„Į Angliją atvažiavau vieneriems metams, kaip turbūt ir daugelis lietuvių. Bet čia susipažinau su savo būsimu vyru bulgaru, ir likome. O dabar šioje šalyje gyvenu jau 15 metų, sukūrėme šeimą, auginame 2 vaikus. Sūnui Teodorui – 12 metų, dukrytei Danikai – 9 metai“, – sako Lietuvos lenkaitė Evelina Dacheva.
Jų šeimos patirtis unikali tuo, kad šeimoje kalbama bulgarų, lenkų ir anglų kalbomis. O savaitgaliais vyresnėlis važiuoja mokytis lietuvių kalbos į lituanistinę mokyklą, esančią netoli namų.
Kam to reikia? Evelina palaiko glaudžius ryšius su artimaisiais Lietuvoje, tad nori, kad atvažiavę į Lietuvą vaikai nesijaustų svetimi.
Evelina, kaip atrodo Lietuva gyvenant ne Lietuvoje – ar tas jausmas kinta kasmet, kas pasidaro brangu, kas nebelabai svarbu?
Lietuva ne Lietuvoje atrodo visiškai kitaip, negu gyvenant joje. Pasiilgstu visko, kas susiję su Lietuva, – ir blogo, ir gero. Labiausiai pasiilgstu sniego, net tai yra dalykas, kurio čia negaliu pakeisti. Nes jeigu noriu duonos, – einu į lietuvišką parduotuvę ir nusiperku, jeigu užsimanau cepelinų, – pasigaminu, o sniego čia tiesiog nėra. Lietuvą galima atpažinti pagal kvapą nusileidus oro uoste.
Bulgaras ir lenkaitė gyvena Anglijoje… Kokio požiūrio šeimoje laikėtės dėl vaikų kalbos – kokiomis kalbomis jie turėtų kalbėti, kiek kalbų mokėti?
Aš esu kilusi iš Vilniaus, kai augau, šeimoje bendravome lenkų kalba. Kiek save atsimenu, išaugau mokėdama 3 kalbas: lenkų, lietuvių ir rusų. Lietuvių išmokau darželyje, nes pirmus 2 metus lankiau lietuvišką darželį. Ten, kur tuo metu gyvenome, nebuvo lenkiško. Po to persikėlėme į kitą vietą, ir jau lankiau lenkišką darželį. Draugai kieme kalbėjo lenkiškai, lietuviškai ir rusiškai, tai tos kalbos buvo, savaime suprantama, kartais naudojamos visos trys iš karto. Lankiau lenkų mokyklą. Studijavau pradinį ugdymą, galbūt dėl to žinojau, kad vaikai labai gabūs, tad būdami maži gali išmokti labai daug.
Dabar savo šeimoje girdžiu 3 kalbas – vyras su vaikais kalba bulgariškai, aš su vaikais – lenkiškai, mes su vyru tarpusavyje – angliškai, vaikai tarpusavyje – irgi angliškai. Lietuviškai namuose mes nekalbame, nors, kai sūnus gimė, bandžiau, bet buvo tiesiog per daug painiavos.
Sūnus Teodoras lanko lituanistinę mokyklą kiekvieną šeštadienį. Jis jau kalba, rašo ir skaito lietuviškai. Dukra nekalba lietuviškai, nes lanko sportą ir užsiima tuo profesionaliai. Dukra sportui skiria 13 valandų per savaitę. Man labai gaila, kad lietuvių mokyklai neliko laiko.
Dukrytė lietuvių kalbą girdi, kai parvažiuojame pas senelius į Vilnių. Nors Danika kalba su seneliais lenkiškai, bet aplinka, televizija yra lietuviška. Po atostogų vaikai grįžta su geresnėmis lietuvių bei lenkų kalbos žiniomis.
Vaikai kai kuriuos žodžius vartoja tik lietuvių kalba, net kalbėdami su draugais anglais. Pavyzdžiui, „močiutė“ ir „senelis“ visada sako lietuviškai. Taip pat visų pilių, švenčių pavadinimus.
Lietuva mūsų vaikams visų pirma ir asocijuojasi su seneliais, pusbroliu ir pusseserėmis. Patinka ir kelionės per Lietuvą. Vaikai praleidžia kiekvieną vasarą po 5–6 savaites su seneliais, kurie jiems parodė jau gana didelę Lietuvos dalį. Maistas irgi neatsiejama lietuviškumo dalis.
Daugelis pripažįsta, kad vežioti vaiką į lituanistinę mokyklą nelengva. Kaip yra jūsų šeimoje, ar tai sudėtinga?
Aš tai vadinu šešta darbo diena mūsų namuose. Mums pasisekė, kad gyvename labai arti lituanistinės mokyklos, tai sūnus į ją su mielu noru eina pats, jo nereikia įkalbinėti ar per prievartą vesti. Ten kitokia atmosfera, kiti draugai ir pomėgiai, negu angliškoje mokykloje. Dukra tuo pat metu yra gimnastikos treniruotėje arba varžybose. Mes planuojame visus savo šeštadienius, ir vaikams lieka laiko su draugais žaisti ar net į svečius nuvažiuoti. Nes visi mūsų draugai yra lietuviai arba bulgarai, kurių vaikai eina į šeštadienio mokyklas.
Kodėl jums svarbu mokyti vaikus lietuvių kalbos?
Tuo metu, kai gimė vaikai, planavome sugrįžti į Lietuvą, bet gyvenimas turėjo savų planų. Bet jau dabar sūnus, būdamas 12 metų, kalba apie studijas Lietuvoje, domisi, kokios yra galimybės. Aišku, apie tai dar per anksti kalbėti ir planuoti, bet, manau, šio pokalbio nebūtų, jeigu sūnus nelankytų lietuviškos mokyklos šeštadieniais.
Ar vaikams nesusipainioja tiek daug kalbų?
Žinoma, kad anglų kalba jiems yra dominuojanti. Sūnus ir dukra tarpusavyje kalba angliškai. Vaikai nemaišo kalbų tarpusavyje, žino, kurie dėdės, tetos, seneliai ir draugai kalba kuria kalba, ir automatiškai su jais kalba atitinkama kalba. Kai nuvažiuojame atostogų į Lietuvą arba Bulgariją, giminės ir draugai, kurie kalba angliškai, žino, kad su vaikais griežtai negalima kalbėti angliškai, nes kalbėdami lietuviškai jie lavina savo kalbą, ir tai juos priverčia mąstyti. Praėjusią vasarą praleidome Bulgarijoje 3 savaites.
Sūnus išmoko bulgarišką abėcėlę ir pradėjo skaityti, nors ne visus žodžius suprasdavo, ką perskaitė, vyras ir aš jam vertėme, ką tie žodžiai ir frazės reiškia. Aplinkiniai yra maloniai nustebę dėl kalbų gausos vaikų gyvenime, bet vaikai niekada negavo jokio negatyvaus komentaro. Anglai labai gerbia žmones, kurie moka daug kalbų. Aš pati kalbu 5 kalbomis (tiksliau, 4 su puse): lietuvių, lenkų, anglų, rusų, o bulgariškai galiu susikalbėti, užsisakyti maisto kavinėje, būti vakarėlyje tarp bulgarų ir suprantu visus pokalbius bei diskusijas aplink.
Ginta Liaugminienė
Projektą „Emigrantų vaikai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 6000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2026.04.27
