis per vaiko pykčio priepuolį.
„Mamos žurnalas“
