Vaikams lytiškumo temos stovi ant to paties laiptelio kaip klausimas, ką valgysime pusryčiams. Gėdą vaikai perima iš mūsų

„Vaikams lytiškumo temos stovi ant to paties laiptelio kaip klausimas, ką valgysime pusryčiams. Gėdą vaikai perima iš mūsų“, – sako psichologė Vaiva Dapkienė, edukacinės platformos „Tetos ir Dėdės“ bendraįkūrėja ir vadovė, vedanti užsiėmimus vaikams visoje Lietuvoje. Anot pašnekovės, istorijas apie kopūstus ir gandrus vis dažniau keičia atsakymų paieškos internete, o pastaruoju metu vis dažniau ir pokalbiai su dirbtiniu intelektu.

Kompensuoja kaimą

Seniau vaiką augino ne vien tėvai ir seneliai – tuo rūpinosi visas kaimas. Tetos, dėdės, kaimynai, mokytojai – toks platus suaugusiųjų tinklas vaikui suteikdavo daugiau progų sulaukti patarimo, išgirsti paaiškinimą ar užduoti klausimą tam suaugusiajam, su kuriuo tuo metu jausdavosi saugiausiai. Pasak psichologės V. Dapkienės, būtent ši mintis įkvėpė edukacinę platformą pavadinti „Tetos ir Dėdės“.

„Kai pradėjome su kolege Danute Padelskaite vesti užsiėmimus vaikams, mums svarbiausia buvo sukurti ryšį, nes tikime, kad tik atsiradus ryšiui vaikas iš tiesų tave išgirs, – pasakoja po Lietuvą keliaujanti ir įvairių klasių moksleivius ugdanti pašnekovė. – Prisiminėme, kad seniau ryšį su vaiku turėdavo ne tik jo tėvai ir seneliai, bet ir visas kaimas, visos tetos ir dėdės. Tad nors tokios bendruomenės ir nyksta, mes stengiamės užsiėmimų metu tą kaimą bent truputį kompensuoti.“

Paveldėta tyla

Kartų kartas lydėjo tie patys posakiai: radome tave kopūstų lysvėje, atnešė gandras. V. Dapkienė sako, kad jie gimė ne iš noro vaiką apgauti, o iš suaugusiojo bejėgystės – kai pačiam trūksta žodžių, lengviau pasislėpti už gražios istorijos.

„Kodėl apie kūną beveik nekalbame arba kalbame kaip nors per aplinkui, klausiu ir pačių vaikų. Jie atsako paprastai: mums gėda. Bet ta gėda – ne vaikų, o mūsų: tėvai nori apsaugoti, jiems tai atrodo nederama, nes ir su jais pačiais apie tai niekas nekalbėjo“, – pasakoja ji.

„Net yra toks posakis, kad Sovietų Sąjungoje sekso nebuvo. Tad tos istorijos apie gandrus ir kopūstų lysves atsirado kaip būdas išvengti nepatogių klausimų ir kartu duoti vaikui atsakymą. Suaugusieji tiesiog nežinojo, o kai kada ir dabar nežino, kaip atsakyti“, – sako V. Dapkienė.

Tiesa, padėtis keičiasi: tėvų, kurie pasakoja apie gandrus, psichologės pastebėjimu, sparčiai mažėja. Vis dėlto dalis vaikų nesulaukia jokių atsakymų.

Gėda – ne įgimta

Maži vaikai apie kūną kalba visai paprastai – gėda jiems ne įgimta, tikina V. Dapkienė.

„Vaikams šios temos stovi ant to paties laiptelio kaip klausimas, ką valgysime pusryčiams, – jos nekelia jokio kito jausmo. Gėda ateina tada, kai vaikas pamato, jog mama staiga ima išsisukinėti, nutyla ar pasako „užaugsi – suprasi“. Jis iškart pajunta: matyt, čia kas nors, apie ką kalbėti nedera.“

Daug pasako ir tai, kaip šeimoje vadinami lytiniai organai. „Jeigu jie vadinami „sausainiuku“ ar „dešrele“, vaikui siunčiama žinutė, kad ši kūno vieta nenusipelno tikrojo vardo, kad čia slypi kažkas gėdinga. O jeigu apie tai tylima, vadinasi, kažkas negerai“, – aiškina pašnekovė.

Tokia tyla, įspėja V.Dapkienė, turi ir rimtesnių padarinių nei nedrąsa ar juokas per pamokas: „Iš jos gimsta nepasitikėjimas savo kūnu ir jo nuvertinimas. O kai vaikas nežino, kas normalu, o kas ne, jis gali net nesuprasti, kada reikia sunerimti: jam ką nors skauda, bet jis tyli, nes mano, kad taip ir turi būti, arba bijo suaugusiajam pasakyti, kad kas nors negerai.“

Pamatė mokykloje

Kai šeimoje pritrūksta atvirų pokalbių, atsakymų vaikai ima ieškoti kitur – iš bendraamžių, socialiniuose tinkluose ar internete. Dažnai tai nutinka anksčiau, nei tėvai tikisi. Su to pasekmėmis V.Dapkienė pasakoja neseniai susidūrusi antrokų klasėje.

„Vienas berniukas stovykloje iš vyresnio vaiko pamatė suaugusiesiems skirtą filmuką. Grįžęs į mokyklą nusprendė naujiena pasidalinti ir su klasės draugais. Taip vaizdelių prisižiūrėjo visi antrokai. Tėvai nežinojo, ką daryti, ką vaikams sakyti, tad ieškojo pagalbos iš išorės – atvažiuokite, pasikalbėkite“, – prisimena psichologė.

Pasak pašnekovės, mažas vaikas dar nėra pasirengęs priimti tokio pobūdžio informacijos, todėl ją apdoroja savaip: „Kai vaikui pateikiama informacija, kuriai jis dar nepasirengęs, jis pradeda ją savaip vartyti, aiškintis, ieškoti būdo su ja susigyventi. Būna, kad pamatę pornografinį vaizdelį vaikai ima imituoti mylėjimąsi ar skleisti tam tikrus garsus klasėje – ne todėl, kad išdykauja, – todėl, kad mėgina išsiaiškinti, ko dar nesupranta.“

Tokiais atvejais, pabrėžia ji, svarbiausia ne bausti ar gėdinti, o padėti vaikui susigaudyti. Pirmiausia ji ragina išsiaiškinti, iš kur atkeliavo informacija, ir kartu su vaiku aptarti, ar viskas, ką jis išgirdo ar pamatė, tikrai teisinga.

DI klausti ne gėda

Anot V.Dapkienės, jei kadaise patenkinti vaikišką smalsumą buvo sudėtinga, šiandien atsakymas – ranka pasiekiamas.

„Seniau, paklausus, iš kur galima sužinoti apie tokius dalykus, vaikai dažniausiai minėdavo enciklopedijas. Dabar visi vieningai sako – „TikTok“ ir „YouTube“, o kolegė pasakojo, kad pastaruoju metu jau girdi ir apie dirbtinį intelektą bei pilkąjį internetą“, – pasakoja edukatorė.

Tiesa, daugėja ir pokalbių šeimose. Tačiau, kaip pastebi V.Dapkienė, neretai jie būna vienkartiniai.

„Būna, kad tėvai truputį pakalbėjo – ir paliko šią temą. O iš tikrųjų lytiškumo ugdymas yra tęstinis pokalbis. Su vaikais reikėtų šnekėtis nuolat, o jei matau, kad mano vaikui nedrąsu ateiti pas mane, kad jis jau turi tą gėdos jausmą, – kartas nuo karto tokį pokalbį verta inicijuoti pačiam“, – dėsto V.Dapkienė.

Auksinis klausimas

Neretai tėvai ramina save mintimi, kad jų vaikui lytiškumo temos tiesiog neįdomios.

„Ne kartą girdėjau iš pradinukų tėvų: manasis nieko neklausia, jam neįdomu. Bet jei vaikas visiškai neklausia, tikėtina, kad kažkada jam buvo duota žinutė – su manimi apie tai kalbėti negalima“, – pastebi psichologė.

Tokiu atveju, pataria ji, nebereikia laukti, kol vaikas užduos klausimą pirmas, – pokalbį verta pradėti pačiam.

„Galima tiesiog prisėsti ir pasakyti: žiūrėk, skaičiau labai įdomų straipsnį ir pagalvojau, kad apie tai taip niekada ir nepasikalbėjome. Arba – dalyvavau seminare, girdėjau įdomią istoriją ir noriu ja su tavimi pasidalinti.“

O kai vaikas vis dėlto klausia, V.Dapkienė pataria neskubėti atsakyti – pirmiau paklausti jo paties.

„Jeigu vaikas klausia, iš kur jis atsirado, galima atsakyti klausimu: o kaip tau atrodo, o ką tu pats žinai? Tai auksinis klausimas, – tikina pašnekovė. – Suaugusiajam jis suteikia truputį erdvės nusiraminti ir apgalvoti, ką atsakyti. O kartu padeda išsiaiškinti, ką vaikas jau žino, – kad nepradėtume aiškinti to, ko jis nė neklausė.“

Ne tik apie seksą

Lytiškumas, sako V.Dapkienė, tik prasideda nuo biologijos.

„Man pats žodis „lytiškumas“ yra platus, skėtinis terminas. Po juo telpa pagarba – sau ir kitam žmogui, emocijų pažinimas, gebėjimas brėžti ribas. Tai santykių kūrimas: santykis su savimi, su draugu, su artimaisiais, o kada nors – ir su romantiniu partneriu. Čia ir sutikimas, ir saugumas internete, ir kritinis požiūris į pornografiją, stereotipų atpažinimas, gebėjimas priimti atsakingus sprendimus, net higiena, – vardija psichologė. – Tai jau nebe vien biologinės žinios, kaip atsiranda kūdikis ar ką reiškia mylėtis.“

Tos pačios temos, sako pašnekovė, grįžta ne kartą – tik kaskart aptariamos nuodugniau.

„Tai spiralinis principas: temos lieka tos pačios, bet mes einame vis giliau, – aiškina V.Dapkienė. – Su antroku apie ribas kalbame paprastai ir primename trijų žingsnių taisyklę: jei kažkas daro tai, kas man nemalonu, pirmiausia pasakau „liaukis“, jei nesiliauja – fiziškai pasitraukiu, o tada einu ieškoti suaugusiojo pagalbos. Su dešimtoku apie ribas kalbėsime kitaip – apie ribas draugystėje, apie romantinius santykius, apie tai, kad kartą pasakytas „ne“ reiškia „ne“.“

„Lytiškumo ugdymo esmė – padėti žmogui kurti pagarbius, saugius ir brandžius santykius su savimi ir su kitais“, – pabrėžia V.Dapkienė.