Naujo vaiko laukimas ir gimimas keičia gyvenimą šeimoje. Nė vienas vaikas pats nepasirenka šitokio pokyčio – dar vieno broliuko ar sesutės – ir savarankiškai negali šiam pokyčiui pasirengti.
Konsultuoja klinikinis psichologas Vytis VALANTINAS, Psichologinės pagalbos vaikui ir šeimai kabinetas
Šeima laukia gimstant antrojo, trečiojo ar ketvirtojo vaiko ir nerimauja, kaip į tai reaguos vyresnieji broliai ir seserys?
Pirmagimis gali jausti kūdikiams ir mažesniems vaikams labai prieštaringus jausmus: nuo susižavėjimo ir meilės iki nepasitenkinimo, pavydo bei neapykantos. Tikimės, kad šis straipsnis padės atsakyti į keletą tėvams svarbių klausimų.
Vyresnėlis ir kūdikio besilaukianti mama
Tėvų pastangos pasirūpinti vyresniojo vaiko savijauta, dar prieš gimstant kūdikiui, yra labai svarbios, turint galvoje, kad netekti mamos ir tėčio yra viena iš pačių didžiausių baimių, kurią turi jaunesnio amžiaus vaikai. Faktas, kad mama turės dar vieną vaiką, jų fantazijose gali reikšti mamos išdavystę ar patvirtinimą, kad jis nebuvo mamai pakankamai geras, ir todėl tėvai nusprendė turėti kitą vaiką.
Čia kyla pagunda priminti skaitytojui vaikų literatūrą, konkrečiai – Astridos Lindgren Karlsoną, kuris puikiai atspindi šiuos vaikiško mąstymo dėsningumus, teiraudamasis, kam Mažyliui reikalingas šuniukas? Juk jis turi Karlsoną! Vaikui neabejotinai reikia tėvų pagalbos tam, kad šie atsakytų į svarbiausius klausimus, susijusius su naujo vaiko gimimu, bei padėtų patirti, kad mama ir tėtis savo širdyse išsaugo vyresnėliui skirtą meilę, kuri ne tik išlieka, bet tęsiasi ir stiprėja.
Jūs ir toliau mylėsite savo vyresnįjį vaiką. Kaip jis tai supras?
Jei pirmąjį dalyką (žinias apie naujo vaiko gimimą) vyresnėlis įgyja kalbėdamasis su tėvais ir jų klausydamasis, tai antrąjį (patyrimą, kad tebėra mylimas) – jis įgyja ne iš to, kas jam sakoma, bet iš to, kaip su juo toliau elgiamasi. Kai kurių autorių teigimu, galima išskirti penkis svarbiausius dalykus, iš kurių kiekvienas vaikas intuityviai nustato savo santykį su mama ar tėčiu. O paprasčiau tariant – tai penki dalykai, iš kurių kiekvienas vaikas numano apie savo tėvų jausmus jam.
Pirmasis dalykas – kaip su vaiku šnekamės: ar mūsų balso tonas dažniau yra švelnus, jautrus, draugiškas ar pakeltas, griežtas, piktas. Ar, artėjant naujo vaiko gimimui, dėl išgyvenamo nerimo Jūsų kalbėjimo su sūnumi (dukra) būdas nepradeda ūmai keistis? Taip pat svarbu, koks yra vaikui išsakomų pagyrimų ir kritikos santykis (kritika turi koreguojantį poveikį tada ir daugeliu atveju tik tada, kai išsakomi pagyrimai subtiliai viršija priekaištus; kai tėvai pastebi vaiko laimėjimus, o ne tik likutį, kurio trūksta iki „tobulybės“).
Svarbios yra ir temos, kuriomis su vaiku šnekame: ar visos jos buitinės ir apsiriboja nurodymų ir pamokymų vaikui teikimu? Ar kalbamės su vaiku apie gyvenimą ir pasaulį, ar atsakome į keisčiausius jo klausimus? Vaikai intuityviai vertina tuos pokalbius su tėvais, kurie padeda jiems jaustis reikšmingiems. Tik reikšmingų žmonių žodžiai yra išgirstami. Tik su reikšmingais žmonėmis suaugusieji kalbasi apie savo pačių vaikystęir apie tai, kaip jiems sekėsi, kai irgi buvo maži.
Antrasis dalykas – ką su vaiku veikiame: ar vaikas gauna mūsų dėmesio tik tose veiklose, kuriose būtina pasiekti rezultatą (mokantis, atliekant įvairias namų ruošos užduotis: rengiantis, prausiantis, tvarkantis ir kt.), ar surandame laiko ir toms veikloms, kuriose vaikui ir Jums tiesiog smagu būti ir jokio rezultato pasiekti nereikia. Pavyzdžiui, dūkti, piešti, žaisti, skaityti ir pasakoti istorijas, žiūrėti filmus, valgyti sumuštinius pievelėje (dažnai tokius užsiėmimus puikiai gali nurodyti ir pasirinkti pats vaikas, labai svarbu, kad suaugusieji įvertintų jų teikiamą džiaugsmą vaikui ir nelaikytų tokių veiklų menkavertėmis).
Trečiasis dalykas – kaip į savo vaiką žiūrime: ar vaikas ir toliau išlieka matomas (ar tėvai pastebi, kad šiandien jis susivėlęs, liūdnas, išsitepliojęs guašu ar moliu iš kiemo)? Koks yra mūsų akių kontaktas (visada žiūrime iš viršaus ar pritūpiame iki vaiko akių lygio), ar žvilgsnis ir toliau lieka draugiškas, šiltas, rūpestingas, ar dažniau tampa griežtas, reiklus, nekantrus?
Ketvirtasis dalykas – ar vaikas sulaukia mamos ar tėčio prisilietimo, apkabinimo, kuris šildo, kai vaikas sušalęs; ramina, kai užsigavęs koją; apsaugo, kai yra įniršęs ir nori vartyti ir mėtyti daiktus arba kristi ant grindų ir voliotis.
Penktasis dalykas – ar vaikas ir toliau sulaukia iš tėvų nedidelių staigmenėlių ir malonių mažmožių: saldainio ant pagalvės, kuris laukia vaiko, grįžtančio iš darželio, ar naujos paveikslėlių knygos, kurią tėtis paskaitys prieš miegą.
Tikėtina, kad, nepaisant Jūsų pastangų, vaiko elgesys ims keistis jau nėštumo metu. Daugelis darželinukų jų mamoms ėmus lauktis naujo vaiko, pradeda elgtis taip, tarsi būtų kiek jaunesni, nei iš tiesų yra, siekia būti daugiau globojami ir priklausomi nuo tėvų, nei jų amžiui yra reikalinga. Šis reiškinys vadinamas normalia vaiko regresija, reaguojant į jau atsiradusius arba laukiančius pokyčius. Grįžimas į vaikiškesnį, infantilų elgesį nėra blogas, jame slypi svarbi adaptacinė funkcija. Regresija tarsi suteikia vaikui laikiną prieglobstį ir palengvėjimą, leidžia išlieti susikaupusią įtampą, palaiko pusiausvyrą. Vaikas gali perduoti savo svarbią žinią tėvams: „Aš vis dar esu čia, ir man Jūsų reikia!“
Pokalbiai su vaiku apie artėjantį gimimą
Dar mamos nėštumo metu vaikai pateikia jai (ir tėčiui) daug klausimų apie artėjantį kūdikio gimimą. Šis vaiko klausinėjimas nėra vien tik žinių siekimas, o tėvų funkcija nėra vien vaiko informavimas ir švietimas. Vaiko klausinėjimą galima vertinti kaip jam prieinamąnerimo įveikos būdą, mechanizmą, padedantį su nerimu susitvarkyti. Šiuo metu lietuvių kalba jau yra tikrai daug literatūros, padedančioms tėvams parinkti atsakymus apie tai, kaip ir kodėl atsiranda vaikai, kuriuos galėtų suprasti skirtingo amžiaus mažieji šeimos nariai.
Tokie pokalbiai su vaiku leis Jums ne tik patiems pasakoti, bet ir sužinoti, ką apie vaikų gimimą jis jau žino. Šiomis žiniomis verta domėtis, turint galvoje tai, kad jos gali būti šiek tiek neįprastos. Pavyzdžiui, vaikui gali atrodyti, kad būsimas kūdikis šeimoje gyvens ne ilgai, o bus tik laikinas svečias, po kurio laiko iškeliausiantis atgal į ligoninę. Arba, kad jis bus pasirengęs žaisti iš karto, vos tik parvyks į namus su mama.
Kai kūdikis paauga: skirtingo amžiaus vaikų tarpusavio nesutarimai
Vaikai, augantys toje pačioje šeimoje, ilgainiui ima praleisti daugiau laiko bendraudami vienas su kitu, negu su savo tėvais ir yra vienas kitam labai svarbūs. Kam pasiguosti, jei nuskriaudė kiemo draugas? Kas pasistengs tave pralinksminti, jei susipykai su mama ar tėčiu? Su kuo žaisti, kai už lango pliaupia lietus, ir negali išeiti į kiemą? Kam patikėti pačią didžiausią paslaptį? Žinoma – broliui arba seseriai.
Brolių ir seserų emocinis ryšys bei santykiai paprastai yra daug intensyvesni negu santykiai su kitais darželį ar mokyklą lankančiais vaikais, tačiau kur kas stipresni yra ir šių vaikų konfliktai. Vienoje šeimoje augantiems vaikams, kad ir koks būtų jų amžiaus skirtumas bei lytis, pasitaiko susipešti ir varžytis dėl visko, kas tik įmanoma: tėčio, mamos ar naminio gyvūno dėmesio, teisės į mėgstamą vietą prie stalo, malonios spalvos puodelio, trokštamo skonio sūrelio, žaislų, televizoriaus, kompiuterio, drabužių ar… galimybės paspausti mygtuką prekybos centro lifte.
Kartais šie vaikai, nepaisant kylančių konfliktų, sutaria labai gražiai, o kartais pykstasi taip dažnai, kad žodis „pasitaiko“ visiškai netinka, nes vaikai, regis, nuolat nusiteikę karingai.
Skirtingo amžiaus vaikų bendravimo sunkumus lemia skirtingų raidos etapų, kuriuos yra pasiekę vaikai, ypatumai. Viename tekste aprėpti visus įmanomus vaikų amžiaus derinius ir visą galimą vaikų nesutarimų spektrą yra keblu, bet galima paminėti keletą dažnai pasitaikančių atvejų. Dėl čia aprašytų dalykų kyla ne tik vaikų tarpusavio, bet ir vaikų bei tėvų konfliktai.
2–3 metų vaikai jau gina savo mėgstamus žaislus ar jų susidomėjimą keliančius daiktus, todėl tikėtina, kad vaikas gali pasielgti agresyviai, jei jaunesnis arba vyresnis brolis ar sesė šį žaislą netyčia paliečia ar sąmoningai pačiumpa. Vyresnis vaikas (sakykime, keturmetis), atėmęs žaislą iš jaunėlio, dėl šio poelgio irgi nėra „kaltas“, nes ir jis mąstymo ypatumais daugeliu atveju tebėra „egocentriškas“, t. y. ne visada gebantis atsižvelgti į mažesnio vaiko norus ir poreikius, savo paties troškimus bei norus suvokdamas kaip svarbiausius ir vienintelius.
Tėvams svarbu suprasti, kad skirtingo amžiaus vaikų žaidimo poreikiai labai skiriasi. Jei keturmetis-penkiametis nori iš kaladėlių ar konstruktoriaus statyti aukštą bokštą ir apgyvendinti jame amžinai budrią kariuomenę, trejų metų vaikas didžiausią malonumą patirs šį bokštą griaudamas, bet ne dėl to, kad norėtų vyresnį brolį skriausti, o dėl jo amžiui būdingų žaidimo ypatumų. Didelis iššūkis tėvams yra kantriai abiem vaikams aiškinti, kad dalykai, kurie jiems patinka žaidžiant, skiriasi, ir nė vienas dėl to nėra „blogas“, taip pat kurti namuose erdvę, kur abiejų vaikų žaidimo poreikiai gali būti patenkinti.
Galbūt vyresnis vaikas gali perkelti savo „statybas“ ant aukšto stalo (pilis „aukštai kalnuose“), kur jaunesnis vaikas nepasieks jos sugriauti. Galbūt mažesniam vaikui derėtų parūpinti „statybų aikštelę“, kurioje jis galėtų griauti savo paties pastatytas konstrukcijas (pats jis to gali nepajėgti sugalvoti, ši idėja – griauti savo bokštą, o ne brolio – jam pačiam gali nekilti).
Lygybė, taisyklės ir teisingumas yra vieni iš pačių svarbiausių dalykų pradinukui, kuris (nors ir yra mokomas apie kitokius jaunesnio šeimos nario poreikius) gali maištauti, pykti ar net skriausti mažesnį vaiką tada, kai iš jo paties reikalaujama brandesnio, sudėtingesnio elgesio nei iš jaunėlio, taip pat tada, kad su jaunėliu tėvai neišvengiamai elgiasi „palankiau“ nei su juo, kai mažesniu rūpinasi „labiau“ nei juo.
Tokiose situacijose kartais labai praverčia tėvų supratingumas: vyresniam vaikui tikrai yra sunku visą laiką išbūti vyresniam savo poelgiais; šis vaikas, bendraudamas su jaunėliu, turi kur kas trapesnes kantrybės ribas nei mes, suaugusieji. Jūsų vaikas bus dėkingas, jei matys, kad suprantate esminį jo konfliktą: tarp siekio būti dideliam ir noro vėl būti mažam, nerūpestingam, globojamam. Jei suaugęs žmogus, trūkus kantrybei, gali kreiptis paramos į savo partnerį ar sveikatos specialistą, tai Jūsų vaikas turi tik Jus ir į Jus tegali atsiremti.
Paaugliui, besistengiančiam įgyti individualumą ir bent šiokią tokią nepriklausomybę nuo tėvų ir namų, gali būti sunku sutarti su namuose augančiais mažais vaikais (jaunesniais broliais ar seserimis). Paaugliai gali aršiai reaguoti, jei mažesnis vaikas nuolat pažeidžia privatumą, kiša nosį ne į savo kambarį ir „reikalus“, trukdo mokytis ar bendrauti su bendraamžiais. Paaugliai neretai priešinasi tėvų prašymui prižiūrėti, „pasaugoti“ mažesnius vaikus, ypač jei tai riboja jų augimą, sukliudo įgyvendinti svarbias veiklas su kitais paaugliais.
Gana dažnai paauglys, stokojantis tėvų supratingumo, galvoja: „Jaunesnis brolis yra pats nuostabiausias, visi myli ir kalba apie jį, o aš – tik keliu rūpesčius, aš viską darau blogai, niekas manęs nepalaiko“.
Svarbu, kad suaugusiesiems, siekiantiems spręsti vaikų elgesio problemas, patiemsbent apytiksliai pavyktų perprasti įvairių vaikų konfliktų esmę, remiantis savo žiniomis apie skirtingų raidos etapų dėsningumus ir poreikius.
Reikšminga ne tik tai, ką Jūsų vaikai apie kilusį barnį sako, bet ir tai, ką apie atitinkamo amžiaus vaiko poreikius, elgesį irmąstymą Jūs žinote patys. Jei tokį supratimą turėsite, atrasite idėjų, kaip konfliktas gali būti sprendžiamas ir kokius paaiškinimus galima pateikti vaikui, kad juos suprastų.
Deja, visagalių receptų, kaip sėkmingai sutaikyti skirtingo amžiaus vaikus, nėra, o vertingiausia rekomendacija – siekti žinių apie vaikų raidą: internete, knygose, diskutuojant su kitais tėvais, tėvystės įgūdžių stiprinimo seminaruose. Vertingas, nuodugnus šaltinis, stengiantis geriau suprasti ir stiprinti brolių ir seserų santykius, gali būti individualiosios psichologijos krypties autorių straipsniai ir knygos. Šios psichologijos ir psichoterapijos šakos, kurią pradėjo Alfredas Adleris (1870–1937), atstovai pateikia vertingų įžvalgų apie vadinamąjį gimimo eiliškumą ir šio aspekto suponuotus bendravimo ir asmenybės dėsningumus.
Namuose vykstančios patyčios nėra „normalus“ reiškinys!
Suaugusieji klysta galvodami, kad visose šeimose vaikai nuolat skriaudžia vienas kitą, ir šis reiškinys yra „normalus“, „sveikas“, su juo „nieko nepadarysi“. „Normalios vaikų peštynės“ šeimoje yra mitas. Statistiniai duomenys rodo, kad vaikai Lietuvoje vis dar labai dažnai nukenčia ir patiria prievartą iš žmonių savo artimiausioje aplinkoje.
Jei patyčios mokykloje yra stabdytinas, žalingas psichikos ir fizinei sveikatai reiškinys, lygiai taip pat gali būti vertinama situacija, kai vaikai netinkamai elgiasi vienas su kitu namuose: prasivardžiuoja, erzina, provokuoja, atstumia, ignoruoja, stumdo, muša, peša plaukus, sugadina daiktus ir kt. Jei toje pačioje šeimoje augantys vaikai nuolat tarpusavyje aršiai pešasi ir nesutaria, tėvai neturėtų palikti šių santykių savieigai ir nedelsdami reaguoti visais atvejais, kai vienas vaikas užgauna ar sužeidžia kitą vaiką.
Patyčių stabdymo rekomendacijos, sukurtos taikyti mokyklos aplinkoje, daugeliu atveju tinka ir namuose.
Daugiau vertingų psichologinių ir pedagoginių straipsnių ieškokite svetainėje www.ikimokyklinis.lt
