Lietuvoje mokiniai vis dar džiaugiasi vasaros atostogomis kaip galimybe pailsėti, papramogauti, atitrūkti nuo ugdymo proceso. O emigrantų vaikams, kurie mokosi lietuvių kalbos, vasara gali būti tokia pat intensyvi, kaip ir mokslo metai.
Apie vasaros stovyklas kalbamės su mokytoja, lektore Greta Botyriūte – Skiotiene. Greta 10 metų VDU Švietimo akademijoje vedė intensyvius vasaros lietuvių kalbos ir kultūros kursus užsieniečiams, o šiuo metu dirba lietuvių kalbos mokytoja Vilniaus lietuvių namuose, yra Pasaulio lietuvių Moodle klasės mokytoja.
Vasarą lituanistinės stovyklos vyksta ne tik vaikams, bet ir mokytojams?
Šią vasarą dalyvavau Jungtinėse Amerikos Valstijose vykusioje Dainavos stovykloje „Palikime pėdsaką“, kurią organizavo JAV LB Švietimo taryba. Čia susirinko mokytojai iš įvairių JAV ir ne tik lituanistinių mokyklų kelti kvalifikaciją. Tuo pat metu stovyklavo ir vaikai, kurie turėjo atskirą programą.
Stovyklos vyksta ir Lietuvoje.
Pavyzdžiui, šiemet Varėnos rajone vyko mokytojų ir vaikų stovykla „Pasaulio Lietuva“. Vilniuje stovyklauti lituanistinių mokyklų vaikus kvietė ir Lituanistinė etnokultūros ir dramos mokykla Bitė, o Vilniaus lietuvių namai jau trečius metus organizuoja stovyklą Pasaulio lietuvių „Moodle“ klasių vaikams.
Mes, mokytojai profesionalai, visus metus dirbame su pasaulio vaikais nuotoliu. Turime vieną Kanados, vieną Amerikos klasę, kur pamokos vyksta pagal tos laiko juostos laiką. Taip pat turime keturias Europos klases: šiek tiek vyresniems ir šiek tiek jaunesniems vaikams. Klasės suskirstytos pagal amžių ir kalbos lygį, nes yra ir laisvai kalbančių, ir beveik visai lietuviškai nekalbančių vaikų. Esame dėkingi Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai, kuri jau kelinti metai iš eilės skiria finansavimą, ir mes galime pasikviesti 30 vaikų iš viso pasaulio į vasaros stovyklą. Žinoma, kad norinčių būtų daugiau, tačiau mokytojai atrenka tuos, kurie labiausiai stengėsi, padarė didžiausią pažangą. Kvietimas dalyvauti mūsų vasaros stovykloje yra tarsi paskatinimas, apdovanojimas, galimybė lietuviškų šaknų turintiems vaikams, gyvai susitikti su savo draugais ir mokytojais, kuriuos matė tik per ekraną. Ir, aišku, keliauti lietuvybės takais.
Kaip sudarote stovyklų programą, ką stengiatės perduoti ir parodyti emigrantų vaikams?
Programa kiekvienais metais būna skirtinga. Tačiau kasmet stengiamės keliauti po vis kitus Lietuvos regionus, parodyti kuo įvairesnius šalies kampelius, supažindinti dalyvius su jų istorija, kultūriniu paveldu, tradiciniais amatais, šventėmis, papročiais ir vietos bendruomenių puoselėjamomis tradicijomis. Kasmet būna žygių pėsčiomis ir sėdėjimo prie laužo. Vaikai maudosi ežeruose. Lietuviški ežerai daugeliui yra vienas įsimintiniausių dalykų. Pavyzdžiui, Amerikoje ar Kanadoje ne kiekviename vandens telkinyje galima maudytis, o mūsų ežerai švarūs ir saugūs. Nors šiemet orai buvo lietingi, vaikai vis tiek daug maudėsi, buvo proga išbandyti ir lietuvišką pirtelę, kad po maudynių nesušaltų.
Ne mažiau vaikus stovykloje stebina maistas. Organizuodami stovyklą stengiamės, kad dalyviai paragautų tradicinių patiekalų: šaltibarščių, cepelinų, kugelio. Būna tokių, kurie pirmą kartą mato šaltibarščius, net nedrįsta jų ragauti. Bet kai per maisto gaminimo dieną patiems leidžiame pjaustyti agurkus, dėti burokėlius ir pilti kefyrą, šaltibarščiai tampa dar skanesni. Panašiai yra ir su kibinais – nors jie nėra tradicinis lietuvių patiekalas, bet be jų šiandien sunkiai įsivaizduojame Trakus, į kuriuos, beje, kasmet keliaujame traukiniu. Stovykloje kibinų įdarą paprastai paruošia virėjos, o vaikai patys minko ir kočioja tešlą, formuoja kibinus, o vėliau ragauja jau iškeptus. Jiems taip pat labai patinka gaminti ir skanauti lietuvišką „Tinginį“. Tokios praktinės ir smagios patirtys vaikams yra ne mažiau svarbios nei muziejų lankymas ar liaudies dainų mokymasis.
Galbūt kai kurie iš jų pirmąkart miške pauogauja ar pagrybauja?
Kai vykome į geografinį Lietuvos centrą ir vaikščiojome po pievas, kilo mintis pravesti edukaciją apie lietuviškas žoleles. Nuskynus čiobrelį paklausiau: „Ar žinot, kas kas čia yra?“ Kai kurie vaikai nežino pavadinimo, kiti nėra tikro, laukinio čiobrelio matę. Dar kiti nežino, kad iš jo verdama arbata ar gardinami mėsos patiekalai. O mes pasakojame, kad pievoje galima rasti ir gysločių lapų, kuriuos senovėje dėdavo ant žaizdelių kaip bintą. Mūsų stovyklautojų tėvai, kurie augo Lietuvoje, tokius dalykus dar prisimena iš savo vaikystės, o dabartiniams vaikams tai jau egzotika.
Vaikai pamato gyvą, šiuolaikinę Lietuvą?
Norime, kad iš stovyklos išsivežtų prisiminimus ne tik apie Lietuvos istoriją ir praeitį. Jiems labai svarbios užsimezgusios draugystės. Taip pat gyvos tradicijos, kurias čia mato. Pavyzdžiui, šiemet liepos 6-ąją keliavome į Valdovų rūmų kiemą giedoti himno. Valstybės dieną giedoti himną visose pasaulio lietuvių bendruomenėse jau tapo tradicija. Galbūt vaikai su šeimomis jau yra giedoję tose šalyse, kur gyvena. Bet Lietuvoje jie mato žmonių bendrystę, vienybę, buvimą kartu. Mes atėjome net specialiai pasipuošę – stovyklaudami pasigaminome batikos technika margintus marškinėlius su Lietuvos trispalvės spalvomis. Visi 30 stovyklautojų ir mokytojai atrodėme išties įspūdingai, kai kartu giedojome su visa minia.
Stovyklos metu vaikai patys nepajunta, kaip tobulina lietuvių kalbą, ir tai nevyksta tik pamokų forma.
Į šiemetinę stovyklą suvažiavo labai motyvuoti vaikai. Bet turbūt vis tiek, kai negirdi mokytojai, kartais tarpusavyje kalbasi angliškai?
Turėjome keletą vaikų, kurie labai stengiasi išmokti lietuvių kalbą, bet kol kas jų kalbos lygis nėra aukštas. Pirmas dienas jie jautėsi nelabai jaukiai, nes bijojo kalbėti, nežinojo, kaip išreikšti mintis. Bet jau po tos savaitės išdrąsėjo ir jie. Turi išdrįsti kalbėti, nes juk niekur nedingsi – čia suvažiavę vaikai iš viso pasaulio, visi kalba skirtingomis kalbomis. Aišku, anglų kalba turbūt yra universaliausias kominikacijos būdas, daugeliui ja bendrauti paprasčiau ir patogiau. Bet mūsų, mokytojų, tikslas buvo pastebėti ir ir paraginti, kad kalbėtų lietuviškai. Vaikai tikrai išvažiavo patobulėję.
Džiugu, kad lietuvybės poreikis emigrantų šeimose neblėsta. Jie leidžia vaikus į lituanistines stovyklas, užuot vasarą rinkęsi turkijas ir gulėję prie baseino. Lankydamasi Amerikoje buvai nustebinta, kad Amerikos lietuviams tapatybės išsaugojimas labai svarbus, jie aukoja pinigus, kad tik vaikai turėtų galimybę pastovyklauti. Jų „Dainavos“ lietuviška stovykla veikia jau 70 metų! Poreikis išlaikyti ir išsaugoti gimtąją kalbą tikrai yra didžiulis. Lituanistinių mokyklų veikla pastaruoju metu labai suaktualinta. Nors vienos mokyklos atsidaro, kitos užsidaro arba išeina dirbti nuotoliu, bet jų indėlis į lietuvybės išsaugojimą – didžiulis.
Ginta Liaugminienė
Projektą „Emigrantų vaikai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 6000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2026.08.19
