Nerija Cymermonienė – keturių vaikų mama, pedagogė, aktyvi lietuvių bendruomenės narė ir lituanistinės mokyklos „Rytmetys“ įkūrėja, vadovė bei mokytoja.
Už nuopelnus puoselėjant lietuvybę užsienyje 2024 metais ji gavo garbės ženklo medalį „Už pasaulio lietuvių nuopelnus Lietuvai“, o 2025 metais konkurse „Lietuvos mokytojas“ pelnė trečią vietą. „Šie įvertinimai man labai brangūs, tačiau tikroji mano laimė gyvena paprastose akimirkose – vaikų šypsenose, jų išdaigose, jų augime ir lietuviškuose žodžiuose“, – sako Nerija Cymermonienė.
Apie kūrybišką požiūrį į mokymą gyvenant emigracijoje ir kalbamės su ja.
Nerija, jūsų profesija – pedagogė?
Gimiau ir augau Kaune – mieste, kuris iki šiol yra mano širdies namai. Baigiau Kauno Jėzuitų gimnaziją, Vilniuje studijavau lietuvių filologiją, o grįžusi į Kauną VDU baigiau Viešosios komunikacijos magistro studijas. Dirbau Kauno jėzuitų gimnazijoje, kur ir supratau, kokia didelė galia slypi mokytojo žodyje, pasakytame su meile ir tikėjimu vaiku.
Nors šiandien mane visi pažįsta kaip mokytoją, turiu ir žurnalistikos išsilavinimą. Ilgą laiką maniau, kad būsiu žurnalistė, o mokytojavimą derinsiu su pagrindiniu darbu. Tačiau gyvenimas viską sudėliojo kitaip. Esu mokytoja visu šimtu procentų. Vis dėlto viešosios komunikacijos patirtis man labai praverčia – vedant renginius, kuriant tekstus, fotografuojant, organizuojant…
Kokie keliai jus atvedė į Norvegiją?
Į Norvegiją atvykau 2013 metais. Adaptacija nebuvo lengva. Esu žmogus, kuris negali dirbti be prasmės, todėl nuolat ieškojau atsakymo, kur mano vieta. Labai aiškiai jaučiau: noriu būti tuo, kas esu, – mokytoja. Noriu mokytis, tobulėti, augti kartu su vaikais.
Labai uoliai mokiausi norvegų kalbos, persikvalifikavau ir dabar norvegiškoje mokykloje mokau atvykusius vaikus iš įvairių pasaulio šalių. Padedu jiems ne tik išmokti norvegų kalbą, bet ir adaptuotis, jaustis saugiai, rasti savo vietą. Dirbu ir su specialiųjų poreikių vaikais – jų istorijos jautrios, kupinos trapumo ir stiprybės. Ši patirtis mane labai praturtino kaip žmogų ir kaip mokytoją.
Prieš įkurdama „Rytmetį“, dirbau keliose lituanistinėse mokyklose. Iš visų patirčių – Kauno jėzuitų gimnazijos Lietuvoje, norvegiškos švietimo sistemos ir savo vidinės vizijos – galų gale ir gimė „Rytmetys“. (Beje pavadinimas „Rytmetys“ irgi turi prasmę. Mano dukrų vardai – Rytė ir Mėta.) Tai mokykla, kurios pati norėjau savo vaikams. Mokykla, kurioje vaikai mokytųsi gimtosios kalbos taip, kaip ją jaučiu aš, – su pagarba, meile, šiluma ir pasididžiavimu.
„Rytmetys“ yra vieta, kurioje mokoma ir matoma širdimi, – toks mūsų šūkis. Dažnai juokauju, kad tai penktasis mano vaikas. Tiek daug širdies, laiko, darbo ir tikėjimo telpa į „Rytmetį“. Vaikai mokosi šeštadieniais, ir, patikėkite, jie tų pamokų labai laukia. (Ar rytoj į „Rytmetį“?) Jų švytinčios akys – gražiausias patvirtinimas, kad einame teisingu keliu.
Labai noriu, kad mano vaikai ir visi „Rytmečio“ vaikai kalbėtų, skaitytų ir rašytų lietuviškai. Nes jei mano vaikai (ir jų vaikai!) rašys, skaitys ir kalbės lietuviškai – ir mylės Lietuvą taip, kaip aš, – tai bus didžiausias mano apdovanojimas.
Esu ir viena iš virtualios mokyklos „Raidė Norvegijoje“ įkūrėjų bei mokytojų. Ji suburia vaikus iš visos Norvegijos ir suteikia galimybę mokytis lietuvių kalbos net tiems, kurie gyvena toli nuo artimiausios lituanistinės mokyklos.
Kiek jums pačiai buvo svarbu išsaugoti lietuvišką tapatybę? Jūsų šeimai?
Mūsų namuose visada kalbame tik lietuviškai. Taip buvo nuo pat pirmos dienos ir taip bus visada. Mūsų vasaros – Lietuvoje. Čia, Norvegijoje, šiuo metu yra mūsų kasdienybė ir gyvenimas, bet Lietuva yra mūsų šaknys, mūsų tapatybė, mūsų istorija. Lietuva esame mes patys, nesvarbu, kad ir kur gyventume.
Man lietuviškos tapatybės išsaugojimas yra ne vien tik kalbos, o gyvenimas. Tai labai aiškiai matyti iš mano darbų. Jei kas paklaustų, kiek man tai svarbu, atsakyčiau paprastai: mano darbai kalba už mane. Visą save, visą savo laiką ir laisvalaikį atiduodu tam, kas man yra ypač brangu, – o tai mano atveju vadinasi „Rytmetys“.
„Rytmetys“ yra mano būdas išsaugoti lietuviškumą savo pačios vaikams, mūsų bendruomenės vaikams ir visoms ateities kartoms. Tai mano meilė Lietuvai, net jei fiziškai esu toli.
Šiuolaikiniai vaikai turi daug virtualių pramogų ir juos sudominti nėra paprasta. O jūsų principas – pamokos turi būti įdomios. Kaip kūrėte tą įdomumo koncepciją?
Šiandien vaikai gyvena pasaulyje, kuriame viskas greita, spalvinga ir labai įtrauku, todėl vien vadovėlių tikrai nepakanka. Be to, mūsų pamokos vyksta šeštadieniais, tad pirmiausia turiu sukurti tokią pamoką, į kurią vaikas norėtų ateiti. O tada – kad norėtų mokytis ir toliau.
Mes mokomės pagal lituanistinio švietimo integruotą programą ir lietuviškus vadovėlius, turime lietuvių kalbos, literatūros ir istorijos pamokas, kuriose natūraliai persipina ir geografija, ir gamta. Greta to vyksta kūrybinės dirbtuvės, kuriose ta pati tema įgauna gyvą pavidalą, – per kūrybą, veiklą, patyrimą.
Jei mokomės apie tarmes ar Lietuvos etninius regionus, vaikai patys siuva ir gamina tautinių drabužių maketus, kuria piešinius. Jei artėja Kalėdos, – turime Kalėdų dirbtuves. Jeigu Mamos diena, – kuriame filmą mamai, vaidiname, dainuojame.
Vaikai kuria projektus, ruošia pristatymus, dalyvauja konkursuose, olimpiadose. Esame turėję ir „Minecraft“ pamokas, ir kanklių muzikos edukacijas. Kai vaikas mokosi per patyrimą, smalsumą ir džiaugsmą, – mokymasis tampa gyvas.
Čia labai padeda ir mano kaip mamos patirtis. Auginu keturis vaikus, todėl aiškiai matau, kas juos įkvepia ir kas neveikia. Vaikai yra nuoširdžiausi vertintojai – jei pamokoje yra džiaugsmo, kūrybos ir tikros širdies, jie nori mokytis.
Be to, mokytojo darbas yra daug platesnis, nei atrodo iš šalies.
Mokytojas turi būti ne tik geras savo dėstomo dalyko žinovas. Jis turi mokėti uždegti, sudominti, paaiškinti, tinkamai komunikuoti ir padėti vaikui.
Pas mus mokosi labai skirtingi vaikai – nuo dvimečių, kurie tik pradeda tarti pirmuosius lietuviškus žodžius, iki vyresniųjų mokinių, kurie labai uoliai ruošiasi lietuvių kalbos egzaminams ir testams.
Turime ir vaikų, kurie visai nekalba lietuviškai. Juos reikia prisijaukinti, sukurti saugią aplinką, kad jie nebijotų, kad atvertų širdį kalbai. Tai jautrus ir labai prasmingas procesas. Šiame darbe yra daug dalykų, kurių nematyti iš pirmo žvilgsnio.
Ir dar viena ypatinga žinia. „Rytmetys“ paskelbtas kitų metų „Mažąja lietuvių kalbos sostine“.Tai didžiulis įvertinimas ir kartu graži atsakomybė. Jau turime paruošę ypatingą užduotį visoms pasaulio lituanistinėms mokykloms (Lietuvos mokykloms taip pat). Kol kas tai – paslaptis, tačiau sausio mėnesį pakviesime visus jungtis į nuostabų „Rytmečio“ projektą. Kiekviena pamoka – mažas kelias į Lietuvą.
Kokių argumentų esate girdėjusi iš tėvų, kodėl jie vaikus atveda į lituanistinę mokyklą?
Bendraudama su tėvais labai aiškiai matau, kad jų motyvacija atvesti vaikus į lituanistinę mokyklą kyla iš pačios giliausios vietos – iš noro išsaugoti šaknis. Jie nori, kad vaikai neprarastų kalbos, kad galėtų kalbėtis su seneliais, suprastų savo šeimos istorijas, kad Lietuva jiems būtų ne tik geografinis pavadinimas, o dalis vidinio kompaso. Neretai tėvai prisipažįsta, kad nors namuose stengiasi kalbėti lietuviškai, vaikai vis dažniau atsako norvegiškai. Jie tai mato, jie tai jaučia, todėl ieško sprendimo būdų. Šios tėvų patirtys ir nuostatos labai ryškiai atsiskleidė mano atliktame „Rytmečio“ tyrime, kurio išvadas neseniai pristačiau AABS konferencijoje Yalio universitete, JAV.
Analizuodama iššūkius lituanistinio švietimo diasporoje, išskyriau aiškų dėsningumą: kalba išlieka šeimose, kurios ją suvokia kaip vertybę, o ne kaip papildomą veiklą. Diasporoje kalba neišnyksta staiga. Ji išnyksta tyliai, tada, kai ja nustojame kalbėti. Ir būtent todėl apie tai reikia kalbėti šiandien, nes kalbos nykimas šeimose nėra tik individualus pasirinkimas. Tai visos tautos tragedija, prasidedanti nuo vieno šeimos sprendimo, nuo paprasto sakinio „kam mums ši kalba, mes juk liksime čia“.
Šalia gražių pavyzdžių yra ir kita medalio pusė. Matau šeimas, kur vaikai lietuviškai beveik nebekalba, kur tėvai nebesirenka lituanistinių mokyklų, ir tada supranti, kad prarandama ne tik kalba, bet ir jungtis tarp kartų. Kai vaikai nebesusikalba su savo seneliais, pusbroliais ar pusseserėmis grįžę į Lietuvą, tas praradimas tampa dar aiškesnis. Bet yra ir istorijų, kurios tarsi vilties žiburiai.
Visai neseniai į „Rytmetį“ atėjo berniukas, kuris išvis nekalbėjo lietuviškai. Ir jis pats paprašė mamos, kad atvestų jį į mokyklą. (Ačiū šiai nuostabiai mamai.) Toks sprendimas kyla iš vaiko širdies, iš vidinio smalsumo, iš noro susikalbėti su seneliais ir draugais savo kalba. Šiandien jis labai stengiasi, sparčiai vejasi kitus vaikus ir jau dalyvavo lietuviškų žodžių olimpiadoje, kur pasirodė labai gerai. Tokie vaikai yra didžiulė dovana. Jie įrodo, kad kalbą galima ne tik išsaugoti, bet ir atgaivinti, jei tik vaikui suteikiama erdvė augti ir mokytis.
Tėvai labai dažnai akcentuoja ir kitus dalykus. Jiems svarbu, kad vaikas turėtų lietuviškų draugų, girdėtų lietuvišką žodį ne tik namuose, bet ir bendruomenėje. Kai kurios šeimos į „Rytmetį“ važiuoja po dvi ar net tris valandas. Tai nėra lengva. Tai nėra paprasta. Bet tai yra aiškus pasirinkimas ir labai stiprus pasakymas: „Mums svarbu, kad mūsų vaikas kalbėtų lietuviškai.“
Gal dėl to dažnai girdžiu tėvus sakant: „Rytmetyje“ mes turime savo mažąją Lietuvą.“
Šeimos mums patiki labai daug. Iš tikrųjų patį brangiausią dalyką, kurį galima perduoti vaikui: kalbą ir tapatybę. Kiekvieną šeštadienį, matydama vaikus klasėje, aš vedu ne tik pamoką. Tai yra kur kas daugiau, tai reikia pajusti…
Ir tada suprantu, kad šis darbas turi didžiulę prasmę, o kiekvienas vaikas, kuris čia ateina, yra dar vienas įrodymas, kad lietuvių kalba diasporoje gali ne tik išlikti, bet ir augti.
Neila Ramoškienė
Projektą „Emigrantų vaikai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 6000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2026.01.05
Susiję straipsniai
