Kas vaikus motyvuoja užsiimti kokia nors veikla? Smagios užduotys, galimybė pereiti vis į aukštesnį lygį ir laimėti! Visa tai galima patirti lietuvių kalbos olimpiadoje. Projekto iniciatorė ir sumanytoja – Gintarė Ulevičiūtė, Jungtinės Karalystės virtualios lituanistinės mokyklos „Banga“ įkūrėja. Projektas dalinai finansuojamas Švietimo mokslo ir sporto ministerijos.
Su Gintare kalbamės apie šio projekto kelią.
Gintare, sumanymas rengti kalbos olimpiadą kilo iš jūsų praktinės veiklos?
Mano pačios įkurtos lituanistinės mokyklos veikia jau daugiau kaip 10 metų. Visada didžiausią dėmesį skiriame vaikui, kad jis atėjęs ne tik praleistų laiką, bet ir išsineštų realią naudą. Kad įgytų žinių, kurios jam būtų naudingos praktiškai. Mes dirbame labai tikslingai: skatiname patriotiškumą, pasitikėjimą savimi, ryšį su savo tapatybe. Yra vaikų, kurie kalba lietuviškai, bet yra ir tokių, kurie į mokyklą ateina visai kalbos nemokėdami. Tokia lituanistinių mokyklų realybė – grupės būna mišrios ne tik pagal amžių, bet ir pagal kalbos lygį. Šešiametis gali kalbėti geriau už šešiolikmetį. Mokytojas turi būti kaip žonglierius, kuris laviruoja klasėje tarp įvairiausio lygio vaikų.
Lietuvių kalbos olimpiada gimė iš noro, kad kiekvienas vaikas rastų savo vietą kalbos kelionėje. Kad jis keliautų keldamas iššūkius sau pačiam ir taptų laimėtoju. Juo gali tapti kiekvienas! Pats dalyvavimas olimpiadoje jau yra nemaža pergalė.
Olimpiada iš karto tapo tarptautine?
Kai atitinka lituanistinių mokyklų tikslai ir vertybės, lengva rasti bendrą kalbą. Mūsų sukurtas anglų-lietuvių kalbos olimpiados modelis netrukus buvo išverstas į italų, norvegų, ispanų ir prancūzų kalbas, ir olimpiada tapo tarptautine.
Pagrindinis olimpiados etapas yra laikotarpis, kai vaikai jai ruošdamiesi žaidžia kalbos žaidimus ir atlieka įvairias užduotis. Esame sukūrę daugiau kaip 1300 interaktyvių veiklų visoms amžiaus grupėms ir 4 sudėtingumo lygiams, nuo dvimečių-trimečių iki suaugusiųjų. Šių žaidimų tikslas – plėsti lietuvių kalbos žodyną. Vaikai net nejaučia, kaip per smagumą išmoksta daug naujų žodžių iš 12 skirtingų temų.
Pirmame, antrame lygyje vaikai mokosi bazinių, dažniausiai sutinkamų žodžių, o vėliau susiduria ir su retesniais žodžiais, specifiniais posakiais, kurie leidžia lietuvių kalbą vartoti aukštesniu lygiu.
Tas užduotis kūrė mūsų „Bangos“ mokyklos trijų žmonių komanda. Tai buvo mūsų savanoriška veikla, kuriai skyrėme laisvalaikį, savaitgalius, nes nusprendėme, kad to mums, kaip mokytojams, reikia. Dirbome ilgai, nes buvo nemažai technologinių iššūkių. Užduotis testuodavome – stebėjome, kaip vaikai jas atlieka, kas patinka. Vėliau, padedant partneriams, užduotis koregavome, tobulinome.
Didžiulė motyvacija buvo grįžtamasis ryšys, kai matėme, kad vaikams tai įdomu, kai įsitraukia visa šeima – tėvai, seneliai.
Kaip vyksta olimpiada – ar visose šalyse vienu metu?
Vienos lituanistinės mokyklos dirba tik šeštadieniais, kitos – sekmadieniais, trečios – darbo dienomis nuotoliu, tad rasti vieną tinkamą laiką visoms būtų sudėtinga. Nusprendėme duoti savaitės laiko terminą, per kurį visos mokyklos turi dalyvauti ir atsiųsti rezultatus. Kėlėme sąžiningumo, pasitikėjimo klausimus, kad vaikai užduotis atliktų patys, nepadedami tėvelių. Tad olimpiados finalas vyksta kiekvienoje lituanistinėje mokykloje, prižiūrint mokytojams, o jei tai nuotolinė mokykla, visi moksleiviai tuo pat metu įsijungia kameras, mikrofonus, kad mokytojai matytų vaiko aplinką.
Finalas būna metų pabaigoje, tada smagu apibendrinti metų rezultatus. Visos mokyklos turi savo laureatus, raginame mokyklas pasidžiaugti savo vidiniais laimėjimais. Nes iš tiesų kiekvienas vaikas jau yra nugalėtojas, nes jis dalyvavo. O paskui renkami tarptautiniai nugalėtojai iš visų šalių. Visi dalyviai gauna sertifikatus, padėkos raštus. Vaikas tikrai jaučiasi pagerbtas, pakylėtas, ir tai didelė garbė ne tik jam, bet jo šeimai, seneliams, taip pat ir pačiai mokyklai. Mokykla stiprina savo įvaizdį, kad vaikas kryptingai eina į priekį.
Manome, kad olimpiada plėsis ir toliau, peržengs Europos ribas – jau pareiškė norą dalyvauti Kanados, Amerikos lituanistinės mokyklos. Galbūt po metų aprėpsime ir dar vieną kalbą.
Šiemet vyko jau antroji tarptautinė olimpiada, smagu, kad joje dalyvavo beveik 500 vaikų, – visu šimtu daugiau, nei pernai. Laimingi būna ir tėvai, kai pamato rezultatus, ką vaikui davė lituanistinė mokykla. Juk tėvelių nuomonių būna visokių – yra ir tokių, kurie mano, kad lituanistinėje mokyklėlėje vaikai tik žaidžia, spalvina ir nieko neišmoksta. Žinoma, kelios valandos per savaitę mokykloje nepadarys stebuklo, jei patys tėvai šeimoje nekalbės lietuviškai. Reikia, kad mokykla ir šeima bendradarbiautų.
Turiu gražių pavyzdžių, kai vaikas mokosi lietuvių kalbos „nuo nulio“. Štai Teodoras atėjo pas mus visai nemokėdamas lietuviškai. Mama – Lenkijos lietuvė, tėtis – bulgaras, o šeima gyvena Anglijoje. Teodoras pats panoro mokytis lietuvių kalbos. Per dvejus metus Teodoras pasiekė tokį žinių lygį, kad 2024 m. tarptautinėje olimpiadoje net laimėjo prizinę vietą ir olimpinę taurę! Tai tik įrodo, kad nugalėtoju gali būti kiekvienas, svarbu įsitraukimas.
Kokio amžiaus vaikus rekomenduotumėte atvesti į lituanistinę mokyklą?
Ne veltui yra posakis: „Lenk medį, kol jaunas“. Ir jei tėveliai galvoja, kad geriausia į lituanistinę mokyklą atvesti septynerių metų vaiką, jie klysta. Galima pradėti vesti nuo dvejų ar net vienerių metukų, nes tuo metu aktyviai formuojasi vaiko žodynas.
Lietuvių kalba padeda vaikui neatitrūkti nuo savo šaknų globaliame pasaulyje. Kai aš pati buvau moksleivė ir mokiausi Lietuvoje, mums tas globalumas buvo pateikiamas kaip desertas, kad pasaulyje mes galime pasiekti bet ko. O realybėje yra kitaip: tu gyveni, dirbi, užsisuki siaurame rate ir suvoki, kad ir pats pasiklysti, ir tavo vaikai auga be identiteto. Tu tampi pilka mase, ir kai vieną dieną iškelsi sau klausimą, o kas aš esu, suvoksi, kad tu esi niekas. Nei prancūzas, nei ispanas, nei lietuvis.
Labai svarbu neatimti iš vaikų lietuviškos vaikystės – tai tėvų pareiga. Neužtenka tik Kūčias švęsti, turi vaikui duoti savo šaknis, kitaip būsi tarsi Grinčas, kuris pavogė Kalėdas. O tu pavagi iš vaiko visus ryšius su Lietuva. Mes darome viską, kad iš lituanistinės mokyklos vaikas išsineštų kuo didesnį žodžių bagažą, bet visų pirma tai yra tapatybės išsaugojimo vieta. Ir mokiniais privalo būti ne tik vaikai, bet ir tėvai.
Kartais tėvai nesiryžta užrašyti jau vyresnio vaiko į mokyklą, nes galvoja, kad ji skirta tik mažiukams, ten vaikai tik žaidžia. Arba palankius porą metų nori nutraukti mokymąsi, nes atsiranda futbolas, gimnastika, kiti būreliai. „Palankė ir daugiau nebenori, matyt, jau išaugo iš tos mokyklėlės“, – būna sakančiųjų.
Vaikas auga, jo raida keičiasi, paauglystėje ateina kritinis laikotarpis, kai vaikas nebenori nieko lankyti. Viena lietuvė mama yra pasakiusi: „Šeštadieninė mokykla yra mūsų savaitės rutinos dalis, mes nekeliame klausimų, bus ar nebus, eisiu ar neisiu. Nesvarbu, kiek metų – tu eisi.“ Gyvenime visko gali nutikti. Štai viena mūsų moksleivė Fausta lituanistinę mokyklą lankė gal 6 metus. O tada šeima nutarė grįžti gyventi į Lietuvą. Fausta sėkmingai adaptavosi Lietuvos mokykloje nuo 8 klasės, o dabar jau baigė mokyklą ir studijuoja. Tėvai žinojo, ką daro ir kodėl daro, užrašydami vaiką į lituanistinę mokyklą. Ir vaikas patyrė sėkmę.
Mes turime ir daugiau sėkmės istorijų, kai į Lietuvą grįžę paaugliai sėkmingai mokosi ir integruojasi gyvenime. Aš pati „Bangoje“ mokiau 16 metų Haroldą, kuris, būdamas tokio amžiaus, tik pradėjo mokytis skaityti ir rašyti lietuviškai, nes šeima nutarė grįžti gyventi į Lietuvą. Dabar Haroldas jau irgi Lietuvos studentas.
Nors tėvai ir galvoja, kad jau pakankamai gerai įsitvirtinę svetimoje šalyje, susikūrę čia namus ir radę darbus, bet kartais net pragyvenus 20 metų aplinkybės parveda juos į Lietuvą. Sensta tėvai, kuriems reikia pagalbos. O kartais po daugelio metų ir patiems kyla klausimas, ar svetimoje šalyje nori sulaukti senatvės? Tuo labiau kad per pastaruosius 35 metus Lietuva nepaprastai pasikeitė, išgražėjo, jos ekonomika vejasi Vakarų Europos šalis. Pavyzdžiui, Anglijoje įvykęs Brexitas ne vienai šeimai tapo priežastimi grįžti į Lietuvą.
Kodėl jums pačiai taip svarbu mokyti vaikus lietuvių kalbos?
Viskas įvyko susilaukus vaikų. Kai gimė vyresnėlis, mes gyvenome kitoje vietoje, bet vėliau persikėlėme į Portsmutą. Šiame mieste buvo nelengva jam rasti lietuvių draugų. Pagal vieną iš specialybių, aš esu pradinių klasių mokytoja, Lietuvoje turėjau patirties organizuojant vaikų vasaros stovyklas. Sugalvojau pabandyti suburti panašią stovyklą ir Anglijoje. Kadangi gyvename prie jūros, o aš pati Gintarė, stovyklą pavadinau „Gintarėliai“. Maniau, jei atsiras bent pora lietuvių vaikų, tai jau bus didžiulė mano pergalė – vaikai galės bendrauti tarpusavyje lietuvių kalba. Tą vasarą užsirašė 5 lietuviukai, dauguma penkerių–šešerių metų, kaip ir mano sūnus. Jie iki šiol yra draugai.
Po sėkmingos stovyklos lietuvių šeimos ėmė kalbėti, kad reikėtų lietuviškos mokyklėlės. Taip atsirado mintis pačiai įkurti lituanistinę mokyklą „Jūra“ kuri dabar jau turi 3 filialus. O per karantiną mokykla persikėlė į nuotolį. Kai vėl buvo galima dirbti įprastai, nuotolinės mokyklos neuždarėme. Ją pavadinome „Banga“, joje mokosi apie 400 lietuvių vaikų, kuriems sudėtinga ar per toli atvažiuoti į fizines mokyklas.
Didžiausias džiaugsmas, kad tėvai įvertina mūsų darbą. Čia gimsta ryšys tarp mokytojų, mokinių ir tėvelių. Mes nesame tam, kad išgąsdintume vaiką sudėtingais mokslais. Mes džiaugiamės, jei atėjęs vaikas žino nors ką, – svarbiausia, kad atėjo ir jo kalbos kelionė prasideda.
Ginta Liaugminienė
Susiję straipsniai
