Seniai bandoma surasti stebuklingą formulę, kuri padėtų geriau suprasti žmogaus asmenybę.
Viena tokių teorijų yra gimimo eiliškumo arba šeimos konsteliacijos teorija. Pirmasis gimimo eiliškumą (kaip asmenybės vystymąsi įtakojantį veiksnį) aprašė austrų psichiatras Alfredas Adleris, kuris išskyrė 5 pagrindines gimimo eiliškumo pozicijas: pirmagimis, antragimis, vidurinysis, jaunėlis ir vienturtis.
Konsultuoja psichologė Laima Tamavičienė.
Teorija, bet ne taisyklė
Alfredas Adleris teigė: „Nesvarbu, kelintas vaikas šeimoje gimei. Svarbu tai, kad kiekviena gimimo pozicija pateikia visai skirtingą aplinką vystymuisi“. Bet kuriuo atveju gimimo eiliškumas nėra paprasta 1-2-3 sistema, pagal kurią visi pirmagimiai yra visiškai vienodi, vidurinieji vaikai būna tik tokie, o jaunėliai tik šitokie. Tai tiesiog tendencijos ir bendri bruožai. Niekada nereikia pamiršti, kad kiekvienas vaikas yra individualus ir unikalus.
Gimimo eiliškumo teorija teigia, kad:
Pirmagimiai dažniausiai yra daug pasiekiantys, atsakingi ir organizuoti perfekcionistai (siekiantys viską daryti tobulai). Jie ryžtingi, laikosi taisyklių, sprendžia problemas, kritiški, nerimastingi, ambicingi, sąžiningi, patikimi, trokštantys įtikti bei paklūsta autoritetams. Jie vadovaujasi šūkiu „Aš buvau pirmas, pirmas ir liksiu“.
Viduriniams vaikams būdingas lankstumas, diplomatiškumas ir dosnumas. Jie taikdariai, siekiantys kompromisų, draugiški ir visuomeniški, bet linkę į manipuliaciją ir konkurenciją. Antrasis vaikas iš pradžių vadovaujasi šūkiu: „Mes labiau pasistengsime!“, nes jam tenka susidurti su tobuluoju pirmagimiu. Vėliau, gimus dar vienam vaikui, o antrajam tapus viduriniuoju vaiku, jo šūkis keičiasi: „Gyvenimas yra nesąžiningas“.
Jaunėliai mėgsta rizikuoti. Tai draugiškos, kūrybingos, nepaklūstančios autoritetams asmenybės, turinčios gerą humoro jausmą. Malonūs, gyvybingi, gero būdo, pritariantys, manipuliuojantys, neatsakingi ir maištingi. Jauniausias vaikas vadovaujasi šūkiu: „Aš esu tituluotas (privilegijuotas)“.
Vienturčiai itin mėgsta tobulumą. Jie dar labiau organizuoti nei pirmagimiai. Tai išlepinti egoistai, turintys elgesio problemų bei perdėtą pranašumo jausmą. Tačiau jie populiarūs, nepriklausomi, visuomeniškai subrendę bei emocionalūs. Gyvenime vienturtis remiasi šūkiu: „Mane pažinti – vadinasi, mane mylėti“.
1-2-3 IR TĖVAI
Tėvų santykiai su pirmuoju vaiku
Pagaliau išaušo nuostabi diena. Laimingi tėvai rankose sūpuoja ir myluoja didžiausią stebuklą – savo pirmagimį.
Tėvai į viską žvelgia naujai, nes dar nėra turėję ankstesnės patirties. Vaikas apsuptas dėmesio, tarsi visą laiką yra rampos šviesoje. Tėvai įsitikinę, kad jų vaikas pats nuostabiausias, pats protingiausias ir pats gražiausias, todėl iškelia savo pirmagimį ant pjedestalo.
Tėvai nekantraudami stengiasi kuo daugiau padėti savo vaikui, kartais net trukdydami pačiam viską išmokti.
Jie negali ramiai sėdėti ir žiūrėti, kaip jų vaikas bando kažką daryti ir jam nesiseka. Tėvai tarsi įsitikinę, kad net ir menkiausia kliūtis yra didžiausia problema, todėl kuo greičiau skuba vaikui į pagalba, nors pastarasis jos net neprašo. Taip elgdamiesi tėvai nesuvokia, kad tokiu elgesiu tik trukdo normaliam vaiko asmenybės vystymuisi. Tokie poelgiai gali sumažinti vaiko savarankiškumo siekimą.
Pirmagimis yra vienintelis turintis galimybę pabūti ir vyriausiu, ir vieninteliu vaiku. Iš pradžių vaikas daugiausia bendrauja su suaugusiaisiais, nes šeimoje daugiau vaikų nėra. Jis net perima jų elgesio manieras, kalbėjimo būdą, žodyną.
Kartais pirmagimis tarsi virsta vadinamuoju „mažuoju suaugusiuoju“. Toks vaiko glaudus bendravimas su tėvais lemia jo tolesnį gyvenimą.
Su pirmagimiu tėvai sieja daugiausia vilčių. Jie iš anksto nusprendžia, kad šis vaikas bus tobulas, perims vertybes, bus protingiausias, gabiausias, sumaniausias, populiariausias, visų mėgstamiausias, gyvenime pasieks labai daug visose įmanomose srityse.
Kitiems pirmagimis rodomas kaip pavyzdys, kuriuo reikėtų sekti. Todėl pastarasis ima justi didžiulį tėvų spaudimą.
Kiekviena klaida vaiko akyse tampa didžiausia tragedija.
Pirmagimiui svarbiausia tėvų nuomonė ir pritarimas.
Toks tėvų elgesys, kuomet į pirmagimį telkiama tiek daug vilčių, vaikui užkrauna didelę atsakomybę, ir šis jausmas visą gyvenimą tik stiprėja.
Vaikas dažnai jaučiasi atsakingas net už nuo jo nepriklausančius dalykus. Pirmagimiai linkę perimti visas šeimynines tradicijas bei papročius ir jų intensyviai laikytis. Tokie vaikai tampa itin besilaikančiais taisyklių, paklūsta įstatymams, stengiasi neišsiskirti. Jie viską skirsto į gerai ar blogai, pasaulį mato tik juodą arba tik baltą.
Tėvų santykiai su viduriniuoju vaiku
Gimus antrajam vaikui tėvai reaguoja jau kitaip. Gimimas tebelieka stebuklu, tik dabar tėvai jau turi patirties auginant vaikus. Atsiranda požiūris, kad „šį vaiką auklėdami nedarysime klaidų“. Jie mano žinantys, ką darė blogai ir ką darė gerai.
Tėvų elgesyje atsiranda šioks toks atsipalaidavimas. Jie tampa nebe tokie griežti kaip auklėdami pirmąjį savo vaiką. Dėl to viduriniesiems vaikams daug mažiau rūpi jų tėvų ketinimai, tikslai ir norai.
Jeigu pirmagimis daugiausia buvo įtakojamas tėvų, vidurinį vaiką jau įtakoja ir pirmagimis. Viduriniai vaikai turi kovoti dėl tėvų dėmesio, todėl itin konkuruoja ir rungtyniauja bet kokioje srityje. Kadangi tėvai daro išimtis tobulajam pirmagimiui ir mažyliui jaunėliui, vidurinieji vaikai ima jausti tėvų dėmesio stoką, todėl jie išsiugdo puikų gebėjimą leistis į kompromisus, derėtis, imti ir duoti.
Šiems vaikams itin naudinga kova dėl vietos po saule, kadangi jie taip pasiruošia ateičiai. Tačiau kartais šis kompromisų ieškojimas ir beribis derėjimasis, nesibaigiantis konkuravimas gali lemti žemą viduriniųjų vaikų savęs vertinimą bei savęs menkinimą.
Tėvų santykiai su jauniausiuoju vaiku
Tėvai visai atsipalaidavę. Jie jau įgiję patirties auginant kitus vaikus, todėl dažniausiai nusprendžia leisti jauniausiajam vaikui kuo ilgiau džiaugtis vaikyste.
Jauniausias vaikas – šeimos pagrandukas. Jam tenka daugiausia dėmesio, tėvai būna atlaidūs, daro daugybę išimčių. Neretai jauniausias vaikas išauga labiausiai branginamas ir labiausiai prižiūrimas. Tuomet ateityje jis gali tapti itin išlepintas, reikalaujantis vis daugiau.
Jaunėliai mažai paiso tėvų autoriteto, nes metams bėgant tėvai darosi vis atlaidesni. Jie jau nebėra tokie griežti, kokie buvo anksčiau augindami pirmuosius savo vaikus. Jaunėliui niekada nereikia suaugti ir prisiimti atsakomybę, kaip jo broliams ir seserims.
Kadangi jis yra šeimos mažylis, tėvai stengiasi viską už jį padaryti, padėti jam visur ir visada, įpareigodami vyresniuosius vaikus elgtis su „mažyliu“ taip pat. Todėl jaunėlis nieko neturi daryti pats, jam pakanka paprašyti pagalbos, kuri jam bus suteikta akimirksniu. Jaunėlis visada žino, kaip gauti tėvų dėmesį. Jam pakanka būti žaviam ir mielam, ir jis tuojau pat bus pastebėtas, todėl savo žavumu naudojasi visuomet, kai tik jam ko prireikia. Tėvai net skatina tokį jo elgesį, besidžiaugdami savo „mažylio“ žavumu. Toks tėvų elgesys dažnai paverčia jaunėlį amžinu vaiku, o tai sukelia jam daug problemų.
Laikui bėgant jis išlieka šeimos „mažyliu“ ir dėl to gali pradėti manyti, kad jo niekas nevertina, nepaiso jo nuomonės, nekreipia deramo dėmesio kaip į suaugusį žmogų.
Kita vertus, dažnai nutinka taip, kad staiga jaunėlis imamas lyginti su jo vyresniaisiais, daug pasiekusiais broliais ar seserimis, ir tai jį labai sutrikdo, nes „mažylis“ tam nepasiruošęs. Taigi vieną minutę jaunėlis gali itin didžiuotis savo nuveiktais darbais, o kitą akimirką jaustis nuvertintas, nepripažintas, nesuprastas.
Tėvų santykiai su vieninteliu vaiku
Tėvai, turintys vieną vaiką, dažniausiai su juo elgiasi taip, kaip kiti tėvai su pirmagimiais. Šiuo atveju vaikas – ilgai lauktas stebuklas,toks išliekantis visą gyvenimą. Tai lyg pirmagimis vaikas, kuris niekada nebus nustumtas nuo sosto. Vienturčiui niekada neteks tėvų dėmesiu dalintis su kitais broliais ar seserimis. Šiam vaikui skiriama itin daug dėmesio, jis visad pastebimas, tėvai pildo visus jo norus ir troškimus. Vaikas idealizuojamas, tampa vadinamuoju šeimos brangakmeniu.
Dėl didžiulio tėvų dėmesio vienturtis gali išsiugdyti heliocentrinį požiūrį: įsitikinimą, kad jis tarsi saulė, apie kurią sukasi visa sistema. Tokia vaiko mąstysena atsiranda tuomet, kai tėvai pildo kiekvieną jo troškimą. Jis gali pervertinti save ir savo svarbą bet kokioje situacijoje.
Kaip ir pirmagimiai, šie vaikai išgyvena situaciją, kuomet bendravimas yra tik tarp tėvų ir vaiko. Vienturtis iš šio bendravimo perima suaugusiųjų elgesio būdą, kalbėjimo manierą, žodyną. Jam itin patinka bendrauti su suaugusiaisiais (daug labiau nei bendrauti su vienmečiais).
Dėl nuolatinio bendravimo su tėvais vėliau vienturtis gali su jais konfliktuoti daug daugiau nei kiti.
Vienturtis taip pat yra panašus ir į jaunėlį, kadangi visada išlieka „šeimos mažylis“. Juo taip pat be perstojo rūpinamasi, stengiamasi už jį viską padaryti, pagelbėti jam bet kokioje situacijoje, netgi kai ta pagalba nėra itin reikalinga. Dėl to vienturtis gali išaugti išlepintas ir netgi daug labiau nei jaunėlis, nes šeimoje nėra kitų brolių ar seserų su kuriais jam tektų konkuruoti.
Tėvai į vienintelį vaiką žiūri kaip į jų svajonių ir norų persikūnijimą, todėl į jį deda labai daug vilčių. Jų keliami tikslai būna itin aukšti ir kartais netgi per aukšti, ir vaikui atrodo, kad jis jų niekada negalės įgyvendinti.
VAIKŲ TARPUSAVIO SANTYKIAI
Pirmagimis, buvęs vienintelis vaikas šeimoje, patiria didžiulį stresą, kuomet atsiranda naujas vaikas. Iš jo tarsi atimamas sostas. Pirmagimio pasaulis griūna – jis nustoja buvęs tėvų dėmesio centru. Dabar jam tenka dalintis tiek tėvų dėmesiu, tiek pasauliu su kitu vaiku. Tokią akimirką pirmagimis stengsis padaryti viską, kad tik išliktų dėmesio centre ir atgautų savo karūną. Vienas iš būdų, kurio gali griebtis pastarasis – naujojo brolio ar sesers imitacija.
Patyręs nustūmimą nuo sosto ir bandydamas susigrąžinti buvusį dėmesį, pirmagimis gali ne tik pradėti konkuruoti su jaunesniu broliu ar seserimi, bet imtis jį ar ją prižiūrėti. Jis gali pastebėti, kad tokia jo pagalba tėvams patinka, todėl mielai imasi vyriausiojo brolio ar sesers vaidmens. Tokiu būdu pirmagimis vaikas gali tapti „mažuoju suaugėliu“ arba antruoju tėčiu ar antrąja mama. Tėvai gali pradėti manyti, kad jaunesnių brolių ar seserų priežiūra – vyriausiojo vaiko pareiga. Jie paremia vyresnėlį šioje veikloje, tikėdamiesi, kad pastarasis bus puikus pavyzdys jaunesniems savo broliams ir seserims. Dėl to pirmagimiai išsiugdo atsakomybės jausmą, auklėjimo ir ugdymo savybes.
Tokia patirtis tarsi paverčia juos įgimtais lyderiais. Bet kartu vaikas pamiršta, kad jis yra tik vaikas. Jis nori būti geras ir naudingas, jis rūpinasi, kad viskas būtų atlikta nepriekaištingai, ir per tokius rūpestėlius pamiršta mėgautis savo vaikyste.
Štai kodėl pirmagimiai dažnai nukenčia dėl pseudobrandos. Pirmagimis neturi beribio laiko suvokti save kaip vaiką santykiuose su tėvais. Kuomet šeimoje atsiranda jaunesnis brolis ar sesuo, jis linkęs pašalinti savęs kaip vaiko suvokimą ir ima stengtis būti „tėvu“. Bet ši situacija turi ir kitą pusę. Atsiradus naujam mažyliui, pirmagimis vaikystėje mėgaujasi galimybe būti didesniu, vyresniu, stipresniu ir protingesniu nei kiti jo jaunesni broliai ir seserys.
Vidurinis vaikas, pasižymintis puikiais derėjimosi ir kompromisų gabumais, juos išsiugdo tik per bendravimą su broliais ir seserimis. Jo situacija unikali: jis kartu yra ir jaunesnis, ir vyresnis. Todėl jam visą laiką tenka ieškoti „aukso vidurio“. Jis tampa taikos tarp brolių ir seserų palaikytoju, bet ne dėl to, kad pats to nori, o tik dėl to, kad yra viduryje ir priverstas taip elgtis. Vidurinis vaikas išmoksta su kitais dalintis viskuo, ką turi. Jo bendravimas paremtas šiuo dalinimusi.
Jie linkę nusileisti, nesistengia laimėti kito pralaimėjimo kaina.
Labiausiai viduriniojo vaiko gyvenimo stilius priklauso nuo jo vyresniojo brolio ar vyresniosios sesers. Šis vaikas gali stengtis pamėgdžioti pirmagimio elgesį. Jeigu šis pastebi, kad nesugeba arba negali prilygti tobulajam pirmagimiui, vidurinysis vaikas gali nueiti visai kita, priešinga linkme nei vyresnysis vaikas, ir tokiu būdu bandyti ieškoti savo tikrosios tapatybės.
Šis vaikas yra visiška pirmagimio priešingybė. Gali nutikti taip, kad vidurinieji vaikai jausis priversti priimti tuos vaidmenis, į kuriuos netilpo ar kurių neįgyvendino jų kiti broliai ar seserys. Galima teigti, kad dauguma viduriniųjų vaikų išgyvena tapatumo krizę dėl to, kad visą laiką stengiasi išsiskirti, būti kitokie nei jų vyresnieji ir jaunesnieji broliai ar seserys. Jie jaučia, kad gimė per vėlai, kad galėtų naudotis privilegijomis ir ypatingu tėvų elgesiu kaip pirmagimis, ką pastarasis yra paveldėjęs pagal gimstamumo pirmu teisę; tačiau kartu jie jaučiasi gimę per anksti, kad galėtų mėgautis atleidimu nuo taisyklių bei atlaisvinimu nuo disciplinos, kitaip sakant, jie neturi jaunėlių privilegijos – išsisukimo nuo bausmės.
Nebūdamas nei pirmūnu, nei „mažyliu“, vidurinysis vaikas gali jausti neturįs jokio vaidmens savo šeimoje. Dėl to jis gali pradėti ieškoti šito už šeimos ribų.
Viduriniojo vaiko pozicija turi ir savų privalumų. Šie vaikai gali mokytis iš vyresniojo brolio ar sesers, bet tuo pat metu gali elgtis kaip jauniausias. Todėl labai dažnai, ypač paauglystėje, jų nuotaika gali svyruoti tarp „aš esu suaugęs“ ir „aš esu dar vaikas“.
Gimus trečiam vaikui, antrasis vaikas staiga nebetenka savo turėtos „šeimos mažylio“ pozicijos ir patiria tokį pat nustūmimą nuo sosto, kokį jau yra išgyvenęs vyresnėlis. Antrasis vaikas šį nustūmimą išgyvena kiek kitaip, kadangi turi pavyzdį – savo vyresnį brolį ar sesę. Pirmagimis šį kartą streso jau nebepatiria, nes visas apmaudas dėl sosto netekimo buvo išlietas ant antrojo vaiko.
Jaunėlis – vienintelis vaikas, kuris nepatiria nustūmimo nuo sosto. Jaunėlis nejaučia jokio spaudimo iš jaunesnio brolio ar sesers, kadangi jų nėra, todėl gali išaugti nerūpestingas, net vėjavaikis. Kadangi jis pats mažiausias, juo rūpinasi ne tik tėvai, bet ir vyresnieji broliai ir seserys.
Dažniausiai jam pačiam nieko nereikia daryti, viskas padaroma už jį.
Sulaukdamas dėmesio ne tik iš tėvų, bet ir iš savo brolių ar seserų, jaunėlis įpranta būti dėmesio centre, visų mylimas ir visų globojamas. Yra tikimybė, kad toks vaikas ateityje gali išvystyti vadinamąjį mažojo princo arba mažosios princesės kompleksą.
Jauniausias vaikas visuomet turi su kuo varžytis, nes prieš jį yra jo vyresni broliai ir seserys. Todėl šeimos mažylis visuomet stengiasi pasirodyti kuo geriau, net jei dėl to jam reikės manipuliuoti. Jaunėliai bando susikurti sau vietą, kuri priklausytų tik jiems, atskirai nuo jų vyresniųjų brolių ir seserų, o tai skatina šių vaikų kūrybiškumą. Dėl tos pačios konkuravimo priežasties jaunėliai gali būti maištininkai, nepaklusnūs ar išdykę.
Vienturtis vaikas yra unikalioje situacijoje dėl to, kad būdamas vienas jis neturi galimybės vystyti savo asmenybę per santykius su broliais ar seserimis. Kadangi jis nepatiria jokios konkurencijos ir nustūmimo nuo sosto šeimoje, jis augdamas išvysto stiprų pasitikėjimą savimi bet kokioje situacijoje. Kadangi šeimoje nėra vaikų, su kuriais jis galėtų konfliktuoti, šis vaikas gali būti linkęs į didesnius konfliktus su tėvais nei kiti vaikai.
VAIKŲ SANTYKIAI UŽ ŠEIMOS RIBŲ, DRAUGAI
Vienturtis, augdamas šeimoje vienas, labiau įpranta būti su suaugusiaisiais. Neturėję konkurencijos augdami vieni šeimose, šie vaikai pirmą kartą konkurenciją pajunta atėję į mokyklą, tačiau jau būna išvystę aukštą savimi pasitikėjimo lygį, todėl nesutrinka ir tokioje situacijoje. Gali būti, kad dėl tokio pasitikėjimo savimi, vienturčiai save kelia aukščiau už savo bendraamžius. Jims gali būti sunkiau kuo nors dalintis su kitais vaikais, nes neturėjo galimybės to išmokti šeimoje ir yra įpratę, kad viskas atitenka tik jiems.
Neretai vienturtis gali tapti vadinamuoju „draugų vagimi“. Vaikas, kuris niekada neišmoko dalintis savo žaislas su kitais vaikais, gali taip pat elgtis ir su draugais. Jis sunerimsta, susierzina, jeigu jų draugas pabando į judviejų veiklą įtraukti kitus bendraamžius. Tuomet vienturtis gali bandyti papirkti savo draugus, siūlydamas jiems žaislus, skanėstus ar net pinigus. Vienturčiai vaikai išvysto stiprų „tai priklauso man“ jausmą. Šį nuosavybės jausmą jie perkelia į santykius su draugais.
Pirmagimiams irgi sunku užmegzti santykius su bendraamžiais, susirasti draugų, nes jie yra pernelyg susirūpinę savo laimėjimais ir stengiasi pirmauti. Kadangi pirmagimiai nori įtikti ir visuomet stengiasi viską padaryti gerai, gali atsitikti taip, kad bendraamžiai juos išnaudos. Dėl to pirmagimiai geriausia jaučiasi šeimos rate.
Vidurinieji vaikai, atvirkščiai, neradę savo vietos šeimoje, jos eina ieškoti už šeimos ribų. Jie daug lengviau susiranda naujų draugų, lengvai užmezga naujas pažintis. Vidurinieji vaikai jaučia kur kas didesnį poreikį pritapti bendraamžių grupėje. Todėl vidurinieji vaikai kur kas populiaresni tarp bendraamžių, turi daugiau draugų nei pirmagimiai. Vidurinieji vaikai lengvai užmezga naujas pažintis. Jiems itin lengva susirasti naujų draugų kaimynystėje ar mokykloje.
VAIKAI IR JŲ LAIMĖJIMAI
Pirmagimiai yra atsakingi, pareigingi ir rimti. Susikaupia dirbdami, reikalauja iš savęs tobulumo. Jie mokosi gerais arba labai gerais pažymiais – pirmagimiai visuomet būna tarp geriausiai baigiančiųjų mokyklą.
Pirmagimių intelekto koeficientas yra aukščiausias. Kai kurie tyrimai teigia, kad pirmagimiai turi itin platų žodyną ir tai yra viena jų aukštų laimėjimų priežasčių.
Pirmagimiai renkasi tas profesijas, kur galima daug pasiekti, kurios reikalauja aukšto akademinio išsilavinimo, kur vertinamas atsakingas darbas, reikia tikslumo bei itin stipraus gebėjimo susikaupti. Dėl savo atsakomybės, aukštos motyvacijos, pareigingumo, rimtumo, pirmagimiai dažnai tampa gydytojais arba teisininkais. 92 proc. visų JAV astronautų ir 94 proc. visų JAV prezidentų yra pirmagimiai.
Visame pasaulyje tarp prezidentų ir Nobelio premijos laureatų pirmagimių buvo daugiau nei kokios kitos gimimo eiliškumo pozicijos atstovų. Jeigu pirmagimis taps aktoriumi arba aktore, tai jis vaidins tik pagrindinius vaidmenis. Pirmagimių daug tarp buhalterių, inžinierių, o pastaruoju metu – ir tarp kompiuterių specialistų.
Vidurinieji vaikai mokslinėje srityje nepasiekia tiek daug kiek vyresnieji. Netgi atvirkščiai, susidūrę su tobulu, gerai besimokančiu broliu ar seserimi, jie ima suvokti, kad savo vyresniojo brolio ar sesers pralenkti nesugebės. Todėl vidurinieji vaikai pradeda ieškoti kitų sričių, kuriose vyresnėliai nėra savęs išreiškę. Kadangi šie vaikai itin stengiasi išsiskirti, o ypač – būti nepanašūs į vyresniuosius brolius ar seseris, jie pasistengia rasti visai priešingą saviraiškos sritį, todėl dažniausiai pasirenka ne mokslą, bet sportą (ypač tas sporto šakas, kuriose reikalingas komandinis darbas). Kadangi vidurinieji vaikai pasižymi puikiais derėjimosi gabumais, dauguma jų tampa puikiais vadybininkais arba vadovais.
Jauniausieji vaikai pernelyg nesirūpina savo laimėjimais. Paprastai šie vaikai pasižymi kur kas skurdesniu žodynu ir tai riboja jų laimėjimus moksle. Be to, tėvai auklėdami jaunėlius, jau nebereikalauja tiek daug, kiek iš vyresnių savo vaikų, nespaudžia jų, atlaidžiau žiūri į nesėkmes.
Nepaisant to, jaunėliai turi nerealius užmojus ir itin dideles ambicijas, nori pasiekti aukštumų bet kokioje srityje, kartais pervertindami savo galimybes.
Jaunėliai renkasi tas profesijas, kurios atitinka jų norą būti pastebėtiems ir visada būti dėmesio centre. Todėl jaunėlių gausu tarp pramogų verslo atstovų.
Pasižymintys puikiu gebėjimu bendrauti, būdami itin malonūs, jie tampa puikiais pardavėjais arba pardavimo atstovais.
Kadangi dėl unikalaus pasaulio suvokimo „šeimos mažyliai“ puikiai save išreiškia per meną ar literatūrą, jie neretai renkasi šias sritis. Jaunėlių gausu tarp rašytojų, ypač autobiografų arba šeimos istorijų pasakotojų.
Vienturčiai vaikai panašūs į pirmagimius. Jų motyvacija ne ką menkesnė už pastarųjų, kadangi šie irgi nori pateisinti tėvų viltis, pasirodyti kuo geriau. Dažnai vienintelių vaikų laimėjimai mokslinėje srityje yra menkesni nei pirmagimių.
Vienturčiai pasižymi aukštu intelektu, tačiau jis yra mažesnis nei pirmagimių.
Pirmagimiai: gydytojai, teisininkai, buhalteriai, inžinieriai, kompiuterių specialistai, politikai.
Vidurinieji: sportininkai, vadybininkai, vadovai.
Jauniausieji: pramogų verslo atstovai, pardavėjai, pardavimo vadovai, menininkai, rašytojai.
„Mamos žurnalas“
