Rima McMahon sako, jog tai, kad dabar jau devyniolikmetis jos sūnus Marius kalba lietuviškai, reikėtų padėkoti vasaros stovykloms. Būtent jos atgaivino vaikystėje išmoktą, bet paskui primirštą lietuvių kalbą.
Apie Jungtinėje Karalystėje gyvenančios šeimos patirtį pasakoja dviejų vaikų – Mariaus ir Evelinos – mama Rima.
Rima, auginate du vaikus, kurių vienas kalba lietuviškai, kitas ne. Kaip taip nutinka, kad vienoje šeimoje augantys vaikai kalbą priima skirtingai?
Abu vaikai nuo gimimo girdėjo lietuvių kalbą, paskui abu lankė lituanistinę mokyklą, bet, kaip juokais sakau, jaunėlė Evelina joje išmoko tik lietuviškai piešti. Marius lietuviškai kalba, nes yra gabus kalboms, o keturiolikmetė Evelina turi tam tikrų mokymosi sunkumų, jai tiesiog sunku atsiminti lietuviškus žodžius. Kai prasidėjo kovidas ir mokymas persikėlė į nuotolį, jai buvo dar sunkiau. Nuotolinės pamokos dukrai netinka. Dėjau pastangas, kad abu vaikai mokėtų lietuvių kalbą, bet supratau, kad kiekvienas vaikas individualus ir rezultatas ne visada būna toks, kokio tikiesi. Du vaikai – dvi skirtingos istorijos.
Kiek metų esate emigrantė?
Jungtinėje Karalystėje gyvenu jau 26 metus. Nesiruošiau čia gyventi visą gyvenimą – atvažiavau studijuoti verslo vadybos magistrantūros. Studijuodama dirbau draugės ir jos vyro įmonėje, užsiimančioje nekilnojamojo turto nuoma. O tada sutikau savo būsimąjį vyrą. Nutarėme kurti šeimą ir likti Londone.
Kai 2007 metais gimė sūnus Marius, bendradarbiavau su lietuvišku portalu anglija.lt. Tas darbas leido dalyvauti Lietuvos ambasados organizuojamuose renginiuose, turėti ryšių su lietuvių bendruomene. Nesijaučiau labai atitrūkusi nuo Lietuvos. Motinystės atostogų metu darbas buvo palankus ir vaiko auginimui, galėdavau dirbti laisvu grafiku. Tuo metu, kai turėdavau kur nors išeiti, Marių prižiūrėdavo mano draugė lietuvė, su kuria susipažinome nėštumo metu. Ji augino savo vaikelį, o kartu pabūdavo aukle ir manajam. (Beje, Marius su Motiejumi iki šiol yra geriausi draugai!) Paskui iki trejų metų samdėme auklę lietuvę – draugės teta neteko darbo Lietuvoje ir sutiko atskristi į Londoną dirbti aukle. Tad nors mes su vyru namuose kalbėdavome angliškai, vaikas nuo gimimo girdėjo daug lietuvių kalbos, jo pirmi žodžiai buvo lietuviški.
3 metukų atėjo laikas eiti į darželį, išleidome į anglišką, nes lietuviškų šalia tada dar nebuvo. Tada apskritai Jungtinėje Karalystėje gyveno ne tiek ir daug lietuvių, kaip paskui, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą. Pamenu, kai prisijungiau prie savo rajono internetinės lietuvių grupės, buvau penkiasdešimta, o paskui pamačiau, kad mūsų jau daugiau kaip 5000…
Taigi išėjęs į darželį Marius pateko tarp angliškai kalbančių vaikų, ir anglų kalba labai greitai paėmė viršų. Vieną dieną jis pasakė: „Tu, mama, kalbėk lietuviškai, o aš kalbėsiu angliškai“. Nenustebau – juk anglų kalba lengvesnė, trumpesni žodžiai, paprastesnė gramatika.
Dar labiau lietuvių kalba nutolo, kai gimė Mariaus sesė. Nuo pirmųjų Evelinos metų mačiau, kad su ja bus kitaip. Nors ji irgi turėjo auklę lietuvę, lietuviškai taip ir neprakalbo. Šeimoje beveik nuolat ėmėme bendrauti angliškai, gal aš ir pati kalta, bet atrodė per daug sudėtinga su vienu vaiku bendrauti viena kalba, su kitu kita.
Mano tėvai labai norėjo, kad abu vaikus išmokyčiau kalbėti lietuviškai. Žinoma, kad to norėjau ir aš pati. Kai po kelerių metų netoli mūsų atsidarė lietuviška mokyklėlė, ir iš karto užrašiau Marių, vėliau – ir Eveliną. Jie sąžiningai eidavo į popietines pamokas kartą per savaitę, o pamokos trukdavo 3 valandas.
Dabar Marius susikalba su Lietuvoje gyvenančiais giminėmis, ypač su vyresniąja karta, nes jaunimas mielai su juo bendrautų angliškai. Žinoma, jis nekalba taip laisvai, kaip gimtąja anglų kalba, bet supranta beveik viską, kas sakoma. Marius toliau kalbos žinias gilina nuotolinėje mokykloje „Banga“.
Leidote vaikus ne tik į lituanistinę mokyklą, bet ir į lietuviškas vasaros stovyklas?
Kai sužinojome apie vasaros stovyklą „Gintarėliai“, su lietuviais draugais nutarėme užrašyti du maniškius ir tris draugų vaikus. Mūsų vaikai bendrauja nuo gimimo, tad manėme, kad su pažįstamais bus saugiau ir linksmiau. Ir jau nuo pirmo karto jie „užsikabino“, labai patiko. Tiesa, Mariui tai buvo jau ne pirma lietuviška vasaros stovykla, buvo lankęs ir lietuvių skautų stovyklą. Bet skautuose daugiau dėmesio skiriama žygiams, sportui. O „Gintarėliuose“ jie susipažino su lietuviškomis tradicijomis ir kultūra. Bet svarbiausia, kad susirado daug lietuvių kilmės draugų. Marius buvo toks aktyvus, kad vėliau mokytoja Gintarė Ulevičiūtė paskambino ir pasiūlė kitais metais tapti vadovu savanoriu – matė Mariaus entuziazmą.
Sūnus tarsi iš naujo atrado lietuvybę, atgijo jo susidomėjimas viskuo, kas susiję su Lietuva. Gintarė Ulevičiūtė į vadovų komandą yra subūrusi jaunimą, kurio dauguma jau gimę ir užaugę čia, Anglijoje.
Marius ėmė savanoriauti stovykloje, ta veikla užsiima jau kelerius metus. Pernai sūnus baigė mokyklą ir kol neapsisprendė, ką veiks toliau, dirba „Ikėjoje“. Žinau, kad ir šių metų vasaros atostogos suderintos su „Gintarėlio“ stovyklos pamainomis, kad jis galėtų būti vadovu savanoriu. Marius dalyvauja pasaulio lietuvių susibūrimuose – kartu su „Gintarėlių“ jaunimo klubu, kuriame dalyvauja, važiavo į Veneciją, į Rumuniją, kur vyko lietuviškų bendruomenių susitikimai.
Ar lietuviškai nekalbanti Evelina irgi važiuoja į stovyklas?
Ji labai laukia lietuviškos stovyklos, jau prieš keletą mėnesių pradeda krautis daiktus. Anglijoje įprasta baigus pradines klases išvažiuoti į vasaros stovyklą su klase – tad Evelina turi patirties ir žino, kaip atrodo ir kitokios stovyklos. Bet ֘„Gintarėliuose“ labai plati pažintinė programa, vaikai mokosi ne tik kalbos, bet ir istorijos, folkloro. Stovykloje vaikai gyvena be telefonų, vakarais prie laužo dainuoja lietuviškas dainas. Ir jei pirmomis dienomis šiek tiek ilgisi tėvų ir įprastos rutinos, paskui persilaužia ir įsitraukia į stovyklos gyvenimą, kur visą dieną užtenka veiklos. Be to, stovyklos vyksta prie jūros ar upės, kur galima maudytis ir būti gamtoje.
Nors Evelina nekalba lietuviškai, bet daug ką supranta. Pirmais metais stovykloje buvo nedrąsi, o antrais – jau įsijungė į konkursus, dalyvavo talentų šou. Paskui girdėjau, kaip susižavėjusi apie stovyklą pasakojo savo pusseserėms, gyvenančioms Lietuvoje ir Airijoje.
Labai norėjau, kad mano vaikai nors kartą pakliūtų ir į Pasaulio lietuvių vaikų stovyklas, kurios organizuojamos Lietuvoje. Bet ten visi norintys negali pakliūti – vietų skaičius ribotas, o norinčių labai daug.
Ginta Liaugminienė
Projektą „Emigrantų vaikai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 6000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2026.06.01
