Iš Panevėžio kilusi žurnalistė Justina Mikeliūnaitė saulėtoje Bulgarijoje gyvena šeštus metus, čia susilaukė dukros Teodoros. Svetur gyventi išvykusi Justina ryšių su gimtąja šalimi nenutraukė – ji sukūrė tinklaraštį „Kliukarka“ ir su entuziazmu pasinėrė į tiltų su Lietuva paieškas, aktyviai įsitraukė į lietuvių bendruomenės Bulgarijoje veiklą. O nauja motinystės patirtis tik sustiprino norą daugelį lietuviškų švenčių ir tradicijų perkelti į savo kasdienybę Bulgarijoje.
Justina, kokia jūsų emigracijos istorija?
Į Bulgariją mane atvedė meilė. Nors mėgau keliauti, norėjau naujų įspūdžių ir patirčių, savo gyvenimą siejau su Lietuva. Vis dėlto prieš daugiau nei 13 metų sustabdžius studijas ir išvykus padirbėti į Angliją, ten sutiktas bulgaras ir užsimezgusi draugystė pakreipė planus kita linkme.
Į Angliją grįžau dar porai metų, vėliau tęsėme santykius per atstumą – skraidėme tarp Bulgarijos ir Lietuvos. Norint likti kartu, reikėjo pasirinkti šalį. Nelengvai mane prisiviliojo, sprendimas išvykti iš Lietuvos buvo sudėtingas emociškai, bet nutariau bent jau pabandyti.
Mano profesija (tuo metu buvau vieno žurnalo redaktorės pavaduotoja) leido tęsti Lietuvoje pradėtus darbus nuotoliniu būdu, tad nereikėjo visko pradėti nuo nulio. Daug laiko praleisdavau prie kompiuterio ir iš dalies jaučiausi, lyg neakivaizdžiai gyvenčiau Lietuvoj.
Kas pirmaisiais metais labiausiai stebino Bulgarijoje?
Egzotiškai atrodė mieste kone kasdien matomi arkliais traukiami romų vežimai, kartais vadeliojami tik vaikų. Dar nustebino gatvėse ant stulpų, vartų ar autobusų stotelėse kabinami nekrologai.
Man neįprastas bulgariškas spontaniškumas. Susitikimai čia retai planuojami į priekį. Nieko keisto, jei paskambinęs draugas pasiūlys susitikti kavos už 15 minučių ar giminaitis užsuks į svečius neįspėjęs.
Bulgarijoje maloniai nustebino bendruomeniškumas. Net daugiabučių gyventojai dažnai kieme stato pavėsinę ar bent stalelį su suolais. Susirinkę vakarais čia pat, pievutėje, ar prie garažų kepa mėsą ant grotelių, lošia kortomis, žaidžia šachmatais, aptaria naujienas.
Man vis dar kvapą gniaužia kalnų vaizdai. Džiugina saulėtos dienos ir žiemą kartais net iki 17–18 laipsnių šilumos pakylantis termometro stulpelis. Bulgarija – kontrastų šalis, kurią labai įdomu tyrinėti ir kasmet vis geriau pažinti.
Auginate beveik pusantrų metų dukrą, kurią pavadinote gražiu lietuvišku vardu – Teodora. Kaip jį išrinkote?
Šio vardo nedrįsčiau savintis kaip lietuviško. Ieškojome tokio, kuris gerai skambėtų abiejose šalyse.
Teodora buvo vienas iš nedaugelio mano pasiūlytų variantų, kuris tiko ir dukrytės tėčiui.
Man patiko skambesys, vardo stiprumas, reikšmė – „dievo dovana“ (išvertus iš senovės graikų kalbos).
Norėjau kiek retesnio, bet vėliau išsiaiškinau, kad Bulgarijoje šis vardas populiaresnis, nei maniau.
Vietiniai šį vardą dažnai trumpina ir Teodoras vadina Tedi.
Papasakokite daugiau apie savo motinystę Bulgarijoje.
Mano manymu, kiekvienoje šalyje motinystės patirtis stipriai priklauso ir nuo savo pačios bei aplinkos lūkesčių, ir nuo socialinio rato, šeimos įsitraukimo.
Kiek nustebino pirmaisiais metais vaikui skirtų papročių gausa. Naujagimiui sulaukus trijų dienų, kepamas ritualinis pyragas pogačka už vaikelio sveikatą, kurį dažniausiai močiutės atneša į ligoninę.
Pyragu, medumi ir chalva vaišinasi jaunieji tėveliai, seneliai ir ligoninės personalas.
Vėliau, dažniausiai iki 40 dienos, lankyti naujagimio sukviečiamos tik moterys – artimiausios giminaitės, draugės. Vėl vaišinamasi pogačka, chalva ir brinzos sūriu. Viešnios dovanoja drabužėlių ir palieka pinigų.
Pirmą kartą vaiką pamatę giminaičiai, draugai ir mažiau pažįstami žmonės į vaiko vežimėlį prie galvos ar lovelėje palieka metalinę monetą – kad augtų tvirtas ir nusipirktų daug saldaus miegelio.
40 dieną ir vėl kepamas ritualinis pyragas, cerkvėje popas skaito maldą motinai. Dažnai gana anksti surengiamos ir krikštynos. Vaikui pradėjus vaikščioti, organizuojamos prostapulkos vaišės – vėl vaikelio sveikatai kepamas аr kepykloje užsakomas ragaišis. Vaikai, o kartais ir visi dalyvaujantys su vaikučiu ant rankų bėga lyg estafetėje. O mažylis tądien iš daugybės ant suolelio ar žemo stalelio išdėliotų daiktų turi pasirinkti tris. Pagal pirmus paimtus daiktus bandoma nuspėti, kokią profesiją pasirinks užaugęs.
Kokie Bulgarijos privalumai auginant mažą vaiką?
Švelnesnis klimatas ir daugiau saulėtų dienų leidžia dažniau ir daugiau būti lauke nuo pirmųjų vaiko dienų. Artimųjų įsitraukimas irgi palengvina būtį ir atlaisvina rankas. Tačiau priimant pagalbą dažnai neišvengiamai tenka išklausyti ir įžvalgų bei patarimų iš šalies vaiko auginimo klausimais.
Vaikui suėjus 10 mėnesių, norint pasilengvinti buitį ir sutaupyti laiko, galima naudotis vaikiškų valgyklėlių, čia vadinamų virtuvėlėmis, paslaugomis. Valstybinėse kiekviename didesniame mieste esančiose valgyklėlėse darbo dienomis siūlomas trijų patiekalų meniu: sriuba (šparaginių pupelių, lęšių, pomidorų, moliūgų, brokolių, vištienos ir kt.), antras patiekalas (vištiena su žirniais, jautiena su porais ir bulvėmis, triušiena su ryžiais, žuvies pyragas, daržovių apkepas ir kt.) ir desertas (putėsiai su vaisiais, vanilinis kremas, avižiniai dribsniai su bananais ir pan.). Patiekalai patiekiami trinti (su mažais gabaliukais).
Maistas gaminamas kasdien ir išduodamas vos pusantros valandos per dieną, pietų metu, kad būtų šviežias. Valstybinėse virtuvėlėse kasdienis trijų patiekalų rinkinukas savaitei tekainuoja tris eurus.
Bulgarijoje kur kas pigesnės vaikiškos prekės – nuo drabužių iki vežimėlių, baldų. Nemažai jaunų šeimų, jei neturi savo būsto, gyvena su vieno iš poros tėvais, dažniau – su vyro. Tokiu atveju močiutė dažnai prisideda ne tik prižiūrėdama anūkus, bet ir gamindama maistą ar tvarkydama namus.
Nors vis daugiau tėčių aktyviai leidžia laiką su vaikais, vis dar juntamas ir požiūris, kad vaikai ir namai yra labiau moters rūpestis, o vienas tėtis su vežimėliu Bulgarijoje – kone herojus. Maniškis kartą parke stumdydamas vežimėlį su miegančia dukryte net sulaukė klausimo, ar kartais nėra vienišas tėtis (šypsosi).
2015 metais sukurtame tinklaraštyje „Kliukarka“ rašote apie Bulgarijos šventes ir tradicijas, publikuojate pokalbius su čia gyvenančiais tautiečiais. Ką jums teikia rašymas, susitikimai su emigrantais?
Rašymas apie Bulgariją padeda man pačiai susisteminti įspūdžius ir išsigryninti savo santykį su šia šalimi. Sustoti, pažvelgti lyg iš šono, analizuoti save naujoje aplinkoje, ieškoti sąsajų, tiltų su Lietuva, atidžiau stebėti aplinką, pasigilinti į papročių, elgesio priežastis, istorines ypatybes.
O pokalbiai su tautiečiais padovanojo malonių pažinčių, netikėtų atvirumo akimirkų, bendrystės jausmą, naujų įžvalgų, požiūrio kampų, įkvėpimo keliauti po šalį, burtis, bendrauti ir atrasti dar ne vieną istoriją, narpliojant priežastis, lietuvius viliojančias į Bulgariją ir gyvenimo Bulgarijoje poveikį savijautai, gyvenimo būdui, požiūriui į save ir į Lietuvą iš atstumo.
Ar dažnai vyksta lietuvių bendruomenės Bulgarijoje susitikimai? Ką veikiate per juos?
Turint omeny, kokia nedidukė yra Bulgarijos lietuvių bendruomenė (oficialiai ji vienija apie 30 narių, o iš viso Bulgarijoje gyvena keli šimtai lietuvių), jos aktyvumas net stebina.
Daugiausiai tautiečių su šeimomis suburia kalėdinis vakaras gruodžio vidury, taip pat drauge minime Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją. Grupelė lietuvių susiburia ir Sausio 13-ąją bei Mindaugo karūnavimo dieną, išbando jėgas Nacionaliniame diktante, kepa blynus ir kuria laužą per Užgavėnes.
Taip pat kasmet gruodžio pradžioje pristatome Lietuvą labdaringoje kalėdinėje tautų mugėje. Dauguma renginių vyksta Sofijoje, bet Joninės jau penktus metus iš eilės šiemet bus rengiamos Slavyani, kuris pelnytai gali būti tituluojamas lietuviškiausiu Bulgarijos kaimu. Ten namus įsigijo jau kelios dešimtys tautiečių.
Daugumos susitikimų tikslas – tiesiog pabendrauti su jau gerai pažįstamais ir naujai sutiktais lietuviais, kalbėti gimtąja kalba, supažindinti vaikus su Lietuvos istorija ir tradicijomis. Organizuojamos viktorinos, klausoma lietuviškos muzikos, oficialiuose renginiuose dalyvauja ir Lietuvos garbės konsulas Bulgarijoje ir Rumunijoje reziduojanti ambasadorė. Jei susitikimas vyksta lauke (Užgavėnės, Joninės), – veiklos aktyvesnės. Lietuvių bendruomenė ne kartą dalyvavo ir Pasaulio lietuvių bėgime „Penki už Lietuvą“.
Kokias lietuviškas tradicijas pavyko perkelti į savo gyvenimą svetur?
Man pavyko daugelį tradicijų perkelti į savo kasdienybę Bulgarijoje, o gimus dukrai, tai atrodo dar svarbiau. Norisi, kad lietuviškos šventės, tautai svarbios datos būtų pažįstamos ne iš knygų, o gyvos, aktualios. O svarbiausias tikslas – perduoti kalbą, tad nuo pirmųjų Teodoros gyvenimo dienų ne tik kalbu, bet ir skaitau jai lietuviškai.
Su savimi atsivežiau tas tradicijas, kurių laikiausi Lietuvoje.
Per Kūčias ant stalo visada padedu kalėdaitį ir kūčiukų.
Užgavėnėms kepu blynų, per Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną giedu Lietuvos himną, vasarą gaivinuosi šaltibarščiais.
Smagu, kai lietuviškas šventes pavyksta sutikti su čia gyvenančiais tautiečiais. Jei susitikti negaliu, – per valstybines šventes stengiuosi pažiūrėti istorinį filmą, dokumentiką ar daugiau paskaityti apie konkrečią datą, kad tai nebūtų tik eilinis laisvadienis.
Ko labiausiai ilgitės iš Lietuvos?
Mylimų žmonių – šeimos ir artimų draugų. Šaknų jausmo, kai ne tik supranti socialines normas, skirtingus kontekstus, bet ir natūraliai įsilieji į visuomenę, esi kultūros dalis, o ne stebėtoja iš šalies, tik bandanti pasimatuoti papročius ir gyvenimo būdą. Jausmo, kai tavo miesto gatvės pasakoja ne tik vakar dienos ar praėjusios vasaros istorijas, bet ir vis primena vaikystės dienas, nuotykius, susitikimus, žmones. Šiek tiek pasiilgstu ir savęs pačios – tos, kuri buvau Lietuvoje.
Parengė Gintarė Jankauskienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
