Ringailė (dešinėje) su Indre
Kviečiu į žygį su vaiku! Tokį šūkį savo veiklai pasirinko Ringailė Kreivėnė, kai nutarė sukurti mamų bendruomenę „Mamos žygeivės“. Kaip auditorijos nemėgstanti ramaus būdo Ringailė surengia žygius šimtams? Istorija verta dėmesio.
Ringaile, papasakokite, kaip gimė sumanymas organizuoti mamų žygius?
Auginu 4 metų sūnų Danielių. Gyvenu Verkių regioniniame parke (Vilniuje), aplink daug gražių miškų, kuriuose nuolatos leisdavau laiką su vaiku. Kai Danielius buvo kūdikis, įpratau vaikščioti su juo po mišką. Ir nuolatos kirbėjo mintis – kaip norėčiau, kad daugiau mamų leistų laiką miške, o ne žaidimų aikštelėse. Miško kvapas, visa atmosfera mane taip nuramindavo, kad visi mamiški rūpesčiai po pasivaikščiojimo visiškai sumažėdavo. Grįždavau atsipalaidavusi ir pakilios nuotaikos.
Viena pati su vaiku vaikščiodavau gana arti namų, ir vis pasvajodavau – jei turėčiau kompaniją, būtų smagu leistis į ilgesnį žygį.
Kai sūnui buvo 6 mėnesiai, įsigijau kuprinės tipo nešynę– tokios dažniausiai naudojamos vaikštant kalnuotose vietose, todėl populiarios užsienyje, o pas mus nelabai. Ieškodama nešynės užsienio interneto tinklapiuose pastebėjau, kad jas populiarina nedidelės mamų žygeivių bendruomenės. Kelios mamos su vaikais „ant pečių“ patraukia į kalnus ar miškus. Pagalvojau – jeigu tokia grupė būtų Lietuvoje, labai norėčiau prisijungti. Bet nieko panašaus neradau. Kas beliko – tik sukurti tokią grupę pačiai. Tiesa, pradinis įsivaizdavimas buvo kuklus – kad susitinkame kelios mamos su kūdikiais ir vaikštome po mišką. Taigi paskelbiau socialiniuose tinkluose, kad kviečiu mamas su kūdikiais ir mažais vaikučiais susirinkti tam tikroje vietoje – kartu eisime į žygį. Pageidautina – be vežimėlių, nes miško takai jiems nepritaikyti. Be to, nešant kūdikį nešynėje, galima gėrėtis gamta, atsipalaiduoti, o ne galvoti, kaip apvažiuoti medžio šaknį.
Pasirinkau man gerai pažįstamą maršrutą netoli savo namų, Verkių regionine parke.
Kiek mamų susirinko į pirmąjį žygį?
Įsivaizduokite, koks mane ištiko šokas, kai į pirmąjį žygį užsiregistravo 170 mamų. Kaip ir kur? Juk mano puslapis buvo tik ką sukurtas, nebuvo jokios reklamos. Renginukas buvo nemokamas, registracija nieko nekainavo, tad susirinko mažiau – apie 100. Beje, buvo ir su vežimėliais, nes juk ne visų vežimėlių manevringumas ir pravažumas vienodas. Ėjusiems į žygį su vežimėliais irgi puikiai sekėsi.
Kaip suvaldėte šitą minią – pakvietėte „paskui mane“ ir nuėjote?
Labai panašu. Į pagalbą atėjo 5 draugės iš artimo rato, kuo puikiausiai visus dalyvius sukoordinavome. Juk tai miškas! Jeigu reikėtų užimti 100 mamų su kūdikiais nuo scenos, vesti renginį, tada kas kita. O čia viskas vyko paprastai – visi užsiregistravo ir draugišku būriu praėjo maršrutą. Visi turėjo maršruto žemėlapius. Buvome pažymėję iškylų vietas, kuriose buvo galima pavalgyti savo įsidėto maisto. Žygis neturėjo jokių laiko rėmų. Žodžiu, visiška laisvė.
Kadangi žygis buvo nemokamas, stengiausi išsisukti be didelių išlaidų. Bet vis tiek padariau kvailystę – išnuomojau biotualetą už tuomet apie 150 eurų. Juk vaikai norės sysiuko, o ką tada daryti mamai? Deja, tualetu niekas nepasinaudojo…
Tas pirmasis žygis buvo kaip treniruotė prieš kitus, klausiausi, ką mamos kalba, ko jos nori. Beveik visos klausė, ar galėtų į kitą žygį eiti su vyrais? Supratau, kad moterys eidamos su visa šeima jaučiasi saugiau, ypač jei vaikų daugiau nei vienas. Taip mamų žygiai tapo šeimų žygiais. Nebestebina, kai į žygį ateina tik tėtis su vaikais. Aš irgi į žygius einu su vyru.
Kiek žygių jau surengėte?
Pirmieji metai buvo tarsi bandomieji – ieškojau, kas labiausiai šeimoms patinka, surengiau 3 žygius (pavasarį, vasarą ir rudenį). Kitais metais prasidėjo karantinas, ir žygius teko atšaukti, nors pavasarį buvo suplanuotas pats didžiausias superžygis. Kai karantinas būdavo atlaisvintas, skubiai vėl leisdavomės į žygį.
Po truputį tobulėjome. Visiems vaikučiams, kurie įveikia maršrutą, dovanojame diplomus. Pakviečiame fotografą, kad šeimos galėtų prieš žygį nusifotografuoti prie fotosienelės (paskui smagu pasidalinti nuotraukomis socialiniuose tinkluose). Surandame rėmėjų, kurie įsteigia dovanėlių. Padarome vaikams užduočių ir staigmenų. Taip paprastas žygis tampa šeimų švente.
Mūsų maršrutai dažniausiai būna apie 5 km. Kūdikiai ištveria idealiai, sunkiau su 3–4 metų vaikučiais.
Žygiai augo ir progresavo taip, kaip ir mano vaikas. Dabar, kai Danieliui 4 metai, sudominti žygiu jį kur kas sunkiau negu tada, kai jis ramiai keliaudavo nešynėje. Tokiems vaikams ėjimas vien dėl ėjimo nuobodu. Ką gi – dėl tokių vaikučių slepiame lobius, skiriame vaikams užduotis, žymime trasą, kad smagiau eitų nuo taško A iki taško B. Jau registruojantis žygiui, vaikams įteikiame užduotis, paaiškiname, kaip jas reikės įvykdyti, o už tai gaus diplomą. Kiekvieno žygio tema vis kita, tai būna tarsi mažytės edukacijos, nors vaikams atrodo kaip linksmybės.
Kaskart susirenka apie 100 šeimų arba 350 žmonių. Maršrutai keičiasi, prieš žygį ištyrinėju trasą, kartais net 10 kartų pereinu maršrutą pati. Smagiausia, kai tėvai pasako, jog šio maršruto dar nežinojo. Neseniai ėjome prie Gėlos ežero, beveik visiems buvo atradimas.
Artimiausias žygis – spalio pradžioje, laukiame!
Sukoordinuoti 350 žmonių pavyktų ne kiekvienam. Kokia jūsų profesija?
Esu baigusi viešąjį administravimą ir dirbau administratore. Bet tik gimus vaikui, atsiskleidė mano meninė pusė. Geras žygis – tai kūryba, pradedant nuo maršruto ieškojimo, kiekvienos smulkmenos apgalvojimo (apgalvojant, kur šeimos parkuos automobilius ir kaip atvyks iki susitikimo vietos). O kur dar kiekvieno žygio idėja, naujos atrakcijos, užduotys, dovanos. Daugybė šeimų dalyvauja nuo pirmojo žygio – tai įpareigoja pasiūlyti vis ką nors naujo.
Atsirado galimybė save realizuoti iš visai netikėtos pusės. Esu uždaro būdo, intravertė, todėl nustebinau ne tik mane pažįstančius žmones, bet ir pati save (juokiasi). Jaučiu, kaip keičiuosi ir tobulėju, tai man labai patinka.
Nutariau įkurti interneto puslapį, kuriame kiekviena norinti šeima galės įsiregistruoti, susikurti savo profilį ir patys kurti renginius. Tarkime, šeima su vaikais planuoja važiuoti į Anykščius pasivaikščioti gamtos takais. Ji galėtų sukurti renginį ir pakviesti prie jų prisijungti kitas šeimas, kurios norėtų tuo pat metu ten nukeliauti. Masiniai žygiai liktų, jie ir toliau vyktų, bet žmonės patys savarankiškai galėtų organizuoti savo susitikimus ir išvykas. Mano svajonė padaryti taip, kad tai būtų tarsi pažinčių svetainė žygius ir gamtą mėgstančioms šeimoms. Žmonės kartais bijo imtis iniciatyvos, bet tikiu, kad tikrai atsirastų ir tokių, kurie mielai kažką organizuotų ir pakviestų prisijungti kitas šeimas.
Ačiū už pokalbį.
Indrė su Motiejumi
Į žygį su 28 dienų naujagimiu
Indrė, dviejų vaikų mama (Rapolui 4 metai, Motiejui 2-eji):
Į žygį pirmą kartą išėjome, kai Rapolui buvo 10 mėnesių. Buvo nedrąsu, vis galvojau, kaip mums pavyks nueiti 7 km su tokiu mažu vaiku. Tačiau viskas vyko sklandžiai, Rapolas jautėsi puikiai, ir nuo tada pradėjau ieškoti daugiau žygių, skirtų šeimoms su mažais vaikais. Taip suradau „Mamas žygeives“, kurių rengiami žygiai skirti šeimoms su vaikais.
Motiejus pirmame savo žygyje dalyvavo, kai jam buvo 28 dienos, jis buvo nominuotas jauniausiu dalyviu.
„Mamų žygeivių“ organizuojami žygiai yra teminiai, pilni įvairių simbolinių užduotėlių, o tai labai džiugina vaikus, nes ieškant grybo ar klausantis paukščių melodijų neprailgsta ir maršrutas. Vaikai, dalyvavę žygyje ir kelias valandas praleidę gryname ore, geriau miega ir valgo.
Nebijokite eiti ir patirti naujų įspūdžių su savo mažaisiais tyrinėtojais. Mūsų gamta, miškai – nepraprasto grožio, tad labai smagu išvėdinti galvą nuo rutinos, rūpesčių ir buities.
Parengė Neila Ramoškienė
