Aštuoneri Jūratės metai Kolumbijoje – nuo atostogaujančios turistės iki lietuvių kalbos mokytojos

Prieš aštuonerius metus Jūratė visam laikui persikėlė į Kolumbiją, kur susituokė su kolumbiečiu ir sukūrė šeimą

„Prieš septyniolika metų pirmą kartą atostogų metu apsilankiusi Kolumbijos Medeljino mieste netikėjau, jog po devynerių metų dėl meilės pakeisiu savo gyvenimą kardinaliai ir apsigyvensiu pas savo sutuoktinį būtent šioje svečioje šalyje. Tiesa, pirmą kartą apsilankymas Pietų Amerikoje, Kolumbijoje, paliko dvejopą įspūdį. Viena vertus, šalis užbūrė savo egzotiškumu – tropine saule, kalnais, egzotiškų vaisių įvairove, be abejo, žmonių nepamatuojamu draugiškumu atvykėliams. Kita vertus, socialinė nelygybė ir didžiulė atskirtis Kolumbijoje paliko neigiamą įspūdį“, – prisimena Kolumbijoje gyvenanti lietuvė Jūratė Ragaišytė.

Praėjus trejiems metams moteris vėl sugrįžo atostogauti į egzotinę šalį, o prieš aštuonerius metus visam laikui persikėlė į Kolumbiją, kur susituokė su kolumbiečiu ir sukūrė šeimą. Pasak Jūratės, didmiestyje sunkiausia buvo priprasti prie laiko juostų skirtumų ir triukšmo bei žmonių spūsčių. Kita vertus, lietuvė greitai priprato prie tenykščio gyvenimo būdo.

„Visada juokauju: pirmiausiai mano širdis atiteko vyrui, o vėliau kolumbiečiai užbūrė savo draugiškumu. Jie turi plačią širdį ir šviesų požiūrį į gyvenimą. Nedaug šalių gali pirmauti ir didžiuotis pasiekę tokį žmonių sąmoningumo apie kitus lygį. Padėti, dalintis, žiūrėti kito gerovės čia taip natūralu, kad jie net stebisi, jog kažkam tai kelia nuostabą“, – teigia Jūratė.

Kolumbijos lietuviai buriasi į bendruomenę

Antrame pagal gyventojų skaičių Kolumbijos Medeljino mieste gyvena daugiau kaip du milijonai gyventojų. Kolumbijos lietuvių bendruomenės valdybos duomenimis, šalyje gyvena apie 250 lietuvių, neįskaitant nepilnamečių, daugiausia sostinėje Bogotoje, Medeljine ir Kalyje. Jūratė priklauso lietuvių bendruomenei. Pasak moters, didžioji dalis tenykščių lietuvių jau kalba tik ispaniškai, be abejo, yra ir tokių, kurie didesnę savo gyvenimo dalį gyvena ne Lietuvoje, tačiau kalba lietuviškai. Kitą vertus, juk ne vien kalboje lietuvybė slypi, tai kur kas giliau. Yra narių, kurie, nors ir nekalbėdami lietuviškai, puoselėja lietuviškas tradicijas ir siekia bendrystės su kitais lietuviais. Kai svetimtaučiai manęs teiraujasi apie gimtąją šalį, išgirdę, kad esu iš Lietuvos, paklausia: „O kurgi ji yra?“ Man patinka toks klausimas, – geriau nei palinksėjimas galva, kad taip, esą žino tokią šalį. Ypač malonu, kai žino ne tik kur Lietuva yra žemėlapyje ir kokios kitos šalys ją supa, bet ir pasako sostinę, pamini Antaną Mockų“, – pasakoja J. Ragaišytė.

Jūratė prisipažįsta: gimus vaikams, svetur gyvenant lietuvių kalbos puoselėjimas bei tapatybės klausimas įgavo gilesnę prasmę

Moko Pietų Amerikos lietuvius

Prieš metus Čilėje Kolumbijos lietuvių bendruomenės valdybos nariams kilo idėja suburti savanorius iš Argentinos, Ekvadoro, Kolumbijos, Brazilijos, Lietuvos bei kitų Europos šalių ir įgyvendinti jungtinį projektą – įkurti virtualią Pietų Amerikos lituanistinę mokyklą.

Jūratė prisipažįsta: gimus vaikams, svetur gyvenant lietuvių kalbos puoselėjimas bei tapatybės klausimas įgavo gilesnę prasmę. Daugiakultūrinėje aplinkoje žmonėms norisi išsaugoti ryšius su gimtine. Veikla lituanistinėje mokykloje Jūratei – galėjimas parsinešti dalį išsiilgtos ir numylėtos Lietuvos ir puoselėti, dalintis bei auginti ją lietuvių vaikų širdyse ir lūpose. „Darbas lituanistinėje mokykloje sukūrė puikią galimybę turtinti lietuvybės lobyną, augantį ir stiprėjantį čia, toli už Atlanto“, – tikina J. Ragaišytė.

Šiuo metu virtualioje lituanistinėje mokykloje mokosi apie 40 vaikų, kurių amžius siekia nuo 4 iki 16 metų. Beje, mokykloje yra suaugusių grupės bei Knygų klubas. Jūratė lietuvių kalbos moko penkiamečius ir šešiamečius, kurie jungiasi iš keturių skirtingų Pietų Amerikos kampelių. Pasak Jūratės, įsitraukti į mokymosi procesą lietuvaičiai jungiasi net iš Urugvajaus ar Meksikos. „Šiemet per liepos 6-ąją Pietų Amerikos įvairiausių šalių lietuvaičiai susijungė giedoti Tautišką giesmę. Buvo nerealiai gražu“, – sako lietuvė.

Iki paryčių mokosi kursuose

Paskutinį kartą moteris Lietuvoje lankėsi prieš trejus metus, kuomet dalyvavo Pasaulio lietuvių dainų šventėje ir lankėsi savo gimtuose namuose Klaipėdoje

Šiuo metu pati Jūratė dalyvauja Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos organizuojamose Lituanistinėse studijose, kur dalyvauja 31 užsienio lituanistinių mokyklų mokytojai iš 14 pasaulio šalių. Nors studijos vyksta hibridiniu būdu, Jūratė negalėjo atvykti į Vilnių, tad mokosi virtualiai. Beje, ji į paskaitas jungiasi 1 val. nakties Kolumbijos laiku ir iki paryčių nemiega, aktyviai su kolegomis klausosi Lietuvos mokslininkų paskaitų. „Čia vėl reikalai apie meilę. Juk galima būtų ramiai išsimiegoti ir išklausyt įrašų vėliau. Bet tai ne vien paskaita lemia. Čia gi susitikimas su Lietuva. Čia ryšys. Čia bendrystės pajautimas. Čia lietuvybė auga ir stiprėja. Tai ir nulemia pirmą valandą nakties pradėti rytą su Lietuva“, – šypsodama sako mokytoja.

Paskutinį kartą moteris Lietuvoje lankėsi prieš trejus metus, kuomet dalyvavo Pasaulio lietuvių dainų šventėje ir lankėsi savo gimtuose namuose Klaipėdoje. „Klausiate, ar noriu į Lietuvą? Stengiuosi taip stipriai nenorėti, jog galėčiau gyventi ir čia, kur esu. Kartais pavyksta, bet ne visada, ypač, kai dalyvauju Lituanistinėse studijose ir dvi savaites gyvenu Lietuva“, – pokalbį baigia lietuvė Jūratė.

mamoszurnalas.lt_630x400

Susiję straipsniai

 

Žymos: , ,

Sponsored Video

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


+ aštuoni = 17

Kitos temos: