Vyras po gimdymo – užtrunka darbe ir nori aplankyti savo mamą

tėvų depresija

Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt

Senovės pasakose įsimylėję vyrai būdavo išbandomi sunkiausiais darbais – reikėdavo įveikti slibinus, sudėvėti metalines klumpes, kiaurais rėčiais parnešti vandens. Kai šaunuoliai įveikdavo išbandymus ugnimi, vandeniu ir net kardu, galėdavo vesti – garantuota, kad pora bus tvirta.

Šiuolaikinėje tautosakoje sunkiausiu darbu vyrams tampa „išbandymas vaiku“. Daugybė jaunų vyrų išvis nori sprukti, kai išgirsta, jog jų mylimoji laukiasi. Net ir šauniausioje šeimoje gimus vaikui prasideda vyro išbandymo metas, kuris ne vienam virsta pogimdymine depresija.

Kalbamės su žurnalo konsultantėmis – psichiatre Aurima Diliene ir šeimos psichologe Erika Kern.

Kodėl manoma, kad vaiko gimimas – tarsi lakmuso popierėlis, patikrinantis poros santykius – pusė porų gimus kūdikiui pradeda balansuoti ties skyrybų riba, o kita pusė patiria nenusakomą pilnatvę, tarsi dar labiau „sulimpa“. Kur šuo pakastas?

Aurima: Kai kurios moterys įsitikinusios, kad prigimdžiusios vyrui vaikų labiau jį pririš prie savęs, prie šeimos… Turiu Jus, gerbiamosios, nuvilti – vaikai dažnai nesutvirtina, bet išskiria poras, tarp kurių jau buvo nematoma praraja. Esu susidūrusi su tris ir netgi su penkis vaikus auginančiomis moterimis, kurias paliko vyrai: jie palieka ne vaikus, bet moteris. Kitas reikalas, kai tarp dviejų žmonių tikri jausmai – tada gimus vaikui, ar net keliems, tarpusavio santykiai natūraliai tobulėja ir keičiasi, kartais gana skausmingai, bet teigiama linkme. Čia, mano nuomone, didelį vaidmenį atlieka tiek vyro, tiek moters asmenybės brandumas, kuris ir lemia tarpusavio santykių išlikimą arba baigtį.

Erika: Vaiko gimimas – didelis pasikeitimas poros santykiuose. Iki šiol buvę geri draugai ir mylimieji tampa tėvais – tai ne santykis tarpusavyje, o bendra atsakomybė. Kaip tėvai dalinasi atsakomybe, džiaugsmu ir vargu, kuris užplūsta vaikui gimus, labai lemia poros santykius. Nesakyčiau, kad tai yra lakmuso popierėlis, nes gali būti, kad pora, kurioje vyras ir moteris labai atitolsta vienas nuo kito gimus vaikui, sėkmingai ir darniai gyventų kartu, jei vaikų neturėtų. Tiesiog vaikų auginimas reikalauja šiek tiek kitokių įgūdžių ir savybių nei poros santykiai. Reikia ir dalintis atsakomybe, ir turėti bendrą požiūrį į vaikų auginimą bei auklėjimą, ir mokėti dalintis dėmesiu ir meile, paremti vienas kitą santykyje su vaiku, išlaikyti poros santykius atskirai nuo santykio su vaiku – tai reiškia, neįtraukti vaiko į poros santykių problemų sprendimą. Manau, kad daug kas esate girdėję ar skaitę, jog atšalusių ar konfliktiškų poros santykių vaiko gimimas nepataiso (nors neretai to griebiamasi, kaip pagalbos irstantiems santykiams).

Tuo tarpu stiprius poros santykius vaiko gimimas gali dar labiau sutvirtinti. Taip pora tarsi įžengia į naują vystimosi etapą, kuriame sugeba rūpintis ne tik vienas kitu, bet ir savo vaikais.

Vaikų psichiatrė Aurima Dilienė

Vaikų psichiatrė Aurima Dilienė

Manoma, kad po gimdymo visokių nuotaikų svyravimų ir „nušokimų nuo proto“ galima tikėtis iš moters. Tačiau niekam ne paslaptis, kad nemaža dalis vyrų irgi būna sutrikę ir nebežino kur dėtis. Kodėl vyrus taip sukrečia kūdikio gimimas, kuriam, regis, buvo ruoštasi (juk jis nenukrito iš dangaus)?

Aurima: Tikrai ne visus vyrus kūdikių gimimas taip „sukrečia“… Kai kurie vyrai skausmingai reaguoja į atskirus su vaiko atsiradimu susijusius nepatogumus: nemigo naktys, padidėjęs namų ūkio darbų krūvis, žmonos nuovargis ir jos pretenzijos „vargšui“ vyrui, finansiniai nuostoliai… Bet dauguma vyrų „iškrinta kaip nuosėdos“ dėl visų čia išvardintų ir neišvardintų priežasčių komplekso. Manau, man pritars visos moterys, kad mūsų visuomenėje vyrai yra itin lepūs, vaikystėje juos lepiname mes, mamos, vėliau vėl mes, žmonos, ir galų gale reikalaujame iš jų neįmanomo „moteriško“ atsparumo… Darykime išvadas. 

Erika: Kai girdžiu kalbant, kad buvo „ruoštasi“ vaiko gimimui, man kyla klausimas – kaip? Dažniausiai tai – paskaitos apie kūdikius, kaip su jais elgtis, pasiruošimui priklauso žinojimas, kad vaikas gims (!), nėštumo sekimas kartu su moterimi. Ar tiek užtenka, kad nepatirtum jokio didelio sukrėtimo?

Palyginkime egzaminus. Tarkim ruošiatės egzaminui apie Senovės Romos imperiją. Net gerai pasiruošę šiek tiek jaudinatės egzamino metu (o jei nesijaudinate – apgaudinėjate save, o tai kartais nėra blogai).

Jei pasiruošus egzaminui Jums tektų ne jį laikyti, o gyventi Senovės Romos imperijoje. Ar pasiruošimas apsaugotų Jus nuo šoko? Argi nebūtume sutrikę, nežinotume kaip elgtis, ko griebtis ir kur dėtis? Štai taip jaučiasi vyrai, gimus vaikui. Net patys geriausi tėvai, kurie nuoširdžiai stengiasi ir padeda žmonoms, visa tai turi išmokti patys per savo patyrimą. Žinoti, kaip būna, dar nepakanka. Matyti žemėlapį yra viena, o eiti numatytu maršrutu – visai kas kita. 

Pagaliau pripažinta, kad vyrai, kaip ir moterys, patiria įvairius hormonų svyravimus, susijusius su amžiumi, pavyzdžiui, klimaksą. Ar tiesa, kad moteriai būnant nėščiai, pasikeičia ir vyrų hormonai, juk kalbama, kad kai kurie vyrai gimdant žmonai jaučia net sąrėmius. Vadinasi, tuomet ir jie, kaip ir moterys, turi jausti pogimdyminį nuotaikų nestabilumą?

Aurima: Jeigu baimės jausmą ir nerimą traktuosime kaip hormonų sukeltas būsenas, tada galime vartoti žodį hormonai, tačiau tai – psichikos reagavimas per kūno pojūčius, o dėl nuotaikų, tai pasikartosiu – nuotaika visada sugenda, kai trūksta pinigų, sekso ir reikia neįprastai dažnai plauti indus bei grindis. 

Šeimos psichologė Erika Kern

Erika: Tiesa, kad vyrai gali jausti kažką panašaus į sąrėmius.

Tai ne hormonų, o susitapatinimo su žmona pasekmė. Tie vyrai, kurie sugeba įsijausti, pamatyti pasaulį kito žmogaus akimis ir gerai sutaria su savo žmona ar partnere, tikėtina, kad išgyvena labai stiprius jausmus, kurie labai panašūs į žmonos jausmus. Jie tarsi veidrodis atspindi ir jaučia tai, ką jaučia žmona.

Vyrai pogimdyminį nestabilumą gali jausti ne tik dėl to, kad sugeba susitapatinti su žmona, bet ir dėl to, kad visuomenės vertybės keičiasi. Anksčiau, vyravus stipresniam patriarchatui, vyro ir moters vaidmenys buvo labiau apibrėžti ir skirtingi.

Gimus vaikui vyro gyvenime ne daug kas turėjo pasikeisti, išskyrus tai, kad jam tekdavo „išlenkti“ taurelę su draugais ir „aplaistyti“ sūnų arba akis nudelbus vaikščioti, jei gimė dukra. Žinoma, aš šiek tiek sutirštinu spalvas, tačiau vyro vaidmenyje vaikų priežiūros nebuvo.

Šiuolaikinėje visuomenėje vyrai ir moterys dalinasi darbus ir atsakomybes namuose pagal bendrą susitarimą, tad vaikų priežiūra, auklėjimas ir auginimas tampa ne moters, o šeimos uždaviniu. Net nepatirdamas hormonų svyravimo, vyras gali patirti nuotaikų kaitą dėl naujos atsakomybės ir nežinomybės, kol prisitaiko prie pasikeitusios šeimos dienotvarkės bei santykių.

Kai kurie vyrai būna kartu su žmonomis „nėšti“ – eina pas ginekologę, skaičiuoja vaisiaus judesius, dainuoja jam dainas ir t.t. Ar tokie vyrai lengviau išgyvens pogimdyminę depresiją?

Aurima: Tokie vyrai, ko gero, labai susitapatina su savo moterimi, tuomet lengviau turėtų būti moteriai, o vyrui – sunkiau. Bet į šį klausima gali atsakyti tik vyrai.

Erika: Manyčiau, kad tokiems vyrams kaip tik pogimdyminių jausmų sumaištis turėtų labiau būti būdinga. Privalumas tas, kad jie nepraranda santykio nei su žmona, nei su vaiku.

Kokie vyrai po gimdymo labiau palūžta – „kieti“, vyriški ar atvirkščiai – švelnūs, moteriški, jautrūs?

Aurima: Gamtoje nendrės atlaiko didžiausias audras, o stiprus ąžuolas lūžta. Šiuo atveju gali būti atitinkamai, nors visada išimtys tik patvirtina taisykles.

Erika: Visi turi vienodas teises palūžti ar ištverti. Kietumas ar minkštumas čia nei padeda, nei trukdo.

Vyras „kietuolis“ gali palūžti dėl santykių ir aplinkos nestabilumo ir naujumo, kurio jis nesitikėjo ir kuriam nebuvo pasiruošęs. Tuo tarpu vyras „minkštuolis“ gali taip įsijausti į neviltį ir nerimą, kad pradės skęsti savo jausmuose. Tiek vienas, tiek kitas gali būti puikiausiais tėvais ir visiškai nelūžinėti.

Vienas iš labiausiai vyrus šiurpinančių dalykų, kad moterys po gimdymo ilgai nebenori mylėtis (apie tai gauname begales skaitytojų laiškų ir pagalbos šauksmų). Kodėl moterų seksualumas po gimdymo taip nuslopsta? Jeigu vyrus veikia panašūs hormonai, vadinasi, ir jie po gimdymo turi nebenorėti mylėtis. Kaip yra iš tikrųjų?

Aurima: Pirmiausiai, sekso poreikį labai stipriai slopina natūrali moters kūno fiziologija po vaiko gimimo: gimda tampa iš vidaus ištisinė atvira žaizda, nes visa gleivinė kartu su kūdikiu ir placenta atsidalijo ir pasišalino gimdymo metu. Daug nemalonių pojūčių kyla traukiantis gimdos raumeniui, maitinant krūtimi, gaminantis pienui. O jeigu dar buvo tarpvietės trauma, susiuvimai… Dubens kaulai, sąnariai, oda ir kūno svoris – viskas grįžta į savo vietas per gerus metus, bet tikrai ne per mėnesį. Be to, moterų seksualumui nepaprastai svarbus geras emocinis fonas. Nesakau, kad visų, bet daugumos mamyčių nuo vaiko gimimo iki vienerių metų ir ilgiau emocijos glaudžiai susijusios su tokiomis mintimis:

ar kūdikis kvėpuoja?

 ar jam užtenka mano pieno?

kada pagaliau nustos rėkti?

iš kur šitas bėrimas?

noriu miego,

vėl sloga,

reikia vežti į lauką,

jau sunaudojau visas sauskelnes,

šiandien nespėjau išsimaudyti ir pavalgyti… ir pan.

Apie kokį seksą gali būti kalba? Tačiau vyrui stresą geriausiai mažina seksas su mylima moterimi, nes tada jis jaučiasi mylimas ir atsipalaiduoja. Juk jų nekamuoja fiziologiniai pogimdyminiai nepatogumai…

Natūralu, kad vyras nori artimų santykių, bet vyrų ir moterų hormonai toli gražu nevienodi, deja…

Erika: Moterys po gimdymo nenori mylėtis dėl hormonų pokyčių ir dėl to, kad galva tuo metu užimta visai kuo kitu. Gamtoje natūralu, kad pagimdžiusi patelė nesiekia lytinių santykių, nes organizmui reikia poilsio. Nėštumas ir gimdymas – didžiulis krūvis organizmui, ir jam reikia pailsėti. Lytinis potraukis vis dėlto yra tiesiogiai susijęs su reprodukcinėms funkcijomis, arba kitaip tariant – su vaikų gimdymu. Kad mes, žmonės, iš to dar ir susikūrėme sau malonumą, tai nieko blogo, tačiau reikia nuleisti galvas prieš gamtos dėsnius. Kad vyrai nori mylėtis visą laiką – irgi natūralu. Tiesa, kad po gimdymo tai tampa problema daugelyje šeimų, mat vyras „jau ir taip daug kentėjo“. Poros, kurios išsprendžia kitas tarpusavio problemas, įveikia ir šią. O jei neįveikia šios problemos, gali būti, kad ir kitos problemos neišspręstos ar tiesiog ignoruojamos.

Ar vyro pogimdyminei nuotaikai turi kokios nors įtakos finansinė šeimos padėtis?

Aurima: Asmenybės brandumui paprastai pinigai JOKIOS įtakos neturi.

Galbūt vyrai sutrinka dėl to, kad pasijaučia atstumti – juk moterys juos dažniausiai net išveja iš lovos, o į vyro vietą pasiguldo kūdikį. Ar čia nebus tas pats paprasčiausia pavydas, kurį išgyvena vyresni vaikai?

Aurima: Taigi čia viskas tik nuo mūsų, moterų, priklauso: ar mes susituokiame su suaugusiu vyru-partneriu ir toliau šeimą žaidžiame, ar „įsivaikiname“ iš anytos jau gerokai paaugintą vaiką ir globojame jį iki pensijos…

Erika: Bingo! Labai teisingai pastebėjote, kad vyras šeimoje išgyvena labai panašius jausmus, kuriuos išgyvena vyresni vaikai, gimus jaunesniam. Tai vadinasi „nukarūnavimo efektas“. Tai ne pagrindinė, tačiau viena iš priežasčių. Niekas nereaguoja į atstūmimą džiaugsmu, tai natūrali ir teisėta reakcija.

Moteris gali pakoreguoti, kaip visa tai įvyksta – ar ji išveja vyrą iš lovos, ar leidžia jam miegoti kitame kambaryje (jei jam reikia poilsio), ar niekur niekas nesiskirsto. Kiekvienoje šeimoje tai sprendžiama kitaip, tačiau daugiausiai įtakos čia turi moteris, kuri tikrai gali padėti vyrui nesijausti atstumtam.

Jūratės Čiakienės nuotr.

Jūratės Čiakienės nuotr.

Kaip palaikyti vyrą morališkai, kad jis netaptų irzlus, nebėgtų iš namų prisigalvojęs įvairių „reikalų“? Ar patartumėte su vyru elgtis kaip su vyresniu vaiku – skirti jam tiek dėmesio, kiek ir iki gimdymo? Bet tada ar nepritrūks laiko ir jėgų mažiukui?

Aurima: „Per prievartą geras nebūsi”, – sako liaudies išmintis, ir neklysta. Gudrybės, aišku, nepakenks, tačiau, manau, dviejų suaugusių žmonių santykiai turėtų būti grindžiami sąžiningumu ir bendradarbiavimo principais.

Bet, atrodo, kalbu apie idealius atvejus, kurių taip reta…

Erika: Neįmanoma nei vyresniam vaikui, nei vyrui skirti tiek dėmesio, kiek buvo skiriama prieš tai. Tai nerealu nei fiziškai, nei emociškai. Tad reikia ieškoti kitų būdų. Geriausias būdas, pasiteisinantis tiek su vyresniu vaiku, tiek su vyru – nepamiršti (!) išreikšti jausmus ir meilę, bei padėti jaustis SVARBIAIS. Tai padės labiausiai, o kaip tai padaryti – kiekvienos mamos kūrybos reikalas.

Ar vyrų depresiją išgydytų aktyvus jų įtraukimas į kūdikio auginimą, ar, atvirkščiai – prislėgtą atitolusį vyrą geriau laikyti nuo kūdikio nuošaliau, rodyti tik gražiąją kūdikystės pusę (sotus, miegantis)?

Aurima: Jeigu atvirai, man, kaip neseniai pagimdžiusiai moteriai, toks klausimas sukelia pyktį: vaiko pradėjime dalyvavome abu, nes buvo „visai nieko“, o dabar, kai sunkoka – vienas į krūmus? Na jau ne, geriausia psichoterapija nuo visų depresijų yra aktyvi veikla: taigi, mieli tėveliai, laikas keltis…

Erika: Jei vyrui rodysite tik gražią kūdikystės pusę, pradėsite pati jaustis blogai, neįvertinta, nesuprasta. Tokie jausmai santykiams gali tik pakenkti. Tad geriau nerizikuokite, o ieškokite būdų bendradarbiauti, suprasti ir susitarti.
Ar negali būti taip, kad moters depresija tiesiog tampa užkrečiama, ir vyras persiima jos nuotaikas?

Aurima: Mūsų jausmai, be jokios abejonės, yra „užkrečiami“ ir net labai. Yra toks eksperimentas su šunimi, įleistu į veidrodinį kambarį: visi žinome kaip elgiasi šuo, pamatęs kitą šunį… Žmonės elgiasi panašiai – į pyktį atsako pykčiu, į džiaugsmą – džiaugsmu. Bet mes tuo ir skiriamės nuo gyvūnų, kad protu ir valia galime savo emocijas valdyti. Suvokdamas, kokį milžinišką darbą nuveikė mylimoji, pagimdydama jų meilės vaisių (o kur dar nėštumas), vyras tikrai neužsikrės jos nuovargiu ir bloga nuotaika, bet kaip tik palaikys ir padės to atsikratyti. Bet ne paslaptis, kad savo protu ir valia ne visi vyrai linkę dažnai vadovautis.

Erika: Depresija, ar ji pogimdyminė, ar kitokia, yra viena iš labiausiai „užkrečiančių“ būsenų.

Kokius požymius laikytumėte pogimdyminės vyrų depresijos ženklais?

Aurima:
Pirma – geria daug alkoholio (jeigu anksčiau to nedarydavo).
Antra – vėliau nei įprastai grįžta po darbo namo ir aiškinasi, teisinasi.
Trečia – neplanuotai pradeda pats remontuoti automobilį, nors nemoka.
Ketvirta – nusprendžia aplankyti savo tėvus.
Na, ir visa kita, kas leidžia laikytis atokiau nuo nerimo ir depresijos šaltinio.

Erika: Dažniausiai – užtrukimą ilgiau darbe. Mažesnį susidomėjimą šeima. Gali būti, kad mažesnį lytinį potraukį. Polinkį išgerti. Valgymo pasikeitimus – daugiau ar mažiau, nei anksčiau. Nuotaikų svyravimą ir irzlumą.

Kiek trunka vyrų pogimdyminė depresija ir kaip ją gydyti?

Aurima: Kai kuriems vyrams pogimdyminė depresija išlieka visą likusį gyvenimą, arba kol vaikui sukanka aštuoniolika. Jeigu jau suserga – nepagydomai, nėra nei vaistų, nei skiepų, deja… Ačiū Dievui, suserga ne visi.

Erika. Vyrų pogimdyminė depresija trunka labai individualiai. Tačiau nepamirškite, kad tai gali būti ne depresija, o santykių problemos. Santykių problemos sprendžiamos aktyviai kalbantis, ieškant sprendimų, galimybių suprasti vienas kitą. Jei patiems neišeina – pas psichologus. O jei tai tik depresija (kuri išoriškai gali atrodyti taip pat), užteks pabuvimo kartu, supratimo ir įvertinimo. Bet kuriuo atveju atviri pokalbiai ir siekimas suprasti – geriausias vaistas.

Kai kurios moterys sakys – „o man kas, kad vyrui blogai?“, „kodėl turiu rūpintis aš“. Atsakymas – todėl, kad norite gyventi santarvėje. Jei labiau norite ieškoti teisingumo, nei geriau sutarti, turite rimtų santykių problemų, dėl kurių rekomenduočiau pasitarti su specialistu.

Neila Ramoškienė

 „Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai


Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− 2 = nulis

Kitos temos: