Švenčių laikotarpis visada pilnas smagių rūpesčių. Juk būtent per šventes mes prisimename tradicijas, kurias nuo vaikystės gavome kaip dovaną visam gyvenimui. Ir tos tradicijos gyvos, nesvarbu, kokiame pasaulio kampelyje gyventume.
Šįkart apie lietuviškas tradicijas savo šeimose pasakoja Japonijoje gyvenanti Martyna, Prancūzijoje šeimą sukūrusi Emilė ir Airijoje vaikus auginanti Irma.
Kur Japonijoje rasti aguonų kūčiukams!?
Martyna Motum su vyru Brock ir vaikais – penkiamečiu Maverick bei dvimete Milie Vasara – šias Kalėdas sutiks Japonijoje, kur krepšininkas jau ketverius metus dirba pagal kontraktą. Kalbamės su Martyna, kaip šventėms ruošiasi ji.
Martyna, kada prasideda švenčių laukimas jūsų šeimoje?
Aš nuo 15 metų su tėvais gyvenau Danijoje. Mano geriausia draugė danė tiesiog dievindavo Kalėdas, o jos šeimoje buvo įprasta patiems gaminti asmeninius advento kalendorius. Pamenu, mes jau buvome studentės ir gyvenome Londone, o jos mama vis tiek atvežė padariusi rankų darbo advento kalendorių. Nuo tada advento kalendorius man atrodo kažkas labai gražaus, ypatingo. Pirmą kartą pati tokį kalendorių padariau savo būsimajam vyrui, o kai gimė vaikai, – darau jiems.
Planuoti kalendorių pradedu iš anksto, pasidėjusi vyro rungtynių grafikus, kad žinočiau, jog tomis dienomis, kai jis žais, nereikia sudėtingų užduočių. Mat rankų darbo advento kalendoriuje yra ne tik saldainiukų ar kokių skanėstų. Dažnai ten būna užduočių, veiklos visai šeimai – tarkime, dekoruoti meduolius ar pastatyti meduolių namelį. Tokios užduotys leidžia nuveikti kažką kartu. Užduotis užrašau dviem kalbomis – lietuviškai ir angliškai, kad tas iš tėvų, kuris atsikels pirmas, galėtų vaikams perskaityti užduotėles. Mat aš su vaikais nuo jų gimimo kalbu tik lietuviškai, o vyras – angliškai.
Tomis dienomis, kai tėčiui yra rungtynės, visa šeima važiuojame jį palaikyti – kai žaidžia namuose, niekada nesame praleidę rungtynių. Vyras turi būti salėje prieš 3 valandas, tad aš su vaikais per tą laiką einu pasivaikščioti ar kur pavalgyti. Paskui visi jį palaikome – aš dievinu krepšinį ir tapau jo fane dar kur kas anksčiau negu sutikau savo vyrą. Per 10 mūsų draugystės ir bendro gyvenimo metų niekada nesu praleidusi rungtynių, kuriose jis žaidžia. Jei tai būna išvykoje, žiūriu per televizorių. Kartą su draugėmis buvau išvykusi į Londoną, bet net ir vaikštinėdama po miestą rankoje laikiau telefoną ir stebėjau, kaip vyksta rungtynės.
Tad mūsų šeimos advento kalendorius yra labai priklausomas nuo krepšinio!
Japonija – ne pirma šalis, kurioje gyvenate. Kokių Kalėdų teko patirti užsienyje?
Prieš Japoniją trejus metus gyvenome Turkijoje. Tai dar viena šalis, kur Kalėdos nešvenčiamos. Kalėdų dieną per pačius pietus vykdavo rungtynės, tad susėsti prie šventinio šeimos stalo nepavykdavo.
Mano šeima nėra labai religinga, bet nuo vaikystės Kūčioms važiuodavome pas močiutę valgyti tų 12 patiekalų. Tai būdavo šeimos susibūrimo laikas. Noriu, kad ir mano vaikams šventės asocijuotųsi su šeima. Nes vyro gimtinėje tai irgi svarbiausia. Tiesa, australiškos kalėdinės tradicijos labai skiriasi nuo lietuviškų. Ten būna vasara, labai karšta, tad dažniausiai švenčiama prie baseino, vaišinamasi keptomis grilyje krevetėmis.
Dabar, kai gyvenu užsienyje ir vaikai yra maži, dvylikos patiekalų negaminu. Šiais metais planuojame surengti Kalėdų vakarėlį visiems komandos draugams, kurie švenčia Kalėdas toli nuo savo artimųjų. Kalėdinių pietų krepšinio šeima susirinks mūsų namuose, trys žmonos – aš, japonė ir prancūzė – ketiname pagaminti savo šalyse įprastų patiekalų. Bus toks kultūrinis miksas, labai įdomu paragauti. Aš jau visus įspėjau, kad gaminsiu baltąją mišrainę. Japonijoje nerandu nusipirkti konservuotų žirnelių, tad kartą jau gaminau su šaldytomis sojų pupelėmis. Visai skanu, balta mišrainė japoniškai!
Silkių negaminu, nes vyras nemėgsta žuvies, be to, mums įprastos silkės Japonijoje nelabai ir rasi. Kaip ir aguonų kūčiukams. Šiemet norėčiau jų iškepti ir jau iš anksto parduotuvėse pradėjau žvalgytis aguonų, bet jų čia tiesiog nėra!
Jūsų namuose ir per šventes skambės lietuvių kalba?
Kad ir kokioje šalyje gyventume, su vaikais kalbuosi tik lietuviškai. Kartais aplinkiniai būna nustebę, klausia, ką aš pasakiau, tada išverčiu. Bet vaikams jau įprasta, kad su mama jie kalba lietuviškai, o su tėčiu, draugais ir mūsų svečiais – angliškai. Sūnus jau lanko lituanistinę mokyklėlę, greitai užrašysiu ir dukrytę. Ten taip išradingai vaikai mokomi lietuvių kalbos, kad kartais sėdžiu šalia ir klausausi.
Vyras irgi jau daug ką supranta, ką mes kalbame lietuviškai. Vis dėlto tie dveji metai, kai jis žaidė Kauno „Žalgiryje“ ir aplink visur girdėjo lietuvių kalbą, davė savo. Paskui gimė mūsų vaikai, ir aš su jais kalbėjau paprastais, nesudėtingais žodžiais – vyras irgi daug ko išmoko. Kartais jis perklausia, jei nesuprato, bet dažniausiai viską supranta.
Paryžiuje kuriamos šeimos tradicijos
Emilė Borisaitė-Paliard tarsi ta populiaraus „Netflix“ serialo herojė „Emilė iš Paryžiaus“ iš tiesų gyvena Paryžiuje. Ištekėjusi už prancūzo, čia susilaukė dukrytės Neries, kuriai šios Kalėdos bus jau trečiosios.
Dukrytę pavadinote lietuvišku Neries vardu?
Norėjome lietuviško, bet neįprasto vardo. Jai dabar šiek tiek daugiau nei dveji, o šiemet bus jau trečiosios jos Kalėdos. Pirmąsias šventėme Lietuvoje, kai jai buvo vos keturi mėnesiai, antrąsias – praėjusiais metais Prancūzijoje, Normandijoje, kartu su vyro šeima. Šios Kalėdos bus ypatingesnės, nes ji jau pradeda suprasti, kokia tai šventė, ir labai smagu viską išgyventi per vaiko žvilgsnį.
Kai augau aš pati, dėl tėvų karjeros teko gyventi ne vienoje Europos šalyje. Kadangi beveik visa vaikystė praėjo ne Lietuvoje, per šventes dažniausiai grįždavome pas senelius. Todėl namuose puošybai daug dėmesio neskirdavome – net eglutę turėdavome labai retai. Lietuvoje mūsų visada laukdavo seneliai su nuostabiai papuošta egle ir Kūčių stalu, ant kurio būtinai būdavo 12 patiekalų. Pas kitus senelius rasdavome močiutės gamintus naminius koldūnus su grybais, o senelis visada paruošdavo aguonų pieno. Ir, žinoma, niekada netrūkdavo kūčiukų.
Kokių tradicijų laikotės savo lietuviškoje ir prancūziškoje šeimoje?
Pradėjus gyvenimą savo namuose, labai džiaugiausi, kad galime kurti savas tradicijas, – laikytis lietuviškų papročių, bet kartu ir nepamiršti, kad gyvename Prancūzijoje. Stengiamės rasti balansą tarp abiejų šalių tradicijų. Vienais metais Kalėdas šventėme Prancūzijoje kartu su mano ir vyro šeimomis, tad ant stalo buvo tikras kultūrų mišinys: silkė, kepta višta su apelsinais, prancūziškas vynas, tradiciniai prancūziški papillotes šokoladai. Net ir Prancūzijoje per Kūčias stengiamės turėti 12 patiekalų, turguje ieškome silkės. Kūčiukus kepėme tik kartą – kai buvo atvykusi mano šeima, bet dabar, turint dukrą, manau, tai taps smagiu šeimos užsiėmimu. Pradedame kurti naujas šeimos tradicijas, kad ši šventė kasmet taptų magišku laikotarpiu mūsų dukrai.
Per Kalėdas visada žinau, kad mano mama bus priruošusi rankdarbių – kiekvienais metais ji moka mus nustebinti kūrybiškomis ir jaukiomis dovanomis.
Ar dukrytė jau moka lietuviškų žodžių?
Neris viską supranta lietuviškai, nes nuo mažens su ja kalbu tik lietuviškai, o vyras – prancūziškai. Kadangi ji auga prancūziškoje aplinkoje, kol kas dominuoja prancūzų kalbos žodynas, bet ji mielai pakartoja ir lietuviškus žodžius, kai kuriuos vartoja vis dažniau. Kadangi pati neaugau Lietuvoje, visada jaučiausi šiek tiek atitolusi nuo lietuviškos kultūros, todėl iš pradžių kalbėti dukrai lietuviškai atrodė net nenatūralu. Tačiau dabar labai džiaugiuosi tuo sprendimu – manau, tai viena gražiausių dovanų vaikui.
Kokios šventės jūsų šeimoje bus šiemet?
Šiemet šventės bus šiek tiek netradicinės ir labiau chaotiškos. Pirmą kartą atostogas pradedu tik pasibaigus Kalėdoms, todėl švęsime greitesniu tempu – iškart po Kalėdų su vyru išvykstame į Indiją. Tačiau mano šeima atvyks prižiūrėti mūsų dukros, tad vis tiek turėsime laiko kartu pasiruošti šventinei vakarienei mūsų naujuose namuose Paryžiuje.
Airijoje – balta staltiesė ir dvylika patiekalų
Irma Skrabytė gyvena Airijoje ir sukūrusi šeimą augina du vaikus – Titą ir Matijų.
Irma, jau daug metų gyvenate Airijoje…
Pirmoji į Airiją išvažiavo mano mama. Kartais su mažu sūneliu nuvažiuodavome jos aplankyti, nors iš pradžių man ir labai nelipo ta šalis. Kai atvažiuodavau aplankyti mamos, visada būdavo pilkas ir lietingas oras, atrodo, tuoj susirgsiu depresija. Juokaujama, kad Airijoje 9 mėnesius lyja, o likusius 3 – laša nuo medžių.
Vis dėlto vėliau nusprendžiau išvykti į Airiją ir aš, o kai sūnui prasidėjo mokykla, supratau, kad liksime ilgam. O paskui atsirado draugas, irgi lietuvis, kuris gyveno Danijoje. Susilaukėme bendro vaikelio Matijaus, šis vardas reiškia „Dievo dovana“. Mes šeimoje kalbame tik lietuviškai, todėl vaikams susikalbėti su giminėmis nėra jokių problemų. Manau, kad vaikai privalo mokėti savo tėvų gimtąją kalbą. O kadangi mano draugas žemaitis, jis pasakė, kad mūsų mažasis kalbės angliškai, lietuviškai ir žemaitiškai.
Stengiamės laikytis visų lietuviškų tradicijų visų švenčių metu – ir per Kūčias, per Kalėdas, per Velykas, švenčiame Jonines ir Visų šventųjų dieną.
Kokios būna jūsų šeimos Kūčios dabar?
Per šv. Kūčias visada būna 12 patiekalų, žaidimai prie stalo, stengiamės niekur neiti ir nieko nekviesti į svečius. Kūčios man yra labai jauki ir miela šeimos rato šventė. Neapsieiname be mano mamos virto kisieliaus, aguonų pieno, žuvies patiekalų, šimtalapio, kūčiukų ir uošvės kanapinės druskos. Stalas būna suneštinis, su balta staltiese ir švenčių akcentais. Prieš sėdant prie stalo, podukra perskaito šv. Kūčių maldelę, laužiame kalėdaitį ir linkime kažko artėjantiems metams, pavyzdžiui, sėkmės, laimės, meilės ir t.t.
Prieš 3 metus mano gyvenimo partneris palinkėjo „mažų džiaugsmų“, o po kelių mėnesių sužinojau, kad laukiuosi. Vaikystėje irgi šventes švęsdavome giminės rate. Mums taip priimtina. Mama sukdavosi virtuvėje, mes su a. a. Tėčiu puošdavome eglutę, kol mama pakviesdavo mus prie stalo. Po Kūčių vakarienės skubėdavau į lovą, kad rytas greičiau ateitų, juk Kalėdos, dovanos – nauja lėlė ir mandarinai su sauja saldainių.
Ar paprasta atsilaikyti komercinei švenčių dvasiai, kai šventės virto pirkimu, krūvomis dovanų ir blizgučių?
Mes ir dabar nepasiduodame marketingui, Kalėdų eglę puošiame arba Kūčių vakarą arba likus kelioms prieš gražiausias metų šventes. Kartais norisi būti namus pasipuošus, nes pati esu gimusi gruodžio 23 dieną. Dėl to vaikystėje jaučiausi nuskriausta, nes dažniausiai gaudavau vieną dovaną tiek gimimo dienai, tiek Kalėdoms.
Praėjusių metų šventės mums buvo tikras stebuklas, tai buvo tikrasis atgimimas. Spalio mėnesį mano gyvenimo parneris susirgo laimo liga ir erkiniu encefalitu. Liga buvo kritiškai sunki, prasidėjo smegenų uždegimas, nuvedęs iki reanimacijos. Gydytojai nieko gero neprognozavo. Tačiau ilgas reabilitacinis gydymas ligoninėje, sanatorijoje ir artimųjų rūpestis bei meilė padėjo įveikti visus sunkumus. Neskubėdami ir nenuleisdami rankų mes atsistojome ant kojų ir vėl gyvename visavertį gyvenimą. Praėjusias šventes sutikome pas uošvius visi kartu su jau sustiprėjusiu vyru.
Ar įmanoma Airijoje paruošti tradicinių lietuviškų patiekalų?
Airijoje šventiniam stalui produktų gauname, nes aplink yra lietuvių, lenkų parduotuvių, dabar net ir kūčiukų randame. Airiai labai mėgsta šias šventes, jiems patinka ruoštis šventėms, dovanoti dovanas, puošti namus. Ant daugelio airių durų kabo vainikai, namai ir namų kiemai papuošti lemputėmis, primena mažyčius Kalėdų miestelius. Senieji airiai šventes vadina „Noel“.
Į Lietuvą stengiamės grįžti visoms progoms, ypač šventėms. Žinoma, bilietai per tokias šventes būna kur kas brangesni, kaip ir per vaikų atostogas. Todėl stengiamės bilietų ieškoti iš anksto arba likus kelioms savaitėms prieš numatytą laiką.
Šias šventes sutiksime Airijoje, mūsų mažasis labai aktyvus, bijome, kad jam bus didelis diskomfortas ištverti 3 valandų skrydį.
Norime palinkėti, kad šios Kalėdos atneštų į jūsų namus ramybę, šilumą ir jaukią šviesą. Tegul širdyje užsidega tikėjimas stebuklais, o Naujieji metai dovanotų sveikatos, stiprybės ir daug laimingų akimirkų su brangiausiais žmonėmis.
Neila Ramoškienė
Projektą „Emigrantų vaikai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 9 600 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.12.10
