3 metų Melisa turi keturias pilietybes. Lietuvos, nes jos mama – lietuvė. Italijos bei Argentinos, nes tokios yra jos tėčio pilietybės. O ketvirtoji pilietybė – Airijos, nes ten mergaitė gimė.
Apie tarptautinės šeimos unikalumą, trikalbystę, tautinės tapatybės puoselėjimą, meilę savo kraštui (kai gyveni svetur) kalbamės su Melisos mama Gabriele. Šiuo metu šeima gyvena Lietuvoje.
Gabriele, išpainiokite painią istorijos įžangą. Kaip susikūrė jūsų tarptautinė šeima?
Netrukus skirsime į Islandiją – paminėti mūsų su Leo draugystės pradžios, nes būtent Islandijoje prieš 10 metų mes susipažinome. Aš atvykau į Islandiją dėl studijų (mainų programos Paryžiaus politikos mokslų institute, kur studijavau tarptautinius santykius), o Leo buvo atvykęs iš Argentinos pakeisti savo aplinkos ir gyvenimo. Tokioje egzotiškoje atšiaurioje aplinkoje prasidėjo mūsų šeimos istorija.
Po kurio laiko grįžau į Lietuvą, čia ketinau įgyti darbo patirties tarp bakalauro ir magistro studijų. Norėjome būti kartu, aš nenorėjau likti Islandijoje, bet Leo ryžosi kraustytis į Lietuvą, čia kurį laiką pagyvenome. Šis pirmasis Leo bandymas gyventi Lietuvoje nebuvo labai sėkmingas. Leo dar nemokėjo kalbos, čia jam nepatiko architektūra, aplinka ir gyvenimo būdas, o atlyginimo skirtumas,
palyginus su Islandija, taip pat negelbėjo.
Kai turėjau grįžti į Prancūziją magistro studijoms, Leo nutarė, kad į Paryžių nenori, išskrido į Suomiją, o paskui Islandiją. Tokie „ilgų atstumų santykiai“ tęsėsi bene dvejus metus, kol priėjome ribą – arba sprendžiame, kaip būti kartu, arba išsiskiriame. Kartu būti norėjome labiau.
Airiją atradome, kaip kompromisą, kadangi aš nenorėjau kraustytis į Islandiją, o jis – į Lietuvą. Ten yra daug technologijų įmonių, todėl ši šalis mums tiko dėl karjeros ir darbo galimybių. Be to – norėjome likti Europoje ir pasirinkti tokią šalį, kurioje nereikėtų nuo nulio mokytis naujos kalbos. Anglakalbių šalių Europoje ne tiek jau ir daug.
Kai atsikraustėme į Airiją, prasidėjo kovidas ir užrakino mus ilgiems mėnesiams. Tai mums buvo tik į naudą, pagaliau po „ilgų atstumų santykių“ galėjome būtų kartu visą laiką.
Pirmieji metai buvo sudėtingi, nes atsikraustėme gyventi neturėdami jokių artimųjų, jokių darbo pasiūlymų. Išsiunčiau regis 150 aplikacijų, kol gavau pirmąjį savo darbą. Vėliau gavau poziciją „Metoje“ (feisbuką ir instagramą valdančioje įmonėje), būti atsakinga už Lietuvos rinką. Tai padėjo man nenutolti nuo Lietuvos konteksto.
Nelengva buvo pritapti, susirasti savo sociumą, nes pirmieji dveji metai, kaip minėjau, praėjo kovide. Tik vėliau pavyko atrasti draugų, panašių į mus. Tai tarptautinės poros: prancūzas ir kinė, rumunė ir ispanas, ar panašiai.
Na, o kai atėjo santykių riba – septintieji metai – priėmėme sprendimą susilaukti vaikučio.
Kokia airiška nėštumo ir gimdymo patirtis?
Labai šauni ir maloni. Pastojau jau pirmąjį mėnesį ir patekau į akušerių priežiūrą. Per visą nėštumą ir gimdymą nemačiau nė vieno gydytojo – viską prižiūrėjo akušerės. Kadangi nepatekau į rizikos grupę, man pakako akušerių priežiūros. Jeigu būčiau 35-erių ar būtų kokių nors sveikatos problemų, būčiau perkelta į „gydytojų sistemą“.
Po gimdymo norėjo namo išleisti tą pačią dieną, bet Melisa dar mokėsi žįsti, todėl išleido po paros. Užtat kai grįžome namo, visą savaitę kiekvieną dieną mus lankė akušerės. Jos mokė kūdikio priežiūros, o daugiausiai padėjo dėl žindymo.
Papasakokite apie keturias Melisos pilietybes. Kaip tai įmanoma?
Abu Leo tėvai gimę Argentinoje. Tai šalis, kurios daugumą gyventojų sudaro imigrantai, daugiausia ispanai ir italai. Leo močiutė ir senelis gimę Italijoje, o per II pasaulinį karą, dar būdami vaikai, persikėlė gyventi į Argentiną. Todėl Leo turi ne tik Argentinos, bet ir Italijos pilietybę. Melisai atiteko abi tėčio pilietybės. Iš manęs ji gavo Lietuvos pilietybę. O Airija suteikia vaikams pilietybę tada, kai užsieniečiai tėvai yra pragyvenę Airijoje bent trejus metus. Kai gimė Melisa, ten buvome pragyvenę 3,5 metų.
Gimus dukrai, susisiekėme su visomis 4 ambasadomis ir konsulatais, kad įsitikintume, ar įmanoma turėti tiek pilietybių? Gal kažkada reikės pasirinkti vieną, kitų atsisakyti? Iš visų gavome atsakymus, kad viskas gerai. Sudėtingiausia buvo su Lietuvos ambasada, nes reikėjo pateikti visų kitų trijų pilietybių dokumentus ir įrodymus. Laimei, visai neseniai, 2021 m. sausio 1 d., įsigaliojo Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo pakeitimai, kad visi vaikai iki 18 metų, kurie Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo gimdami, turės teisę į daugybinę pilietybę – būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiais.
Mano akimis, turėti keturias pilietybes yra didelė dovana ir privilegija.
Gerai, kad paskubėjome tvarkyti dokumentus dėl pilietybių pirmaisiais Melisos gyvenimo metais, nes Italijoje buvo priimtas įstatymo pakeitimas. Dabar, jeigu nori gauti Italijos pilietybę, tavo seneliai turi būti gimę Italijos teritorijoje. Melisos atveju Italijoje gimė jos proseneliai, o seneliai jau gimę Argentinoje. Kartais geriau paskubėti ir biurokratiją susitvarkyti laiku.
Melisos vardas – irgi tarptautinis kompromisas?
Norėjome, kad vardas būtų priimtinas tiek Lietuvoje, tiek Ispanijoje ir anglakalbėse šalyse. Kai laukiausi, turėjome tokių vardų sąrašiuką. Prieš Kalėdas susapnavau sapną – tarsi einu mišku ir atsisukusi atgal sakau: „Melisa, ar ateini?“. Prabudusi puoliau aiškintis vardo reikšmės. Jis kilęs iš graikų mitologijos, reiškia bitę. Nuostabu, kad vardas susijęs su gamta, o Lietuvoje turime tokį augalą. Sapnas užtvirtino.
Kodėl nutarėte palikti Airiją?
Kai pirmą kartą kartu gyvenome Lietuvoje, nei dėl integracijos, nei dėl karjeros Leo nebuvo čia laimingas. Uždėjome Lietuvai veto. Nepavyko, ačiū, daugiau nebandysime. To sprendimo nutarėme nekvestionuoti. Bet kai gimė Melisa, viskas pasikeitė.
Mintis, kad reikia kažką keisti, tapo ryški per pirmąjį Melisos gimtadienį. Atskrido Leo tėvai, bet mano mama negalėjo atskristi, nes jai darė kelio operaciją. Melisos gimtadienis – gegužės pradžioje, sutampa su ilguoju savaitgaliu (dėl gegužės 1-osios laisvadienio), todėl visi draugai kažkur iškeliavo. Įvyko momentas, kurį vadinu „aha“. Aha, norėtume šią dieną, šį gimtadienį atšvęsti su artimais žmonėmis, bet draugai nėra patikimas variantas (jų prioritetas visada bus jų šeimos). Aha, vadinasi, turėtume būti arčiau savo šeimų – arba vienos, arba kitos.
Nuo tada pradėjome daugiau galvoti, o kaip gi būti arčiau šeimos? Patys skraidydavome pas šeimas gana dažnai, Melisa iki metų jau buvo skridusi 10 kartų. Buvo susidaręs tarsi koks trikampis – Dublinas, Vilnius, Valensija (kur gyvena Leo tėvai ir kiti giminės). Tas keliavimas trikampiu vargino. Norėjosi šeimą ir giminę matyti ne tik per Kalėdas ir Velykas, o turėti galimybę susitikti spontaniškai. Dar svarbiau buvo turėti artimuosius šalia, jei įvyktų bėda ir reikėtų pagalbos.
Tad Melisos gimimas iškėlė dilemą – arba kraustomės į Valensiją arba į Vilnių. Nors skraidymų neišvengsime, bet bent jau tai bus ne skrydžių trikampis, o tiesi linija.
Kodėl Lietuva, o ne Ispanija? Juk ten irgi laukė didelė šauni giminė.
Svėrėme argumentus kaip ant svarstyklių. Vienas iš argumentų, nusvėręs į Lietuvos pusę, buvo klimatas. Valensijoje beveik visus metus karšta, o mes su Leo nelabai toleruojame karštį. Kitas argumentas, kodėl Lietuva, buvo karjeros galimybės. Vilnius yra sostinė, o darbo rinka aukštos kvalifikacijos specialistams palanki. Valensija yra turistinė vieta, kurioje klesti kitokios industrijos, kuriose mes neturime patirties.
Lūkesčiai dėl darbo pasitvirtino. Po atsikraustymo praėjus trims mėnesiams abu pradėjome naujus darbus, aš dirbu „Vinted“, Leo „TransferGo“. Tai lietuviškos, bet tarptautinės įmonės, tai labai atitinka mūsų situaciją. Galime dirbti iš namų ar biuro, kaip tik norime.
Leo puikiai kalba lietuviškai, nors sakoma, kad tai neįkandama kalba užsieniečiams. Kaip jam pavyko?
Nors akcentas dar jaučiasi, Leo kalba lietuviškai taip, kad įvairiausiose socialinėse situacijoje jaučiasi patogiai.
Kalbų klausimas mūsų šeimoje yra apgalvotas. Susipažinome bendraudami anglų kalba. Kadangi mokiausi Prancūzijoje, aš mokėjau ir prancūzų kalbą. Per pirmuosius mūsų draugystės metus išmokau ispanų kalbą gana geru lygiu. Esu moksliukė, nusipirkau 300 puslapių gramatikos knygą ir „variau“ (juokiasi). Ispaniškai mokiausi todėl, kad galėčiau susikalbėti su Leo tėvais.
Tada Leo parodė iniciatyvą mokytis lietuviškai. Jis pasisamdė mokytoją ir nuotoliu mokėsi lietuvių kalbos daugiau nei pusantrų metų. Padėdavau jam namie kalbėdama lietuviškai, aiškindama įvairiausius posakius. Kurį laiką visi mūsų namai buvo apklijuoti lipukais su lietuviškais daiktų pavadinimais.
Kai gimė Melisa, pasidomėjome apie keliakalbystę. Skaitėme apie tai knygas, tyrimus, straipsnius. Pasirinkome metodiką, kuri mums patiko, – kad vaikus reikia kuo anksčiau panardinti į kalbą, nes jų smegenų jungtys labai plastiškos ir viską sugeria. Žinau, kad yra tėvų, kurie pirma išmoko vaiką vienos kalbos, o tada eina prie kitų. Mes viską darėme iš karto.
Kol gyvenome Airijoje, aš visada namuose kalbėdavau lietuviškai, Leo –ispaniškai, o darželio/darbo/draugų kalba buvo anglų. Grįžę gyventi į Lietuvą strategiją pakeitėme. Kadangi čia visa aplinka yra lietuviška, namuose kalbame ispaniškai, už namų – lietuviškai, o darbuose – angliškai.
Melisos darželis, kurį ji lanko Vilniuje („Mažųjų valdos“) irgi yra trikalbis. Kiekviena grupė turi po tris auklėtojus, kurie rotuojasi. Vienas kalba ispaniškai, kitas angliškai, trečias lietuviškai.
Ar pasiteisino panardinimo į kalbą metodika?
Atrodo, kad taip, nes Melisa viską supranta. Kol kas ji, žinoma, painioja žodžius, bet tai tikrai nėra problema, nes jai tik 3 metai. Neseniai buvo mielas epizodas – per jos gimtadienį atvyko pasveikinti abi močiutės, Melisa tą patį dalyką ispaniškai pasakydavo Leo mamai ir lietuviškai – mano mamai. Tai buvo testas, kad jos galvytėje viskas gerai susidėliojo, nėra kalbų košės, kaip gali pasakyti šios metodikos priešininkai.
Jūs patyrėte emigraciją ir reemigraciją – ar abu procesai vienodai sudėtingi?
Kadangi Lietuvoje negyvenau 12 metų, negaliu dabartinio gyvenimo čia vadinti sugrįžimu, nes viską reikia kurti iš naujo. Taip, yra giminės, šeima, bet visa kita prasideda nuo nulio, kaip ir emigravus į kitą šalį. Atsikrausčius gyventi į kitą vietą, svarbiausia yra ne darbo pasiūlymas, alga, būstas ar mašina. Svarbiausia yra susikurti socialinį ratą, kad pasakytumei – aš čia jaučiuosi savas. Žmogui labai svarbu draugai, hobiai – visa tai mes dar kuriame, ieškome.
Atsikraustėme prieš metus. Pasakėme sau, kad kai praeis metai, įvertinsime situaciją. Dabar matau, kad metų negana. Nei aš, nei Leo dar nesijaučiame čia įsišakniję. Dar bandome suprasti visas sistemas – ugdymo, darbų, mokesčių. Tai normalus pratinimasis naujoje vietoje. Jau turime panašaus likimo bičiulių, kurie reemigravę, konsultuojame vieni kitus.
Rubrikoje „Emigrantų vaikai“ aprašome šeimas, kurios kitose šalyse stengiasi išlaikyti lietuvybę. Jūsų šeimai susiklostė atvirkščiai – turite padėti Melisai išsaugoti argentinietiškąją tapatybę?
Taip, turime didelį norą Melisai perduoti ispanų kalbą ir argentinietišką kultūrą. Tam skirtos knygos, kalbėjimas ispaniškai namuose, trikalbis darželis. Na, o kas veda vaikus į ispanakalbį darželį? Tai lietuvių ir mišrios šeimos, kurios vertina daugiakalbystę. Tad Melisą supa ispanakalbė aplinka.
Tekstas Rasos Grinkevičienės, nuotraukos iš asmeninio albumo
Projektą „Emigrantų vaikai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 6000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2026.06.10
