Gyvenimas jogos ritmu: Vytautė taip pamilo jogą, kad palikusi pelningą darbą, tapo instruktore

Vytautė su dukrele

Kaunietė Vytautė Valentaitė (28 m.) pasiūlė pasikalbėti apie nėščiųjų jogą, nes dirba instruktore ir pati laukiasi. Tačiau pokalbis taip įsisiūbavo daug plačiau.

Žmogus–tema

Kai Vytautė pradėjo pasakoti savo kelią į jogą, keisčiausi nutikimai keitė vienas kitą, o įvykių geografija apėmė kelis kontinentus.

Pirmas darbas pagal specialybę statant Hitrou 2 terminalą (Heathrow – Londono oro uostas, vienas didžiausių pasaulyje), vyras užsienietis, dar ir tatuiruotojas, vestuvės Las Vegase, gimdymas Škotijoje, metų kelionė po pasaulį su kūdikiu ir t.t. Vytautė galėtų būti herojė mažiausiai 5 temoms, kurias sudėjome į vieną.

Tikimės, jums bus įdomu skaityti, kaip mums buvo įdomu klausytis šios spalvingos ir pozityvios istorijos.

Londone viena nuo 16 metų

Vytautė – jau seniai pasaulio pilietė. Būdama 16 metų mergina išvažiavo į Londoną mokytis koledže. Tėvai turėjo verslą tarp Anglijos ir Lietuvos, tad Vytautei vaikystėje teko dažnai pabuvoti šalyje, kuri jai tapo sava, o troškimas greičiau tapti savarankiška – beribis. „Buvau subrendęs vaikas, nuomojausi kambarį pas tėvų pažįstamus, studijavau ir pati viena tvarkiausi. Stebėtina, koks buvo tėvų pasitikėjimas manimi, kad paleido mokytis tokią jauną, bet viskas pasitvirtino šimtu procentų“, – sako Vytautė. Po koledžo ji universitete baigė marketingo studijas.

Kadangi straipsnio ašis – joga, reikia pasakyti, kad Vytautė ja užsiiminėjo nuo 12 metų, kai tėtis nuvedė į jogos klubą Kaune. Joga tapo gyvenimo dalimi, ir, kad ir kur dirbtų, keliautų ar mokytųsi, Vytautė stengdavosi rasti jogos klubą. Jei būdavo galimybė, net biure organizuodavo jogos pamokas, kviesdavo mokytoją.  Bet niekada netikėjo, kad kada nors pati bus jogos mokytoja.

Sveiki, aš Džeikas

Su Džeiku Vytautė apkeliavo pusę pasaulio

Bestudijuodama Grinvičo universitete Vytautė sutiko 3 metais vyresnį Džeiką (jis tatuiravo Vytautės draugę). Abiejų polėkiai sutapo, tad po universiteto abu patraukė į „gyvenimo kelionę“. Kaip vėliau paaiškėjo, tokių kelionių buvo daugiau, ir tikrai dar bus.

„Ta metus trukusi kelionės buvo skirta savęs pažinimui, saviugdai, asmenybės auginimui.

Išsiruošėme tik mes du ir šuo. Iš pradžių po Europą keliavome autobusiuku (kelioniniu, su miegamosiomis vietomis), paskui šunį palikome mano tėvams Kaune ir tik su kuprinėmis keliavome po Aziją, paskui su automobiliu po Ameriką, kur Las Vegase ir susituokėme. Beje, kur tik rasdavau galimybę, užsiiminėjau joga“, – pasakoja Vytautė.

Kelionėje mergina skaitė daug psichologinės literatūros, studijavo kvėpavimo, atsipalaidavimo metodikas. Kaip pati sako, – kad padėtų sau, nes buvo labai jautri, universitete patyrusi panikos priepuolių.

O ką kelionėje veikė Džeikas? Kadangi jis tatuiruotojas, tai gali įsidarbinti bet kuriame pasaulio krašte tą pačią dieną, kai tik atvyksta. Beje, Džeikas šiuo metu tatuiruoja Kaune, vienoje Senamiesčio studijoje („Green budha“), bet apie tai vėliau.

Vytautė stato Hitrou

Kai porelė grįžo iš metus trukusios kelionės, Vytautė susirado pirmą rimtą savo gyvenime darbą pagal specialybę – įsidarbino konstrukcijų kompanijoje, kuri statė Hitrou oro uosto priestatą (antrąjį terminalą).

Po 2 metų statybos baigėsi ir moteris gavo pasiūlymą vykdyti kitą projektą – tiesti greitkelį Škotijos sostinėje Edinburge. „Į metų kelionę vykome, kad išsirinktume savo vietą, kur norėtume gyventi. Apie Škotiją nebuvome net svarstę! Bet tėvai patarė, važiuok. Kai jau judėjome savo naujųjų namų Edinburge link, pro mašinos langą pamačiau jogos studijos iškabą. Tai buvo ženklas, kad mums viskas bus gerai, mes tinkamame kelyje“, – prisimena Vytautė.

Aplankyti gražiausi Amerikos nacionaliniai parkai

Vietoje antrosios gyvenimo kelionės – nėštumas

Kai Vytautės greitkelio projektas ėjo pabaigos link, porelė pradėjo planuoti antrąją gyvenimo kelionę, truksiančią ne trumpiau nei metus. Šį kartą turėjo pakeliauti po Naująją Zelandiją, Australiją, Pietų Ameriką, žinoma, dar kartą nulėkti į JAV. „Ir staiga sužinojau, kad laukiuosi.

Buvau nebe vaikutis, 25 metų, bet neplanuotas nėštumas man buvo pasaulio pabaiga. Paskambinusi mamai negalėjau išsakyti, kas nutiko. Ji pamanė, kad Džeiką partrenkė mašina, tokia aš buvau palūžusi ir susijaudinusi. Mano planas buvo toks – kai norėsiu vaikučio, o tai bus ne anksčiau, nei man sueis 30 metų, aš prieš tai pusę metų gyvensiu kalnuose ir medituosiu. O dabar manęs laukia tik kelionės ir laisvė. Ilgą laiką nėštumo nepripažinau. Namuose pasidariau net 4 nėštumo testus, vis netikėdama, kad tai tiesa. O kai nuėjau pas gydytoją, dar kartą paprašiau atlikti testą, tarytum kabindamasi vilties – o gal vis dėlto aš nesilaukiu?“ – prisimena Vytautė.

Bet teko susitaikyti, moteris pradėjo ieškoti būdų, kaip priimti nėštumą.

Vytautė pasakoja: „Susiradau nuostabią jogos mokytoją, pradėjau lankyti nėščiųjų jogą, kur daugiau kvėpavimo, susijungimo su vaikučiu, jo priėmimo. Ir viskas pradėjo gerėti. Galų gale įsimylėjau savo vaikutį. Nutarėme neatšaukti kelionės, o tik ją pavėlinti ir pakoreguoti.

Paskambinome Džeiko tėčiui, kuris gyvena Amerikoje, kad atvyksime po gimdymo, su kūdikiu. Tačiau jis, senų laiku hipis, atšovė: „Nesvaikite, jūs tikrai neatvažiuosite. Jūsų gyvenimas baigėsi“. Beje, tada iš principo, kai dukrytė paaugo, nuvykome į Ameriką trise ir net pasikvietėme Džeiko tėtį prisijungti, kad įrodytume – vaikas keliauti netrukdo, o mūsų gyvenimas nepasibaigė“. Ir tai buvo nuostabi dviejų savaičių kelionė“.

Škotiškas gimdymas

Škotijoje gimdyvių daug, o visa sistema paruošta taip, kad moteris nei renkasi, nei žino, nei gali suplanuoti, koks bus gimdymas, kas jį priims. Tiesiog, atvažiuoti ir gimdai. Tokia sistema baugino Vytautę, norėdama jaustis tvirčiau, ji su Džeiku užsirašė į nėščiųjų mokymus.

Vytautė prisimena pirmąją ir kartu paskutiniąją pamoką: „Visi turėjome prisisegti lapelius su savo vardais. Mokytoja pasirinko mano vyrą (matyt, dėl to, kad jis tatuiruotas) ir su juo suvaidino gimdymo situaciją, kaip per gimdymą elgsiuosi (menamai) aš. Mokytoja išsprogino akis ir pradėjo kriokti, įsitvėrusi į Džeiką: „Džeikai, man skauda, man skauda!“ Pamačius šią sceną man iš siaubo pasidarė negera, išbalau, nutirpo kūnas. Pradėjau verkti ir sakyti, kad aš negimdysiu. Daugiau nenuėjau nė į vieną pamoką. Šie bauginantys kursai man buvo 5 žingsniai atgal, vėl sukėlė nerimą.

Toliau motinystei ruošiausi savarankiškai, lankiau jogą, žiūrėjau gimdymus per Youtube. Iš tų filmukų suvokiau proceso esmę – tai intensyvu, bet turi pabaigą. Labiausiai man patiko žiūrėti gimdymus vonioje, atrodė, taip ir aš norėčiau gimdyti, bet kadangi Škotijoje negalima iš anksto nieko susitarti, tai nieko neplanavau – bus kaip bus“.

Džeikas su naujagime

Kai prasidėjo sąrėmiai, Vytautė paprašė, kad vyras nuvežtų į Botanikos sodus, kur pravaikščiojo kelias valandas. Paskui nuvyko į ligoninę, kur jai buvo pasiūlyta paracetamolio ir pasisupti ant kamuolio. O priartėjus gimdymui, Vytautė išgirdo pasiūlymą – jei pakentėsi dar valandą, duosime vonią.

„Aišku, kad išlaukiau. Tada patekau į nuostabų kambarį, prilygstantį SPA, su vonia, namų baldais, pritemdytomis šviesomis. Atsiguliau į vonią ir taip atsipalaidavau, kad… per 3 valandas gimdymo eiga nepasistūmėjo nė kiek. Vyras šalia irgi prisnūdo, kaip pats sakė, 2 minutėms, o pasirodo, 2 valandom. Pamačiusios, kad veikla sustojo, akušerės liepė lipti iš vonios ir vaikščioti. Kai viskas suintensyvėjo, vėl įlipau į vonią.

Atsisakiau jų siūlomų dujų, norėjau viską išjausti pati, būti blaivaus proto. Taip įsijaučiau į savo kūną, kad net pajutau užgimstančios dukrytės plaukučius.

Stūmimas, kaip ir tikėjausi, buvo intensyvus jausmas, bet tikrai ne „baisiausias gyvenime skausmas, prilygstantis 15 kaulų sulaužymui vienu metu“, kaip sakė mokymuose. Gal ir per daug įsijaučiau, nes atsisakiau visko, kas „nenatūralu“ – maisto, gėrimo ir net vitamino K, kurį suleidžia dėl kraujo krešėjimo. Norėjau, kad gimdymas man būtų meditacija, romantika, kažkas aukščiau kūno, bet po gimdymo prasidėjo kraujoplūdis, ir viską gavau – buvo ir dujos, ir vitaminas K, ir galybė medikamentų į veną. Mano „natūralumas“ bematant sugriuvo, kai lašelinėmis apraizgytą mane skubiai vežė į reanimaciją“, – prisimena moteris.

Vytautę nustebino abejingas škotų požiūris į pogimdyminį periodą – vos jai atstatė kraują, uždarė palatoje vieną su vaikučiu (šeimos nariams neleidžiama likti nakčiai). „Naktelė buvo baisoka, nes abi mano rankos buvo prijungtos prie lašeleinių, kažkaip turėjau pasiimti vaikutį iš lopšio, pamaitinti.

Manau, nėštukės per daug įsigilina į gimdymą, bet visai nepagalvoja, kas bus po jo. Man pogimdyminis periodas buvo sunkesnis nei gimdymas.

Tada net palūžau: vaikelis toks mažas, aš tokia silpna, pasakiau, kad niekur nenoriu važiuoti, pradėjau verkti. Ligoninėje atrodė taip saugu…“, – pasakoja Vytautė.

Dukrytei šeima davė Ailos vardą.

Aila keliauja nuo poros mėnesių

Pasidalink kūdikiu!

Nėštumas Vytautei buvo pavyzdys, kaip iš visiško neigimo, atstūmimo, gali išsirutulioti didžiausia pasaulyje meilė. Moteris Ailos nenorėjo paleisti, išmaitino krūtimi iki 2 metų, nešiojo ir migdė prie savęs. Vyras net sakydavo: „Share the baby“ (dalinkis kūdikiu). „Planavau, kad būsiu moderni mama, – kūdikis miegos kitame kambaryje, bet kur tau. Laikiau tą stebuklą šalia dieną naktį“, – sako Vytautė.

Jogos gerbėja tampa jogos mokytoja

Kai Ailai buvo 10 mėnesių Vytautė ryžosi lankyti jogos mokytojų kursus. Iš Lietuvos atvyko mama, kad prižiūrėtų Ailą. Mokymai buvo intensyvūs, apėmė daug jogos sričių ir pakraipų, truko kelias savaites (200 valandų), kainavo tikrai nemažai, bet, pasak Vytautės, tai buvo pati geriausia dovana sau. Taigi į kitą kelionę (tą, kuri buvo atidėta dėl dukros gimimo) Vytautė išsiruošė kaip sertifikuota jogos mokytoja, nors dar ir tada nemanė, kad kada nors ja dirbs.

Tiesa, kelionės maršrutas dėl Ailos buvo pakoreguotas. Šį kartą šeima nebevažiavo į Zelandiją, Australiją ar Afriką, o susiplanavo lengvą kelionę po Europą ir Ameriką.

„Ailai buvo beveik metukai. Pirmiausia su ja išvykome į Ameriką dviem savaitėms pabandyti, kaip seksis keliauti. Ir jai labai patiko! Skrydžių visai nesureikšminome, nes ją maitinau krūtimi. Amerikoje Aila išmoko vaikščioti. Nebent daiktų kiekis ir tąsymas buvo kur kas sunkesnis, nei keliaujant dviese.

Vėliau patraukėme į Europą. Dėl karščio kai kur sustodavome ir kelioms savaitėms, negalėjome miegoti autobuse, tekdavo nuomotis viešbučius. Kai keliauji dviese, koks skirtumas, kur nakvosi, ką pavalgysi. Šį kartą keitėme gyvenimo būdą, prisitaikėme prie Ailos. Keliauti su mažu vaiku tobula, nes kur dar galėsi pabūti su šeima tiek laiko kartu? Belgija, Prancūzija, Šveicarija, Ispanija, Vokietija, Norvegija, Švedija.

Keliavome zigzagais.Vyras visur dirbo, o mudvi smaginomės paplūdimiuose“, – pasakoja moteris.

Nauja stotelė – Kaunas

Kai šeima mėnesiui sustojo Lietuvoje, buvo žiema. Vytautė su Aila apsistojo pas tėvus Kaune, Džeikas išvyko padirbėti. Vytautė pasakoja: „Kadangi Ailai jau buvo 2,5 metų, galėjau ją palikti mamai, o pati nuėjau į „Gajos“ studiją Kaune ir paprašiau, kad leistų man dirbti, – skirtų laiką ir salę, kurią galėčiau nuomotis. Jie mielai sutiko. Pradėjau savo, kaip jogos mokytojos, praktiką.

Dažnai turėjau tik vieną mokinę, bet man būdavo didžiausia palaima, kai matydavau tą moterį prieš treniruotę ir po. Jos veido švytėjimas buvo man geriausia dovana“.

Vytautė dirbo jogos mokytoja, tačiau nežinojo, kiek tai truks, ir apskritai – kur ją likimas nublokš. Šeima vis dar nebuvo apsisprendusi, kur gyvens tarp didžiųjų kelionių.

Moteris pasakoja: „Dar nulėkėme į JAV pakeliauti 3 mėnesiams, pasiekėme net Havajus. Ir abu pajutome naują dalyką – Ailai reikia tikrų namų ir tikros šeimos. Kalbėdama su močiute telefonu ji pradėjo graudintis. Viešbučius pradėjo vadinis home (namai). Eidavo prie vaikų ieškodama kontakto. Supratome, kad jai reikia savo rato, savų žmonių šalia. Taip gimė planas per vasarą dar paklajoti, o paskui grįžti į Edinburga visam laikui. Kaip tyči, sužinojau, kad laukiuosi. Šį kartą emocijos ir reakcijos buvo visai kitokios. Nors vaikutis nebuvo planuotas, užplūdo didžiausia laimė. Tada dar labiau pasikoregavo planai, pradėjome galvoti apie Lietuvą, nes su dviem vaikais labai norisi šeimos ir močiutės šalia“.

Vytautė Kaune veda nėščiųjų jogos užsiėmimus

Nėštukių mokytoja

Istorijos pabaigą galite nuspėti – Vytautė su Džeiku ir Aila jau kauniečiai.

Vytautė veda jogos užsiėmimus nėščiosioms, nes, pasak jos – tai pats geriausias laikas pasinerti į save, išjausti save ir savo kūną.

„Norėjau sukurti kai ką daugiau, nei sportas, kad besilaukiančios burtųsi į mažą bendruomenę. Juk nėščia moteris kartais jaučiasi izoliuota, o dar tiek daug emocijų ir pasikeitimų kūne. Prieš kiekvieną pamoką pasikalbame, po pamokos irgi.

Ilgai vedžiau pamokas tik vienai nėštukei, ir ta pati buvo sesės kolegė, bet dabar jau susirenka 8 moterys, ratas auga.

Mankšta labai įvairialypė. Yra stiprinimo pratimų, nes, mano akimis, gimdymas yra maratonas, kuriam reikia pasiruošti fiziškai. Yra tempimo pratimų raumenims, kad sumažėtų skausmai, netrauktų mėšlungių. Mokomės savimasažų. Bet daugiausia mokomės atsipalaiduoti. Mūsų laikais žmonių kūnai labai įsitempę, o gimdymo esmė – atsipalaiduoti, pasitikėti savo kūnu ir jam netrukdyti. Juk kūnas sukurtas per milijonus metų, jis viską žino. Jeigu leisime kūnui vadovauti ir netrukdysime, gimdymas pavyks.

Po gimdymo skubėsiu grįžti į studiją, bandysiu mokyti pogimdyminės jogos.

Esu laiminga, kad galiu būti ir mokytoja, ir mokinė vienu metu, kad galiu viską pati išjausti. Noriu susitapatinti su savo mokinėmis, todėl prieš užsiėmimus net neprasitampau, kad jausčiaus taip pat, kaip jos. Tai nėra darbas dėl pinigų. Gruodžio 30 dieną atėjo tik 2 moterys, aš turėjau pati susimokėti už salę, bet už jokius pinigus neįpirkčiau tokio gero jausmo, kokį patiriu dalindamasi šiuo gėriu“, – pasakoja Vytautė.

Planuose – kelionės jau su 2 vaikais

Kaip sekasi Džeikui

Džeiką Kaunas priėmė puikiai. Jis darbą susirado tą pačią dieną, Kauno senamiestyje esančioje tatuiruočių studijoje. Kaip susikalba su klientais? Tatuiruotis ateina dažniausiai tie, kurie moka angliškai, o jei nemoka, tai Džeikasmoka pasakyti: „Aš nemoku lietuviškai“, ir pakviečia kitą darbuotoją. Džeikas savarankiškai moksi lietuvių kalbos, samdys mokytoją.

„Mūsų draugai lietuviai iš Edinburdo sako – ką ten veiksite Lietuvoje, ten nyku, visi susiraukę, pikti. Bet taip tikrai nėra. Per 12 metų, kuriuos gyvenau svetur, arba aš, arba lietuviai labai pasikeitė, jie mus kalbina, dalinasi, šypsosi. O Lietuvos grožis yra tiesiog stebuklingas. Mes matėme visą pasaulį, bet man Panemunės šilas – pati gražiausia vieta. Žinoma, važiuosime prie kanjonų ir kitų pasaulio stebuklų dar ne kartą. Kai tik paaugs vaikutis, lėksime į JAV ir vėl, tačiau Lietuvos grožio niekas nepranoks.

O svarbiausia – niekas neprilygs jausmui, kai tėvai, sesuo, brolis yra pasiekiami per 15 minučių“, – sako Vytautė.

Vytautės gyvenimą galite sekti Instagrama

@vytaute_joga

@galleontattoo

Neila Ramoškienė

Kelionių akimirkos:

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


penki + = 14

Kitos temos: