Dr. Ingrida Gečienė-Janulionė atliko mokslinį tyrimą, kas lemia, kad suaugę išvykusių lietuvių vaikai vis dar palaiko ryšius su Lietuva? Buvo apklausti po Nepriklausomybės išvykusių emigrantų vaikai, kurie jau sulaukė pilnametystės.
Išvada aiški – kuo labiau tėvai didžiuojasi savo lietuviška tapatybe, aktyviai dalyvauja lietuvių bendruomenės ir kitose lietuvybę palaikančiose veiklose, tuo labiau vaikai seka jų pavyzdžiu. Kalbamės su tyrimą atlikusia mokslininke.
Kokiose šalyse teko apklausti antrosios kartos migrantus?
Visas mano projektas skirtas antros kartos migrantams, kurių tėvai išvyko į užsienį jau po Nepriklausomybės atgavimo. Iš pradžių daug lietuvių vyko į JAV, todėl dabar jų vaikai jau pasiekė pilnametystę. Tad daugiausia ir kalbinau Amerikoje užaugusius lietuvių vaikus. Amerikoje lietuvybė puoselėjama ir ankstesnių emigrantų kartų, galbūt daugelis šeimų turi ir giminaičių Amerikoje.
Europos migrantų vaikai dažniausia jaunesni, nes į Europos šalis migruoti pradėta vėliau, o ir išvykusios šeimos pirmiausia skirdavo laiko įsitvirtinti, tik tada gimdydavo vaikus. Labai dažnas atvejis, kai šeima kurioje nors Europos valstybėje gyvena jau 20 metų, bet jų vaikams tik 10–12 metų. Tad Europos migrantų tyrime dalyvavo mažiau.
Ko tikėjotės, ką pamatėte?
Tendencija aiški: jau antroje kartoje ryšiai su tėvų gimtąja šalimi sumažėja. Tai faktas, būdingas daugeliui diasporų, ne tiktai Lietuvos. Yra dvi aiškios tėvų strategijos, kokio požiūrio jie laikosi dėl tapatybės išsaugojimo.
Viena iš jų – nedėti didelių pastangų saugant. Dalis tėvų labai stengiasi padėti vaikams kuo greičiau integruotis į naująją šalį. Tada jie nei veda vaikų į lietuviškas mokyklėles, nei namuose stengiasi vartoti gimtąją kalbą. Jie nedaro jokių žingsnių, kad išlaikytų vaikus Lietuvos akiratyje. Dažnai tai priklauso nuo pačių tėvų nusiteikimo. Gal jie išvyko iš Lietuvos dėl kažko įsiskaudinę: dėl ekonominės situacijos, darbo netekimo? Galbūt dėl prastos darbo kultūros, dar nepasiekusios vakarietiško lygmens, kada darbuotojai yra vertinami? Požiūris labai priklauso nuo emocinio fono, su kuriuo jie išvyko.
Kai kurie išvyko ne dėl ekonominių priežasčių. Yra daug meilės emigrantų, ne tik moterų, bet ir vyrų, kurie paliko Lietuvą dėl mylimo žmogaus. Tada dažniau į Lietuvą žiūrima nostalgiškai, dažniau vaikai mokomi lietuvių kalbos, rūpinamasi, kad jie lankytų lituanistines mokyklas. Tokioms šeimoms nesunku vežioti vaikus net ir didelius atstumus, kad tik jie pabūtų lietuviškai kalbančioje terpėje, susirastų lietuvių draugų. Tie tėvai, kurie patys išlaiko ryšį su Lietuva, labiau rūpinasi, kad ir vaikai tą ryšį turėtų. Jie siunčia vaikus pas senelius, gimines, kartais lanko vasaros stovyklas Lietuvoje. Beje, kalbos mokymuisi tokios stovyklos ne visada duoda naudos, nes vaikai lietuviškose stovyklose labai greitai pereina į anglų kalbą.
Lietuvių kilmės studentai dažnai bando pasinaudoti įvairiomis galimybėmis studijuoti ar atlikti praktiką Lietuvoje. Pavyzdžiui, JAV yra nemažai iniciatyvų, paramos fondų, kurie padeda tai įgyvendinti. Studijuojantis jaunimas atvyksta pagal mainų programas arba į praktiką. Amerikos lietuviai turi stiprią tradiciją, kaip palaikyti lietuviškumą. Aš manau, kad reikia mokytis iš jų, kažką panašaus daryti ir Europoje.
Kokia kalba bendraudavote su migrantų vaikais, atlikdama savo tyrimą?
Anglijoje interviu dažniausiai vykdavo anglų kalba, nes antrosios kartos migrantams sunku būdavo išreikšti sudėtingesnes mintis. Jei jie ir mokėdavo lietuvių kalbą, gal daugiau buitiniu lygmeniu, ne taip laisvai, kaip anglų.
O su Amerikos lietuviais dažniausiai bendravome lietuviškai. Kai klausdavau, kaip jie jaučiasi – labiau lietuviais ar amerikiečiais, dažnas atsakydavo, kad 50:50. Jie ir lietuviai, ir amerikiečiai.
O kas padeda išlaikyti kalbą? Amerikoje vaikai aktyviai dalyvauja visuomeninėse veiklose, šokių ir dainų kolektyvuose. Sutikau aštuoniolikmečių, kurie jau perima vadovavimą tokiems kolektyvams. Su kokiu entuziazmu jie siekia dalyvauti Dainų šventėje! Mes čia, Lietuvoje, mažiau domimės liaudies šokiais ir dainom. O emigracijoje labai populiaru dainuoti ar dalyvauti šokių kolektyve. Taip, kaip Amerikos lietuviai džiaugiasi šokių ir dainų kolektyvais, to nemačiau nė vienoje kitoje šalyje! Maloniai nustebino, kad vaikai perima tėvų, ankstesnių emigracijos bangų iniciatyvas ir toliau tęsia lietuviškumo išlaikymą. Man iš pradžių atrodė, kad ta karta, kuri išvyko po Nepriklausomybės, dar saugos lietuvybę, o jų vaikai jau nebe. Bet pamatėme, kad kai kurie labai patriotiškai nusiteikę, net svarsto galimybę grįžti į Lietuvą pagyventi, jei ne visam laikui, tai bent keleriems metams.
Interviu metu išgirdau nuomonių, kad Amerika dabar nebe ta, į kurią veržėsi jų tėvai. Ir jeigu jie turi artimųjų Lietuvoje, arba, tarkim, vienas iš tėvų čia gyvena, kai kurie iš jų ryžtasi grįžti į Lietuvą visam laikui. Amerikoje teko sutikti emigrantų vaikų, kurie nori atlikti Lietuvoje karinę tarnybą.
Ar yra ryšys tarp lietuvybės saugojimo ir žmogaus išsilavinimo?
Tyrime dalyvavo daugiau žmonių su aukštuoju išsilavinimu, tad rezultatai daugiau rodo jų požiūrį į lietuvybės išsaugojimą ir perdavimą savo vaikams. Atliekant tyrimą buvo sunkiau pasiekti neišsilavinusių emigrantų šeimas, nes, pavyzdžiui, jei lietuvis tėtis dirba mėsos ceche, jo šeima likusi Lietuvoje. Arba pakalbindavau kokį paprastą darbą dirbančią moterį ir paaiškėdavo, kad ji turi aukštąjį išsilavinimą ir Lietuvoje dirbo mokytoja. Per šitą tyrimą nepavyko rasti daug žmonių, kurie neturėtų aukštojo išsilavinimo. Kartais žemesnio išsilavinimo žmonės gyvena lietuviškuose burbuluose, jų integracija yra tik per darbinę veiklą. Kai klausiau, ar norėtų grįžti į Lietuvą, jie sakydavo: „Mums nėra skirtumo, kur gyventi, nes ir čia gyvename tarp lietuvių.“ Turbūt mažai vilties, kad jie grįš į Lietuvą.
Dabar matome, kad grįžtamumas lyg didėja, bet nesame tikri, kad kaip nors susiklosčius aplinkybėms tie žmonės vėl nepajudės iš Lietuvos. Yra ciklinė migracija, kada atvyksta – išvyksta.
Ką parodė tyrimas, ar emigrantams svarbios lituanistinės mokyklėlės?
Jos yra aukso vertės, nes vaikai ne tik mokosi kalbos ar Lietuvos istorijos, bet ir susikuria vaikystės, paauglystės draugų ratą. Dažnas man sakė, kad pagrindiniai draugai ir yra iš lietuviškos mokyklėlės ar lietuviškos stovyklos. Susikuria ilgai trunkančias draugystės, kurias galima laikyti socialiniu kapitalu.
Džiugu, kad pastaraisiais metais Lietuva daug dėmesio skiria lituanistinėms mokykloms. „Globalios Lietuvos“ programa suteikia mokyklėlėms finansavimą, jos gali pasigerinti sąlygas, įsigyti modernių mokymo priemonių, interaktyvių lentų, vadovėlių ir pan. Lituanistinių mokyklų darbuotojai dėkingi ne tik už finansinę paramą, bet ir už pripažinimą, jų darbo įvertinimą. Jie jaučiasi reikalingi Lietuvai.
Kol nebuvo valstybės paramos, lituanistinės mokyklos veikdavo tik pačių tėvų finansavimo dėka. Dažniausiai tie patys migrantai ir būdavo mokytojais – kas muzikos, kas lietuvių kalbos, aukodami savo laiką. Būdavo, kad vaikai užauga, ir mokyklėlės nebelieka, nes ji laikėsi vien iš tėvų entuziazmo. Lietuvos valstybės parama padės išlaikyti darbo tęstinumą.
Be to, lituanistinės mokyklos suburia ir lietuvių bendruomenę. Dažnai į užsiėmimus tenka vežioti vaikus keliasdešimt kilometrų, tėvai lieka laukti, kol baigsis pamokos ir bendrauja tarpusavyje. Tuose regionuose, kur nėra lituanistinių mokyklų, silpnesnės ir lietuvių bendruomenės. Mokymasis nuotoliu turi vieną didelį minusą – nei vaikai, nei tėvai neturi sąlygų megzti draugysčių. Šiuo požiūriu nuotolinis mokymas neprilygsta gyvai mokyklai.
Kas atliekant tyrimą jus labiausiai nustebino?
Papasakosiu vieną atvejį, kuris mane pritrenkė. Vienai šeimai buvo taip svarbu, kad vaikai būtų gimę Lietuvoje ir turėtų įrašą, kad gimė čia, kad moteris grįždavo į Lietuvą gimdyti. Šeima norėjo, kad vaikai gautų dvigubą pilietybę. Bet kartu jie neturi daug iliuzijų, kad vaikai bus tokie patys, kaip jie. Jų vaikams yra laisvė pasirinkti, kur gyventi, kur mokytis, kokios specialybės siekti. Ir vis dėlto negalima nuneigti, kad tą „50 procentų lietuviškumo“ emigrantų vaikai brangina, jie žino, kad turi lietuvišką kilmę ir miksuotą pasaulėvaizdį – visa tai jie gyvenime pritaikys.
Projektą „Emigrantų vaikai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 6000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2026.03.15
