Nerija Cymermonienė už nuopelnus puoselėjant lietuvybę užsienyje 2024 metais gavo garbės ženklo medalį „Už pasaulio lietuvių nuopelnus Lietuvai“, o 2025 metais konkurse „Lietuvos mokytojas“ pelnė trečią vietą. „Šie įvertinimai man labai brangūs, tačiau tikroji mano laimė gyvena paprastose akimirkose – vaikų šypsenose, jų išdaigose, jų augime ir lietuviškuose žodžiuose“, – sako Nerija Cymermonienė.
Apie kūrybišką požiūrį į mokymą gyvenant emigracijoje ir kalbamės su ja.
Ar reikia laukti, kol vaikas bus pasiruošęs mokytis lietuvių kalbos? Koks amžius geriausias pradėti lankyti lituanistinę mokyklą?
Į šį klausimą dažniausiai atsakau labai paprastai geriausias laikas yra DABAR.
Ne nuo pirmadienio, ne nuo kitų metų, ne „kai vaikas paaugs“. Laikas bėga labai greitai, o kalba yra gyva tik tada, kai ja kalbame. Kuo anksčiau vaikas ateina į lituanistinę mokyklą, tuo lengviau ir natūraliau jis įsilieja į kalbos pasaulį.
Mes savo lituanistinėje mokykloje „Rytmetys“ kviečiame mokytis vaikus nuo dvejų metų. Mūsų mažiausieji Boružiukai mokosi per žaidimą, dainas, judesį, kūrybą. Jie auga su kalba, tarsi savaime į ją įsilieja. Vėliau prie mūsų prisijungia keturmečiai, penkiamečiai, pirmokai, o vyresnieji jau sąmoningai kuria projektus, rašo, ruošiasi egzaminams, analizuoja tekstus, dalyvauja konkursuose.
Bet noriu labai aiškiai pasakyti – pradėti niekada nėra per vėlu.
Šį rudenį į „Rytmetį“ atėjo du mokiniai, kurie beveik nekalbėjo lietuviškai. Pirmosios pamokos jiems buvo iššūkis: lietuviškas garsas buvo tarsi naujas pasaulis, o pirmieji žodžiai – nedrąsūs. Tačiau vaikams užteko saugios aplinkos, šiltos bendruomenės ir truputėlio laiko.
Šiandien abu jie jau dalyvauja lietuvių kalbos žodžių olimpiadoje ir rezultatai tikrai puikūs. Tai nuostabus priminimas, kad kalba atsiveria tada, kai vaikui duodama erdvė augti, išbandyti, klysti ir vėl pabandyti iš naujo.
Mažesni vaikai kalbą sugeria žaidybiškai, pasitelkdami imitaciją ir natūralų smalsumą. Vyresnieji mokosi sąmoningai, jiems svarbu suprasti prasmę, struktūrą, jie labai greitai progresuoja, kai pamato rezultatus.
Man, kaip mokytojai, svarbiausia, kad kiekvienas vaikas jaustųsi priimtas ir matomas. Nesvarbu, ar jis pasako pirmuosius žodžius, ar analizuoja perskaitytas knygas, – svarbu, kad judėtų į priekį.
Mokykla yra ta vieta, kur siauras buitinis žodynas gali išsiplėsti? Ar daug tam skiriate reikšmės?
Taip, žodynui skiriame tikrai labai daug dėmesio. Mūsų „pirmojo milijono“ (žodžių) idėja yra žaisminga, bet už jos slypi labai svarbi žinutė. Lietuvių kalba turi daugiau nei vienuolika milijonų žodžių, ir mes nuoširdžiai tikime, kad kiekvienas vaikas čia gali atrasti savo pirmąjį milijoną, – savo žodžius, savo kalbos turtą, savo ryšį su lietuvišku pasauliu.
Nors „Rytmetyje“ turime kūrybines dirbtuves, daug žaidimų ir vaikų fantazijos, pamokos yra labai rimtos. Dirbame pagal integruotą lituanistinio ugdymo programą, mokomės iš lietuviškų vadovėlių, turime literatūros, kalbos, istorijos pamokas, kurių metu vaikai ne tik plečia žodyną, bet ir mokosi kalbėti, rašyti, skaityti.
Kodėl tai svarbu? Nes buitinis žodynas dažnai yra labai siauras – ypač šeimose, kur kalba susiaurėja iki kasdienių pokalbių. Mokykla tampa ta vieta, kur vaikas susipažįsta su naujomis sąvokomis, kultūriniais simboliais, literatūra, istorija, tradicijomis. Čia jie išmoksta, kas yra tarmė, metafora, posakis, praeities įvykis. Čia jie atranda žodžius, kurių namuose niekada negirdėjo.
Kai kviečiame vaikus ieškoti savo „milijono“, mes juos kviečiame į patį didžiausią turtą – į jų gimtąją kalbą. Skatiname juos ne tik mokytis žodžių, bet ir juos suprasti, naudoti, žaisti jais, kurti.
Ir kiekvieną kartą, kai pamokoje išgirstu vaiką sakant žodį, kurio jis dar prieš savaitę nežinojo, aš suprantu – dar vienas žingsnis link to milijono jau padarytas.
Papasakokite, ką vaikai veikia per kūrybines dirbtuves? Tikriausiai tai mėgstamiausia vaikų pamoka?
Kūrybinės dirbtuvės mūsų mokykloje yra ypatinga vieta, kur susitinka kalba, menas, tradicijos ir vaikų vaizduotė. Čia mes ne tik piešiame, karpome, klijuojame, lipdome…
Per dirbtuves viskas persipina: tai, ką su vaikais aptariame per kalbos ar istorijos pamokas, čia atgyja spalvomis, formomis ir kūrybiniais sprendimais. Jei kalbame apie tarmes ar Lietuvos etnines sritis, vaikai patys siuva ar piešia tautinius drabužius. Jei artėja Velykos, kuriame verbas. Jei Kalėdos, laukia Kalėdų dirbtuvės, kuriose kartu su tėvais gaminame vainikus, žaisliukus, žvakes. Tai tapo labai gražia mūsų tradicija – šeimos kartu kuria, bendrauja, dalijasi laiku.
Neseniai mokiniai su mokytoja Julita dalyvavo ir tarptautiniame Kalėdinio žaisliuko konkurse „Karalių pasaka“, skirtame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-mečiui. O vienas gražiausių projektų šiemet buvo „Kartočių kambarys. M.K. Čiurlionis“. Vaikai ne tik susipažino su jo paveikslais, bet ir patys kūrė darbus ta pačia tema ir technika. Visa mokykla tą šeštadienį virto maža meno galerija. Ant stalų gulėjo „pasaulio medžiai“, „žvaigždžių miestai“, melsvi kalnai ir paslaptingi karaliai. Vaikai ne kopijavo Čiurlionį, o atrado savo balsą, savo spalvas.
Kūrybinės dirbtuvės yra daugiau nei pamoka. Tai erdvė, kurioje vaikai pajunta, kad lietuvių kalba slypi ne tik žodžiuose, bet ir spalvose, ritmuose, tradicijose. Todėl taip, tai tikrai viena jų mylimiausių pamokų. Jie čia atsiveria, drąsiai kuria, o svarbiausia – jie čia auga lietuviškai.
Kokių šeimų yra daugiau – kurios nori, kad vaikai nepamirštų, truputį geriau suprastų lietuviškai, ar kurios nori, kad jie laikytų ir egzaminus, testus? Kur paskui praverčia tokie sertifikatai?
Į „Rytmetį“ ateina labai įvairios šeimos, bet visų siekis panašus – kad jų vaikai išsaugotų lietuvių kalbą. Vieni nori, kad vaikas tiesiog geriau suprastų, nepamirštų kalbos, kad galėtų bendrauti su seneliais ir jaustų ryšį su Lietuva. Ne ką mažiau svarbu ir draugai, kuriuos čia randa. Kiti žiūri ir į tolimesnę perspektyvą – renkasi rimtesnį kelią, kad vaikai galėtų laikyti egzaminus ir gauti oficialius kalbos pažymėjimus.
Mūsų mokiniai turi galimybę laikyti lietuvių kalbos lygių nustatymo testus bei lietuvių kalbos egzaminą Norvegijoje kaip antrąją užsienio kalbą. Mes tam labai rimtai ruošiamės: dirbame pagal lituanistinio švietimo integruotą programą, mokomės rašymo ir teksto suvokimo, daug skaitome. Rezultatai džiugina – mūsų mokiniai šiuos egzaminus išlaiko puikiai, o gauti sertifikatai atveria daugiau galimybių tolesniam mokymuisi tiek Lietuvoje, tiek čia, Norvegijoje.
Trumpai tariant, šeimų tikslai gali būti skirtingi, bet visus juos vienija viena mintis – lietuvių kalba vaikams turi išlikti gyva ir prasminga, o dar smagiau, jei turi ir puikius įvertinimus.
Ką pastebite savo darbe – su kuo lietuvių vaikai labiausiai susitapatina? Kad jie iš krepšinio šalies? Kad turi įdomias švenčių tradicijas? Ar jie lygina Norvegiją su Lietuva?
Vaikai labai greitai susitapatina su tuo, kas jiems artima ir tikra. Dažniausiai viskas prasideda nuo kalbos. Jie patys sako, kad lietuvių kalba yra tarsi jų supergalia, kažkas ypatingo, ko jų draugai Norvegijoje nemoka. Tai suteikia jiems išskirtinumo ir pasididžiavimo jausmą. Tą patį pastebėjau ir savo tyrime: diasporos vaikai kalbą suvokia ne tik kaip komunikacijos priemonę, bet kaip labai asmeninį tapatybės raktą.
Lietuva jiems dažniausiai asocijuojasi su vasara ir atostogomis: ten, kur jie grįžta vasarą, kur laukia seneliai ir pusbroliai, draugai, kur daug maudynių ir pramogų, kur miškai, upės, šaltibarščiai ir cepelinai. Lietuvoje nėra kalnų, kraštovaizdis švelnesnis, o pati atmosfera vaikams siejasi su lengvumu ir šiluma. Tai emocinė geografija, kurią jie saugo kaip labai brangią vietą.
Ne ką mažiau svarbus ir krepšinis. Daugeliui vaikų tai bendras šeimos ritualas, dar vienas tiltas į Lietuvą.
Koks yra sėkmingas šeimų ir mokyklos bendradarbiavimas? Ar tėveliai irgi gauna ,,namų darbų“? Ką patariate jiems veikti namuose?
Iš pradžių norėjau tiesiog sukurti mokyklą. Vietą, kurioje vaikai mokytųsi lietuvių kalbos ir jaustųsi savais. Tačiau labai greitai paaiškėjo, kad gimė kur kas daugiau. Užaugo nuostabi mokykla su nepaprastai gražia, šilta ir vieninga bendruomene.
Tai dovana, kurios nebūčiau galėjusi suplanuoti. Bendruomenė susiformavo natūraliai – iš tėvų geranoriškumo, iš vaikų entuziazmo ir iš mūsų visų noro būti kartu. Šiandien būtent ši bendrystė suteikia mokyklai gyvybės, tapatybės ir šviesos.
Turime tradiciją bėgti Bergeno miesto maratone. Kiekvieną pavasarį visi kartu – tėvai, vaikai, mokytojai – bėgame už Lietuvą, bėgame už „Rytmetį“. Tai ne tik sportas, bet ir nuostabi bendruomenės vienybės akimirka. Kuriame daug veiklų, kurios suartina dar labiau. Kepame pyragus, rengiame Kalėdų ir Velykų dirbtuves, kuriame ir tradicijas, kurias norime perduoti vaikams. Visai neseniai organizavome pyragų dieną ir kartu aukojome iniciatyvai „Niekieno vaikai“.
Visa tai primena, kad „Rytmetys“ nėra vien tik pamokos. Tai vertybės, empatija, buvimas kartu ir tikras rūpestis vienų kitais. Ir būtent dėl to „Rytmetys“ turi ypač stiprų namų ir bendrystės jausmą. Pas mus labai gera, šilta ir visada norisi grįžti – taip sako visi, kurie bent kartą pas mus apsilankė…
Neila Ramoškienė
Projektą „Emigrantų vaikai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 6000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2026.03.26
