Vaiko gimimas keičia tėvų tarpusavio santykius. Pakalbėkime apie tai, kokie tampame ,,mes“, kai atsiranda kūdikis. Konsultuoja psichologė, psichoterapeutė Sigita Valevičienė.
Krizė gerąja prasme
Kūdikio gimimas – pirma krizė poros gyvenime, tik ne blogąja prasme. Tiesiog tai laikas, kai viskas iš esmės keičiasi. Tai, kas buvo, jau nebeveikia, o naujo modelio dar neturime, esame kažkokiame tarpiniame laikotarpyje. Daug dalykų šiuo metu galime pakeisti ir pagerinti. Iš kitos pusės, tai labai jautrus laikotarpis, nes mūsų psichika nemėgsta neaiškumo, nekonkretumo.
Buvo atlikta daug tyrimų, kaip vaikai keičia poros santykius. Didesnė apklaustų porų dalis sakė, kad tarpusavio santykiai pablogėjo. Kur kas mažiau buvo porų, kurių santykius vaiko gimimas pagerino.
Tad verta panagrinėti tuos „gerus“ atvejus: kaip tai nutinka, į ką atkreipti dėmesį, kad pokyčio laikotarpį išgyventume kaip potencialų laiką, kuris gali pakelti santykius į kitą lygį?
Nors ir skamba gražiai, realybėje tai sudėtingas procesas.
Mūsų lūkesčiai
Ar mes jausimės laimingi, ar ne, priklauso nuo mūsų psichologinių lūkesčių. Visi mes turime įsivaizdavimą, kokio gyvenimo norėtume. Ir jei tarpas tarp lūkesčių ir realybės yra didelis, galime jaustis nelaimingi.
Mūsų lūkesčius veikia ir socialiniai tinklai, kai matome, kaip gyvena kiti ir kai imame lyginti savo gyvenimą su viešinamu internete. Realus gyvenimas neatrodo toks patrauklus, dažnai dėl to ateina nusivylimas. Tas pats yra ir su santykiais – kai pradedame lygintis su kitais, galime nusivilti. O juk iš tiesų žmonės turi skirtingus lūkesčius, ko norėtų iš partnerio. Skiriasi net kartų lūkesčiai – močiučių kartai buvo svarbu, kad vyras negertų, būtų darbštus, uždirbtų duonai, nes moteris be vyro sunkiai išgyveno. Vėlesnei kartai jau pasidarė svarbu, kad partneris būtų lygiavertis asmenybės augime, kad pora įkvėptų vienas kitą. O dabar realybė tokia, kad mes galime gyventi ir išgyventi po vieną. Dėl to skyrybos tokios dažnos, nors susilaukus vaikų mums sunkiau po vieną išgyventi – psichologine prasme mes tampame labiau priklausomi vienas nuo kito.
Vaidmenys nebėra tokie apibrėžti
Anksčiau vyro ir moters vaidmenų pasiskirstymas šeimoje buvo labai aiškus, o dabar pirkiniai ir indaplovės reikalai – daugiau diskusijų objektas, dėl to vyrai ir moterys porose turi daugiau komunikuoti. Žinoma, tai nereiškia, kad dėl kiekvieno dalyko mes persitariame, bet jei nuomonės išsiskiria, turėtume išsiaiškinti, kaip tą buitį tvarkyti. Gimus vaikui, buities pareigų smarkiai padaugėja, atsiranda nuovargis, dažniau kyla konfliktų.
Kultūriškai mes esame įsimylėję patį įsimylėjimą – aistrą, dopamino nuspalvintą pasaulį, kuriame pasijuntame svarbūs. Įsimylėjimas atrodo tarsi stebuklas, kuris užpildo visas vidines skyles – nepasitikėjimą savimi, vienatvę. Įsimylėję norime, kad tai tęstųsi ir viskas būtų tik geryn. Bet santykiai yra procesas, kuriame yra daug visokių etapų, ne vien euforija. Ir kai įsimylėjimas pereina į kitą stadiją, išsigąstama pokyčio: kad dingo jausmas, gal nemylime vienas kito?
Įsimylėjimas yra stebuklas, kai vyksta kažkas, kas nereikalauja pastangų. O kai gimsta vaikas, nauji santykiai reikalauja sąmoningų abiejų partnerių pastangų juos kurti. Turime išmokti išgirsti kito žmogaus nuovargį, skausmą, išmokti kalbėti sudėtingomis temomis, kurių anksčiau nekildavo.
Pavyzdžiui, kodėl pasikeitė intymus gyvenimas. Didelė dalis moterų po gimdymo nebejaučia savaiminės aistros. Kur kas rečiau norisi pasiduoti tai spontaniškai aistrai, tarkime, plaunant indus. Dažniau reikia sužadinti, sujudinti jausmus. Kartais poros turi lūkesčių, kad bus laimingi „kažkada“, – kai pasistatys namą, pagimdys vaiką. Kai pagaliau pasistato namą ir susilaukia vaiko, vis tiek tas pilnatvės jausmas neapima. Ir tai išgąsdina. Gal šveisti namus, kad jie būtų idealiai švarūs, gal tai bus panašiau į tą fantaziją, kurią turėjau? Arba nuolat priekaištauti antrai pusei, ko ji nedaro?
Buityje užkoduotos kitos temos – klausimas, ar aš esu svarbus, ar esu matomas, girdimas, ar turiu galią šiuose santykiuose?
Tėvystė išryškina skirtumus
Tapę tėvais, pamatome, kad mes esame labai skirtingi. Ir jei pora tikėjo, kad jų stiprybė – panašume, tai labai išgąsdina. Bet juk į porą dažnai ir sueiname dėl to, kad kai kuriais aspektais esame labai skirtingi, vienas kitą papildome.
Tapus tėvais, išgąsdina tai, kad kitas jaučiasi ne taip, kaip aš. Pavyzdžiui, jeigu vyras nealpsta nuo kiekvienos vaiko šypsenos, moteris pagalvos: gal jam nerūpi, gal vaiko nemyli? O vyras gali būti asmenybė, kuri visiškai kitaip kuria tą santykį.
Kol neturime vaikų, konfliktus galime apeiti, jų išvengti, kad tik nesipyktume. O augindami vaikus būname ir neišsimiegoję, ir nieko nespėjame, tad konfliktai gali kilti dėl mažiausios priežasties, tarkim, netvarkingų namų. Sunkiausia poroms, kurios mano, kad konfliktų šeimoje neturi būti, jie reiškia kažką negero. Kur kas svarbiau, kaip mes konfliktuojame?
Nuo pat laukimosi pradžios pradeda ryškėti tendencijos, kad tėvystę ir motinystę mes išgyvename skirtingai. Moteris nėštumo metu emocionalesnė, joje vyksta didžiulės fizinės ir psichologinės permainos, net savo identiteto suvokimas. Apima vidinio byrėjimo jausmas, ir moteris nebesupranta, kas su ja vyksta. Moteris išgyvena kontrolės praradimą, atsiranda „o jei…“, daug nerimo. Būsimosios mamos smegenų centrai suaktyvinti tam, kad ji rūpintųsi vaiku. Kalbant apie santykius, vyrui kartais atrodo, kad lygioje vietoje moteris kelia bangas, jam sunku išbūti su moters nerimu. Pradeda kritikuoti tą lizdo sukimo sindromą, kurį vyrams sunku suvokti.
Moteris tikisi, kad artimiausias žmogus, vyras, ją supras, o vyras sėdi ir visiškai nesupranta, kas su ja darosi. Draugės intuityviai pagauna tą didžiulį dvasinį pokytį, o vyras ne. Mūsų kultūrinis įsivaizdavimas yra toks, kad poroje turėtume labai gerai vienas kitą suprasti ir pajausti. Bet vyro ir moters tėvystės patirtys labai skiriasi.
Vyras kuria ryšį su vaiku
Gimus kūdikiui, visa tai dar labiau intensyvėja, nes moteriai vaikas tampa pasaulio centru, o vyras santykį su vaiku turi kurti. Vyras tuo metu išgyvena daug pokyčių, tik mūsų kultūroje mažai apie tai kalbama. Jis jaučia nerimą, jam kyla daug klausimų, kaip būti geru tėčiu. Reikia pasirūpinti šeima, pataikyti pasakyti, ko tikisi nerimaujanti žmona, suprasti, kaip ji jaučiasi.
Moteriai, savo kūne išnešiojusiai gyvybę, ryšys su vaiku tarsi duotas savaime. Kad mama nujaustų, ko vaikui reikia, pagautų visus jo emocinius niuansus, ji tampa tarsi be odos – jautri ir nerimastinga, po gimdymo išsiskiria naujas hormoninis kokteilis, kuris suteikia ir euforijos būseną, ir duobių. Moterys, kurios turi polinkį susilieti su vaiku ir jo nepaleisti, labai sunkiai išbūna santykiuose su vyru. Vyras tampa objektu, kad viskas būtų gerai vaikui. Kartais net tiesiogiai neprileidžia jo prie vaiko, nes neva viską daro negerai. Vyrui sunku kurti santykį su vaiku, kai nuolat priekaištaujama.
Tėčių hormonai
Tyrimai rodo, kad kūdikius auginančių tėčių organizme taip pat daugiau oksitocino, jie emocionalesni. Tai paaiškinama evoliuciškai – esame tokia žinduolių rūšis, kur abu partneriai dalyvauja vaiko auginime, tuomet didesnė tikimybė, kad vaikas išgyvens.
Kai atsigręžiame į savo vaikystę, savo tėvų elgesį, ne visada matome sektinus pavyzdžius. Kai kuriems tėvams kurti emocinį ryšį su vaiku buvo sunku, ypač, jei jie buvo paskendę savo darbuose, su vaikais praleisdavo mažai laiko. Būti tėčiu nėra paprasta ir dėl to, kad reikia mokėti išlaviruoti tarp darbų, poilsio, buvimo tėčiu ir buvimo vyru. Reikia atlaikyti ir emocinį moters bangavimą.
Moteriai reikia išsikalbėti, kad pati suprastų, ką išgyvena. Kalbėdami apie gyvenimo patirtis, aiškiau jas suvokiame. Ne visiems vyrams paprasta tai ištverti.
Reikia nepamiršti, kad vyrams irgi būna depresija po gimdymo, ji pasireiškia vienam iš dešimties. Tada vyras gali emociškai atitolti nuo šeimos, atsirasti polinkis į priklausomybes.
Mes galvojame, kad susilaukus vaiko viskas atsistatys ir bus kaip seniau. Bet suveikia nuovargis, moteris mamos vaidmenyje sunkiau išgyvena aistrą, nes sumažėja libido. Dažnai poros pamiršta, kad žindančios moters kūno pajutimas kitoks. Reikia kalbėtis apie tai, nes aistra susijusi su santykiu, o jei pora sąmoningai nekuria naujo santykio, nebando spręsti konfliktų ir yra sudirgimo fazėje, aistra neateis.
Dažnai laiką suvalgo buitis, telefonai – laiką, kurį galėtume skirti kurti ryšiui vienas su kitu, mes prarandame. Po vaikų gimimo romantiški pasimatymai su žvakėmis ne visada įmanomi ir ne visada to reikia, kartais užtenka vienam kito paklausyti, kartu išgerti kavos, ir tai jau yra ryšio patyrimas.
Trečdalis jaunų tėvų – laimingi
Tyrimai rodo, kad maždaug trečdalis tėvais tapusių porų šį etapą praeina sklandžiai, jiems rečiau kyla emocinių sunkumų. Patys sunkumai nėra kažkas blogo. Juk jei savo kelyje pamatome kalną, į tą kalną galime užlipti. Kalnas nereiškia, kad mes neskirti vienas kitam.
Reikia mokytis kopti į kalną – girdėti kito patirtį, klausti, kaip kitas jaučiasi. Mes paprastai išgirstame tik pirmus sakinius ir toliau jau mintyse sukame, ką mes atsakysime. Reikia mokytis poreikius išsakyti ne destruktyviai, ne puolant ar kaltinant kitą. Nesakyti: „Tau niekas nerūpi“. Pirmieji du sakiniai, kaip mes pradedame konfliktą, labai lemia konflikto eigą.
Jei nejaučiame ryšio, konflikto metu jausime, kad esame neišgirsti, nesaugūs. Žinoma, po gimdymo visas dėmesys sutelktas į vaiką, bet svarbūs paprasti kasdienybės momentai – kaip mes ryte pabundame, kaip nueiname miegoti, kaip atsikeliame, kaip geriame kavą. Iš gražių kasdienybės momentų susidėlioja modelis, kaip mes ir toliau poros santykiuose atlaikysime sunkumus. Jeigu norime aistros, ryšio vienas su kitu, turėsime išmokti keistis.
Straipsnis parengtas pagal pranešimą Tėvystės ir motinystės konferencijoje „Augame kartu: per iššūkius į ryšį‘‘.
Projektą „Motinystės debesys: šviesūs ir tamsūs“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui 2025 metais skirta suma 5000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.07.29.
Susiję straipsniai
