Vaiko lytis – tai pirmasis požymis, kurį taip norisi sužinoti nėštumo metu ir apie kurį išgirstame iškart vaikeliui gimus. „Jums gimė berniukas!“ arba „Jums gimė mergaitė!“ – dažniausiai lytį sužinome anksčiau, nei mažylio svorį ar ūgį. Lytis tampa tas požymis, apie kurį sukasi daugybė mūsų minčių, svajonių ir fantazijų, tiek laukiantis, tiek kūdikiui gimus.
Gydytoja psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė www.psichoterapija-jums.lt Tel. 8*652 43939
KAIP FORMUOJASI LYTIS IKI GIMIMO
Chromosominė lytis
Lytis formuojasi labai sudėtingai, ir čia turi reikšmės ne tik biologiniai veiksniai, bet ir psichologiniai bei socialiniai (tai yra tai, kaip su vaiku bendrauja aplinkiniai, kokį vaidmenį jis atlieka tarp žmonių, kurie jį supa).
Žvelgiant iš biologinės pusės, lytį turi jau ką tik užsimezgęs embrionas. Įvykus kiaušialąstės apvaisinimui, susilieja būsimojo kūdikio tėčio ir mamos chromosomos – po 23. Būtent paskutinioji, 23-ioji chromosomų pora, ir turi tą chromosomą, kuri lemia mažylio lytį: X arba Y. Iš tiesų lytį lemia tėčio spermatozoido nešama genetinė informacija: kiaušialąstėse visada yra tik X turinčios chromosomos.
Taigi dėl to, ar gimė sūnus, ar dukra, yra „atsakingi“ tėčiai.
Lytis, kurią lemia chromosomos (X arba Y), yra vadinama chromosomine lytimi. Jei dėl kokių nors priežasčių tenka tirti žmogaus chromosomas, genetikai vyrus aprašo kaip 46,XY, o moteris – 46,XX. Tai reiškia, kad visose ląstelėse, išskyrus lytines, paprastai vyras turi 46 chromosomas, iš kurių paskutiniojoje poroje yra Y chromosoma, na o moteris turi 46 X chromosomas.
Deja, kaip ir bet kur gyvenime, taip ir susiliejant ar išsiskiriant chromosomoms, gali įvykti klaidų, ir tada gali susiformuoti šie sutrikimai:
47,XXY – vyras, turintis papildomą X chromosomą – tai vadinamasis Klainfelterio (Klinefelter) sindromas.
47,XXX – moteris, turinti papildomą X chromosomą.
45, X – moteris, turinti tik vieną X chromosomą – tai Ternerio (Turner)sindromas.
48, XXXX; 49, XXXXX – moterys su papildomomis dviem arba trimis X chromosomomis.
47,XYY; 48, XXYY – vyrai su papildomomis viena arba dviem Y chromosomomis.
46,XX vyro sindromas, arba de la Chapelle sindromas – vyras, turintis tik X chromosomą, bet neturintis Y chromosomos. Vienoje iš X chromosomų yra genetinė Y chromosomos informacija, todėl iš išorės žmogus su šiuo sindromu atrodo vyras, nors ištyrus jo chromosomas būtų nustatyta, kad tai yra moters chromosomos.Grįžtant prie lyties formavimosi ypatumų, tampa aišku, kad, esant kokių nors keistybių chromosomų dėliojimesi, lytis irgi formuosis ne visai taip, kaip tikimės iš standartinio berniuko arba mergaitės. Tokiam vaikui augant gali būti, kad jo raida atrodys ne visai tokia, kaip turėtų būti įprastai: dėl chromosomų įtakos gali kitaip gamintis hormonai, sutrikti jų pusiausvyra, o tai turi įtakos visai vaiko ar paauglio savijautai, emocijoms ir elgesiui bei lytiniam brendimui.
Biologinė lytis
Esant genetiniam sindromui, susijusiam su lytinėmis chromosomomis, gali būti didesnis ar mažesnis vaisingumo sutrikimas, gali tekti skirti gydymą hormonais, gali būti įvairių kitų raidos ir sveikatos sutrikimų, pavyzdžiui, žemesnis intelektas, širdies ydos, regėjimo sutrikimai. Kiekvieno sindromo ir net kiekvieno žmogaus su tuo pačiu sindromu visi šie simptomai gali labai skirtis.
Įdomu tai, kad nors embriono lytis yra lemta jau apvaisinimo metu, pirmosiomis gyvavimo savaitėmis jo raida vyksta vienodai tiek berniukams, tiek mergaitėms. Abiejų lyčių embrionai turi ir Volfo, ir Miulerio latakus: tai lytinių organų užuomazgos, iš kurių vėliau atsiranda vyriškieji (iš Volfo latakų) arba moteriškieji lyties organai (iš Miulerio latakų).
Jeigu embrionas yra vyriškosios lyties (turi X ir Y lytines chromosomas), jam esant maždaug 6 savaičių amžiaus pradeda veikti Y chromosomoje esantis SRY genas. Gaminamas specialus baltymas, vadinamas H-Y antigenu, kuris paskatina veikti įvairiose kitose chromosomose esančius genus (manoma, kad veikia apie 19 skirtingų genų, esančių tiek X chromosomoje, tiek autosomose – nelytinėse chromosomose). Šis procesas sudėtingas, susidedantis iš daugelio etapų, kurių rezultatas – vyriškųjų hormonų (testosterono ir kitų androgenų) bei hormono, vadinamo inhibiciniu (slopinančiuoju) Miulerio faktoriumi, gamyba. Šiems hormonams veikiant sunyksta Miulerio latakas ir visa tai, kas susiję su moteriškąja lytimi, o iš Volfo latako formuojasi vyriškieji lytiniai organai.
Moteriškosios lyties embrionuose, kurie neturi Y chromosomos, apie šeštąją savaitę Volfo latakai ima nykti, o iš Miulerio latako formuojasi kiaušintakiai, gimda ir makštis. Apie 12 savaičių amžiuje susiformuoja kiaušidės ir varputė.
Iki maždaug 1983 metų manyta, kad moteriškoji lytis – tai lyg atsarginis lyties raidos variantas, kai embrionas neturi Y chromosomos: esant Y chromosomai, formuojasi vyriškieji lyties organai, o jos nesant, embriono lyties organų raida pasisuka moteriškąja linija, kuri, atrodytų, yra paprastesnė.
Vis dėlto vėliau mokslininkai pastebėjo, kad yra specialus moteriškėjimo procesas, kuriam reikalingi ir estrogenai (moteriški lytiniai hormonai, randami moteriškos lyties embrione jau 6 savaičių amžiuje), ir būtinai ne viena, o dvi lytinės X chromosomos, nes jei taip nutinka, kad yra tik viena X chromosoma (esant anksčiau minėtam Ternerio sindromui, 45,X), formuojasi kiaušidžių atrofija ir nevaisingumas.
Dažniausiai vaisiaus lytį ultragarsu galima nustatyti 20-ąją nėštumo savaitę, nors patyrę gydytojai, esant jautriam ultragarso aparatui, tai gali padaryti ir keliomis savaitėmis anksčiau. Vienos šeimos renkasi žinoti, kokios lyties mažylio susilauks, kiti linkę palaukti iki gimdymo. Teisingo atsakymo čia nėra, kiekvienas gali pasirinkti taip, kaip jiems atrodo. Visada nėštumas susijęs su mintimis apie būsimą mažylį, svajonėmis, kaip jis ar ji atrodys, ką tėvai galės kartu su juo veikti, ir didelę šių svajonių dalį užima mintys apie tai, ar gims berniukas, ar mergaitė. Todėl lyties žinojimas ar numanymas šiek tiek nukreipia svajones viena ar kita linkme. Kita vertus, jei gimdymo metu paaiškėja, kad lytis buvo spėjama ar pasakyta neteisingai, tai gali sukelti daug emocijų šeimai, kartais nusivylimo ir net tam tikro gedėjimo, kad atsirado ne, pavyzdžiui, berniukas, kurio labai laukė, bet mergaitė, kuri tėvus džiugina ne taip.
Vis dėlto toks nusivylimas susijęs ne su pačiu lyties žinojimo faktu, tačiau su tėvų vidinėmis, dažnai neįsisąmonintomis nuostatomis į tam tikros lyties vaikus, ir tokio nusivylimo greičiausiai nepavyktų visiškai išvengti, nepaisant to, anksčiau ar vėliau tėvai sužinojo savo vaikelio lytį. Kartais išankstinis žinojimas apie būsimosios mergaitės ar berniuko gimimą gali padėti šeimai priprasti prie minties apie sūnų ar dukrą, kuris yra mažiau laukiamas nei kitos lyties mažylis. Dažnai šeimos, kurioms „ne vis vien“, kas gims, jaučia didesnį nerimą ir nori apie vaikelio lytį sužinoti kuo anksčiau, tokiu būdu patys save ruošia galimam nusivylimui ir susitaikymui su realybe iki gims mažylis.
Taigi čia biologinė lytis jau pradeda tapti psichologine, tai yra, tuo, kokius mes įsivaizduojame vyrus ir moteris, berniukus ir mergaites, kaip jie turėtų elgtis, rengtis, kalbėti, bendrauti su tos pačios ar kitos lyties atstovais, kaip suvokiame vyriškumą ir moteriškumą (išvaizdą ir elgesį). Be to, su psichologine lytimi glaudžiai susijusi ir socialinė lytis: tai, kokius vaidmenis atlieka vyrai ir moterys, berniukai ir mergaitės toje visuomenėje ir kultūroje, kurioje mes gyvename (tikriausiai sutiksite, kad moterys Norvegijoje ir Irane elgiasi, rengiasi ir atrodo labai skirtingai, nors jų chromosominė ir biologinė lytis yra tokia pati: šiuos ypatumus ir apibūdina socialinės lyties sąvoka). Apie tai, kaip formuojasi psichologinė ir socialinė lytis, taip pat galima kalbėti nuo pat vaisiaus raidos tarpsnio, o gal net ir dar anksčiau – nuo to laiko, kai vaisiaus mama ir tėtis patys buvo… embrionai, nes tai, kaip elgiamės su skirtingos lyties atstovais, didele dalimi priklauso nuo to, kaip buvo elgiamasi su mumis pačiais.
Psichologinė ir socialinė lytis
www.psichoterapija-jums.lt
Nėštumas – tai laikas, kai apie būsimą kūdikį daug galvojama ir svajojama. Su pačia besilaukiančiąja nėštumo metu irgi vyksta įdomūs psichologiniai pokyčiai: dažnai mintys ir dėmesys nukrypsta ne tiek į aplinkoje vykstančius įvykius, kurie domindavo iki nėštumo, bet daugiau į vidų, įsiklausant į save, o kartu – ir į savo mažylį. Taip nėščioji mokosi susitelkti ne į aplinkinį pasaulį, o į kūdikį ir jo poreikius: to itin prireiks pirmaisiais keleriais gyvenimo metais. Būsimoji mama tampa labai jautri savo pojūčiams, o jų neįprastumą aiškina kūdikio norais ir poreikiais, pavyzdžiui, dažnai kalbama, kad laukiantis mergaitės nėščiajai labai norisi saldumynų, o laukiantis berniuko – mėsos, rūgščių ar net aštrių patiekalų. Tokiu būdu dar negimusio mažylio mama jau mokosi atskirti savo pačios ir savo mažylio norus, kurie gali būti nevienodi.
Jau nuo senų laikų buvo bandyta spėlioti, kokios gi lyties mažylio laukiamasi, tam pasitelkiant ne tik būsimosios mamos intuiciją, sapnus, bet ir matomus požymius: pilvelio padėtį (aukščiau ar žemiau įsitaisęs pilvas, išsišovęs į priekį ar apgulęs apie šonus), skonio ypatumus, mamos išvaizdos pasikeitimus (sakoma, kad laukiantis mergaitės, ji mamą „apvagia“, todėl mama gali būti ne tokia graži, oda gali tapti spuoguota, plaukai – sausesni, lūžinėjantys ir panašiai; o berniukai mamai „prideda“ grožio, todėl oda švari ir švytinti, plaukai – blizgūs ir tankūs). Net ir tada, kai mama teigia, kad apie vaikelio lytį žinoti nenori, lauks staigmenos, dažnai vis tiek atsiranda fantazijų tiek apie būsimąją dukrytę, tiek apie sūnelį, ir šios fantazijos yra nevienodos. Skiriasi ne tik tai, kad sūnelis asocijuojasi su žaidimu mašinėlėmis, traukinukais, kamuoliais, aktyviais žaidimais ir bėgiojimu, o dukrytė – su kasyčių pynimu, gražiomis suknelėmis ir žaidimu lėlytėmis, tačiau kartu į svajones ir fantazijas gali būti įpinta daug pačios mamos (ir tėčio) gyvenimo patyrimo.
Pavyzdžiui, psichologai aprašo, kad būsimoji mama, svajodama apie savo dukrelę, šiuos santykius gali vertinti per savo pačios ir savo mamos santykių prizmę. Jei besilaukiančiosios santykiai su mama buvo įtempti, ji nesijautė mylima dukra, jei jai atrodė, kad mama ja nuolat nepatenkinta ir sunku įtikti mamai, tokiu atveju gali kilti baimė, kad gimus mažylei ji nemokės su ja elgtis ir savo dukrai bus tokia pat netikusi mama. Kita vertus, dukros gimimas gali būti galimybė iš naujo išgyventi vaikystę (taip pat ir savo) kitaip, ir, prisimenant ir žinant, kas netenkino santykiuose su savo mama, šias klaidas galima ištaisyti.
Jei santykiai su mama buvo ir yra geri, žinia apie būsimą dukrą gali sukelti daug džiaugsmo ir svajones apie tai, kad tokie pat geri santykiai užsimegs ir su dukrele.
Jei mama laukiasi berniuko, irgi gali kilti pačių įvairiausių jausmų. Iš vienos pusės, berniukai dažnai labai laukiami, nes yra giminės, pavardės tęsėjai, sąmoningai ar nesąmoningai galima prisiminti kai kurių Lietuvos regionų papročius „vaikais“ vadinti tik berniukus. Senesniais laikais vaikų skaičius buvo apibūdinamas tiek, kiek yra „vaikų“: jei šeima turi tik mergaites, vadinasi, „vaikų“ jie neturi. Dažnai berniuko labai laukia būsimieji tėčiai, lyg gebėjimas susilaukti berniuko – vyriškumo įrodymas. Tokiu atveju mama džiaugiasi, galėdama realizuoti savo vyro lūkesčius. Tačiau jos pačios jausmuose būsimam sūnui gali atsispindėti savo patyrimas su tėčiu arba broliu, kuris ne visada labai malonus, taip pat gali kilti jausmas, kad su berniuku trūksta tokio vienovės jausmo, koks, kaip atrodo besilaukiančiajai, galėtų būti su mergaite, todėl gali atsirasti nusivylimas.
Būsimasis tėtis irgi gali turėti savo fantazijų mažylio atžvilgiu. Sūnus dažnai sukelia tėčiui vilčių, kad su juo galės užsiimti bendrais žaidimais ir vyriška veikla – eiti žvejoti, spardyti kamuolį. Tėtis gali tikėtis, kad su sūnumi išgyvens panašius svarbius gyvenimo įvykius, kaip jis pats išgyveno su savo tėvu, arba svajoti, kad santykiuose su sūnumi bus tai, ko trūko jam santykiuose su tėvu (didesnio artumo, supratimo, palaikymo ir panašiai).
Laukdamas gimstant mergaitės, tėtis gali svajoti, kad mergaitė bus labai graži, turės daug gerbėjų, vertins savo tėčio dėmesį jos atžvilgiu. Kartais gali būti neramu, kad tėtis nesugebės bendrauti su dukra ir negalės su ja elgtis taip, kaip su juo elgėsi jo tėvas.
Šie jausmai ir fantazijos, kurie gali būti ir dar kitokie, sudaro bendrą visumą, kuri apsupa būsimą mažylį ne prasčiau, nei mamos kūnas apsaugo fiziškai. Visa tai labai svarbu ir reikalinga. Normalu turėti daug jausmų, minčių ir svajonių apie savo kūdikį, nes tai padeda kurti ryšį dar su negimusiu mažyliu ir pasiruošti jo atėjimui. Nėštumo pradžioje dažnai mintys būna labai abstrakčios, mažai susijusios su aiškiais vaizdiniais apie savo motinystę, tėvystę ir kūdikį, tačiau artėjant gimdymui jos tampa vis konkretesnės. Beje, jei kūdikis gimsta neišnešiotas, mamoms ir tėčiams labai pristinga būtent to fantazijų ir svajų laikotarpio, nors jis iš pažiūros neatrodo toks svarbus kaip kad vaikelio fizinė raida.
Prieš laiką gimusio vaikučio tėvai dažnai ilgai jaučiasi sutrikę, jiems sunkiau įsisąmoninti savo, kaip tėvų, vaidmenį, ir manoma, kad tam didelę įtaką daro anksčiau laiko nutrūkęs svajų ir fantazijų laikotarpis.
Lyties raida po kūdikio gimimo
Jei chromosominė lytis susiformuoja kiaušialąstės apvaisinimo metu, biologinė – esant 6–12 gestacijos amžiaus savaičių, tai psichologinė ir socialinė lytis formuojasi dar ir gimus mažyliui ar mažylei. Taip yra dėl to, kad savo lyties suvokimui ir įsisąmoninimui, vaidmenų išmokimui labai svarbūs aplinkiniai žmonės ir jų elgesys bei reakcijos.
KŪDIKYSTĖ
Kūdikiui gimus, realiai galime pamatyti tai, apie ką iki tol galvojome, svajojome ir spėliojome. Nors kartais žinią, kad būsimasis vaikelis bus berniukas arba mergaitė, galima sužinoti pakankamai ar itin tiksliai, pavyzdžiui, atlikus genetinius tyrimus arba 3D ultragarsinį tyrimą, vis dėlto viena yra apie tai žinoti, kita – pamatyti savo akimis.
Kartais akušerės ką tik pagimdžiusioms mamytėms parodo ne ką kita, o naujagimio (ar naujagimės)… tarpvietę.
Žinoma, daugiau pagalvojus, jos teisios: juk veido išraiška ir bruožai dar daug kartų keisis, kūnas augs, o lytis išliks visam gyvenimui. Nebent pats būsimasis vyras ar būsimoji moteris norės ją pakeisti, bet apie tai pakalbėsime kiek vėliau…
Ar kūdikiai jau suvokia savo moteriškumą ar vyriškumą? Ir koks yra kūdikių seksualumas? Turbūt keistai skamba šie klausimai, nes kūdikiai atrodo visiškai nesusiję su niekuo, kas yra seksualu: jie maži, bejėgiai, nekalti ir yra susirūpinę tik tuo, kaip išgyventi. Iš dalies tai tiesa. Nors vyrai arba moterys mes esame nuo pat apvaisinimo momento, kai įgauname chromosominę lytį, vis dėlto pirmieji pora gyvenimo metų yra labai toli nuo to, kaip suvokiame seksualumą. Kūdikis dar neskiria, ar jis yra berniukas, ar mergaitė, nors tai mato aplinkiniai. Jam visiškai tas pats, kokios spalvos drabužiais jis rengiamas ir ar jam ant galvos maunama juosta su gėle, ar vyriška kepuraitė. Žaislus taip pat abiejų lyčių kūdikiai renkasi tokius pačius, dažniausiai ne tam tikros spalvos (rožinės ar melsvos), bet tokius, kurie yra ryškūs, barškantys ar kitaip stimuliuojantys pojūčius.
Kita vertus, jau nuo pat kūdikystės formuojasi vadinamasis lytinio identiteto branduolys, arba pirminis moteriškumas bei pirminis vyriškumas: tai, kas vėliau virs brandžiu seksualumu. Tam svarbus kūdikio fizinis kontaktas su tėvais – įvairiausi būdai, kuriais mylinti mama ar tėtis mažyliui parodo, koks jis yra svarbus ir mielas: kūdikio nešiojimas ir glostymas, bučiavimas, kutenimas, priglaudimas prie savęs ir sūpavimas. Kiekvienas maitinimas, vystyklų ar sauskelnių keitimas, maudymas, žaidimas ir visi kiti kūdikio bei mamos ar tėčio užsiėmimai – tai neišsenkančios galimybės mažyliui pajusti fizinį intymumą ir meilę, geriau suvokti savo kūną ir atskiras jo dalis. Kūdikis dėl savo menko brandumo dar sunkiai gali atskirti tai, kuo skiriasi „jis“ ir „ne jis“: įdomu, kad pirmosiomis gyvenimo savaitėmis mažylis mamą ir kitą aplinkinį pasaulį suvokia taip pat kaip dalį savęs. „Panorėjau valgyti – ir gavau, pasidarė šalta – ir mane sušildė“ – tokia minčių seka kūdikiui leidžia manyti, kad viskas priklauso nuo jo norų, taigi tas, kas tenkina jo norus, yra jo paties dalis. Kai vaikelis glaudžiamas ir nešiojamas, jis ima geriau suvokti savo odą, kūno paviršiaus ribas, trumpai tariant – save patį.
Nenustebkite ir neišsigąskite, jei išrengtas mažylis ims liesti savo lyties organus, o berniukams bus erekcijos: tai visiškai normalu. Kaip jau minėta, kūdikis menkai suvokia savo kūną, todėl savo kūno dalis atranda visiškai atsitiktinai. Taip jis gali imti čiulpti rankos pirštus, žaisti su ausimi ar nosimi, pats save apdraskyti. Panašiai jis atranda ir lyties organus, kurie jam kol kas – ne kas kita, o paprasčiausios kūno dalys. Tiesa, jas liesdamas net ir kūdikis gali pajusti malonumą, tačiau tai taip pat yra normalus atradimas. Nereikėtų jo barti ar gėdinti, taip pat nereikėtų patiems jaustis nejaukiai ar manyti, kad toks ankstyvas savo kūno tyrinėjimas gali būti kuo nors pavojingas. Prisiminkite: jūsų balsas, veido išraiška, tai, ką jūs sakote, yra pirmoji vaiko pamoka apie tai, kas yra seksualumas. Jei patys esate drovūs ir jums nesmagu matyti vaiką besidomint savo lyties sritimi, vis tiek pasistenkite išlikti neutralūs. Jūsų reakcija gali turėti labai daug reikšmės tam, kaip vaikas priims savo kūną, ar jo gėdinsis, ar gebės mėgautis savo seksualumu, ar turės sunkumų bendraujant su kitos lyties atstovais, o ypač – seksualiniame gyvenime.
2–3 METAI
2–3 metų vaikas pradeda suvokti, kad jis yra vyriškos arba moteriškos lyties – toks žinojimas vadinamas lyties identitetu. Literatūroje nurodoma, kad 15–24 mėnesių amžiaus vaikai pastebi, kuo skiriasi berniukai nuo mergaičių (vyrai nuo moterų), save priskiria vienai ar kitai grupei ir pradeda mokytis „moteriško“ ar „vyriško“ elgesio.
Įvairių tautų ir kultūrų vyrų ir moterų vaidmenys yra skirtingi, tačiau šiais laikais įvairiose šalyse vyriškoji lytis daugiausia siejama su jėga, agresija ir dominavimu, o moteriškoji – su pasyvumu, rūpinimusi kitais ir paklusnumu. Vis dėlto šios savybės gyvenime gali pasireikšti labai skirtingai, pavyzdžiui, vienoje šeimoje vyriškumu bus laikoma tai, kad šeimos vyrai neužsiima namų ruoša, savaitgaliais žvejoja ir jų žodis yra paskutinis, o kitoje šeimoje vyrai gali atlikti daugelį namų ruošos darbų, nes jie yra stipresni fiziškai, ir sprendimus priima tik juos aptarę su moteriškąja šeimos dalimi. Visus šiuos bendravimo ypatumus pastebi vaikas, kuris iš to mokosi, kaip turėtų elgtis vyrai arba moterys, vadinasi, ir jis pats.
Psichologai teigia, kad tam, kad vaikas galėtų darniai susigyventi su savo lytimi, labai svarbu tai, kaip į savo moteriškumą ar vyriškumą žvelgia jo tėvai ir kaip jie jaučiasi, būdami vienos ar kitos lyties. Taip pat svarbu, kad vaikas gyventų arba turėtų galimybę dažnai bendrauti su tėčiu ar mama, kuris yra jo lyties: tai reikalinga berniuko ar mergaitės lyties identifikacijai (susitapatinimui su viena ar kita lytimi), galimybei stebėti, kaip tėtis (atstovaujantis visus vyrus) arba mama (atstovaujanti visas moteris) elgiasi vienoje ar kitoje situacijoje. Jei taip nutinka, kad vaiką augina vienas iš tėvų, būtų gerai, jei būtų senelis ar senelė, dėdė ar teta, kurie turėtų artimą ryšį su vaiku ir galėtų vaiko pasaulyje atstovauti vyrus ar moteris. Nesant tokio žmogaus vaikui gali būti sunku numanyti, kaip elgtųsi tėtis ar mama, kurių nėra šalia, kaip jis ar ji bendrautų su esamu tėčiu (mama) ir juo pačiu: sunku mokytis elgesio, kai nėra jokio pavyzdžio.
Kartais kyla grėsmė, kad į vaiką galime pradėti žvelgti kaip į kito žmogaus pakaitalą ar atspindį, netgi tada, kai vaikas yra kitos lyties, nei tas žmogus. Pavyzdžiui, jei vyras neteko žmonos (sakykime, jai mirus ar įvykus skyryboms prieš jo valią), jam gali norėtis, kad vaikas ją pakeistų, net jei jis yra berniukas.
Tokiu atveju berniukas gali būti skatinamas auginti ilgesnius plaukus, vadinamas moteriškais vardais arba tokiais, iš kurių sunku nustatyti, kam jie skirti – berniukui ar mergaitei, pavyzdžiui, „Donce“, „Tomce“. Nors tai atrodo kaip vardo sutrumpinimas, galime įžvelgti ir moterišką atspalvį. Panašiai su mama auganti mergaitė gali būti trumpai kerpama ir vadinama vyriškais vardų variantais, pavyzdžiui, „Egliuk“, „Gintuk“.
Tokios situacijos gali susiklostyti ir tada, kai šeima yra netekusi artimo žmogaus, pavyzdžiui, vieno iš vaikų, o vaikas jį primena. Vien toks vardo sutrumpinimas ar galūnės pakeitimas, kaip ir šukuosena, gali visai nieko nereikšti, tačiau svarbu tai, kokia sąmoninga ir pasąmoninė informacija perduodama vaikui: jei į vaiką žvelgiama ne kaip į individualią asmenybę, bet vien kaip į kito žmogaus atspindį, tai trukdo jo sveikai raidai, ir jeigu tai dar yra susiję su lyties formavimusi, vėliau gali būti sunkumų suvokiant ir priimant savo lytį.
Apie žaislus, skirtus berniukams ir mergaitėms
Nors kūdikiams užtenka paprastų garsiai žvangančių ar grojančių žaislų, kurie nėra skirti konkrečiai lyčiai, 2–3 metų vaikai jau domisi žaislais, kurie tradiciškai skirstomi į „berniukiškus“ ir „mergaitiškus“. Ką jūs galvojate apie tokią plačiai paplitusią nuomonę, kad mergaites „iš prigimties“ domina tik lėlės, o berniukus – mašinos ir šautuvai? Ar manote, kad tai yra įgimta, ar išmokta? Ir ar gerai, jei vaikas „painiojamas“ ir jam pasiūloma žaisti tokiais žaislais, kurie standartiškai nėra priskiriami jo lyčiai?
Norint atsakyti į šiuos klausimus, pravartu pažvelgti, ką kalba žmonės, kurie daug laiko praleidžia atlikdami įvairius smegenų tyrimus. Šių metų kovo mėnesį neuromokslų specialistė G. Rippon iš Astono universiteto (Jungtinėje Karalystėje) paskelbė tyrimus, kad „vyriškų“ ir „moteriškų“ smegenų struktūra nesiskiria, tai yra, neįmanoma vien pažvelgus į smegenis pasakyti, kad jos yra vyriškos ar moteriškos lyties asmens, kaip tai galima konstatuoti, sakykim, apžiūrėjus žmogaus kaulus. Šios mokslininkės teigimu, geresnis moterų gebėjimas atlikti kelias užduotis vienu metu, geresni socialiniai įgūdžiai ir atmintis, vyrams būdingas geresnis suvokimas ir judesių koordinacija yra daugiau susiję su skirtingais aplinkos reikalavimais ir išmokimu, o ne su smegenų biologija.
Todėl kalbos apie tai, kad jau maži vaikai skirtingai elgiasi, būdami berniukai arba mergaitės, arba renkasi skirtingus žaislus, yra daugiau susijusios su skirtingais suaugusiųjų lūkesčiais ir stereotipais: jeigu mergaitei siūlomos vien lėlės, ji pradeda žaisti jomis, kaip ir berniukai, kuriems dažniausiai siūlomi automobiliai ar konstruktoriai. Dar daugiau: mokslininkė svarsto, kad tradiciškai laikomi „mergaitiškais“ arba „berniukiškais“ žaislai stimuliuoja skirtingas smegenų sritis, tai yra, „mergaitiški“ žaislai moko rūpintis kitu, o „berniukiški“ – lavinti judėjimo įgūdžius, todėl, vaikams duodant žaisti tam tikrus žaislus, gali būti keičiama smegenų raida.
Taigi galime pasvarstyti, kad galbūt atėjo metas peržvelgti savo požiūrį į vaikams siūlomus žaislus ir leisti pačiam vaikui nuspręsti, kas jam įdomu, nepriklausomai nuo jo lyties ir žaislo pobūdžio ar spalvos.
Tiek mergaitėms, tiek berniukams gebėjimo suprasti kito žmogaus jausmus įgūdžiai svarbūs mokantis bendrauti su žmonėmis (tai sudaro vadinamąjį emocinį intelektą), kaip abiems lytims reikalinga ir gera judesių koordinacija, todėl svarbu lavinti visas smegenų sritis, ir tradiciškai laikomas „mergaitiškomis“, ir „berniukiškomis“.
Kartais tėvai nerimauja, kad vaikai, žaisdami su kitai lyčiai „būdingais“ žaislais, gali tapti homoseksualūs, tačiau iš tiesų tokie žaidimai nėra seksualinės orientacijos formavimosi priežastis. Jei labai neramu, paieškojus galima rasti neutralių žaislų, pavyzdžiui, minkšto žaislo pavidalo mašinėlė arba ne lėlė su rožine blizgia suknele, o lėlė-kareivis ar kareivė su uniforma.
3–5 METAI
3–5 metai, galima sakyti, yra seksualumo „sužydėjimas“: vaikai dar daugiau domisi lyčių skirtumais, tyrinėja savo ir kitų vaikų kūnus ir vis labiau įtvirtina savo supratimą apie tai, ką reiškia būti berniuku arba mergaite, kokius socialinius vaidmenis turi vyrai ir moterys (tai yra, kad vyrai veda moteris ir susilaukę vaikų tampa tėčiais, o moterys, pagimdžiusios vaikelį, tampa mamomis).
Berniukas jau gali susitapatinti su savo tėčiu, mergaitė – su mama, vaikai pradeda įsivaizduoti, koks jis ar ji bus užaugę ir ką galės veikti, na, o vienas iš tų planų – tai ištekėti arba vesti ir turėti savo vaikų. Šiame numeryje plačiau pakalbėsime apie 3–5 metų berniukų seksualumą.
3–5 metų berniukai
Šiuo amžiaus tarpsniu vyksta biologinių ypatumų atradimas: nors berniukai, kaip minėjome, nuo pat kūdikystės nevengia paliesti savo vyriškojo atributo, 3–5 metų amžiuje lyties organas tampa itin svarbus, nes imama pastebėti, kad, pasirodo, mergaitės tokio įdomaus dalyko neturi. Berniukai labai domisi tiek savo, tiek bendraamžių, taip pat ir suaugusių vyrų, ypač tėčio, lyties organais, palyginę gali imti pavydėti, kad suaugusiųjų varpa kur kas didesnė. Pastebėdamas, kad mergaičių kūno sandara visai kitokia, berniukas pradeda savo lyties organą dar daugiau vertinti – juk ne bet kas gali tokį turėti! Kita vertus, atsiranda baimė jį prarasti: juk mergaitės tikriausiai irgi turėjo, bet už kažkokius blogus darbus jis buvo atimtas, vadinasi, yra grėsmė, kad jam taip irgi nutiks.
Tokias mintis psichoanalizės pradininkas Zigmundas Froidas pavadino kastracijos baime ir teigė, kad tokia baimė būdinga visiems 3–5 metų sulaukusiems berniukams kaip raidos dalis. Na, tokio amžiaus vaiko fantazijas būtų sunku įrodyti, nes vaikai dar sunkiai gali patys suprasti, ką jaučia ir ko bijo, o dar ir kalbos raida neleidžia aiškiai apie tai papasakoti. Vis dėlto, jei būsite atidūs, galite pastebėti, jog dažnai berniukai bijo, kad kažkas gali nutikti jo lyties organui. Ypač baimė sustiprėja, jei kažkas iš tiesų realiai atsitinka, pavyzdžiui, tenka konsultuotis su urologu, atlikti lyties organų apžiūrą ar net operaciją. Po operacijos berniuko baimė gali būti itin didelė, nes kyla minčių, kad jis savo lyties organo jau neteko.
Taigi galima būtų patarti, jei tik įmanoma, urologines operacijas planuoti ir nukelti vėlesniam laikui arba, priešingai, padaryti anksčiau – geriau jų nedaryti būtent tuo, pačiu jautriausiu, laikotarpiu – tarp 3 ir 5 metų.
Tėčio vaidmuo berniuko raidoje
Dar kartą grįžkime prie to, kad berniukas šiuo amžiaus tarpsniu pradeda tapatintis su savo tėčiu. Ką tai reiškia? Iki šio laiko tiek berniukams, tiek mergaitėms svarbiausia buvo mama, nes paprastai su ja vaikai praleidžia daugiausia laiko, mama jais rūpinasi, atliepia poreikius, gali paguosti. Todėl mama ilgą laiką kiekvienam vaikui yra pats svarbiausias žmogus pasaulyje.
Vaikams pradėjus pastebėti biologinius skirtumus, berniukai ima suprasti, kad jų kūno sandara panašesnė į tėčio, o ne į mamos, todėl palaipsniui ima jaustis artimesni tėčiui. Tokiu būdu mamos idealizavimą berniukas pakeičia tėčio idealizavimu: tėtis atrodo pats stipriausias, įdomiausias, sūnus gali pradėti mėgdžioti tėčio išvaizdą, judesius, kalbėjimo pobūdį, nori būti kartu su tėčiu, būti tėčio įvertintas, pagirtas ir apdovanotas.
Turbūt jau aišku, kad, jei berniukui tėtis tampa toks reikšmingas, svarbu, kad tėtis galėtų pakankamai laiko skirti bendrauti su sūnumi, būtų prieinamas, atsilieptų į sūnaus siekį kartu leisti laiką, žaisti, atsakytų į klausimus – gebėtų užmegzti abipusį kontaktą su berniuku. Jei tėtis daug dirba ir mažai gali skirti laiko bei dėmesio sūnui, yra pernelyg griežtas arba ima su sūnumi konkuruoti, tai yra, kovoti dėl žmonos/mamos dėmesio – tada berniukui gali būti sunku susitapatinti su tėčiu.
Jeigu tėčio nėra, berniukui irgi gali būti sunkumų save sutapatinti su vyriškąja lytimi, nes nėra aiškaus pavyzdžio, pagal kurį berniukas galėtų palyginti vyrų ir moterų elgesį bei biologinius ypatumus. Tokiu atveju būtų svarbu, kad berniukas galėtų dažnai matyti ir bendrauti su vyriškosios lyties atstovais ir galėtų sekti jų pavyzdžiu, sakykime, senelio, dėdės ar mamos draugo.
Sūnaus ir mamos „meilės romanas“
Pradėjęs suprasti, kad ateityje bus toks, koks yra tėtis, berniukas tapatinasi ir su tėčio vaidmeniu šeimoje – ateityje mato save vedusį ir turintį vaikų, taip, kaip padarė jo tėtis. Iškyla klausimas, kurgi galima būtų rasti žmoną?
Kuri mergaitė ar moteris būtų pati tinkamiausia? Kaip manote jūs? Na, nežinau, ar pavyko atspėti, tačiau tai nėra taip sunku, prisiminus, kuri moteris yra pati svarbiausia ir geriausia kiekvienam vaikui… Teisingai, tai – mama! Nors tokia teorija daug kam gali skambėti keistai, reikėtų nepamiršti, kad mūsų psichikoje gali vykti pačių įvairiausių dalykų, kurių sveikas protas, jei tik galėtų, „neprileistų“.
Nors mūsų visuomenėje giminingos santuokos yra tabu, tačiau maži vaikai apie tai nežino, pagaliau jie tikrai nesvarsto taip pagrįstai, kaip tai daro suaugusieji, jie paprasčiausiai „žino“, kad mama yra pati šauniausia, geriausia ir tinkamiausia.
Dažnai galime matyti, kad 3–5 metų berniukai iš tiesų elgiasi taip, lyg būtų savo mamų partneriai: jie gali norėti jas apginti nuo pavojų, pasirūpinti, paguosti jas liūdinčias, gali sakyti, kad užaugę rūpinsis ir mamas globos. Panašių įsimylėjimo mamą elementų galima pastebėti ir berniukui žaidžiant, pavyzdžiui, žaidime koks nors piktadarys ar laukinis žvėris gali užpulti moterį (karalienę ar kokį kitą atitikmenį), suėsti ar nužudyti vyrą, o šį piktadarį ar žvėrį nužudo berniukas, tokiu būdu išgelbėdamas moterį. Taip į žaidimą vaikas perkelia jam svarbią išgyvenamą situaciją.
3–5 metų laikotarpiu vaikų seksualumas jau tampa sąmoningesnis, nei buvo anksčiau, ir, pavyzdžiui, masturbacija gali vykti ne atsitiktinai, o sąmoningai, žinant, kad tai yra malonu. Panašiai berniukai gali jausti tam tikro pobūdžio seksualinius jausmus mamai: toks seksualumas dar yra ganėtinai nebrandus, ne toks sąmoningas, kaip suaugusiųjų, tačiau berniuką gali jaudinti, pavyzdžiui, matomas nuogas mamos kūnas ar miegojimas kartu su mama, maudymasis kartu apsinuoginusiems.
Įsimylėjęs mamą berniukas pradeda norėti pašalinti savo pagrindinį konkurentą – tėtį. Vaiko vaizduotėje atrodo, kad tik dėl tėčio jis kol kas negali vesti savo mamos ir su ja susilaukti vaikų, kad tokiu būdu taptų tikras vyras. Vienintelis būdas, kaip galima pasiekti savo tikslų – tai nužudyti tėtį. Kartais tokį norą galime pastebėti iš didesnės berniuko agresijos tėčio atžvilgiu, pavyzdžiui, jam dažniau pradėjus tėtį pulti kumščiais ar metant daiktus į tėtį pykčio protrūkio metu. Kartais šį norą berniukas išsako žodžiais, pavyzdžiui, kad nekenčia tėčio, norėtų, kad tėčio nebūtų, gali pasiūlyti mamai išeiti gyventi atskirai nuo tėčio, ir panašiai. Nereikėtų išsigąsti tokių minčių: nepamirškite, kad tai tam tikras raidos etapas, kuris greitai praeis.
Kadangi berniukas jau žino, kad gyvenime už blogus darbus laukia bausmė, dėl savo netinkamų norų jis taip pat tikisi atpildo.
Šiuo amžiaus tarpsniu didžiausias berniuko „turtas“ tampa jo lyties organas, todėl pati didžiausia bausmė būtų jo netekti.
Vaikui atrodo, kad vaizduotėje kilusios mintys apie tėčio, kaip konkurento, nužudymą tėčiui tampa žinomos, todėl tėtis jį nubaus, kažkokiu būdu atimdamas lyties organą. Tokią baimę dar daugiau sustiprina žinojimas, kuo skiriasi mergaitės nuo berniukų: juk mergaičių lyties organai yra pats geriausias įrodymas, kad jos kažkuo nusikalto ir todėl iš jų buvo atimtas vyriškasis pasididžiavimas. Ši baimė, kaip jau buvo minėta, vadinama kastracijos baime, o pačią istoriją apie tai, kaip berniukas įsimyli mamą ir nori nužudyti savo tėvą, Z. Froidas, remdamasis graikų mitologija, pavadino Edipo kompleksu.
Berniuko mamos įsimylėjimas ir kastracijos baimė galiausiai baigiasi tada, kai jis supranta, kad mama jam liks nepasiekiama, nes ji susituokusi su tėčiu ir negali atliepti sūnaus jausmų taip, kaip jis norėtų.
Berniukas susitaiko su realybe, kad gyvenime ne visada pavyksta gauti tai, ko norisi, ir savo energiją nukreipia nebe į siekį bet kokia kaina gauti mamą, bet į kitus dalykus – naujų įgūdžių įgijimą, draugystės užmezgimą su bendraamžiais (tai įvyksta maždaug 6–7 metų amžiuje, ir sutampa su priešmokyklinės grupės lankymu ar mokyklos lankymo pradžia, kai imama mokytis daug naujų dalykų). Kai nebelieka įsimylėjimo, nebelieka ir baimės, kad tėtis padarys kažką bloga, santykiai šeimoje tampa draugiškesni, be buvusios įtampos.
Svarbu žinoti, kad sėkmingas Edipo komplekso išsprendimas turi daug reikšmės berniuko psichologinei raidai: tai mokymasis, kad gyvenime gali ištikti nesėkmės, tačiau jos nesugniuždo, ir nesugebėjimas pasiekti to, ko labai norisi, nereiškia, kad visa kita neturi prasmės.
Išsamiai apie Edipo kompleksą skaitykite ČIA
3–5 metų mergaitės
Stiprėja moteriškumo jausmas
Jei mergaičių raida vyksta sėkmingai, sulaukusios 3 metų, jos ima itin domėtis savo kūnu ir net jį demonstruoti: nusirengti ir mėgautis būdamos nuogos, grožėtis savimi veidrodyje, siekti aplinkinių dėmesio persirenginėdamos puošniais („princesių“) drabužiais, šokti, dainuoti, vaidinti ir panašiais būdais rodyti, kad nori būti pastebėtos ir įvertintos dėl savo grožio ir moteriškumo. Visiškai normalu, jei šio amžiaus mergaitės labai susižavi blizgančiais, rožiniais ir kartais net perdėtai moteriškais drabužiais ar papuošalais: mergaitei taip svarbu pabrėžti, kad ji priklauso moteriškajai lyčiai, kad tai, žvelgiant suaugusiųjų akimis, gali įgauti net karikatūrinių bruožų. Žinoma, tuo kuo puikiausiai naudojasi vaikų drabužių ir žaislų gamintojai, tiekdami į rinką tai, kas mažas mergaites priverčia ištirpti, o jų tėvelius – labai rimtai svarstyti, ar tikrai reikia tiek daug rožinės spalvos ir blizgesio…
Kaip reaguoti, jei dukra prašo eilinės princesės suknelės ar karūnos, o jums net negera žvelgti į tą pusę?
Galite pabandyti siūlyti dukrai skoningesnius, ne tokius provokuojančius drabužius ar žaislus arba tartis, kokiomis progomis ji nešios jai patinkančią suknelę (pavyzdžiui, per vaikų šventes ar namuose), o kada aprangą jai parinksite jūs (tarkime, einant į darželį). Jei mergaitei norisi tokiu būdu pasimėgauti savo moteriškumu, kategoriškai drausti neverta: prisiminkite, kad tai vienas iš amžiaus tarpsnių, kuris po kurio laiko praeis, mergaitės energija bus nukreipta į kitas sritis, o vietoj rožinių ir blizgių atributų ji rinksis patogesnius ir ramesnių spalvų drabužius.
Kad mergaitė mėgautųsi savo kūnu ir moteriškąja lytimi, svarbu, kad ji matytų, kaip savimi ir savo lytimi didžiuojasi jos mama. Būtent iš mamos mergaitės mokosi, kaip moterys rengiasi, puošiasi, naudojasi kosmetika. Dažnai šiuo amžiaus tarpsniu mergaitės kryptingai išbando lūpdažius ar kitas kosmetikos priemones (ne šiaip sau tepa lūpdažį ant bet kokio paviršiaus, kaip tai daro kūdikiai, bet sąmoningai naudojasi kosmetika taip, kaip mama), gali lakuotis nagus, autis aukštakulnius, kabintis ant kaklo mamos karolius: juk labai norisi būti „kaip mama“! Mergaitės nereikėtų barti, geriau pasikalbėti, ką jūs jai leidžiate imti, o ko – ne, kokiomis situacijomis jai galima pasidažyti lūpas ar nusilakuoti nagus (sakykim, kai namuose ar pas drauges žaidžiate teatrą ar princeses, bet ne einant į darželį). Nereikėtų kategoriškai drausti ir bausti už šiuos eksperimentus, nes tai gali paskatinti daryti tą patį, bet jau slapčiomis, o kartais – kerštaujant supykus. Jei būsite atlaidūs, suprasite, kad dukrai labai smalsu išmėginti „suaugusios moters“ vaidmenį – tokie bandymai turėtų užtrukti neilgai, greitai mergaitė susidomės kuo nors kitu, ir jai neberūpės tiek daug staipytis prieš veidrodį.
Lėlės barbės
Jau esame kalbėję apie tai, kad šiuolaikiniai tyrimai pateikia įrodymų, padedančių suprasti, kaip geriau padėti atsiskleisti savo vaikų asmenybėms.
Pavyzdžiui, iš tyrimų žinome, kad tėvams tendencingai parenkant vaikams „berniukiškus“ ar „mergaitiškus“ žaislus galime apriboti tam tikrų savybių raidą, tai yra, neleisdami berniukams žaisti su lėlėmis, apribojame jų gebėjimą mokytis empatijos ir rūpinimosi, o, neleisdami mergaitėms žaisti mašinėlėmis ar „berniukiškų“ konstrukcinių, judriųjų žaidimų, apribojame jų motorikos ir koordinacijos raidos galimybes.
Dar vienas tyrimas, atliktas Oregono valstijos universitete, parodė, kad mergaitės, žaidžiančios barbėmis, savo ateities karjerą įsivaizduoja daugiau ribotą, nei ją įsivaizduoja berniukai. Atliktame tyrime dalyvavo 4–7 metų mergaitės, kurioms atsitiktine tvarka buvo duodama žaisti su viena iš trijų lėlių: barbe-modeliu su suknele ir aukštakulniais bateliais, barbe-karjeriste su gydytojo chalatu ir stetoskopu arba lėle Bulviagalve su rankine bei batais. Lėlė Bulviagalvė buvo parinkta kaip neutrali lėlė, nes šis žaislas panašios spalvos ir tekstūros, kaip ir barbė, tačiau, skirtingai nei barbė, neturi išryškintų seksualinių bruožų.
Po kelių minučių žaidimo mergaičių buvo klausiama, ar jos užaugusios galėtų dirbti pagal kurią nors iš 10 profesijų, ar, jų manymu, pagal tas pačias profesijas galėtų dirbti berniukai. Pusė sąraše pateiktų profesijų buvo tradicinės „vyriškos“, kur daugiausia dirba vyrai, kita pusė – „moteriškos“.
Su barbe žaidusios mergaitės teigė, kad jos galėtų rinktis iš mažesnio skaičiaus profesijų, lyginant su berniukais. Nebuvo skirtumo tarp mergaičių, kurios žaidė su barbe, apvilkta suknele, arba barbe-gydytoja. Mergaitės, kurios žaidė su Bulviagalve, paminėjo maždaug tokį patį galimų profesijų skaičių ir sau, ir berniukams.
Viena iš tyrėjų, docentė A. M. Sherman, tyrimo rezultatus pakomentavo taip, kad žaidimas su tam tikru žaislu nebūtinai sutrikdo vaiko požiūrį į karjerą, tačiau žaislų visuma gali turėti įtakos vaiko mintims apie savo ateitį. Svarbiausias patarimas tėvams – dirstelėti į vaiko žaislų dėžę ir pasirūpinti, kad vaikas turėtų platų žaislų pasirinkimą ir pats nuspręstų, kuo jam įdomiausia ir mieliausia žaisti. Itin „mergaitiškų“ žaislų, kad ir tų pačių barbių, nereikėtų drausti, jei pačiai mergaitei labai norisi turėti tokią lėlę ir su ja žaisti, puošti, parinkti įvairius drabužius, tačiau nereikėtų visomis progomis dovanoti tik tokias lėles – verčiau leisti pasirinkti kitokių žaislų, kurie padėtų ugdyti kitas mergaitės savybes.
Varpos ir krūties pavydas
Psichoanalizės pradininkas Zigmundas Froidas, pirmasis plačiai aprašęs vaikų seksualumą ir jo raidą (jį minėjome, kalbėdami apie berniukų seksualumo raidą ankstesniame žurnalo numeryje), teigė, kad mergaičių raidai labai svarbus „atradimas“, jog jos neturi varpos. 3–5 metų amžiaus laikotarpį Z. Froidas net pavadino „faliniu“ (šis terminas taikomas ir berniukų, ir mergaičių raidai), nuo graikiško žodžio „phallos“ – tai reiškia, varpa, kuri, vaikams susidomėjus savo kūno sandara, tampa dėmesio centru. Taip, kaip berniukai didžiuojasi, atradę, jog jie turi varpą, o mergaitės neturi, taip mergaitės labai suglumsta, pamačiusios ir supratusios, kad jos turi esminį kūno „trūkumą“. Z. Froido nuomone, tai verčia mergaites pavydėti berniukams, save laikyti „nubaustomis“, mažiau vertingomis už berniukus. Mergaitės išgyvena ir dėl to, kad jos negali šlapintis stovėdamos: tai esąs dar vienas įrodymas, kad jų kūnas yra ne toks „geras“. Z. Froidas manė, kad moterys per visą savo gyvenimą išlaiko menkesnę savivertę būtent dėl varpos pavydo.
Dėl šių minčių Z. Froidas buvo vėliau stipriai kritikuojamas, ypač psichoanalitikių moterų, teigta, kad savo ruožtu moterys turi tai, ko neturi vyrai, ir galima atsekti, kad berniukai bei vyrai taip pat gali pavydėti moterims – tai jų gebėjimo gimdyti ir žindyti kūdikį.
Kad ir kaip būtų, šiuolaikiniai specialistai mano, kad varpos pavydas nėra toks tiesioginis, kaip jį įvardijo Z. Froidas. Dažnai jis būna susijęs su visu sudėtingu tėvų ir vaikų santykių kompleksu: jei mergaitė turi brolį (nesvarbu, vyresnį ar jaunesnį), ji gali jam pavydėti tėvų dėmesio ir meilės, o pavydėdama bandyti pati sau paaiškinti, kodėl jis yra už ją geresnis ir labiau tėvų mylimas (didesnė tėvų meilė – tai nebūtinai objektyvi tiesa, tiesiog mergaitės subjektyvus pasaulio matymas). Vienas iš galimų paaiškinimų – tai, kad brolis turi varpą, o ji – ne, todėl tėvai jį labiau myli ir vertina. Panašiai ir su šlapinimusi stovint: jei mergaitė mato, kad broliui kur kas patogiau šlapintis, nes jis tai gali daryti stovėdamas, ji gali imti jam pavydėti ir šio sugebėjimo. Ypač varpos pavydą pakursto netinkamas tėvų elgesys ar nuostatos vaikų atžvilgiu, pavyzdžiui, jei mama iš tiesų labiau vertina sūnų nei dukrą. Tai gali nutikti vien dėl lyties, tačiau dažniau dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, kad vyresniam sūnui reikia padėti ruošti namų darbus, tokiu būdu praleidžiant daugiau laiko su juo nei su dukra, arba, priešingai, pasirūpinti mažyliu. Vienaip ar kitaip, esant dviems ar daugiau vaikų šeimoje, reikias didelės tėvų diplomatijos, kad vaikai nesijaustų nuskriausti ir nepradėtų vienas kitam pavydėti, kartais patys sau rasdami pačių neįtikinamiausių versijų, kodėl tėvai labiau myli brolį ar sesę.
Pastebima, kad, mergaitei augant vienai ar su seserimis, varpos pavydas gali visiškai nepasireikšti, gali nekilti jokių minčių, kad kažkas moka šlapintis stovėdamas (bent jau kol to atsitiktinai nepamato darželio tualete ar kur kitur).
Kai kurie psichologijos tyrinėtojai teigia, jog mergaitės gali jausti ir pavydą mamos krūtims. Ši pavydo rūšis susijusi su tuo, kad mergaitės idealizuoja savo mamas, žavisi jų kūnu ir mato tai, kuo jų pačių dar nebrandūs kūnai skiriasi nuo mamų. Mergaitės gali domėtis mamų apatiniais drabužiais, matuotis juos ir svajoti, kada ir joms užaugs didesnės krūtys.
Apie Elektros kompleksą išsamiai rasite ČIA
Pradinukų ramybė
Esame kalbėję apie tai, kad 3-5 metų sulaukę vaikai išgyvena didžiules dramas, kurių metu įsimyli tėtį arba mamą, konkuruoja su kitu ir turi išgyventi savo pralaimėjimą.
Tokia jausmų sumaištis nėra beprasmė: tai padeda mokytis bendravimo su priešingos lyties atstovais, flirtuoti, koketuoti, labiau suvokti savo lyties vaidmenį, suprasti, kad ne visada gyvenime pavyksta laimėti, tačiau net ir tada galima rasti savo vietą. Įdomu, o kas vyksta po to? Kaip toliau klostosi vaiko santykiai su tėčiu ir mama, ar įsimylėjimas gali pasikartoti, ar tenka konkuruoti? O gal pereinama į visai kitokio pobūdžio bendravimą?
Snaudimo laikotarpis
Iš tiesų po Edipo (ar Elektros) situacijos išgyvenimo šeimoje atsiranda sąlyginė ramybė, bent jau seksualumo srityje: prigesus aistroms, visa vaiko energija nukreipiama į naujų įgūdžių mokymąsi, fizinių gebėjimų ugdymą, bendravimą su bendraamžiais. Šis etapas sutampa su priešmokyklinės grupės lankymu ir mokyklos pradžia, taigi pats tinkamiausias laikas išmokti kažką nauja, rūpintis prisitaikymu naujoje aplinkoje, susirasti draugų.
Ir mergaitės, ir berniukai toliau įtvirtina suvokimą apie tai, kas vyriška ir moteriška, mėgdžioja suaugusiųjų elgesį. Tam ypač padeda jų pasaulyje atsiradę nauji žmonės – mokytojai, būrelių vadovai, draugų tėvai. Siekdami įtvirtinti savo vyrišką arba moterišką vaidmenį, vaikai gali pagal savo suvokimą elgtis pernelyg pabrėžtinai „vyriškai“ arba „moteriškai“, mėgdžioti labiau paviršutines savybes, kartais jas net perlenkdami, nors toks elgesys nebe toks ryškus, kaip 3-5 metų laikotarpyje.
Šiame amžiaus tarpsnyje mezgamos draugystės tarp savo lyties atstovų – draugaujama grupelėmis ar poromis (reikėtų nepainioti šio pobūdžio draugystės su homoseksualumu!). Mergaitėms ypač būdinga sukurti artimas draugystes, ir jos jautriai išgyvena, jei tarp dviejų draugių įsiterpia trečia ir išskiria „geriausias drauges“. Paprastai trise draugauti nepavyksta.
Mergaitei gali patikti ir koks nors berniukas, tačiau savo simpatijos ji linkusi neparodyti, išoriškai daugiau domisi bendravimu su savo lyties atstovėmis. Panašiai berniukai vengia bendravimo su mergaitėmis, o neretai, norėdami pasirodyti esą itin vyriški, gali pradėti mergaites erzinti, užkabinėti (pavyzdžiui, pešioti už kasų).
Nors seksualumas šiame amžiuje snaudžia, tačiau masturbacija vis tiek gali išlikti – tai visiškai normalu. Masturbuotis galima ir netiesiogiai: ne liečiant lyties organus rankomis, bet važinėjant dviračiu, jojant arkliu, dažnai šlapinantis. Šiame laikotarpyje vaikai jau suvokia, kas priimtina visuomenei, o kas nedera, todėl gali jausti kaltę dėl masturbacijos, masturbuodamiesi slėptis nuo aplinkinių. Kartais pasąmoningai kaltė dėl masturbacijos gali būti pakeista baime masturbuojantis sužaloti savo lyties organus, kuri išoriškai pasireiškia baime susirgti, susižeisti – ji itin būdinga šio amžiaus mergaitėms.
Paauglystė – seksualumo įtvirtinimas
Turbūt nenustebsite išgirdę, kad paauglystėje vėl atgyja seksualumo audros. Tai visiškai suprantama, nes šiuo laikotarpiu ryškiai padidėja lytinių hormonų koncentracija kraujyje, berniukai ir mergaitės keičiasi ir fiziškai – išryškėja antriniai lytiniai požymiai, formuojasi vyro ar moters organizmui būdingas sudėjimas. Ne tik fiziologiniu, bet ir psichologiniu požiūriu svarbus paauglystės taškas – mėnesinių atsiradimas merginoms ir poliucijos vaikinams. Tai parodo, kad paauglių lytinės liaukos funkcionuoja, ir leidžia jiems pasijusti suaugusiems, kita vertus, dėl nepakankamo emocinio brandumo paaugliams sunku suvaldyti savo seksualinius impulsus, kurie neretai esti stipresni, nei suaugusiųjų. Šalia fiziologinių pokyčių šiame amžiaus tarpsnyje itin svarbu tampa įtvirtinti save, atsiskirti nuo tėvų, įrodyti sau ir aplinkiniams savo savarankiškumą ir suaugėliškumą, o tai prideda dar daugiau iššūkių paaugliams ir jų artimiesiems.
Merginų seksualumas: mėnesinės ir santykiai su mama
Pirmosios mėnesinės – tai ženklas, kad mergaitė tapo mergina. Fiziologiškai mėnesinių buvimas įrodo, kad mergina nuo šiol gali pastoti ir pagimdyti kūdikį. Psichologiniu požiūriu mėnesinių atsiradimas irgi labai svarbus, nes leidžia merginai geriau įsisąmoninti savo lytinius organus.
Tai galbūt skamba keistai, tačiau prisiminkime, kad berniukai ir vyrai savo lyties organus gali pamatyti, todėl jiems nėra reikalo laukti iš aplinkinių patvirtinimo, ar jie tikrai yra vyrai, o mergaitės iš esmės savo lyties organų buvimo nejaučia, gali tik įsivaizduoti ar nujausti, sužinoti iš knygų ar internete, „kaip ten viskas yra“. Taigi prasidėjusios mėnesinės leidžia geriau suvokti apie vidinių lytinių organų, makšties buvimą ir padeda geriau integruoti savo kūno vaizdą.
Pirmosios mėnesinės gali sukelti ne tik džiaugsmą, kad mergaitė bręsta, bet ir pasišlykštėjimą krauju, iš kūno tekančiomis išskyromis. Itin daug emocijų gali kelti tai, kad mėnesinių kraujo tėkmė nėra sąmoningai kontroliuojama, kaip, pavyzdžiui, šlapimo ar išmatų, todėl gali kilti bejėgiškumo, pasyvumo, gėdos, baimės būti pažeminta jausmai. Šios emocijos gali būti susijusios su nepakankamu savo moteriškumo priėmimu, kylančiu iš ankstesnių raidos etapų.
Mėnesinių atsiradimas, kūno formų pasikeitimas daro mergaitę panašią į moterį, o ypač – į savo mamą.
Todėl paauglystės metu dažnai vėl iškyla, jei tokių buvo ir liko, neišspręsti psichologiniai konfliktai su mama. Mergaitė jaučia, kad ji yra panaši į mamą, tačiau kartu ir kitokia, atsiskyrusi nuo jos, ir gali būti sunku tiek tada, kai mergaitė nori būti tokia, kaip mama, prilygti jai (atsiranda suvokimas, kad niekada nepavyks būti visiškai tokia pačia, kaip mama), tiek tada, kai mama nepatinka, norisi kuo toliau nuo jos atsitraukti (vis dėlto neįmanoma atsitraukti nuo mamos, į kurią dukra tampa vis panašesnė).
Kartais įtempti ir sudėtingi santykiai su mama sąlygoja daugiau ar mažiau sąmoningą merginos pastojimą. Ankstyvas nėštumas gali būti aiškinamas ir bandymu pilnai priimti moteriškąjį vaidmenį, rūpinantis savo pačios kūdikiu, tačiau neretai situacija esti kiek sudėtingesnė. Vaikinas gali būti matomas kaip mamos pakaitalas, kuris domisi mergina ir kuriam ji rūpi, o intymūs santykiai gali atitikti norą su juo susilieti, kaip kūdikystėje ir vaikystėje mergina buvo susiliejusi su mama. Kita vertus, įsitraukimas į intymius santykius, ypač jei tam prieštaravo tėvai, gali būti noras įrodyti savo, kaip suaugusios, statusą ir galėjimą priimti sprendimus savarankiškai. Dažniausiai po gimdymo ar dar prieš jį mergina grįžta kūdikio auginti pas savo mamą ir tokiu būdu gali iš jos gauti rūpestį tiesiogiai ar per kūdikį (kai mama rūpinasi savo anūku). Savo vaiko turėjimas taip pat yra ir įrodymas, kad mergina lygi su mama: dabar jos abi yra mamos. Taigi kūdikio atsiradimas gali išspręsti nemažai psichologinių, daugeliu atvejų – neįsisąmonintų konfliktų, pernelyg nesvarstant, kokių naujų sunkumų sukels ankstyva motinystė.
Dėl stiprių seksualinių impulsų paauglystėje gali labai sustiprėti masturbacija, tačiau kartu dėl masturbacijos gali būti išgyvenama stipri kaltė, gėda ir nerimas. Nerimas dažnai susijęs su pirmųjų lytinių santykių baime, kad jie bus skausmingi.
Siekiant įtvirtinti savo seksualumą, gali būti užmezgama daug trumpalaikių draugysčių, kartais merginos įsitraukia į atsitiktinius lytinius santykius, jei tam palanki aplinka, pavyzdžiui, tokia yra jų bendraamžių grupės kultūra. Galimi ir biseksualaus ar homoseksualaus pobūdžio santykiai: įvairaus pobūdžio fizinis kontaktas su draugėmis. Visa tai yra normalu, nes paauglystėje siekiama suvokti savo identitetą, bandyti pajusti, kas labiausiai traukia, domina, su kuo geriausia.
Jei paauglė (ar paauglys) taip elgiasi, tai nebūtinai reiškia, kad jie bus „pasileidę“ ar homoseksualūs ateityje. Kita vertus, paauglystėje taip pat gali būti užmezgamas lygiavertis heteroseksualus ryšys, tačiau vėliau paauglė ar paauglys gali įsisąmoninti, kad ją (jį) labiau traukia tos pačios lyties atstovai. Taigi paauglystę galima vertinti kaip laikotarpį, kuomet daug eksperimentuojama ir išbandoma, norint geriau pažinti save.
Vaikinų seksualumas: homoseksualumo baimė
Vaikinams homoseksualumo klausimas ypač aktualus ir keliantis ypač didelį nerimą. Kaip ir merginos, jie paauglystės metu gali eksperimentuoti, kartais neplanuotai įsitraukti į homoseksualų kontaktą, pavyzdžiui, su kitu vaikinu vienas kitą masturbuoti. Jei taip nutinka, vaikinas gali stipriai išsigąsti, daug svarstyti, ar tai reiškia, kad jis yra homoseksualus, įtariai vertinti savo santykius su bendraamžiais vaikinais. Kartais juntama homoseksualumo baimė gali būti tokia didelė, o susižavėjimas pažįstamais vyrais toks stiprus, kad vaikinas suabejoja, ar jis yra pakankamai vyriškas, ir, kad tą įrodytų, pernelyg anksti įsitraukia į santykius su merginomis. Kadangi šie santykiai yra gynybiški, jie dažnai esti paviršutiniški ir greitai nutrūksta, vaikinas gali užsitarnauti Don Žuano pravardę. Tokie santykiai yra nebrandūs, jie kliudo galiausiai užmegzti abipusį ir visavertį ryšį.
Vaikystės raidos etapų pakartojimas
Sėkmingam paauglystės etapo įveikimui labai svarbu, kad būtų sėkmingos ankstesnės raidos stadijos. Idealiu atveju paauglių seksualiniai impulsai, anksčiau buvę nukreipti į artimuosius (tėtį, mamą), dabar siekia asmenis už šeimos ribų, su kuriais gebama sukurti darnų, abipusį ryšį, kuriame būtų rūpinamasi vienas kitu. Toks ryšys leidžia kurti šeimą ir patiems susilaukti vaikų. Jei išliko problemų kuriame nors raidos etape, paauglystėje neišspręsti konfliktai paaštrėja, bandoma juos spręsti iš naujo ir nepereinama prie naujų raidos užduočių sprendimo.
Teigiama, kad paauglystėje iš naujo turi būti išspręsta Edipo (Elektros) situacija, ypač jei ji buvo nesėkminga 3-5 metų laikotarpyje. Bet kokios kliūtys raidai (pernelyg griežti ar net žiaurūs tėvai arba, priešingai, pasidavimas sūnaus ar dukros „gundymui“ – apie tai jau kalbėjome, aptardami 3-5 metų amžiaus tarpsnį) gali lemti, kad paauglys ar paauglė nesugebės sėkmingai užmegzti abipusių visaverčių santykių. Jei tėvai baudė už seksualinio pobūdžio impulsus, paauglys gali jausti kaltę ir gėdą dėl savo seksualumo, stengtis jį nuslopinti, pats nuolat išgyventi, netgi save bausti – riboti sau malonumus (valgymą, televizoriaus žiūrėjimą, bendravimą su draugais). Paauglys ar paauglė gali priešintis savo brandai, nenorėti suaugti. Nenoras suaugti gali būti pastebimas ir tada, kai vaikas auga susiliejęs su tėvais, dažniau – su mama, tėvams baisu jį paleisti.
Kraštutiniais atvejais pasitaiko, kad keliolikos metų sulaukęs paauglys vis dar miega vienoje lovoje su tėvais ar mama, retai išeina iš namų, „kad kas nenutiktų“.
Dažniau būna subtilesnių nenoro paleisti formų, kurios trukdo paaugliui tapti suaugusia, atskira nuo tėvų asmenybe.
Nesavarankiškumas gali pasireikšti, nesugebant mokytis ar rasti darbo, bendrauti su aplinkiniais – tuomet tėvai ir tėvų namai tampa vienintele aplinka ir galimybe paaugliui gerai jaustis.
Priešingai, jeigu seksualumas sustiprinamas, tai yra, atliepiamas ir pastiprinamas vaiko koketavimas, sudaromos prielaidos vaikui jaustis taip, kad jis ar ji gali būti lygiavertė pora savo tėčiui ar mamai – paauglystėje ir vėlesniame brandaus žmogaus gyvenime seksualumas gali būti naudojamas kaip geriausia, kartais – vienintelė priemonė savo tikslams pasiekti. Tokiam paaugliui ar paauglei labai svarbi tampa išvaizda, gali praleisti daug laiko ją puoselėdamas ar puoselėdama, kur kas mažiau rūpi kitos vertybės (apskritai paauglystėje daugiau rūpintis savo išvaizda yra normalu, tačiau šioje situacijoje gera emocinė savijauta siejama tik su seksualia išvaizda, o ne kitais pasiekimais). Seksualumu galima pasiekti daugiau ar mažiau, tačiau kyla pavojus, kad aplinkiniai tokį žmogų ir vertins daugiausia pagal išorę.
Kaip bendrauti su paaugliu, skaitykite ČIA
„Mamos žurnalas“
