Jana Van Gucht – mokymo platformos internete „Digiklasė“ mokytoja. Jau trečius metus ji moko anglų kalbos įvairaus amžiaus moksleivius – ir pradedančiuosius, kurie orientuoti į A1–A2 lygį, ir pažengusiuosius, B1 ir B2 lygio.
Jana pati augo mišrioje šeimoje, jos mama lietuvė, o tėtis belgas. Tad apie skirtingų kalbų vartojimą šeimoje turi ne tik teorinių, bet ir praktinių žinių.
Jana, dirbate kalbų mokytoja. O kiek kalbų mokate jūs pati?
Niekada nežinau, kaip tiksliai atsakyti į šį klausimą, kiek kalbų moku. Esu linkusi sakyti, kad sklandžiai galiu bendrauti lietuvių, anglų ir prancūzų kalbomis, nes būtent šios kalbos vyravo mano namų aplinkoje. Rusų kalba irgi man nėra svetima, kadangi mokykloje ją pasirinkau kaip antrąją užsienio kalbą. Kadangi mėgstu kalbas, savarankiškai mokiausi ispanų ir italų kalbų, taigi turiu tam tikrus ir šių kalbų pradmenis. Apskritai esu didelė kalbų entuziastė – ne kartą esu pagalvojusi, kad jeigu turėčiau supergalių, norėčiau kalbėti visomis pasaulio kalbomis, kad galėčiau bendrauti su įvairiais žmonėmis ir pažinti artimiau jų kultūrą.
O mano šeimos istorija gana paprasta: mama mokėsi prancūzų filologijos Vilniaus universitete ir, dirbdama sekretore, susipažino su mano tėčiu. Prancūzų kalba nė vienam iš jų nebuvo gimtoji – tėtis buvo kilęs iš tos Belgijos dalies, kurioje kalbama flamandiškai, tačiau mokykloje jam teko mokytis prancūzų kalbos. Pirmiausia mano tėvams gimė sūnus – mano vyresnysis brolis Dovydas. Kai gimiau aš, visi kartu gyvenome Belgijoje. Ten pabūti man teko neilgai – persikraustėme gyventi į Lietuvą, kai man buvo dveji metai. Taigi didžiąją savo gyvenimo dalį vis dėlto praleidau Lietuvoje, tiksliau, Druskininkuose.
Ar su broliu vienodai gerai kalbate mamos ir tėčio gimtosiomis kalbomis?
Manau, skirtumų tarp brolio ir manęs šioje srityje atrasti galėtume. Mano brolio pirmieji vaikystės prisiminimai formavosi Belgijoje. Kai iš jos išsikraustėme, jam buvo aštuoneri metai, taigi reikšmingą vaikystės dalį jis praleido prancūziškai kalbančioje aplinkoje. Mano gyvenime buvo kitaip: prancūzų kalba vyravo ne visoje aplinkoje, o tik mano šeimoje. Dauguma žmonių, su kuriais man tekdavo susidurti, pavyzdžiui: seneliai iš mamos pusės, darželio auklėtojai, mokytojos mokykloje bei bendraamžiai, kalbėjo lietuviškai. Taip ir pasiskirstėme: mano brolis, lyginant su manimi, kalba geriau prancūziškai, o aš jaučiuosi šiek tiek labiau pasikausčiusi lietuvių kalboje.
Kartais šeimos sako, kad labai sunku vaikus mokyti lietuvių kalbos, jei gyvena ne Lietuvoje ir vienas iš tėvų užsienietis. Kokia jūsų nuomonė?
Sakyčiau, kad kalbos mokymąsi pirmiausia lemia aplinka, tiksliau, šalis, kurioje vaikas auga. Taigi, puikiai suprantu tėvus, kuriems sunku išlaikyti lietuvių kalbą, gyvenant užsienyje. Kai gyvenome Belgijoje, nepamenu, kad mano mama būtų sąmoningai mokiusi mus lietuviškai. Manau, kad jei tebegyventume ten, kažin, ar taip gerai šiandien mokėtume lietuvių kalbą. Sunku išlaikyti kalbą „gyvą“, kai ji praktikuojama tik šeimoje. Vis dėlto galiu papasakoti, kaip mes stengėmės išlaikyti prancūzų kalbą, kai gyvenome Lietuvoje. Visų pirma namuose turėjome taisyklę kalbėti prancūziškai, ypač kai pokalbyje dalyvaudavo tėtis. Iš vaikystės pamenu, kad savaitgaliais žiūrėdavome animacinius filmukus per prancūzišką televizijos kanalą. Be to, skaitėme komiksus ir kitas vaikiškas knygutes kartu su tėčiu. Mano tėtis mėgo muziką, taigi namuose kartais skambėdavo ir prancūziškos dainos.
Ar jums su broliu buvo lengvas grįžimas į Lietuvą dėl kalbos? Darželyje vaikai nesijuokė, auklėtojos suprasdavo, ką kalbate?
Man grįžimas sunkumų nesukėlė, nes buvau ganėtinai jauna, tad prancūzų kalba dar nebuvo spėjusi įsišaknyti. Vienintelis to laikotarpio palikimas – prancūziškas akcentas, tariant „r“ raidę. Esu vienintelė šeimoje, kuri šį bruožą turi, ir manau, kad jis atsirado būtent pirmaisiais gyvenimo metais, kai gyvenome Belgijoje. Matyt, tuomet susiformavo mano kalbos aparatas, kuris buvo prisitaikęs prie aplinkoje vyravusios prancūzų kalbos. Ilgainiui išmokau savo akcentu didžiuotis, tačiau vaikystėje gėdijausi, kad netariu „r“ raidės kaip kiti vaikai. Mokykloje net turėjau logopedę, kuri norėjo „išmušti“ akcentą, tačiau pastebėjusi, kad rašyboje man jis nekliudo, pasidavė. Mano brolio patirtis buvo kitokia: jam teko įsilieti į švietimo sistemą, kurioje vyravo lietuviškai kalbantys mokytojai ir mokiniai. Kiek žinau, jis neišvengė ir patyčių, tačiau kadangi buvo linksmas, šiltai bendraujantis, drąsus ir energingas berniukas, jam pavyko susirasti draugų ir įsitvirtinti Lietuvoje.
Ar jums šeimoje taisydavo klaidas, jei kalbėdavote netaisyklingai? Ar reikia tai daryti? O gal tada vaikui nelieka jokio noro stengtis?
Nepamenu, kad mūsų šeimoje kažkuris iš tėvų būtų taisęs kalbos klaidas. Lietuvių kalbos taisyklių kartu su broliu išmokome mokykloje, o kadangi prancūzų kalba nebuvo nė vieno iš mano tėvų gimtoji kalba, jie itin atvirai ir tolerantiškai žiūrėdavo ir į vienas kito, ir į vaikų daromas klaidas, kurių pasitaikydavo kalbant prancūziškai. Manau, nuolatinis kalbos klaidų taisymas nėra naudingas vaikui, besimokančiam kalbėti. Tai galėtų pakenkti jo motyvacijai išvis bandyti „prisijaukinti“ tam tikrą kalbą. Mano nuomone, geresnių rezultatų atneštų tinkamas pavyzdžio suteikimas vaikui: jei mama ar tėtis išgirsta netaisyklingai pasakytą žodį, atsakydami vaikui gali pabandyti įterpti tą žodį į savo atsakymą, tik jau šįkart, žinoma, taisyklingai pavartotą. Tokiu būdu vaikas natūraliomis sąlygomis išgirstų, kaip taisyklingai reikėtų vartoti tą žodį, ir savaime perimtų taisyklingą jo variantą, kartu nė nepajusdamas gėdos ar kitų nemalonių emocijų už tai, kad suklydo.
Ar mokantis kalbos reikia mokytis ir gramatikos? Ar pakanka kalbėti, klausyti ir gramatika savaime „atsiranda“?
Manau, kad atsakymas į šį klausimą priklauso nuo tikslo ir lūkesčių, kuriuos asmuo išsikelia, mokydamasis kalbos. Jei žmogaus tikslas yra gebėti susikalbėti su aplinkiniais ta kalba, užtenka apsupti save ja, kuo daugiau klausantis ir bandant pačiam kalbėti norima kalba. Jei tikslas vis dėlto yra idealiai išmokti kalbą su visais jos niuansais, kad ilgainiui būtų galima lygintis su gimtakalbiais, turbūt nepavyks tokio lūkesčio įgyvendinti, „prašokant“ gramatiką. Vis dėlto sakyčiau, kad lengviau yra išmokti gramatikos taisyklių, kai jau yra tam tikras kalbos pajautimo pagrindas, atsiradęs savaime, kai klausomasi, kalbama ir apskritai daug susiduriama su ta kalba. Taigi, pirmiausia kalbos mokymąsi pradėčiau būtent nuo to, o ne nuo gramatikos subtilybių.
Kartais emigrantai nemoko vaikų savo gimtosios kalbos, motyvuodami tuo, kad „neprireiks“, ,,neverta papildomai apkrauti vaiko smegenų“. Papasakokite, kaip kalbų mokėjimas praverčia jums gyvenime, – keliaujant, o gal skaitant knygas, studijuojant?
Kalbų mokėjimas visų pirma man praverčia keliaujant: visada smagu, kai galiu susikalbėti su vietiniais gyventojais ar suprasti, ką jie nori pasakyti man. Paprasčiau būna ir naviguojant užsienio šalyje, kadangi galiu suprasti ženklus ar instrukcijas, kurios parašytos viešose vietose. Skaitant knygas irgi smagu sutikti prancūzišką frazę ir ją suprasti, nežvilgtelėjus į paaiškinimą puslapio apačioje. Pusmetį studijuodama Italijoje pastebėjau, kad prancūzų kalba taip pat man buvo vertinga, suprantant italų, kadangi šios kalbos gana artimos. Taigi buvo gera iš giminingų žodžių ir konteksto suprasti, kas yra kalbama aplinkui, o kartais net ir pavertėjauti kurso draugėms, kurios keliavo kartu.
Galbūt pastebite, kokias klaidas darome mokydamiesi kalbos, kas trukdo lengvai išmokti?
Geriausias būdas išmokti kalbos, mano nuomone, yra kuo įmanoma daugiau apsupti save ja, taigi, dažna klaida yra nepakankamas „įsiliejimas“ į naująją kalbą. Pavyzdžiui, dažnai norėdami pajausti tam tikrą saugumą pasirenkame tokias kalbos mokymosi sąlygas, kurios palieka galimybę prireikus lengvai grįžti prie savo gimtosios kalbos, jei nepavyktų pasakyti naująja kalba. Žinoma, tai irgi reikalinga, ypač mokymosi pradžioje, tačiau, norint progresuoti toliau, reikėtų nebijoti atsidurti nepatogiose, nesaugiose situacijose. Tam puikiai tinka trumpos išvykos ar ilgesni pabuvimai užsienio valstybėje, kurioje kalbama norima kalba, arba mokyklų bei universitetų organizuojamos mainų programos. Tokiu būdu bendraudami su aplinkiniais prarasime galimybę vis sugrįžti į saugią gimtąją kalbą, tačiau laimėsime galimybę išreikšti save naujais kūrybiškais būdais, apie kuriuos nė nebūtume pagalvoję, jei ne priverstinis naujos kalbos vartojimas.
Ar tai tiesa, ar mitas, kad yra negabių kalbai žmonių, ir jų nereikėtų apkrauti dar vienos kalbos mokymu?
Manau, kad tai iš dalies yra tiesa. Nesinorėtų stereotipiškai kategorizuoti žmonių į „tiksliukus“ ir ,,humanitarus“, tačiau esu pastebėjusi tendenciją, kad kai kuriems žmonėms itin sunku mokytis kalbų, tad manau, kad spaudimas priverstinai jų mokytis jiems nėra naudingas. Vis dėlto kalbai mokytis, kaip jau esu minėjusi, reikšmingą įtaką turi aplinka, tad net ir tas žmogus, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo negabus kalboms, atsidūręs multilingvistinėje aplinkoje, kurioje dauguma žmonių jau moka ar aktyviai mokosi kalbų, rastų ir savyje gabumų bei motyvacijos išmokti norimą kalbą.
Neila Ramoškienė
Projektą „Emigrantų vaikai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 9 600 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.11.24.
