„Tautinis kostiumas mūsų mokykloje yra kur kas daugiau nei šventinis drabužis – tai lietuviškos tapatybės, pagarbos savo šaknims ir bendruomeniškumo ženklas“, – sako Čikagoje veikiančios Maironio lituanistinės mokyklos direktorė Goda Misiūnienė.
Ši mokykla gyvuoja jau daugiau nei 65 metus (2029 metų rudenį švęs 70 metų), joje mokosi 575 mokiniai.
Kalbamės su Goda Misiūniene.
Tradicija puoštis tautiniu kostiumu jūsų mokykloje puoselėjama nuo pat pirmos mokyklos įsikūrimo dienos…
Galite įsivaizduoti, kai per valstybines šventes, minėjimus ar kitus mokslo metų renginius visa mokykla pasipuošia tautiniais drabužiais, reginys būna išties ypatingas. Tokios akimirkos mums labai svarbios ir jos aiškiai parodo, kad net gyvenant toli nuo Lietuvos galima išlaikyti stiprų ryšį su savo šaknimis.
Aš visada sakau, kad tautiniais drabužiais mes puošiamės, o nesirengiame. Tai labai svarbus skirtumas, nes tautinis kostiumas – tai nėra kasdienis drabužis, o ypatingų progų apranga. Todėl mes neskatiname mokinių jį vilkėti kiekvieną savaitgalį, tačiau norime, kad jie suprastų tautinio kostiumo vertę ir lauktų tų švenčių, kai juo gali pasipuošti.
Tautiniu kostiumu už Atlanto puošiasi ir mokiniai, ir mokytojai?
Mokiniai tautiniais drabužiais puošiasi per svarbiausias Lietuvai datas, tokias kaip Sausio 13-oji, Vasario 16-oji ar Kovo 11-oji, per mokslo metų užbaigimą bei kitus iškilmingus minėjimus. Mokytojos, kurios turi tautinius kostiumus, jais pasipuošia taip pat. Manau, kad vaikams labai svarbu matyti gyvą pavyzdį – kai pedagogas pats puoselėja tradiciją, ji tampa natūrali ir suprantama.
Labai svarbi mūsų mokyklos tradicija – nuotraukų diena. Tą dieną kiekviena klasė fotografuojasi pasipuošusi tautiniais drabužiais. Jei kuris mokinys jų neturi ar atvyksta kasdieniais drabužiais – pavyzdžiui, su „Adidas“ marškinėliais – pasirūpiname, kad niekas neliktų nuošalyje. Turime mokyklos tautinių drabužių „pakabą“. Nepasipuošusiems paskoliname baltus marškinius, sijonus ar liemenes. Labai svarbu, kad visi mokiniai būtų bendros nuotraukos dalis.
Tautinis kostiumas mokykloje labai vertinamas, tačiau jis niekada nebuvo privalomas. Puikiai suprantame, kad tai yra finansinė investicija šeimai. Todėl tiems, kurie jų neturi, siūlome rengtis paprasta, šventiška apranga – berniukams šviesiomis kelnėmis ir baltais marškiniais, mergaitėms sijonuku ir balta palaidine. Pradinių klasių mergaitės dažnai būna aprengiamos lininėmis suknelėmis, kurios labai natūraliai dera prie lietuviškos tradicijos.
Būna ir labai žmogiškų situacijų – kartais mergaitės atvyksta pasipuošusios blizgančiomis suknelėmis. Mes į tai žiūrime su šypsena ir jų neperrenginėjame. Jei šeima taip nusprendė, mes tam neprieštaraujame. Svarbiausia, kad vaikas jaustųsi laukiamas ir būtų šventės dalimi.
Kur tuos tautinius kostiumus Amerikoje gaunate?
Noriu pabrėžti, kad puošiamės tuo, ką turime ir ką šeimos gali sau leisti. Todėl mūsų švenčių nuotraukose tikrai rasite įvairių tautinių drabužių derinių – ne visada visiškai taisyklingų ar etnografiškai tikslių. Bet man atrodo, kad tai nėra svarbiausia. Daug svarbiau, kad vaikai suprastų, kodėl jie tais drabužiais puošiasi, ir kad ši tradicija jiems taptų sava.
Retai, bet dalis šeimų tautinius kostiumus perka Lietuvoje arba užsisako pas lietuvaites siuvėjas čia, Čikagoje. Kita dalis mokinių, ypač mergaičių, puošiasi savo močiučių ar net promočiučių tautiniais drabužiais, kurie yra jų pačių išausti ir išsiuvinėti. Taip iš kartos į kartą yra perduodamos šeimos relikvijos. Tokių šeimų vaikams tautinių rūbų dėvėjimas suteikia ypatingą prasmę – jie supranta, kad tai ne tik apranga, bet ir gyva šeimos istorija. Jūs nė neįsivaizduojate, kaip šie vaikai didžiuojasi, ir visada pasigiria: „Čia mano močiutės rūbai.“
Daug mūsų mokyklos mokinių šoka tautinių šokių kolektyvuose. Tad mokyklos švenčių metu jie pasipuošia savo šokių kolektyvų tautiniais kostiumais.
Mokykloje turime tautinių drabužių „pakabą“. Nėra ji labai didelė, bet ant jos kabo per daugelį metų tėvų, mokyklą baigusių mokinių, bendruomenės narių sudovanoti kostiumai. Todėl galime nedidelei daliai padėti – tiems, kurie savo kostiumo dar neturi.
Šią vasarą Čikagoje vyks XVII Šiaurės Amerikos lietuvių tautinių šokių šventė. Ypatinga yra tai, kad Maironio lituanistinės mokyklos mokytojos subūrė šokių grupę „Gija“. Grupėje yra 16 mokytojų. Kadangi kolektyvai turi turėti vienodus kostiumus, tai ėmėme ir bendromis pastangomis mes juos pasisiuvome pačios.
Ar yra šeimų, kuriose visi šeimos nariai turi tautinius kostiumus?
Žinoma, tokių šeimų yra. Tai šeimos, kurios ypač aktyviai dalyvauja lietuvių bendruomenės veikloje.
Ką mokytojai pasakoja vaikams apie tautinį kostiumą, apie regionus?
Pagal mūsų mokyklos programą, plačiau apie etninius regionus ir tautinius kostiumus susipažįsta penktos klasės mokiniai. Tačiau labai didelio, sisteminio dėmesio atskirų Lietuvos etnografinių regionų tautinių kostiumų atpažinimui mes neskiriame. Mūsų tikslas nėra, kad mokiniai laisvai atskirtų Aukštaitijos, Žemaitijos ar kitų regionų kostiumus pagal detales. Mums svarbiau bendras supratimas, kad tautinis kostiumas yra Lietuvos kultūros simbolis, kurį reikia gerbti, saugoti ir vertinti. Per praktines veiklas, šventes ir pasirodymus mokiniai jį mato gyvai ir patiria, kad tai nėra muziejinis eksponatas, – tai gyva tradicija, kurią jie patys tęsia dalyvaudami mokyklos gyvenime.
O gintaro karoliai – ar jie taip pat populiarūs?
O taip! Gintaro dirbiniai ir ypač karoliai vis dar labai mėgstami. Jais dažnai puošiasi tiek mergaitės, tiek mokytojos. Turbūt nepameluosiu, kad per mokslo metus visų klasių mokiniai ne kartą išgirsta pasakojimus, legendas apie gintarą – kaip Lietuvos auksą.
Labai svarbu suprasti, kad lietuvybė pirmiausia ateina iš šeimos. Visada viskas prasideda nuo šeimos – tėvų požiūrio, nusiteikimo ir meilės Lietuvai. Tik nuo tėvų, kartais tik vieno: mamos ar tėčio, priklauso su kokiais lietuvių kalbos pagrindais vaikai ateina į mokyklą.
Maironio lituanistinės mokyklos tikslas – ugdyti ir stiprinti tai, ką vaikai jau nešioja savo širdelėse. Manau, kad didžiausią poveikį vaikams daro ne vadovėliai, o patirtys. Todėl mokykloje stengiamės suteikti mokiniams daugiau patirčių, daugiau gyvų išgyvenimų ir praktinių dalykų. Kai jie šoka, dainuoja, vaidina, dalyvauja šventėse, ragauja tradicinius patiekalus, – Lietuva jiems tampa gyva, o ne tik geografijos taškas.
Tautinis kostiumas šioje patirtyje užima svarbią vietą. Vaikai žino, kad per šventes juo reikia puoštis, – tai tradicijos dalis ir bendras susitarimas. Tačiau tai nereiškia, kad visi mokiniai jį mielai renkasi ar ypač mėgsta. Tai labiau supratimas, kad tautinis kostiumas – ypatinga apranga ypatingoms progoms, kurią reikia gerbti ir dėvėti atsakingai.
Gyvendami išeivijoje, mes negalime vaikams kasdien parodyti Lietuvos pilių, miškų ar Baltijos jūros. Tačiau galime perduoti tai, ką nešiojamės su savimi ir savyje, – lietuvių kalbą, dainą, šokį ir tautinį kostiumą. Būtent iš tokių dalykų auga ir stiprėja meilė Lietuvai.
Ginta Liaugminienė
Projektą „Emigrantų vaikai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 6000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2026.07.03
