Kad ir kaip gerai būtum integravęsis į gyvenimą užsienyje, ateina momentas, kai prisiminimai apie Lietuvą išplaukia į paviršių. Ispanijoje gyvenanti Daiva Sruogienė sako, kad po gero dešimtmečio ją ėmė erzinti žydro dangaus ir palmių vaizdas pro namų langą Valensijoje. Pagalvodavo: kodėl ta žydra jūra, o ne gimtinės upeliukas? Kodėl palmės, o ne beržai? Net buvo mintis atsivežti ir pasisodinti prieš langus berželį.
Šitas neištrinamas lietuvybės jausmas paskatino Daivą visuomeninei veiklai.
Su Valensijos lietuvių bendruomenės valdybos pirmininke, virtualios ir kontaktinės LM „Švyturys“ vadove ir moterų sutartinių grupės „Sadula“ įkūrėja Daiva kalbamės apie siekį nepamiršti lietuvių kalbos.
Daiva, prieš 25 metus su šeima išvykote į Ispaniją. Kokio amžiaus buvo jūsų dukros?
Su vyru Tomu buvome eiliniai ekonominiai migrantai. 2000-aisiais, kaip ir daug kitų jaunų specialistų Lietuvoje, likome be darbo. Mano specialybė – veterinarijos gydytoja, o kai neliko kolūkių fermų, tai neliko ir kaip tęsti darbą. Pirmas į Ispaniją išvažiavo vyras, po kurio laiko atvažiavau ir aš su dukrytėmis. Vyriausiai dukrai Eglei buvo vienuolika, mažajai Godai – tik treji.
Esu užaugusi Mažeikių rajono Skuodiškių kaime, su kaimo bendruomene iki šiol palaikau artimus ryšius. Buvau ir esu didelė Lietuvos patriotė – ne veltui ir dukrų vardai tokie: Eglė – iš pasakos apie Eglę Žalčių karalienę, Goda – senovės baltų vardas, reiškiantis ,,garbė, pagarba“. Ta lietuvybė manyje yra tarsi krikštas, kurį su savimi nešiojuosi, kad ir kur būčiau.
Neturėjome planų likti Ispanijoje visam gyvenimui, bet įvykiai dėliojosi savaip. Nemokėdami ispanų kalbos, ėmėm dirbti mažame miestelyje. Ispanijoje tuo metu vyko švietimo pertvarka, uždarinėjo mažas mokyklas.
Kad mūsų kaimo mokykla liktų, reikėjo bent 20 moksleivių, o buvo tik 18. Tad juokauju, kad mūsų dukros išgelbėjo kaimo mokyklą nuo uždarymo, o ispanų kalbą jos išmoko labai greitai.
Bet dukroms pradėjus lankyti mokyklą supratome, kad priėmėme labai greitą sprendimą, juk dabar į Lietuvą negalėsime grįžti bent jau iki tol, kol jos baigs mokslus. Vaikams šokinėti iš vienos švietimo sistemos į kitą yra sunku.
Kadangi mes abu su vyru lietuviai, šeimoje bendraudavome tik lietuvių kalba. Dukros ir dabar puikiai kalba lietuviškai. Aš labai kantriai laikiausi nuostatos, kad kitų kalbų į namus neįsileidžiame.
Pamenu, būdavo atvejų, kai būnant tarp ispanų su dukromis kalbėdavau lietuviškai, ir sulaukdavau pastabų iš vietinių, kad jie nesupranta. Mandagiai atsakydavau, kad kai norėsiu pasakyti kažką tokio, ką turėtų žinoti ir jie, tada tikrai pasakysiu ispaniškai. Už savo kalbos išlaikymą sulaukiau pagarbos iš ispanų bendruomenės.
O mes iš pagarbos šaliai, kuri mus priėmė, kuri mums neuždarė durų, mokėmės ispaniškai ir lengvai integravomės į vietinį gyvenimą. Vienu metu dirbau pagal specialybę – veterinarijos klinikoje, kuri gydo augintinius. Paskui su vyru atidarėme nuosavą restoraną. Verslas reikalavo daug laiko ir jėgų, tad apie dešimt metų skyriau verslui ir atitrūkau nuo lietuvybės reikalų. Net su lietuviais mažai bendravome. Tačiau vis tiek atsirado laiko su bendraminte Vilma Dobilaite 2006 m. įkurti lietuvišką bibliotekėlę Alcoy mieste ir paminėti kai kurias Lietuvos valstybines šventes ar susiburti per šv. Kalėdas. Vilma, tuo metu dirbusi Lietuvos konsulate, padėdavo gauti lietuviškų knygų. Nors mūsų dukros mažai lankė lituanistinę mokyklą, bet ir dabar gerai kalba lietuviškai, tiesa, su šiltu žemaitišku akcentu.
O koks įvykis paskatino atsigręžti į savo šaknis?
Kartą mane pakvietė į renginį, kuriame teko pabendrauti su viena Lietuvos konsule. Ėmėme kalbėti apie švietimo sistemą ir supratau, kad man pradeda trūkti žodžių. Aš iš prigimties esu plepė, ir staiga pauzė! Tai buvo ženklas, kad mano gimtoji kalba skursta. Namie bendraudavome tik buitine kalba: pataisyk lovą, ką šiandien valgysim (juokiasi). Šis nutikimas paskatino ieškoti lietuviškų renginių ir bendruomenės. Taip 2018 metais buvau išrinkta Valensijos lietuvių bendruomenės pirmininke, paskui mane perrinko ir antrai kadencijai.
Pandemijos metai buvo visiems sudėtingi. Po jų atėjo pokyčiai į mano šeimą: tapau močiute – dukrai gimė berniukas ir mergaitė. Vėl nauji ir malonūs išbandymai. Stebiu, kaip auga poliglotai, nes dvikalbiais jų jau nepavadinsi. Šeimoje trys oficialios kalbos. Malonus rūpestis, kad ir anūkai gautų lietuvybę, kad žinotų, jog yra lietuviai. Pamiltų lietuvišką duoną, šaltibarščius ir dar daug keistų ir malonių dalykų, kurių turi mano Tėvynė.
Pastebiu, kad bendruomenės šeimos dažnai yra mišrios, ir įprasta, kad vaikai auga kalbėdami keturiomis ar penkiomis kalbomis. Pavyzdžiui, mama lietuvė išmoko lietuviškai, tėtis norvegas ar prancūzas išmoko savo gimtosios kalbos, lankydami darželį ir mokyklą vaikai išmoksta bent dviejų oficialių ispanų kalbų, o anglų kalba –jau viso pasaulio kalba, ją vaikai mokosi nuo mažų dienų.
Kiek laiko Valensijos krašte veikia lituanistinės mokyklos?
Visoje Ispanijoje šiuo metu veikia gal jau net 10 lituanistinių mokyklų. Tai rekordas. O pati pirma lituanistinė mokykla Amerijoje atsirado maždaug 2003 metais. Lietuvių emigrantų buvo nemažai, ėmė burtis mamos, kurioms aktualu buvo mokyti vaikus lietuviškai. Tada trūko vadovėlių, kitų mokymo priemonių, na, ir patirties.
Gal 2006 metais atsidarė lituanistinė mokykla Valensijoje, kuri veikė su pertraukomis. Per pandemiją buvo įkurta Valensijos lietuvių bendruomenės lituanistinio švietimo mokykla „Švyturys“, kuri veikia ir gyvai, ir virtualiai. Mokykloje mokosi apie 80 vaikų ne tik iš Ispanijos, bet ir kitų šalių. Mokykla turi tęstinį daugiametį projektą su Klaipėdos universiteto Pedagogikos katedros dėstytojais. Pirmoji pažintis įvyko mūsų mokykloje. Po to buvo suderinta programa, kad universiteto studentai galėtų atlikti praktiką vesdami virtualias pamokas.
Kiekvieną vakarą studentai pagal grafiką veda gamtos, istorijos, literatūros ir kitas pamokas. Šitas bendradarbiavimas naudingas abiem pusėms: studentai įgyja patirties, o mūsų vaikai gauna galimybę pabendrauti su Lietuva, kartais net pamatyti, koks oras ar kaip tą dieną Lietuvoje pasnigo. Ispanijoje klimatas kitoks, sniegas čia egzotika.
Penktadieniais lituanistinėje mokykloje rengiame užsiėmimus tėveliams, dalyvaujame su kitomis pasaulio lietuvių mokyklomis bendruose užsiėmimuose, projektuose. Turime sugalvoti patrauklią mokymosi programą, kad vaikai eitų noriai, lauktų pamokų. Mes ne kartą kalbėjome, kad Viduržemio jūros regionas yra specifiškas, kitoks temperamentas, malonios šventės savaitgaliais.
Kas savaitę – naujos linksmybės, tai pomidorai, tai buliai, tai kiekvieno miesto ir kaimelio globėjo šventė, yra net nėščiųjų šventė. Šventėse renginių vaikams netrūksta. Jau nekalbant apie valstybines šventes! Ir į tą švenčių kalendorių reikia įterpti lituanistinės mokyklos pamokas, o tai nėra labai paprasta. Tad tame kontekste bandome būti kitokie, lankstūs ir supratingi.
Džiaugiuosi, kad kažkaip pavyksta susidėlioti visas veiklas ir su mokytojomis Gabija Ažondenyte ir Audrone Balčiūniene visada randame laiko pokalbiui apie lituanistinę veiklą.
Ir tam pasitarnauja vasaros stovyklos?
Mokantis kalbos labai svarbu, kad vaikai susitiktų gyvai, kad vienas kitą pažintų. Ispanijos lietuvių bendruomenė daug metų iš eilės organizuodavo Santjago kelią (Camino de Satiago), einant piligrimų takais būdavo proga susipažinti lietuvių šeimoms vieniems su kitais. O dabar vaikams irgi yra dar viena proga – tai vasaros stovyklos. Šiemet tokia stovykla buvo jau septintoji – kai kurie vaikai, kurie stovyklavo pirmaisiais metais, dabar jau pilnamečiai. Smagu, kad kai kurie vaikai ir dabar tęsia draugystę. Buvimas stovykloje duoda vienybės ir pilietiškumo jausmą, juk esame maža bendruomenė su baltiškąja kultūra, su savo istorija, kalba, su šiaudiniais sodais, šaltibarščiais ir Baltijos keliu…
Šiemet Baltijos kelio 36 -osios metinės kaip tik sutapo su stovyklavimo laiku, tad su vaikais sustojome į vieningą grandinę, išskleidėme 10 metrų dydžio Lietuvos vėliavą ir sugiedojome Tautinę giesmę. Ankstesnių stovyklų datos dažnai sutapdavo su Liepos 6-ąja, Mindaugo karūnavimo diena, kai visame pasaulyje giedamas Lietuvos himnas. Eidavome prie jūros, susikibdavome rankomis, įjungdavome radiją ir kartu su pasaulio lietuviais giedodavome Tautišką giesmę. Šituos susitikimus ir dabar prisimename.
Stovykloje visa veikla vyksta lietuvių kalba, mokomės sutartinių, tradicinių rankdarbių, amatų. Čia susirenka jau trečios kartos lietuviai, kurių ne kiekvienas turi Lietuvoje likusius senelius ar artimuosius, pas kuriuos galėtų grįžti. Mes juk jau esame pasaulio lietuviai su ispanišku charakterio būdu (žinoma, ne visi). Vaikai priima labai natūraliai, kad jie dviejų kultūrų, ir jau mąsto kitaip, nei būtų augę Lietuvoje. Man lengva juos suprasti, nes mačiau kuo gyveno, kaip augo ir integravosi mano pačios dukros ar kiti emigrantų vaikai.
Suaugusieji stovykloje dirbame be jokio atlygio, savanoriškais pagrindais. Į pagalbą dažnai kviečiamės studentus iš Lietuvos. Tai labai gerai, nes dažniausiai studentai nekalba ispaniškai – tad stovyklaujantys vaikai stengiasi kalbėti lietuviškai. O tarpusavyje, kai lieka vieni, žinoma, kad vaikai kalbasi taip, kaip jiems paprasčiau. Tas vaikų būrys toks įvairus – vieni šviesiaplaukiai, kiti tamsūs, garbanoti. Stovyklaudama su jaunimu prisirenku jaunimo slengo, imu juos kopijuoti ir tai taip smagu (juokiasi).
Kiekvienais metais stovyklos programos būna skirtingos, jos orientuotos į vaikų amžių ir patirtį. Į stovyklas atvyksta 8–18 metų vaikai ir jaunuoliai, ir tai kaip didelė šeima. Tie, kurie jau ne pirmą kartą stovykloje, moko sugyventi, yra pavyzdys mažiesiems. Turime tokį užsiėmimą, kuris vadinasi „Karšta kėdė“. Vienas kuris atsisėda ant kėdės, o kiti sako gražius žodžius, ką su tuo žmogumi stovykloje patyrė. Stovykloje vaikai patiria labai daug pozityvumo, bręsta kaip asmenybės. Šiais metais stovykloje savanoriavo dvi mamos: Rūta Balkutė ir Eva Sartatavičiūtė. Užsimezgė šilta draugystė.
Ar tie trečiosios kartos lietuviai kalba laisvai, ar tik vos vos?
Maži vaikai, iki kokių 7–8 metų, puikiai kalba lietuviškai, nes jie daugiausia laiko praleidžia su šeima, mamos įtakoje. Jei lietuvė mama su vaiku kalba lietuviškai, jis natūraliai kalbės mamos kalba.
Bet kai ateina paauglystės amžius, kalba prisimiršta, atsiranda kitų prioritetų. Vaikai dažniausiai mokosi ispaniškose bendrojo lavinimo mokyklose. Jei nevartosi lietuvių kalbos, ji tiesiog pasimirš, keičiasi vertybės ir įpročiai.
Pastebiu, kad į lituanistinę mokyklėlę vaikus užrašo šeimos, kuriose mama lietuvė, o tėtis užsienietis. Turime ir ispanų šeimų, kurių vaikai lanko lituanistinę mokyklą, nes jie turi draugų lietuvių.
Vis dėlto mama yra tas žmogus, kuris perduoda tradicijas, maisto kultūrą, papročius ir žemišką meilę gimtai šaliai.
Nėra paprasta, kad vaikas po tiesioginio mokslo lankytų dar vieną, lituanistinę, mokyklą. Visi supranta, kad tam reikia pastangų, ne tik noro. Kartais šeimos sako, kad sunku suderinti futbolo būrelį (ispanų berniukai dauguma nori būti futbolininkais!), treniruotės vyksta 4 kartus per savaitę, ir jo negali praleisti, nes išbrauks iš sąrašų. Tad kartais ir aukoja lietuvių kalbą, nes futbolas yra labai patrauklus.
Mes „Švyturio“ mokykloje turime ir tokių vaikų, kurie labai prastai kalba lietuviškai. Vertiname vaikus, dirbame pagal išlyginamąją programą. Pavyzdžiui, atliekame testą ir matome, kad 14 metų paauglys žodžius parašo teisingai, nes lietuviškas raidynas nesiskiria nuo ispaniško, bet jis nesupranta žodžių, kuriuo parašė, reikšmės. Bet džiugina tai, kad vaikai stengiasi, kad įveikia pagundą patingėti ir vis dėlto ateina į pamokas.
Šeimoms patariame pagal galimybes kuo dažniau važiuoti į Lietuvą, nes artimieji, draugai, pati lietuviška aplinka ir visur skambanti lietuvių kalba jau suteikia galimybę pažinti giliau Lietuvą. Mūsų lituanistinių mokyklėlių veikla, vasaros stovyklos yra tik trupinėliai, iš kurių mes minkome ir kepame didelį pyragą. Reikia ir šeimos pastangų, kurioms mes visada pasirengę padėti. Todėl labai kviečiu ir raginu registruotis užsienyje gyvenančius vaikus į Lituanistines mokyklas. Dabar pats metas.
Esu laiminga darydama tai, ką darau. Didžiuojuosi bendryste su kitomis pasaulio Lituanistinėmis mokyklomis, bendrais projektais ir veikla, kurią skiriame Lietuvai garsinti.
https://www.facebook.com/lituanistinemokyklasvyturys/
Rasa Grinkevičienė
Nuotraukos iš asmeninio albumo
Projektą „Emigrantų vaikai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 9 600 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.08.29.
