Kristinos ir Dariaus šeimoje auga du sūnūs. Vyresniajam Lukui jau 18, jaunėliui Tomui 15. Abu berniukai gimė Londone, o jų tėvai šiame mieste gyvena jau 25-erius metus.
Kristina, ar tikrai namuose visada pavyksta bendrauti tik lietuviškai?
Mes su vyru tarpusavyje kalbame tik gimtąja kalba, bet kai vaikai pradėjo lankyti darželį, mokyklą, natūraliai persijungė į anglų kalbą. Nepastebimai jau ir patys pradėjome bendrauti namuose ne tik lietuviškai, bet ir angliškai. Atrodė, taip paprasčiau. O vienu metu pamačiau, kad vyresnėlis dar kalba lietuviškai, o mažasis, Tomas, tarsi nustojo visiškai… Tuo metu jam buvo kokie 9 metai. Pagalvojau: „Kas čia darosi?!“. Supratau, kad reikia kažką daryti, ieškoti lituanistinės mokyklos, nors ir buvo kovidas. Suradau nuotoliu dirbančią mokyklą „Jūra,“ pabendravome su mokytoja Gintare Ulevičiūte. Prasidėjo lietuvių kalbos pamokos nuotoliu, ir per metus laiko Tomas pradėjo vėl kalbėti lietuviškai, nes jam buvo įdomu. Dabar kalba gerai, rašo ir skaito, aišku, ne taip gerai, kaip Lietuvoje gyvenantys vaikai, bet nuvykus į Lietuvą visi pagiria, kad moka gimtąją kalbą. Jie susikalba su giminėm, matau, kad bendraudami su jaunimu jau ir slengą pasigavo, kartu susijungia žaisti kompiuterinius žaidimus.
Ar jūs su vyru puikiai kalbate angliškai?
Aš čia, Jungtinėje Karalystėje, baigiau universitetą, tad mano kalbos lygis pakankamas, nors ir kalbu ne taip gerai, kaip lietuviškai. O vyras emigravo visai nemokėdamas angliškai, ir dabar jo kalbos lygis nėra tobulas, bet viską supranta ir susikalba ta kalba. Todėl šeimoje mums visada buvo patogiau kalbėti gimtąja kalba.
Ir kai mūsų jaunėlis Tomas nustojo kalbėti, supratau, kad be pagalbos iš šalies neišsiversime. Iki tol nebuvo prioritetas mokyklėlių lankymas, atrodė, viskas savaime susidėlios. Bet taip nebuvo. Todėl nesigailiu, kad užrašiau abu sūnus į lituanistinę mokyklą.
Mano vaikams labai patiko mokykla, mokytoja, o svarbiausia – „Jūra“ padėjo suformuoti lietuvišką jų identitetą. Juk emigrantų vaikams tai nėra paprasta, kartais jie nelabai supranta, kas tokie yra. Jie gimę jau kitoje šalyje, jų gimtoji kalba yra anglų, jų draugai ir visa socialinė aplinka jau ne lietuviška. Man atrodo, iš naujo atrasti savo šaknis, savo kultūrą yra didžiausias tokių mokyklėlių nuopelnas.
Labai didelį vaidmenį suvaidino ir vasaros stovyklos. Ten vaikai ėmė domėtis Lietuvos istorija, kultūra. Leidome tikėdamiesi, kad jie tik geriau išmoks kalbą, ir patys nustebome, kad pasikeitė jų pasaulėžiūra, jiems pasidarė svarbu, kad yra lietuviai, ėmė tuo didžiuotis.
Kas jiems įdomu toje lietuvybėje?
Per kovidą pamokos vykdavo nuotoliu, mokytojas Deimantas Ramanauskas labai įdomiai dėstė Lietuvos istoriją.
Iki lituanistinės mokyklos mūsų tėtis vienas stebėdavo krepšinio rungtynes, vaikai jų nesureikšmindavo. O dabar jie pradėjo labai domėtis. Ypač vyresniajam pradėjo patikti krepšinis, jam tai pasidarė svarbu. Kartais sėdi prie televizoriaus su tėčiu, abu stebi rungtynes ir ,,serga“, komentuoja lietuviškai. Ir bara, kai nesiseka žaidimas! Daugeliui lietuvių krepšinis yra savotiška vienybės išraiška. Mūsų šeima dar nėra buvusi Kauno Žalgirio arenoje, stebėjusi krepšinio rungtynių gyvai, bet draugai atsiuntė video – ten išvis kažkas nerealaus! Ta energija, atrodo, trykšta. Kol kas mūsų šeima ,,serga“ už krepšinį per televizorių.
Mūsų vyresnysis po mokyklos savo noru žaidžia krepšinį kieme su mokyklos draugais.
Stovyklos padėjo pažinti ir pamilti lietuvišką muziką. Man labai smagu išgirsti, kad jie dainuoja Džesikos Shy ir Gjan, Roko Jan dainas. Mes su vyru kartais paklausome lietuviškos popmuzikos, ypač, kai susitinkame su lietuviais draugais, kai ką nors švenčiame. Juokaujame, juk kaip be ,,Juodos orchidėjos“? Bet jaunimui mūsų muzika nelabai patikdavo. Užtat kai stovykloje sužinojo apie šiuolaikinę muziką, kurią dabar klauso jaunimas, jiems patiko, susidomėjo. Praeitą vasarą buvome Klaipėdos Jūros šventėje, ėjome į Roko Jan koncertą, ir mūsų vaikai žinojo jo dainas, jiems buvo smagu. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje jie nesijaučia kaip kokie ateiviai.
Neseniai mokytoja Gintarė Ulevičiūtė organizavo 17 kilometrų žygį, jaunimas gyveno mini stovykloje 2 dienas ir vakarais šokdavo liaudiškus šokius. Paaugliams jie neatrodė senamadiški! Tiesa, lietuvių liaudies dainų etapas dar neatėjo.
Galbūt pradėjus domėtis Lietuva šeimoje atsiranda daugiau temų pokalbiams?
Žinoma! Anksčiau lyg ir nebuvo progos pakalbėti apie Lietuvos nepriklausomybės atgavimą, apie Sausio 13-osios įvykius. Bet lituanistinėje mokykloje vyko Sausio 13-osios minėjimas, ir mano vaikai paklausė: „Mama, o kur tu buvai tuo metu?“ Papasakojau, kad 1991 metais aš buvau maža mergaitė, su močiute ėjome prie Klaipėdos televizijos televizijos bokšto. Sūnūs į mane pažiūrėjo su tokia pagarba!
Kaip dažnai pavyksta pabuvoti Lietuvoje?
Vasarą čia atostogaujame visą mėnesį, kartais grįžtame Kalėdoms, Velykoms. Vasarą Lietuvoje nuostabu – nėra nei per karšta, nei per šalta. Mūsų artimieji gyvena šalia Palangos, tad čia mūsų rojus. Tos jūros ir pušynų neatstos jokie tailandai. Žinoma, kai šaltuoju metų laiku ir mes važiuojame pasišildyti į Kanarų salas ar kitus šiltus kraštus. Bet Lietuva mums yra numeris vienas. Čia yra artimų žmonių – tetos, pusbroliai, jų vaikai. Ir prisiminimai šildo širdį.
Praeitą vasarą važiavome į Tytuvėnus, nes norėjome aplankyti močiutės tėvų kapines. Buvome nuėję į bažnyčią, pasidžiaugėme, kiek daug gražių vietų yra Lietuvoje. Vaikai Lietuvoje turi bendramžių draugų, jie draugauja, todėl nenuobodu.
Vyresnysis jau galvoja apie studijas, svarstė ir galimybę studijuoti Lietuvoje, žiūrėjome, kokios yra sąlygos stoti į Vilniaus universitetą. Dar nenusprendė, kur studijuos. Bet vasarą norėtų su draugais iš Londono atvažiuoti į Lietuvą, jiems aprodyti mūsų šalį.
Kodėl jums taip svarbu, kad vaikai kalbėtų lietuviškai?
Esu patyrusi, ką reiškia nemokėti kalbos – tas jausmas, lyg būtum sugautas, lyg būtum kvailas. Norisi kalbėti, o negali, esi kaip be rankų, be kojų. Akcento nesureikšminu, kai kalbi ne gimtąja kalba, jis visada šioks toks yra, bet svarbiausia, kad tu galėtum susikalbėti.
Labai norėjau, kad mūsų vaikai Lietuvoje nesijautų svetimi. Iš pradžių galvojau, kad užteks mūsų su vyru pastangų, kad vaikai kalbėtų lietuviškai, paskui pamačiau, kad ne. Aš turiu vienintelę draugę, kuri pati išmokė vaikus lietuviškai be mokyklėlių pagalbos, bet ji baigusi filologiją, be to, buvo įkūrusi lietuvių vaikų darželį Anglijoje. Visiems kitiems mano pažįstamiems išsaugoti kalbą padėjo lituanistinės mokyklos. Man atrodo, nereikia pykti ant tėvų, jei jų vaikai nekalba lietuviškai. Kartais pati šeima tiesiog negali to padaryti, reikia pagalbos iš šalies. Anksčiau mūsų berniukai viešumoje nenorėdavo kalbėti lietuviškai, o lituanistinė mokykla pakeitė požiūrį, dabar didžiuojasi savo lietuviška kilme, ieško savo šaknų, savo identiteto.
Nemeluosiu – kai lieka dviese, sūnūs tarpusavyje kalba angliškai. Bet atvažiavus į Lietuvą ir tarpusavyje ima kalbėti lietuviškai. Arba kai su lietuviais draugais žaidžia kompiuteriu, girdžiu juos bendraujant lietuviškai.
Dabar jie ruošiasi valstybiniam lietuvių kalbos ergzaminui, po kurio oficialiai bus nustatytas jų žinių lygis. Galbūt šitas sertifikatas jiems gyvenime atvers ne vienerias duris.
Ginta Liaugminienė
Projektą „Emigrantų vaikai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 6000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2026.05.04
