Prieš susiskambindami su Eva vaizdo skambučiu taip ir nebuvome apsisprendusios – kokia bus pokalbio tema. Šiai pašnekovei tinkančios temos būtų šios: ištekėjo už užsieniečio, vaikus augina ne Lietuvoje, turi su vaikais susijusį verslą, yra muzikos mokytoja įvairių tautybių vaikams. Paleidome pokalbį „laisva eiga“, nes viskas buvo įdomu.
Trumpai apie Evą Gintarę Obaji:
Jau 8 metus gyvena Suomijoje.
Išsilavinimas – edukacijos ir globalizacijos magistrė.
Vyras Ezeogo – nigerietis, biochemijos mokslų daktaras.
Augina 3 metų sūnų Nojų ir 6 mėnesių dukrą Amandą.
Įkvėpta motinystės, kuria dainas ir edukacines veiklas vaikams, ieškokite Fb „Zuikių dainos“, Ig „Eva_zuikiudainos“ ir YouTube „Oulu Music Studio“.
Dirba privačia muzikos mokytoja, moko vaikus groti instrumentais.
Eva, pirmiausia papasakokite apie savo kosmopolitinę šeimą – kaip ją sukūrėte su nigeriečiu, o gyvenate Suomijoje?
Sutikau savo vyrą visiškai netikėtai, Vokietijoje. Buvau studentė, keliavau ten su drauge, naudojausi coutchserfing programa, kai apsistojama pas vietinius gyventojus, kurie suteikia nakvynę ar aprodo miestą. Mano būsimas vyras aprodė mums Hamburgą. Ezeogo kilęs iš Nigerijos, studijavo Suomijoje, o per magistro studijas atvyko į Vokietiją atlikti baigiamojo darbo praktikos laboratorijoje.
Jis buvo su draugu, aš su drauge, gerai praleidome laiką, o išsiskirdami apsikeitėme kontaktais.Tai, kad Ezeogo tamsiaodis, manęs visiškai nesutrikdė, juk buvau studijavusi Erazmus programoje Belgijoje, o ten sutikau žmonių iš viso pasaulio. Mano emocija buvo ne baimė, o smalsumas. Iki tol neturėjau draugų iš Afrikos.
Grįžau studijuoti į Lietuvą, jis grįžo studijuoti į Suomiją, susirašinėjome ir tapome gerais draugais. Aplankydavome vienas kitą, jis pabuvo Lietuvoje, aš –Suomijoje. Susitikdavome kas porą mėnesių.
Draugystė truko 1,5 metų. Vos baigiau studijas, skubėjau pas jį į Suomiją. Jau prieš tai svajojau laimę išbandyti užsienyje, o čia pasitaikė konkreti šalis. Žinoma, labiau svajojau apie šiltus kraštus, bet atsidūriau čia. Ezeogo čia dirba mokslininku, jam gerai sekasi, tad, galima sakyti, kad ši šalis mums atiteko dėl jo karjeros.
Šabloniškas, bet visiems įdomus klausimas – kaip žentą priėmė jūsų šeima?
Esu šilutiškė, teko gyventi Klaipėdoje, tad mano giminė iš Mažosios Lietuvos. Giminei, neslėpsiu, buvo ir šokas, ir šaltas dušas. Jie nereagavo, kad „labai blogai“, bet pats faktas, kad išvykstu gyventi į Suomiją ir pas tamsiaodį, jiems atrodė keistas. Vis dėlto tokiose situacijose svarbiausia kalbėtis, kuo daugiau suteikti informacijos. Šeima manęs labai labai daug klausinėjo. Jų klausimai buvo daugiausia apie vyro religiją, pažiūras, mentalitetą. Pajutau, kad artimiesiems kyla baimė dėl susidariusių stereotipų, kad „mane skriaus, parduos, atims vaikus“. Buvo nuogąstavimų, kaip aš jausiuosi augindama „kitokius“ vaikus, ar būsiu saugi, jeigu nutarsiu sugrįžti gyventi į Lietuvą, ar nebijau, kad iš mano vaikų tyčiosis.
Paaiškinau, kad mano vyras ne musulmonų tikėjimo, atvykęs į Europą studijuoti, siekiantis karjeros biochemijos mokslo srityje (baigė doktorantūrą), jo vertybės tokios pat, kaip mūsų, yra ne pabėgėlis ir ne laimės ieškotojas, maniškiai nusiramino. Jiems svarbiausia buvo, kad būčiau saugi ir mylima. O tokia ir esu – nors nebuvau sukūrusi daug santykių iki Ezeogo su lietuviais vyras ir nelabai galiu palyginti, bet mano širdžiai, sieliai jis artimesnis nei bet koks kitas. Labai greitai atėjo suvokimas, kad ne atstumas, ne tautybė, ne išorė lemia žmonių santykius. Svarbiausia, manau, kokioje šeimoje esame užaugę, kokias vertybes atsinešėme ir kaip mokame priimti vienas kitą.
Ar jaučiate šeimoje kultūrinius skirtumus?
Kai 2017 metais nuvykome aplankyti jo giminių į Nigeriją, pamačiau, kaip mano vyras moka adaptuotis ir pasikeisti. Jis labai skyrėsi nuo vietinių gyventojų savo elgsena bei mąstymu. Pasak Ezeogo, kokioje šalyje gyvenu, tokios šalies maistą ir turiu valgyti, tokių papročių ir turiu laikytis. Tad gyvendamas Suomijoje jis elgiasi labai panašiai kaip ir suomiai.
Žinoma, jo pasaulėžiūroje yra dar daug nepasitikėjimo Vakarų vertybėmis, ne veltui jis tiek ilgai tempė su piršlybomis. Paradoksas – mes nepasitikime jais, o jie nepasitiki mumis. Nigerijoje nėra statuso „gyvename kartu“, ten arba pasiperši ir kuri šeimą, arba viso gero. Žinodama šią jų tradiciją, tikėjausi, kad mano vyras man tuoj pat pasipirš, bet nieko panašaus. O kai pradėjome apie tai kalbėtis, Ezeogo pasakė, kad vakariečiai visiškai nevertina santuokos, vos kas – ir skiriasi. Tad jam reikėjo ilgo laiko, kol įsitikino, jog esu TA, kuri po pirmo konflikto nuo jo nepabėgs. Susituokėme prieš 3 metus, nors kartu gyvename jau 8 metus.
Kaip į nuotaką iš šiaurės sureagavo vyro šeima? Ar jie žinojo, kas ta Lietuva?
Mano šeima labai daug manęs klausinėjo, o jo šeima uždavė vos keletą klausimų. Jie Lietuvą tapatino su Suomija, kurioje Ezeogo jau gyveno keletą metų. Vyro broliai yra išsilavinę, daug keliavę, jų vaikai lanko privačias mokyklas, tad jiems jokios egzotikos iš manęs nebuvo. Bet giminės iš kaimo, žinoma, manimi stebėjosi. Tas dėmesys ir nuostaba buvo džiugūs, nejaučiau blogo žvilgsnio ar apkalbų. Kai nutariau susipinti kasytes ir nuėjau į plaukų saloną, visos darbuotojos norėjo paliesti mano plaukus ir prašė išduoti paslaptį, kaip aš padarau juos tokius tiesius ir švelnius. Jos negalėjo patikėti, kad tai natūralūs mano plaukai, be jokių priemonių.
Mūsų viešnagės metu vyko vyro brolio vestuvės. Ten susitikau su visa gimine. Vienas vyras buvo pasamdytas papjauti karvę. Kai jis pamatė mane (atėjęs susitarti), kitą dieną iš savo daržo atnešė nenusakomo dydžio papają „tai baltai gražiai moteriai“. Čia pajutau svarbiausią kultūrinį mūsų ir jų skirtumą. Suomijoje (kaip ir Lietuvoje) viskas orientuota į individualumą, o Nigerijoje – į bendruomeniškumą. Tad gautą papają dalinausi su visais namiškiais. Jei būčiau nusinešusi ir pasidėjusi tik sau, matyt, būčiau juos labai nuliūdinusi.
Papasakokite, kaip gyvena tokia marga šeimynėlė?
Laikomės lietuviškų ir suomiškų tradicijų, Ezeogo dabar jau yra tapęs tų tradicijų fanu. Pirmais metais atvažiavusi per Velykas dažiau kiaušinius. Vyras nustėro – kam, juk vis tiek juos valgysim? O dabar, augant vaikams, Ezeogo yra pirmasis kiaušinių margintojas namuose, tiesiog dega tuo. Būna, kad aš siūlau – gal šiemet paprastai papieškim ant jų su markeriais ir tiek. Bet jis vis tiek nuvažiavęs į parduotuvę priperka svogūnų lukštų, įvairių žolelių, dar pakviečia draugų dažyti kartu, nes trokšta supažindinti su šia tradicija ir kitus. Suomijoje kadaise buvo kiaušinių marginimo tradicija, bet nunyko, dabar visi valgo tiesiog šokoladinius.
Kalėdos ir Nauji metai Nigerijoje visai kitokie. Tai tiesiog religinės šventės, kurių metu reikia daug melstis bažnyčioje. O aš troškau vaikams įdiegti tikėjimą ir Kalėdų Seneliu. Iš pradžių Ezeogo priešinosi – kodėl turime meluoti vaikams? Įtikinau, kad kalėdinis stebuklas vaikystėje yra nenusakomai laukiamas, užburiantis, kad netoliese turime Laplandiją, kurią galime pasiekti vos per 2 valandas automobiliu ir parodyti vaikams „tikrą“ Kalėdų Senelį. Ir ką sau manote, jau turiu šeimoje bendramintį. Kalėdų rytą, kaip ir Lietuvoje, mes išpakuojame dovanas.
Maistas pas mus dažnai iš įvairių šalių ir, žinoma, nigerietiškas. Cepelinai jam patiko ir virėme ne kartą būtent vyro iniciatyva, bet kopūstų, burokėlių ligi šiol nepamėgo. Man vienai dėl savęs virtis ir srėbti visą savaitę nesinori, tad lietuviškus valgius valgome labai retai, o nigerietiškus – bent jau kas savaitę. Nigeriečių virtuvė įvairi ir skoniai labai skiriasi nuo europietiškos virtuvės. Kadangi mano vyras biochemikas, kaip juokauju – daktarėlis, tai jam svarbu sveika mityba. Mūsų mieste yra tarptautinio maisto parduotuvė, kurioje vyras randa panašių produktų kaip Nigerijoje. Dažnas patiekalas – egusi sriuba, kuri be galo patinka ir man, ir mūsų sūnui.
Keli žodžiai apie suomiškus gimdymus?
Nuo lietuviškų jie ne kažin kuo ir skiriasi.Vyras dalyvavo abiejuose gimdymuose, pats nukirpo virkšteles. Nustebino nebent tai, kad laukiantis kūdikio nereikia rūpintis kraiteliu, – kiekvieną besilaukiančią šeimą apdovanoja valstybė. Jau ir Lietuvoje kai kurios savivaldybės dovanoja savo gimdyvėms kraitelius, ši tradicija atėjusi iš Suomijos. Ta gėrio dėžė tiesiog sukrėtė – vaikui iki metukų apgalvota kiekviena smulkmena. Nuo žirklučių iki žieminių kombinezonų. Manau, kad tokio kraitelio vertė – apie 500 eurų. Beje, galima rinktis dėžę arba pinigus (gaunama suma yra kur kas mažesnė, berods 170 eurų).
Vyras darė karjerą, o ką veikėte jūs svetimoje šalyje, nemokėdama kalbos?
Esu praktiškas žmogus, labai greitai supratau, kad Suomijoje darbai nesimėto, būtina išmokti kalbą. Kibau visomis jėgomis, naudojau visokius metodus, pavyzdžiui, dirbau vaikų aukle ar savanoriavau. Kai šiek tiek pramokau kalbėti suomiškai, pradėjau muzikos mokytojos verslą. Nuo 2014 metų mokau vaikus groti muzikos instrumentais, vedžiau užsiėmimus ir patiems mažiausiems, kurie ateina su tėveliais.
Suomijoje vaikų muzikavimas yra savaime suprantamas dalykas nuo kūdikystės. Su instrumentais – ukulėle, gitara, ksilofonu, pianinu – vaikai mokosi groti nuo 3 metų. Rengiu ir grupinius užsiėmimus, kuriuose 5–10 vaikų, ir individualius. Kai atvykau čia, pačiai buvo sunku patikėti, kad beveik visi suomiai moka groti kokiu nors instrumentu! Su pagrindiniais instrumentais juos supažindina vaikų darželiuose bei mokyklose ir suteikia galimybę juos išbandyti bei išmokti bent šiek tiek pagroti.
Labai populiaru vaikui samdyti muzikos mokytoją. Man tai buvo ideali verslo pradžia – pirmus metus, kol neturėjau savo patalpų, eidavau pas vaikus ir mokiau juos namuose. Kai įsivažiavau, namuose įsirengiau atskirą kambarį, kaip muzikos studiją, ir mokinukai atvažiuodavo į pamokas pas mane. Kitomis dienomis nuomodavausi klasę įvairiose mokyklose, kur po pamokų vesdavau vaikams užsiėmimus. Iš pradžių buvau nedrąsi, abejojau savimi, bet sutikau vieną muzikos mokytoją, kuri labai mane padrąsino, sako – šalia tavo muzikinių ir pedagoginių gebėjimų, tu moki angliškai ir suomiškai, o tėvams labai patinka, kad jų vaikai, mokydamiesi muzikos, dar pramoks ir anglų kalbos. Du zuikiai! Savo mieste buvau ir su pirmoji mokytoja, kuri moko vaikus suomių ir anglų kalbomis, be to, – groti net keliais instrumentais.
Kokie suomių vaikučiai? Ar pajutote skirtumus nuo lietuviukų?
Suomių vaikai drovesni, labiau užsidarę, kaip ir jų tėveliai. Tarkime, bandžiau mokyti dainuoti, tačiau šio sumanymo atsisakiau. Dainavimas suomiams labai asmeniškas, reikia prasižioti, o tai jau atsivėrimas, kuris jiems kelia drovumą. Jiems daug lengviau išmokti groti instrumentais. Būdavo, kad per dainavimo pamokas vaikai net apsiverkdavo.
Žinoma, ilgainiui vaikai išdrąsėja. Esu gana griežta mokytoja, bet kartu ir vaikų draugė, kuriu su kiekvienu asmeninį santykį, visada paklausiu, kaip jiems sekėsi mokykloje, ką norėtų išmokti. Suprantu, kad ne visi siekia aukštų rezultatų, ne visi bus muzikantais, bet muzika vieniems yra lyg terapija, o kitiems tiesiog smagus užsiėmimas. Beje, individualios pamokos ir mokytojo noras bendradarbiauti su tėveliais vaikų labui Suomijoje labai vertinamas.
Papasakokite apie „Zuikių dainas“?
Gimus sūnui, buvau tokia laiminga, kad labai norėjau dalintis savo motinystės patirtimi ir atradimais su platesne auditorija. Taigi pradėjau rašyti tinklaraštį socialiniuose tinkluose, o vėliau ir dalintis muzika jutube. Motinystė – man tikrų tikriausias įkvėpimas – aš noriu, kad mano vaikai augtų laimingi, protingi, suprastų ir kalbėtų bent trimis skirtingomis kalbomis. Tad namuose esu ne tik mama bet ir visokiausių sričių mokytoja, nes su sūnumi dažniausiai būtent žaidžiame ir mokomės. Nors iki gimstant vaikams atrodė, kad turėsiu labai daug laiko kūrybai, – juk būsiu namie, „motinystės atostogose“. Bet vėliau supratau, kad kuo mažiau turiu laiko, – tuo daugiau galiu nuveikti. Dėl savęs, dėl savo šeimos ir pasidalinti savo patirtimi, atradimais ir kūryba su kitais.
Ačiū už pokalbį.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
