Kaunietės Lauros Dabašinskienės (30 m.) gyvenimas ir veiklos dabar sukasi tarp Jurbarko ir Šakių. Tai gražus pavyzdys, kad ne tik didmiesčiuose verda mamyčių gyvenimas. Būtent Šakių rajone atsirado bendruomenė „Mano mama juda“, o paradui vadovauja policininkė-akušerė-trenerė Laura. Sudominome?
Laura, jūsų prisistatymas, kurį mums atsiuntėte, atrodo labai spalvingas – esate policininkė, tačiau ir akušerė, o skleidžiate žinią apie mamų sportą. Išpainiokite šį rebusą.
Iš tiesų visko gana daug. Esu policijos pareigūnė (dabar gimdymo ir vaiko priežiūros atostogose), bet kartu esu kvalifikuota akušerė – baigiau LSMU bakalauro studijas, dirbau Santaros klinikose. Bedirbdama akušere baigiau LSU ir įgijau sporto magistro kvalifikacinį laipsnį. Labai rūpėjo susieti šias dvi sritis – akušeriją ir sportą, tad visa mano dabartinė veikla orientuota į nėščiųjų, moterų po gimdymo, šeimų, auginančių darželinio amžiaus vaikučius, sveikatinimą.
Viena iš priežasčių, kodėl netęsiau tiesioginio akušerinio darbo buvo ta, kad su vyru Ričardu neturėjome bendros buities, jam tekdavo važinėti į darbą į Šakių rajone, o man į Vilnių. Kaune nuosavas būstas buvo lyg tarpinė stotelė. Norėjosi stabilizuoti savo gyvenimą. Kadangi vyrui neblogai sekasi darbai Šakių rajone, nusprendėme apsistoti čia. Dabar rajonuose uždaromi akušerijos skyriai, dauguma akušerių netenka darbo arba turi jo ieškotis didžiųjų miestų ligoninėse. Gimus Jogailei (keista bet pastebėjau, jog dauguma moterų pagimdžiusios suka į visai skirtingą pusę ar daro neįtikėtinus dalykus), prisiminiau seną ir dėl širdies ydos neišsipildžiusią savo svajonę būti policininke. Nusprendžiau pabandyti. Nors šis kelias buvo įdomus ir visai nesusijęs su akušerija, tačiau, būdama policininke, jaučiuosi gerai, atlieku ne ką mažiau svarbų mūsų visuomenei darbą. Esu Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jurbarko rajono policijos komisariato veiklos skyriaus tyrėja, turiu stabilų darbą ir galiu džiaugtis gyvenimu su savo šeima. Savo meilės akušerijai nepamirštu ir iki šiol netiesiogiai prisidedu prie akušerijos, vesdama mankštas reprodukcinio amžiaus moterims.
Kaip bandote išjudinti jaunas mamytes?
Viskas prasidėjo jau 2016 metais nuo pirmosios mamų mankštos su vežimėliais, kuri vyko Kauno Neries krantinės parke. Susirinko apie 30 mamyčių su vaikučiais.
Šią iniciatyvą pavadinau „Mano mama juda“, kurią tęsiu iki šiol – buriu bendruomenę socialiniuose tinkluose, rašau tinklaraštį. Tada, prieš 6 metus, tai buvo dar nematytas ir neregėtas vaizdas – tiek sportuojančių mamyčių vienoje vietoje! Treniruotes vesti labai patiko, gavau kvietimų dalyvauti Sporto festivaliuose, tuo pat metu atlikau mokslinį darbą apie moterų po gimdymo fizinį aktyvumą.
Kai susilaukiau pirmagimės, subūriau mamų bendruomenę ir vedžiau mankštas su vežimėliais Gelgaudiškio dvaro parke, organizavau ir organizuoju pėsčiųjų žygius šeimoms.
Dabar, kai laukiuosi antrojo, kartu su Šakių visuomenės sveikatos biuru organizuojame nemokamas mankštas nėščiosioms baseine, seminarus. Idėjų turiu užtektinai, pavyzdžiui, sėkmingai perėjau atranką ir įstojau į tarptautinius nuotolinius mokymus NEPPE (New Era of Pre- and Postnatal Exercise), kuriuos baigsiu birželio mėnesį ir būsiu iki šiol vienintelė Lietuvoje pagal Europe Active standartus sertifikuota nėščiųjų ir moterų po gimdymo treniravimo specialistė.
Noriu semtis naujų idėjų bei žinių, bendrauti su tarptautine sveikatingumo specialistų bendruomene.
Visa tai yra mano hobis, iš kurio pelno nesiekiu.
Pasakykite atvirai – kaip rasti jėgų sportui, kai vos paneši pilvuką (kai laukiesi) ar nuo nuovargio linksta kojos (kai augini kūdikį)?
Galiu drąsiai sakyti, kad sportas ir motyvacija labai priklauso nuo aplinkybių – tiek medicininių, tiek asmeninių. Papasakosiu, kaip buvo man pačiai.
Kai pradėjau vesti mankštas su vežimėliais Kaune, dar nesilaukiau. Beje, buvau pirmoji, kuri pradėjau populiarinti stroller fitness idėją Lietuvoje. Mane labai palaikė dėstytojai, draugai ir artimieji. Kai pradėjau lauktis, planavau toliau vesti treniruotes nėštukėms, motyvacijos netrūko, tačiau… Kai buvau nėščia ketvirtą mėnesį, Ričardas susirgo legionelioze. Ta liga mane labai sukrėtė. Kai atsirado pirmieji simptomai, neatrodė taip baisu, bet sunkumo mąstą supratau prie reanimacijos durų, kai gydytojai teikė mažai vilčių vyrui išgyventi.
Ši liga – tai mirtina infekcija, kuria užsikrečiama buityje, kai vandens sistemose dėl prastai pašildomo vandens dauginasi legionelės bakterijos. Jos įkvepiamos su vandens garais į plaučius, greitai juos apima ir liga progresuoja, o dažnai diagnozuojama tik po paciento mirties. Laimė, kad vyrui pavyko išgyventi, kai jis išėjo iš ligoninės, po mėnesio atšokome savo vestuvėse. Negaliu apsakyti, kokio gėrio buvo šios vestuvės, išgyvenus tokias akimirkas. Tačiau vyro liga labai paveikė mano emocinę būklę, prasidėjo priešlaikinio gimdymo simptomai. Teko visas savo veiklas sustabdyti, nieko daugiau nebenorėjau, tik išsaugoti nėštumą. Pamiršau mankštas, stengiausi patirti kuo mažiau streso, mane ištemdavo pasivaikščioti tik mano augintinis. O ir po gimdymo viskas buvo ne taip, kaip vadovėliuose. Dukrytė nebuvo auksinė, reikėjo save prisiversti judėti, nes po bemiegių naktų buvo sunku net susitvarkyti namus. Man tuomet labai padėjo aktyvūs ir sportiški draugai. Tokiu momentu labai svarbi akimirka sau, todėl pabėgdavau nuo vaiko auginimo rutinos ir su drauge skirdavau iki 2 val. aktyviam poilsiui grupinėse treniruotėse. Tai man labai padėjo grįžti prie normalaus ritmo, atsigauti tiek fiziškai, tiek psichologiškai.
Puikiai suprantu nėštukes, nes gali susiklostyti tokios aplinkybės, kai judėti ar save motyvuoti sportui būna beveik nebeįmanoma.
Dabar, kai laukiuosi antrą kartą, fiziškai judėti sunkiau, tačiau mano emocinė būklė puiki, ir sportuoti pats kūnas šaukia. Tai įrodymas, kad kai fizinė ir emocinė sveikata gera, tada ir laiko pakanka, ir noro atsiranda, reikia tik pabandyti.
Laiko gal ir pakanka, bet patingėti taip saldu. Kaip save pakelti nuo sofos?
Nenoriu apsimetinėti, bet ir dabar man būna dienų, kai noriu tik gulinėti lovoje. Mano nuoširdus patarimas – susiraskite nėščiųjų bendruomenę, ar tai būtų vandens, ar jogos, ar paprasčiausios nėščiųjų treniruotėse. Motyvacija sportuoti nėštumo metu atsiras tada, kai turėsite savo bendraminčių grupę. Susitikusios ne tik sportuosite, bet ir turėsite apie ką pasikalbėti, aptarti pasiruošimą motinystei, gimdymus, pasisemti patirties, žinių iš jau tai patyrusių mamų. Laikas treniruotėse taps smagus ir laukiamas. Gyvą pavyzdį matau kasdien, nes vedu vandens treniruotes Šakių miesto baseine bei pasiruošimo gimdymui kursą „Sėkmingo gimdymo žygis su akušere Laura“ ir matau, kaip į treniruotes atėjusios po vieną mamos susidraugauja ir jau viena kitą kviečia pasivaikščioti laisvu laiku.
Drauge sportuoti linksma, daug teigiamų emocijų, juoko, kuris labai reikalingas šiuo laikotarpiu. Po treniruočių randame bendrų temų apie motinystę, taip kuriamas tolimesnis ryšys sportui kartu, bet jau su mažyliais vežimėliuose. Beje, pasidomėkite, nes valstybė kai kur finansuoja nėščiųjų mankštas. Pavyzdžiui, mano vedamas treniruotes Šakių baseine remia Šakių visuomenės sveikatos biuras, rajone gyvenančios nėštukės gali pasinaudoti puikia galimybe pasimankštinti nemokamai. Aš visada ieškau galimybių rasti finansavimą, kad jaunoms šeimoms už mankštas nereiktų mokėti. Beje, štai jums ir privalumas gyventi rajone, nes didmiesčiuose tokio tipo treniruotės dažniausiai mokamos.
Dauguma nėščiųjų bijo pradėti sportuoti, nes Lietuvoje dar gyvuoja nuostata, kad nėštumo metu reikia stabdyti arklius ir stengtis kuo ramiau tupėti. Galiu patvirtinti iš akušerinės pusės, kad mankšta niekaip nesusijusi su persileidimo ar priešlaikinio gimdymo rizika, jeigu nėštumas nekomplikuotas.
Kokius sportus patariate mamoms?
Laukiantis geriausia pasivaikščiojimai, mankštos baseine, mankštos ant kamuolių ar ant kilimėlių, jogos treniruotės. Kaip tik šiandien NEPPE mokymuose sužinojau, jog nėra jokių pagrįstų mokslinių tyrimų, leidžiančių manyti, kad tempimo pratimai yra pavojingi dėl raiščių ir sausgyslių paslankumo. Relaksino išsiskyrimas yra sisteminis visame organizme, todėl nereikia bijoti atlikti tempimo pratimų, juos tik reikia atlikti lėtai ir koordinuotai.
Po gimdymo praėjus 6–8 savaitėms (priklauso, nuo to, ar gimdėte natūraliai, ar buvo atliktas cezario pjūvis), mankštas puiku tęsti su vežimėliais, daug vaikščioti, kai jau vaikas laiko galvą, – galima mankštas perkelti ant kilimėlių ar sportuoti su vaikučiais nešyklėse. Buities darbai irgi prisideda prie fizinio aktyvumo, tačiau norint rezultatų ir greitesnio atsigavimo po gimdymo to nepakanka. Prisimenu, kaip augindama Jogailę sodindavau ją į vežimėlį, o pati riedėdavau su riedučiais įvairiuose Kauno parkuose.
Kai vaikučiai paauga, nuo 2 metukų, galima rinktis mamos ir vaiko mankštas, kurios vyksta žaidybine forma, su muzika. Vaikams idealios prigimtinių žmogaus judesių treniruotės – ropojimas, šokinėjimas, šliaužimas, bėgiojimas. Šio tipo treniruotės atliekamos kartu su vaiku: ir mamai naudinga, ir vaikui linksma. Be to, vaikas mato pavyzdį, kad sportavimas yra tiesiog kasdienybė, rutinos dalis. Kadangi visą laiką nuo dukros gimimo sportavau kartu su ja, matau didelį dukros norą aktyviai laiką leisti su manimi, būti panašia į mane. Taisyklė, kad „mūsų vaikuose auga tėvų pavyzdys sportuoti“ yra auksinė. Ir kas įdomiausia, kai pradedi nuo gimimo, įprotis sportuoti atsiranda natūraliai, be jokios prievartos.
Ačiū už pokalbį.
Neila Ramoškienė
Nuotraukų su vežimėliais autorius DARIUS PAVALKIS
