Instagramo paskyros „Tarp 2 šalių“ kūrėja Justina Mikeliūnaitė – šešiametės Teodoros ir dvejų metų Simeono mama. Su ja kalbamės apie tai, kaip svarbu bendrauti su Lietuvoje likusiais artimaisiais, kad vaikai kalbėtų lietuviškai.
Justina, kada ir kodėl sugalvojote įkurti virtualią emigrančių bendruomenę?
Po beveik dešimties metų gyvenimo Bulgarijoje jutau, kad daugėja temų, kuriomis negaliu pasikalbėti, diskutuoti nei su artimaisiais ar draugais Bulgarijoje, nei su likusiais Lietuvoje. Tiksliau, tokie pokalbiai būdavo vienpusiai, kai draugės išklauso, bet ne iki galo supranta, nes neturi panašios – gyvenimo emigracijoje – patirties. O man norėjosi gilesnių diskusijų ne tik apie praktinius gyvenimo kitoje šalyje aspektus ar naudas, bet apie emocijas (ilgesį, kaltę, nerimą, vienišumą, sutrikimą) emigracijoje, apie tapatybės virsmus, kultūrinius skirtumus ir adaptaciją, apie motinystės sunkumus, auginant vaikus užsienyje. Tad prieš trejus metus instagrame sukūriau paskyrą „Tarp 2 šalių“ ir pradėjau dalintis savo patirtimi ir įžvalgomis.
Tie pasidalinimai sulaukė nemažai reakcijų, komentarų, gaudavau ir asmeninių žinučių. Greitai supratau, kad esu ne viena. Kad panašios mintys, klausimai, vidiniai konfliktai ir norai kyla daugybei kitų įvairiose šalyse gyvenančių lietuvių emigrančių. Norėjosi jas suburti ne tik socialinių tinklų komentaruose, bet ir gilesniems pokalbiams. Tad 2022 m. rudenį, sūpuodama tuomet naujagimį savo antrą vaikutį, vedžiau pirmąjį nuotolinį susitikimą virtualioje moterų bendruomenėje „Tarp 2 šalių“. Nuo tada susitinkame kiekvieną mėnesį po keletą kartų – tiek tarpusavio Palaikymo klube, knygų/filmų klube, tiek seminaruose, klausimų atsakymų sesijose su specialistais (psichologais, terapeutais, pedagogais, sociolingvistais ir pan.).
Pradėjome nuo keleto moterų, o šiuo metu prie bendruomenės prisijungusios 22 moterys iš 11 šalių.
Kokia jūsų emigracijos istorija? Papasakokite apie savo šeimą.
Esu meilės emigrantė. Su savo partneriu prieš 19 metų susipažinome išvykę padirbėti į Angliją, ten praleidome keletą metų. Vėliau abu grįžome į savo šalis, palaikėme ryšį per atstumą, skraidėm vienas pas kitą, o 2013-aisiais nutarėme, kad taip tęstis negali ir metas pasirinkti, kur kursime savo ateitį. Pasirinkome vyro gimtąją Bulgariją.
Apšilus kojas ir įsitikinus, kad galiu čia gyventi ir kurti šeimą, po penkerių gyvenimo Bulgarijoje metų nutarėme, kad laikas naujam – tėvystės – etapui. Auginame šešiametę dukrą Teodorą ir dvejų su puse sūnų Simeoną.
Kaip vasara išnaudojama jūsų šeimoje – kiek laiko būnate su vaikais Lietuvoje? Ar viešnagės planus dėliojate iš anksto?
Į Lietuvą keliaujame kiekvieną vasarą, tik dėl kovido pandemijos praleidome 2020 m. atostogas Bulgarijoje ir tuomet buvo ilgiausias laikotarpis, kiek nesilankiau Lietuvoje, – net 20 mėnesių. Bet bandėme tą pertrauką kompensuoti vėliau, su dukra Lietuvoje praleisdamos 1,5–2 mėnesius. O po sūnaus gimimo į Lietuvą kasmet vasarą keliaujame visi keturi ir praleidžiame ten apie mėnesį.
Pagrindinis prioritetas – kuo daugiau laiko su seneliais, kitais giminaičiais, tad jau išmokome nelėkti per visus ir nebandyti spėti visko, o mėgautis lėtesnėmis atostogomis be grandiozinių planų, o su daug mielų susitikimų savu tempu. Daugiausia laiko leidžiame pas mano tėvus gimtajame Panevėžyje ir pas mano močiutę Šeduvoje, pasiplanuojame ir keletą išvykų, susitikimų su draugais Vilniuje, Kaune.
Labai džiaugiuosi, kad abi mano močiutės (esu vyriausia anūkė) spėjo pamatyti mano vaikus. O vieną jų, vaikų probabutę, dar turime su mumis ir labai gera stebėti vaikų ryšį ir su mano tėvais, ir su teta, ir su močiute. Vaikai greitai susidraugavo ir su mano draugių vaikais.
Ar jūsų šeimoje seneliai nuogąstavo, kad gali nesusikalbėti su anūkais, kai išvykote į užsienį?
Tėvai žinojo, kokia man pačiai svarbi kalba ir, kad bandysiu ją išlaikyti kiek tik galėsiu. Domėjausi dvikalbyste dar prieš pastodama. Tad didelių baimių neturėjo. Bet, žinoma, prasidėjus darželio etapui ir dukrai vis daugiau atsakant bulgariškai, nerimo buvo.
Žinios apie dvikalbystę, kantrybė ir ilgos tais metais vasaros atostogos Lietuvoje padėjo šį kritinį etapą įveikti ir dabar dukra laisvai kalba ir lietuviškai, ir bulgariškai. Taip pat trejus metus lanko nuotoliu kūrybinę lituanistinę mokyklą „Giliukai“, tai labai prisideda prie kalbos ir lietuviškos tapatybės stiprinimo. Sūnus kalba dar ne itin aiškiai, bet jau dėlioja sakinukus abiem kalbomis. Abu vaikai įprato, kad su mama kalbama tik lietuviškai ir turbūt jau neįsivaizduoja kitaip.
Mano mama aktyvi, mėgsta keliauti, ir Bulgarijoje ne kartą yra mus aplankiusi, dažnai pasiskambiname vaizdo skambučiais. Liko keletas mėnesių iki pensijos, o tuomet turės dar daugiau laiko anūkams. O tėtis turi rimtų sveikatos problemų, judėjimo negalią, tad su juo daugiau laiko stengiamės praleisti viešėdami tėvų namuose.
Vienas iš patarimų – kad seneliai mažiau kritikuotų anūkų kalbą. Ar asmeniškai esate susidūrusi, kad jūsų vaikus kas nors kritikavo?
Savo tėvus esu „paprotinusi“ iš anksto, tad daugiau sulaukiu palaikymo ir pasidžiaugimo, kad vaikai gerai kalba lietuviškai ir nekyla problemų susikalbėti. Tiesa, atvykus po pandemijos, dukrytei buvo 2,5 metukų ir ji bandė kalbinti močiutę bulgariškai, bet jai buvo švelniai, be barnių, bet aiškiai parodyta, kad jos tiesiog nesupranta. Kad šita močiutė kalba tik lietuviškai, ir vaikas greit persilaužė.
Artimieji kartais nusistebi kokiu naujadaru ar keisčiau ištartu ar sukirčiuotu žodžiu, bet geba neakcentuoti klaidų, o susitelkti į bendravimo džiaugsmą. Mama nemažai dainelių moka, skaito knygeles, eina kartu pasivaikščioti.
Esu sulaukusi iš vienos draugės net ne klausimo, o teiginio, kad mokyti kalbos gerai, bet vis tiek turbūt vaikai turės akcentą, lyg tai būtų koks didelis minusas. Bet man lengva kalbėti, nes kol kas mūsų šeimoje, nors įvairių etapų būna, bet dvikalbystės kelionė sėkminga ir gana sklandi, tad ir Lietuvoje dažniau sulaukiu nuostabos, kad vaikai kalba lietuviškai.
Sakote, kad su seneliais anūkai turėtų praleisti kuo daugiau malonių akimirkų. Papasakokite, kokios jos jūsų šeimoje?
Tos akimirkos gali būti labai paprastos – eiti pirkti ledų, suptis, maudytis, pasivaikščioti parke, kartu važiuojame aplankyti probabutės, mamos mamos, ten vaikams ir daržo, sodo darbus kartu dirbti labai patinka. Su vyresnėle mama kasmet eina į rajono vaikų biblioteką rinktis knygų, nemažai lietuviškų knygų yra padovanojusi, atsiuntusi. Kartu lankomės ir įvairiuose renginiuose, vasarą gausu lauko renginių.
Vaikams labai patinka močiutės dainuojamos dainelės, dukra mėgsta kartu gaminti, kokį pyragą iškepti. Puikų ryšį turi ir su mano teta, kuri vandenyje žaidimų prigalvoja, ir dviračiu paveža.
Kokie planai šiai vasarai, kai anūkai bus kartu su seneliais?
Įdomiausios vaikams išvykos ir susitikimai su draugais. Lankėmės Pašilių Stumbryne, lipome į Krekenavos apžvalgos bokštą, ėjome per beždžionių tiltus, lankėmės Burbiškio dvare, kur auginami įvairūs gyvūnai. Bet daug smagių emocijų suteikia ir maudynės ežeruose, tvenkiniuose. Vedamės vaikus ir į muziejus, kraštotyros, dailės, fotografijos galerijas, jau lankėmės ir naujajame menų centre STASYS Panevėžyje. Didžioji skulptūra net mažajam didelį įspūdį paliko. Vilniuje dukrai prieš keletą metų labai patiko žaislų ir iliuzijų muziejai. O šiemet svajoja aplankyti Kačių kavinę ir Fėjų slėnį. Esame suplanavę savaitę praleisti Vilniuje, o kitas tris – Panevėžyje ir jo apylinkėse.
Bet tarp renginių ar išvykų smagiausia tiesiog kartu gaminti, valgyti, kalbėtis, juoktis ir žaisti.
Kokia girdėta frazė apie emigrantus ir kalbą jus pačią yra įskaudinusi?
Apie kalbą gal mažiau tekę girdėti komentarų asmeniškai, bet labai negera girdėti, kai tautybę bandoma padalinti ir paskirstyti procentais ir vertinti, pusė, ketvirtis lietuvio, ar svarstant, jog užsienio lietuviai, ypač mišriose šeimose augantys, – netikri lietuviai. Man atrodo, kad tautinė tapatybė yra labai asmeniškas ir individualus dalykas. Savo vaikams sakau, kad jie yra 100 proc. bulgarai ir 100 proc. lietuviai. Jie jau gimdami atsinešė dviejų kultūrų dovanas ir mano tikslas – to neatimti, o padėti atskleisti ir stiprinti tą individualumą.
Nuo daugybės aplinkybių gali priklausyti, su kokia kultūra, tauta žmogus save tapatina, – ir gyvenamoji vieta, ir tėvų indėlis, ir veiklos, ir kalbos, tautos prestižas ten, kur gyvena, ryšys su kitais lietuviais ir pan. Tad siūlyčiau nedalinti, nekategorizuoti, o geriau paties vaiko ar suaugusio žmogaus paklausti, kuri kultūra, kalba jam artimiausia ir kodėl. Taip statome tiltus, o ne juos griauname.
Emigrantės mamos dalinasi savo patirtimi – ką pastebite, ar yra bendrų, universalių sunkumų dėl lietuvių kalbos išsaugojimo?
Taip. Labai dažnai mamos jaučiasi vienos (ypač mišriose šeimose) su atsakomybe perduoti kalbą, jaučia spaudimą, kartais kaltę, gėdą, jei sekasi sunkiau.
Ne viena mama susiduria ir su krizėmis, kritiniais momentais, kai vaikai pradeda lankyti darželį ar mokyklą ir vis dažniau kalbinami lietuviškai ima atsakinėti daugumos kalba. Be to, vaikams augant, tėvai vis mažiau laiko praleidžia kartu ir sunkiau užtikrinti galimybes, kad lietuvių kalba vystytųsi taip pat sparčiai, kaip ir vietos kalba.
Kai kurioms mamoms pristinga artimųjų, antrosios pusės palaikymo, kartais aplinkoje nėra pozityvių pavyzdžių, draugų, giminaičių vaikai nebekalba lietuviškai ir mamai nusvyra rankos bandyti. Pritrūksta laiko, nuoseklumo, sunku motyvuoti vaikus. Kyla įtampų šeimose dėl vienos kalbos nebuvimo prie vakarienės stalo.
Dauguma šių sunkumų išsprendžiama, jei kalbos išsaugojimas yra prioritetas šeimai, jei turi stiprius ryšius su Lietuva, artimaisiais. Bet tai tikrai reikalauja pastangų, laiko ir turi savo kainą. Tad, jei turite savo aplinkoje mamų, auginančių vaikus užsienyje, raginu pabandyti suprasti, palaikyti, nesmerkti įvairių pasirinkimų.
Ko palinkėtumėte emigrantams vasarą?
Pasidžiaugti vasara, prigerti į save malonių, šildančių lietuviškų patirčių, parodyti vaikams Lietuvą, leisti ją patirti ir neprisiplanuoti per daug. Pagalvokite, koks jūsų šeimos prioritetas ir lūkestis viešnagei Lietuvoje, o ne ko iš jūsų norėtų visa giminė.
Maudykite vaikus lietuvių kalboje, leiskite kuo daugiau laiko su artimaisiais, pasidomėkite pasaulio lietuviams skirtomis stovyklomis, jei norite, kad vaikai susipažintų su kitais užsienio lietuvių vaikais ir suprastų, kad ne vieni jie tokie ir ne tik iš jų mama reikalauja kalbėti lietuviškai.
Išnaudokime galimybes pripildyti vaikus lietuvių kalba ir geromis emocijomis, kad Lietuva sietųsi su smagiu, laimingu laiku.
Rasa Grinkevičienė
Projektą „Emigrantų vaikai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 9 600 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.07.23.
