27-erių metų Miglė ir 34 metų jos vyras Vinicius gyvena Lietuvoje, augina penkerių dukrytę Agathą.
Poros pažinties istorija neeilinė – prieš dešimt metų lietuvė ir brazilas dirbo modeliais Kinijoje. Abu turėjo nuostatą niekada nesieti ateities planų su užsieniečiais, o tuo labiau modeliais. Bet, kaip juokauja Miglė, žemaūgių kinų šalyje turbūt buvo neįmanoma vienam kito nepastebėti – modelių galvos visada išlįsdavo virš skubančios minios galvų.
Pažintis su Lietuva
Pradėję draugauti Miglė ir Vinicius nutarė aplankyti vienas kito gimtinę. Pirmiausia keliavo į Lietuvą. Miglė prisimena, kad buvo lapkričio mėnuo, pats nedėkingiausias turizmui laikas, kai viskas pilka ir šlapia. Kaip tyčia, tą dieną iškrito ir sniego, kurio brazilas niekada nebuvo matęs. Puolė fotografuoti, siųsti savo šeimai. Prisimena, kad tąkart Viniciui buvo labai šalta.
Sniegas iki šiol jam kelia didžiulę nuostabą, kartą į pusnį krito net su šortais, kad įspūdingą nuotrauką galėtų nusiųsti į Braziliją.
Iki tol Miglės mylimasis Europoje nebuvo lankęsis. Sako, jog Europą brazilai dažnai įsivaizduoja kaip svajonių kraštą. Viniciui buvo viskas įdomu, ir, kiek leido šaltis, visur išvaikščiojo, aplankė gražiausias Vilniaus vietas. Jį sužavėjo senamiestis. Patiko, kad gražiai sutvarkytas miestas, nėra kabančių laidų, kas dažnai pasitaiko Brazilijoje. Po gyvenimo Kinijoje Lietuva atrodė labai ramus ir saugus kraštas. Galbūt tik šiek tiek trikdė praeivių žvilgsniai, kurie nulydėdavo modelius gatvėje. Vinicius tamsesnės odos, o tamsiaodžių žmonių prieš aštuonerius metus Lietuvoje buvo kur kas mažiau, nei yra dabar. Bet kažkokių įžeidinėjimų ar įkyraus dėmesio brazilas nesulaukė.
Pažintis su Brazilija
O paskui atėjo eilė Miglei susipažinti su Brazilija. Miglė prisimena, kaip jaudinosi prieš susitikimą su mylimojo šeima, Vinicius yra jauniausias iš trijų vaikų, bet iš tiesų šeimą Brazilijoje sudaro didelis būrys dėdžių, tetų, pusbrolių ir pusseserių. Ji nuogąstavo, kad tuo metu dar gerai nemokant portugalų kalbos, bus sunku susikalbėti. Bet įtampa nuslūgo vos susitikus giminaičius. Modelių poros jau laukė suvažiavęs būrys Viniciaus artimųjų, Miglė buvo priimta besąlygiškai ir su didžiule meile. Jie labai domėjosi gyvenimu Lietuvoje, Miglės šeima, buvo įdomi ir politika, ir ekonomika. Vienas giminaitis paklausė, ar tiesa, kad Lietuvoje žiemą žmonės nesimaudo, nes vamzdžiuose užšąla vanduo? Miglė labai juokėsi iš tų mitų ir sakė, kad nepažįsta nė vieno lietuvio, kuris žiemą nesimaudytų vonioje ar duše.
Miglė sako, jog daug brazilų svajoja išvykti, bet niekada taip ir neišvyksta iš Brazilijos. Todėl jei pas juos atvažiuoja užsienietis, jie išklausinėja visko, ko tik įmanoma.

Nėštumas, sutiktas net su euforija
Žinią apie nėštumą pora sužinojo dirbdami Milane. Vinicius tuoj puolė skambinti artimiesiems, ir netrukus Miglę vaizdo skambučiu jau sveikino visas būrys giminaičių brazilų.
„Kadangi nėštumas buvo neplanuotas, nes tuo metu man buvo tik 21-eri, aš pati buvau sutrikusi, man buvo baisu. Bet kai paskambino brazilai, jie taip džiaugsmingai reagavo, kad net man ramiau pasidarė. Mes, lietuviai, planuodami vaikus, iš karto imame galvoti, o kaip toliau gyvensime, kur gyvensime, ką dirbsime, o brazilai tiesiog švenčia laimę. Ten šeimos palaikymas yra labai didelis, jie moka pasidžiaugti vienas kito laime be jokio paslėpto pavydo. Moka išreikšti tyresnę laimę, negu mes“, – sako Miglė.
Lietuviška Miglės šeima sureagavo santūriau – tėvams ji naujieną pranešė atskirai. Mama tyliai džiaugėsi, o tėtis iškart susirūpino, kaip šeima toliau gyvens.
Kur gyventi ir auginti vaikus
Namais pora pasirinko Lietuvą dėl kelių priežasčių. Miglei buvo svarbu patikima medicinos sistema. Lietuvoje ji mokėjo mokesčius ir galėjo nemokamai gauti bet kokią medicinos pagalbą, o Brazilijoje už viską būtų tekę mokėti. Miglę nustebino faktas, kad natūralus gimdymas privačiose Brazilijos klinikose kainuoja brangiau negu cezario operacija. Galbūt dėl to daugiau brazilių gimdo cezario pagalba, o ne natūraliai.
Labai svarbu buvo ir šalies saugumas. Lietuva – saugi šalis. Ir dar vienas pagrindinių dalykų buvo namai – Lietuvoje šeima jau turėjo kur apsistoti. Vinicius įsidarbino uošvio įmonėje ir ten dirba iki šiol. Jam puikiai sekasi mokytis lietuvių kalbos, o neseniai pora įsikėlė ir į pirmąjį savo nuosavą būstą.
Dukrytė – ir lietuvė, ir brazilė
Miglė prisimena, jog gimdymas buvo ilgas ir nelengvas. Užtat grįžus į tikruosius namus jau laukė sveikinimo skambučiai iš Brazilijos. „Brazilų ir lietuvių tradicijos ne tokios ir skirtingos, galbūt jie labiau pripratę, kad į vaiko priežiūrą įsitraukia visa giminė, o Lietuvoje – dažniausiai vien tėtis ir mama“, – sako Miglė.
Nors tolimųjų senelių vaizdo skambučių sulaukdavo kasdien, gyvai parodyti anūkę jie nusprendė, kai Agathai suėjo pusė metų. Jau tvarkėsi reikalingus dokumentus kelionei į Braziliją (norint gauti pasą Agathai, teko vykti net į Brazilijos ambasadą Danijoje), ir staiga prasidėjo karantinas. Dvejiems metams pasaulis užsidarė. O kai Agathai suėjo treji, ją pirmą kartą pamatė tėčio giminė.
Miglė prisimena, kaip visi norėjo dukrytę pamatyti, paliesti, pasidžiaugti. Močiutei ji išvis buvo stebuklas. Bet trimetei reikėjo laiko apsiprasti, kad pasijustų drąsesnė tarp emocingų žmonių, kuriuos buvo mačiusi tik per kompiuterį. Agathai buvo keista, kad nepažįstami žmonės gatvėje, parduotuvėje nori ją paliesti, apsikabinti, paglostyti.
„Tikiu, kad Brazilijoje auginant vaiką pogimdyminių depresijų būna mažiau. Visur, kur sutiksi brazilų, – jie kaip viena didelė šeima. Džiaugiasi sutikę vienas kitą kitose šalyse, ko nepasakyčiau apie lietuvius. Jie labai šilti žmonės, į viską žiūri paprasčiau ir linksmiau. Lietuvoje baiminamasi, kad tik nepakenktume vaikui jį per anksti pasodinę, davę paragauti kokio produkto ar pradėję lavinti. Pas mus labai daug taisyklių ir įtampos, kad tik nesuklystum, kad tik viskas būtų gerai. O brazilai vaikus sodina anksčiau, negu pusės metų, o paaugę jie visi moka šokti sambą! Brazilai labai natūraliai žiūri į žindymą, tai nėra tabu ir viešose vietose – žindo tol, kol tiek mamytei, tiek vaikučiui gerai. Toms, kurios grįžta į darbą labai anksti, yra net įstatymas, nurodantis, kad mama turėtų turėti bent dvi pertraukas pamaitinti vaikutį iki 6 mėnesių“, – sako Miglė.
Ją pačią Brazilijoje nustebino prietaras, kad išskalbtų vaiko drabužėlių negalima gręžti, nes vaiką gali kamuoti pilvo diegliai. Kas laikosi to prietaro, šlapius rūbelius tik nuspaudžia ir pakabina džiūti. Vyro giminėje panašių prietarų girdėjo ne kartą.

Šeimoje skirtingos kultūros papildo viena kitą
Miglė sako, jog Lietuvoje jų šeima laiminga, nes kultūrų skirtumai nekelia jokių problemų. Šeimoje darbai neskirstomi į vyriškus ir moteriškus. Vinicius labai geras tėtis, sugalvoja įdomiausių žaidimų, moka įtraukti dukrytę į kasdienius darbus ir veiklas: pavyzdžiui, kartu kepa pyragus arba mokosi skaičiuoti lietuviškai. Tėtis penkiametę moko ir anglų kalbos.
Dabar Agatha jau gerai kalba abiem tėvų gimtosiomis kalbomis: lietuviškai ir portugališkai. Miglė nuogąstavo, kad dėl dvikalbystės vaikas pradės kalbėti vėliau, bet taip nenutiko. Būdama penkerių, ji jau mokosi trečios kalbos.
„Viską suderiname, net ir maistą, – sako Miglė. – Tiesa, mano vyras šaltibarščių taip ir nepamėgo, bet cepelinus ir kibinus mielai valgo. Šeimoje mėgstame gaminti ryžių ir mėsos patiekalus. Brazilai dažnai valgo kelis garnyrus vienu metu – tarkime, ir ryžius, ir pupeles. Mes su Agatha dažniausiai valgome tik su ryžiais, nors vyras kartais sau pasidaro ir pupelių. Žinoma, aš negalėjau neišmokti gaminti jų pão de queijo – sūrio duoniukų, kurie yra be galo skanūs!
Ginta Liaugminienė
Nuotraukos Plukė Foto