Kiekvienas esame susidūrę su pavydu. Mamos – ne išimtis. Įvairios technologijos ir socialinės medijos ypač didina patiriamus konkurencijos, pavydo išgyvenimus. Lengva pasiduoti internete kuriamoms istorijoms ir tobuloms kitų ištransliuotoms gyvenimo akimirkoms.
Apie pavydą motinystėje diskutuoja Brigita Ercė, @brigita_erce, kurianti tinklaraštį mamosmamoms.lt, ir psichologė, personalo vadovė Rasa Vaicekauskienė, @psichologe_sake.
Norėčiau pradėti nuo klausimo, iš kur kyla pavydo jausmas, dėl ko jis kyla?
Pavydas yra vienas iš daugelio žmogiškų jausmų. Paprastai tariant, tai troškimas turėti tai, ką turi kitas, dažnai lydimas kitų nemalonių emocijų, tokių kaip liūdesys, pyktis, susierzinimas. Pavydėti galima ne tik materialių, bet ir nepamatuojamų dalykų, tokių kaip laimė, džiaugsmas, gyvenimo būdo aspektai, statusas, sėkmė. Neretai pavydėdami ne tik norime kito žmogaus gėrio sau, bet ir kad pastarasis tą gėrį prarastų. Tai nėra malonus jausmas – ne veltui sakoma, kad pavydas „ėda iš vidaus“.
Kad ir kaip norėtųsi pavydą nuvertinti kaip „blogą“ jausmą, pavydėdami mes netampame blogais žmonėmis. Pavydas dažnai nėra mūsų pasirinkimas ir net turi svarbią evoliucinę prasmę, susijusią su ištekliais ir jų prieinamumu. Mūsų tautos kultūrinis kontekstas irgi be galo svarbus suvokiant pavydo neišvengiamumą – sovietmečio ideologija sukūrė itin palankias sąlygas jam kilti. Dar visai neseniai mūsų mamos ir močiutės stovėjo eilėse ir kovėsi dėl būtiniausių prekių savo vaikams. Nepriteklius, nuolatinis trūkumas buvo labai realus ir gąsdinantis patyrimas, o tai, kad viena mama kažką gavo, dažnai reiškė tai, kad kitai nebeliks. Kitaip tariant, pavydėti iš tiesų buvo ko. Šie sunkūs išgyvenimai giliai įsirėžė į mūsų pasąmonę ir norom nenorom buvo perduoti iš kartos į kartą.
Patyrimas, kad kito laimė manęs nenuskurdins, mūsų tautai yra pakankamai naujas. Taip kaip kelis dešimtmečius prieš savo valią buvome įtikinėjami, kad visiems neužteks, pritrūks, taip reikia laiko ir jautrumo sau, mokantis patikėti, kad kito džiaugsmas gali būti ir mano džiaugsmas. Ir nors pavydo jausmas dažnai nėra mūsų pasirinkimas, tačiau tai, ką su juo darome, kur jį nukreipiame, yra mūsų rankose. Pavydas gali būti be galo vertingas informacijos šaltinis, tarsi signalas, pranešantis apie tai, ko mums trūksta ir ko iš tiesų trokštame, – juk pavydime to, ko patys neturime. Jis parodo, jog esame gyvi, turime norų, svajonių, turime ko siekti, o tai svarbi žmogiškosios būties dalis.
Tiek socialiniuose tinkluose, tiek artimoje aplinkoje tenka stebėti, kaip mamos susiduria su neprašytais patarimais ir kritika, nukreipta į ją pačią, jos kūną, vienokį ar kitokį sprendimą gimdymo, vaikų maitinimo, auginimo ir auklėjimo klausimais. Ar taip gali reikštis paslėptas pavydas?
Motinystė yra be galo stipri patirtis, nenuostabu, kad daugeliui ji kelia stiprias emocijas, provokuoja įvairias nuomones. Padėtį apsunkina ir tai, kad tai viena iš sričių, kurioje nėra aiškių atsakymų, o kai nėra vieno recepto, jų gali būti labai daug. Po neprašytais patarimais ar kritika gali slėptis daug skirtingų motyvų – nuoširdus, tačiau nejautriai ar nekonstruktyviai išreikštas rūpestis, dėmesio, ryšio poreikis, noras pasijusti svarbiu ar reikšmingu, siekis per kito patirtį ištaisyti savo klaidas. Kartais taip gali reikštis ir pavydas.
Šveicarų psichiatras, psichoanalitikas K. G. Jung meistriškai aprašė, kaip tai gali nutikti. Jis kalbėjo apie tai, kad augdami buvome bombarduojami įvairiomis žinutėmis, kas yra „tinkama“, o kas „nepriimtina“, – kad ir žinutė apie tai, kokia yra „gera“ mama, žmona, koks elgesys yra „moteriškas“. Pavyzdžiui, siunčiamoje žinutėje galėjo buvo užkoduota, kad moteris turi būti pasiaukojanti, atsidavusi šeimai, švelni, kantri, nuolanki, visada linksma ir laiminga, nekelianti problemų. Siekiant užsitikrinti tėvų meilę ir saugumą, visas šiam moters paveikslui prieštaraujančias, „nepriimtinas“ savybes ir jausmus teko išstumti giliai į pasąmonę, tarsi pamiršti. K. G. Jung tai pavadintų mūsų šešėliu. Vis dėlto, mūsų psichika yra labai išmani – ji siekia pilnatvės ir subtiliais būdais kviečia mus atpažinti prarastas savasties dalis. Ji tarsi sukuria tam tikrą trauką tarp mūsų ir aplinkoje egzistuojančios šešėlinės savybės. Kitaip tariant, negalėdami tokių savybių pastebėti savyje, mes dažnai projektuojame jas kitiems žmonėms ir esam linkę kritikuoti, piktintis, nuvertinti jas, nes mums buvo sakoma, jog tokios savybės, elgesys, sprendimai yra nepriimtini. Tad šiuo atveju gali kilti noras kritikuoti, nuvertinti mamas, kurios drąsiai demonstruoja neigiamas emocijas, garsiai reiškia savo nuomonę, daug dėmesio skiria sau, savo karjerai, savirealizacijai. Kritika ir nuvertinimas bent akimirkai sumažina skausmą dėl to, kad pati neturiu to, ką turi kita.
Iš pirmo žvilgsnio ne itin malonus, šis procesas vis dėlto yra labai svarbus – tokiu būdu, per kitą žmogų ir į jį nukreiptus stiprius neigiamus jausmus mes galime atpažinti tai, ką nepelnytai nurašėme ir atmetėme kaip netinkama, nepriimtina. Galbūt susierzinimas ar pyktis, keliantis norą kritikuoti kitą mamą, gali reikšti tai, kad man pačiai trūksta laiko sau? Gal ir aš norėčiau drąsiai pykti, liūdėti, garsiai pasakyti, ką iš tikrųjų galvoju? Su smalsumu, empatija ir jautrumu žvelgdami į savo jausmus, galime susigrąžinti tai, kas mums taip reikalinga siekiant pilnatvės.
Socialiniuose tinkluose mamos tarpusavyje tarytum nekaltai diskutuodamos nejučiomis pradeda lygintis viena su kita – kuri kaip ką geriau daro, kurios vaikas geriau ir daugiau moka, miega, valgo. Kaip nepasiduoti pagundai lenktyniauti?
Mamos susiduria su galybe joms siūlomų, dažnai prieštaringų sėkmingos tėvystės receptų, kurie verčia jas abejoti jų pačių kompetencija ar žinojimu. Nenuostabu, kad tokiame emocijų ir informacijos triukšme mamos ieško bendraminčių, diskutuoja, lyginasi ir tokiu būdu bando atsakyti sau į pagrindinį klausimą – ar esu gera mama.
Svarbu sau priminti, kad lyginimasis dažnai nėra mūsų pasirinkimas – tai dalis buvimo žmogumi. Lygindamiesi su kitais, mes ne tik gauname svarbią informaciją apie savo esamą situaciją, bet galime imtis ir atitinkamų veiksmų ją keisti. Vis dėlto, besilygindami su kitais, mes nesame ir net negalime būti objektyvūs – dažnai lyginamės ne su realia kito žmogaus situacija, bet su mums tendencingai pristatomu ar mūsų proto sukurtu idealu – tobula figūra, idiliškais santykiais, tvarkingais namais, visada laimingais ir švariais vaikais. Tai geriausiu atveju yra tik akimirka kito žmogaus gyvenime, su kuria lyginame visą savo kasdienybę. Toks pasilyginimas yra mažų mažiausiai nesąžiningas savo paties atžvilgiu.
Be to, lygindamiesi mes net nesusimąstome, kokią kainą kitas žmogus sumokėjo už tai, ką matome, kiek pastangų, laiko, pinigų investavo siekdamas tam tikro tikslo. Juk darnūs santykiai, sėkminga karjera ar graži figūra neretai yra didelio darbo rezultatas. Dažnai trokštamas yra pats rezultatas ir visai nepavydima pastangų ir darbo, kurį teko įdėti jo siekiant. Dėmesį perkeliant nuo rezultato prie konkrečių kito žmogaus žingsnių jo siekiant, atrandame daugiau žmogiškumo, vilties, kad ir mums tai gali būti pasiekiama, supratimo, kad tai nėra lengva. Kito pavyzdys tokiu būdu gali tapti įkvėpimu išpildyti savo poreikius.
Lyginimasis praranda aktualumą sau primenant, kad kiekviena mama yra nepakartojama, – būtent tokia, kokios reikia jos vaikui. Ji JAU yra nugalėtoja, nes jos vaikas nenori pačios geriausios – jis nori SAVO mamos. Niekas negali to nukonkuruoti.
Kuo daugiau sekėjų, tuo daugiau pavydo?
Bet koks iš minios išsiskiriantis žmogus sulaukia dėmesio, o kartu su juo – tiek juo besižavinčių, tiek jį kritikuojančių. Mama, kuri tvirtai pati jaučiasi, turi stiprią nuomonę, geba pasirūpinti savo fizine ir psichine sveikata, atkakliai siekia užsibrėžtų tikslų ir vėliau džiaugiasi laimėjimais, tam tikra prasme yra nepatogi, nes tampa gyvu priekaištu tai, kuri laiko save silpnesne, mažiau sėkminga, dedančia mažiau pastangų. Būtent čia slypi galimybė pasirinkti – atpažinti ir pripažinti šį menkumo, pažeidžiamumo patyrimą arba nustumti gilyn ir kaupti savyje. Pirmuoju atveju silpnumo pripažinimas suteikia situacijai lengvumo, išlaisvina – tarsi priimame savo žmogiškumą ir suteikiame sau šansą pažvelgti į situaciją su smalsumu ir galimybe pasimokyti iš kito žmogaus pavyzdžio. Juk jei pavyko jai, pavyks ir man! Antruoju atveju nuslopintas menkumo jausmas niekur nedingsta, ir gali peraugti į santykius griaunančią neapykantą.
Ar tobulos motinystės, begalinės laimės demonstravimas socialiniuose tinkluose gali būti viena iš priežasčių, prisidedančių prie depresijos? Ir ne tik toms, kurios stebi kitų neva tobulą gyvenimą, bet ir toms, kurios bando kurti tą tobulo gyvenimo iliuziją?
Turiu jausmą, kad siekis demonstruoti ar iš šalies stebėti pagražintą kasdienybę kyla ne be reikalo ir savotiškai maitina slapčiausius, dažnai pamirštus poreikius. Tai gali būti labai žmogiškas noras būti pripažintam, išklausytam, svarbiam, matomam. Kartais tai puikus pabėgimas nuo nuovargio, dažnai netvarkingos, chaotiškos, vienišos motinystės ar estetikos, grožio, teigiamų emocijų ilgesys.
Vis dėlto tikiu, kad motinystė nėra nei vien balta, nei vien juoda, – ji visokia. Užimdami kurią nors kraštutinę poziciją – šiuo atveju rinkdamiesi priimti tik patogią, gražią, tobulą jos pusę – rizikuojame prarasti dalį vertingos patirties. Bandymai kurią nors jos pusę nuneigti ne tik kainuoja daug pastangų ir energijos, bet ir stiprina susierzinimą, kai to padaryti nepavyksta, didina atotrūkį tarp vaizduojamos ir realios situacijos, kuris ilgainiui kelia frustraciją, liūdina, didina nepasitenkinimą.
Tyrimų, bandančių atrasti ryšį tarp socialiniuose tinkluose pristatomos pagražintos motinystės ir galimų psichologinių sunkumų kol kas nėra daug, o ir jų rezultatai prieštaringi. Vieną tokių visai neseniai kartu su kolegomis atliko mokslininkė Ida Egmose iš Kopenhagos universiteto. Ši tyrėjų komanda bandė geriau suprasti, kokią įtaką mamoms daro į tėvystę orientuoti instagramo platformos profiliai. Mamos buvo klausiamos, kuriuos iš šių profilių jos seka: „InstaParents“ – t.y. neoficialių nuomonės formuotojų, kurie dalinasi informacija apie kasdienes savo tėvystės patirtis; profesionalius profilius, kuriuose dalinamasi informacija apie vaiko raidą ir tėvystę; ar universiteto valdomą profilį apie vaiko raidą. Taip pat buvo teiraujamasi, kiek pastarieji profiliai negatyviai paveikė jų jausmus, susijusius su motinystės kompetencija, ir atvirkščiai – kiek jos jautėsi palaikomos šių profilių.
84 proc. mamų nurodė jaučiančios, kad skirtingi profiliai teikia joms palaikymą. Daugiausia palaikymo buvo jaučiama iš profesionalių profilių. Bet lygiai taip pat mamos dalinosi, jog šių profilių sekimas turėjo ir neigiamą efektą – 41proc. nurodė, kad jas neigiamai paveikė „InstaParents“ profiliai ir 37 proc. – profesionalūs profiliai.
Kai kurios mamos įvardijo, kad šie profiliai sumažino jų kompetencijos jausmą ir privertė nerimauti dėl to, kad jos bus nepakankamai geros mamos, jei nesivadovaus jų patarimais. Kitos nerimavo dėl vaiko raidos, o dar kitos pastebėjo, kad tėvai instagramo profiliuose tėvystę neretai pagražina ir rodo ją per daug tobulą. Mamų atsakymuose buvo ir pozityvių temų – galimybė sulaukti naudingų patarimų apie vaiko raidą, patvirtinimą, kad viskas gerai, jausmą jog priklausai platesnei bendruomenei. Tyrėjai apibendrina, jog tyrimo rezultatai nėra vienareikšmiški, – iš minėtų profilių mamos gali sulaukti ir paramos, palaikymo, ir pasijusti nepakankamai geromis.
Turint galvoje tai, kad skirtinga informacija kiekvieną paveikia skirtingai, svarbu atkreipti dėmesį į savo jausmus – ar žmogaus, kurį seku, skleidžiama žinutė mane palaiko, įkvepia, ramina, ar atvirkščiai – erzina, pykdo, verčia jaustis prastai? Šioje vietoje esame laisvi pasirinkti ir apsaugoti save nuo nereikalingų neigiamų emocijų. Smagu ir tai, kad vis daugiau instagramo profilių ir nuomonės formuotojų renkasi atskleisti realią, nepagražintą kasdienybę.
Ko palinkėtumėte skaitytojams, kad šiame konkurencingame socialinių tinklų pasaulyje jie rastų vidinę ramybę ir džiaugtųsi savo gyvenimu bei nesivaikydami kitų laimės kurtų savąją?
Kiekvienas iš mūsų esame vieninteliai tokie – unikalūs, savotiški ir jau vien dėl to be galo vertingi. Šio individualumo niekas negali nukonkuruoti. Kelionė link jo toli gražu ne sprintas, o viso gyvenimo žygis – mažais žingsneliais, su stabtelėjimais, apylankomis. Nebūtinai visuomet džiugus, bet tikras. Atsakymai, vedantys teisinga linkme, jau yra mumyse, tereikia juos išgirsti. Tai padaryti jėga, save kaltinant, nuvertinant labai sunku, todėl tikslas neturėtų būti nejausti pavydo ar konkurencijos. Verčiau su atjauta ir jautrumu sau priimti tai, kaip dar vieną vertingą kelrodį savo svajonių link.
