Kartais vaiko su specialiaisiais poreikiais tėvais neskuba leisti į darželį, o kuriam laikui samdo auklę. Juk auklė – tai žmogus, kuris yra „vaiko užnugaris“. Pirmiausia vaikas, būdamas su ja, mokosi, kad galima pasitikėti svetimais žmonėmis. Auklė įveda vaiką į socialinį gyvenimą – nuveda į smėlio dėžę ar aikštelę žaisti su kitais vaikais, akylai stebi, kaip sekasi, skatina. Vaikui su negalia auklė gali būti puikus „tiltelis“ nuo mamos ir tėčio iki kolektyvo.
Ieva Augustinienė, „Mama ir auklė“ agentūros vadovė
Jeigu dvejų–trejų metų vaikas jau turi aiškiai išreikštų specialiųjų poreikių, ar tikslinga vėliau pradėti lankyti darželį ir kurį laiką palikti tik su suaugusiuoju – aukle?
Vaiko ėjimas į darželį turėtų būti susijęs su susiformavusiu saugiu prieraišumu. Tuomet vaikas jaučiasi mylimas ir saugus su mama, tėčiu ar aukle, žinodamas, kad gali tikėtis pagalbos ir palaikymo, kai jam reikia. Toks vaikas drąsiai tyrinėja pasaulį, bet grįžta pas suaugusįjį, kai reikia paguodos ar saugumo. Saugus prieraišumas įprastai besivystantiems vaikams susiformuoja skirtingai, vieni į kolektyvą jau gali eiti dvejų–trejų metukų, kiti – ketverių. Taigi tokiu pat principu – ar jau susiformavo saugus prieraišumas – reikėtų stebėti ir vaiko su specialiaisiais poreikiais emocinę raidą.
Reikia suprasti, kad darželyje santykiai neišvengiamai būna fragmentiški: auklėtojos keičiasi, grupės didelės, o vaikas turi nuolat prisitaikyti. Tai gali kelti nerimą. Be abejo, vienas patikimas žmogus suteiktų daugiau nuspėjamumo ir leistų vaikui pamažu, neskubant įgyti pasitikėjimo savimi.
Daug kas priklauso ir nuo aplinkos darželyje. Ar vaikas ten bus laukiamas? Ar ne per daug vaikų su specialiais poreikiais bus grupėje? Ar vaiko energijai bus kur išsilieti? Ar aplinka tinkama – ne per šviesu, ne per triukšminga, ar yra vietų, kur bus galima pabūti ramiai? Kai kurie darželiai, pastebėję ypatingus vaiko poreikius, reikalauja, kad tėvai pasamdytų papildomą asistentę, kuri būtų kartu užsiėmimų metu, kartais prašoma, kad vaiką tokia asistentė lydėtų visą dieną.
Ar patartumėte auklei labai smulkiai papasakoti ir palikti nurodymus, ar auklė tegul pati stebi ir galbūt pasidaro savo išvadas?
Idealu, jei tėvai, eidami konsultuotis pas specialistus, vestųsi ir auklę. Tai, ką svarbu išgirsti tėvams, ne mažiau svarbu žinoti ir auklei. Auklė ir tėvai – viena komanda (kartais juokauju, jog jie visi – vaiko „aptarnaujantis personalas“), todėl informacija reikia dalintis. Auklės irgi dažnai norėtų pasidalinti savo pastabomis: auklės gali būti itin jautrios ir pastabios, tik reikia bendrauti ir klausti.
Dažniausiai auklėms reikėtų ne tik palikti nurodymus, bet ir jas pačias nuraminti. Prižiūrėdama vaiką su ypatingais poreikiais, auklė patiria daugiau rizikų, kad kažkas bus kitaip, nei planuota. Tėvai turėtų parodyti auklei, kad tai supranta ir kad ja pasitiki bei nesikabinės prie smulkmenų.
Kokių savybių auklei reikia labiausiai, jei ji ieškoma vaikui su specialiaisiais poreikiais?
Kiekvienas poreikis gali labai skirtis. Vienos auklės negali dirbti su itin jautriais vaikais, kitos geriau nedirbtų su hiperaktyviais ar kelių vaikų šeimoje. Vis dėlto su ypatingų poreikių vaikais dirbančios auklės dažniausiai turi tokį nusiteikimą, kokio neturi kitos. Būna moterų, kurios man ir pasako: „paprastą“ vaiką prižiūrėsiu tik tada, jei nerasiu vaiko su ypatingais poreikiais.
Galbūt auklės bijo tokių vaikų, labai sunku rasti auklę neįgaliam ar autistiškam vaikui?
Taip, kai kurios auklės bijo tokių vaikų. Dėl to šiek tiek kalti ir patys tėvai, slepiantys diagnozes, bandantys „prakišti“ vaiką – o gal nepastebės? Niekas nemėgsta tokių „staigmenų“. Tačiau auklių, norinčių ir galinčių dirbti su ypatingais vaikais, tikrai yra. Vienos turi patirties šeimoje, kitos – aplinkoje, o trečios tiesiog jaučia, kad joms tokios patirties reikia, ir jos nebijo. Kai su agentūros auklėmis buvome mokymuose „Lietaus vaikuose“ apie autistiškus vaikus, stebėtinai daug dalykų sutapo su tiesiog jautrių žmonių poreikiais.
Ar tokia auklė kainuoja brangiau?
Taip, jos truputį arba ir smarkiai brangesnės. Dėl savo patirties, žinių, dėl suvokiamos rizikos ir dėl didesnio fizinio krūvio. Kartais su sunkios būklės vaiku būna emociškai nelengva, daugiau nerimo, liūdesio, mažiau džiaugsmo. O dar būna visokių specialių zondų, maitinimų, tokių vaikų itin jautrus skrandukas, odelė, tad auklėms tenka ir rūbus dažniau keisti, ir kitų nepatogumų patirti. Natūralu, kad tai turi būti atlyginama.
Kaip auklė ir tėvai gali tapti vaikui padedančia komanda?
Kiekvienas naujas žmogus komandoje įneša naujų idėjų, duoda vieni kitiems pailsėti pavargus, nedramatizuoja situacijos. Kūrybiškas požiūris, netikėti atradimai, neatrasti gebėjimai ir vaikui, ir tėvams gali būti lobis. Auklės neretai atskleidžia paslėptus vaiko gabumus. Tad ką gali žinoti – gal jūsų vaikas yra būsimas šachmatų genijus? O gal jūsų auklė jį ir atskleis?
Tekstas Gintos Liaugminienės
Projektą „Priimti kitokį“ 2025 metais iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 8000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.11.27.
