Skaitykite, kuo sunkiai patikėsite
„Mamos žurnale“ spausdiname straipsnių ciklą, kurį pavadinome „Etnokultūrinis realybės šou jaunai šeimai – linksmai, gyvai, skaniai“. Tai reportažai iš jaunų šeimų, kurios gyvena pagal senuosius papročius. Dabar skaitytojus sunku nustebinti, tačiau rinkdami medžiagą šiems straipsniams nuolatos savęs klausėme, – ar taip gali būti iš tikrųjų? Pasirodo, gali, ir dar kaip. Šalia mūsų gyvena daugybė jaunų šeimų, kurios siuvasi tautinius kostiumus, rytą pasitinka sveikindami saulę, į gimdymą nešasi kankles.
***
Kauniečių Garnių šeima šiemet dalyvavo tautinio kostiumo konkurse ir šeimų kategorijoje tapo nugalėtojais. Šešiolikmetę Juliją, dvylikametį Rapolą, devynmetį Steponą ir keturmetį Danielių auginantys Aušra ir Lionginas Garniai mano, kad tautinis kostiumas yra didelė dovana vaikui.
Su mama Aušra kalbame apie tai, iš kur jie gavo kostiumus, kokiomis progomis užsivelka ir ar tokie senamadiški drabužiai patinka šiuolaikiniams vaikams.
Aušra, ar kurdami šeimą jau abu su vyru buvote „folkloristai“?
Studijų metais pasvajodavau, kad išėjusi į pensiją būtinai lankysiu kokį nors folkloro ansamblį. Turėjau pažįstamų universitete, kurie lankė VDU folkloro ansamblį „Linago“, kartais kartu padainuodavome, bet, matyt, mano metas dar nebuvo atėjęs. Pažintis su Lionginu irgi buvo toli nuo folkloro. Ir vestuvės buvo tik mudviejų reikalas, be tradicijų, puotų ir kviestinių svečių bei pulko. Tiesa, Lionginas buvo gerokai paniręs į muziką: nuo 6-erių lankė berniukų chorą „Varpelis“, o kai mudu susipažinome, jau dainavo iš berniukų išaugusiame vyrų chore „Varpelis“. Šeimoje buvo muzikos: eidavau į „Varpelio“ koncertus, klausydavome įvairios klasikinės muzikos įrašų namie ir keliaudami. Bet rimtesniam meilės trikampiui tarp manęs, Liongino ir muzikos reikėjo vaikų.
Kaip domėjimasis folkloru atėjo į jūsų gyvenimus?
Kai mūsų dukrai Julijai suėjo treji, susigundėme labai gražiai parašytu skelbimu, kuriame tokio amžiaus vaikai buvo kviečiami mokytis klasikinio dainavimo. Deja, teko karčiai nusivilti: išgirtieji solistai jau per pirmąjį užsiėmimą įjungė palaikį magnetofoną su kasete, paleido pop dainą ir liepė vaikams dainuoti. Tiesiog. Jau antrą savaitę buvo pranešta, kad reikia tam tikrų kostiumų, vyks filmavimas. Kainuos daug. Vaikų vežiojimas, priežiūra ir visi kiti dalykai nurodytu laiku (aišku, darbo metu) – tėvų reikalas. Buvo mamų, kurios alpo vien nuo minties, kad jų pupuliukai bus filmuojami grojant fonogramai. O aš pasijutau apgauta. Pasitarėme su vyru ir nusprendėme, kad dukra galės staipytis pagal fonogramą tada, jei sugebės ir išmoks dainuoti pati. Nors studijos vadovė dar kelis kartus skambino ir kvietė vėl ateiti, mandagiai atsisakiau ir tiek. Kai Julijai suėjo 6-eri, sužinojome, kad folkloro ansamblis „Ratilėlis“ renka priešmokyklinukų grupę. Nuėjome kartu su kaimynais. Nuostabios kantrybės mokytoja Birutė Nemčinskienė ėmėsi pažindinti 4–8 metų vaikiukus su gyva muzika, įvairiais instrumentais, tradicijomis ir papročiais. O tėveliai ir seneliai, atvedę vaikus, sėdėdavo už durų, kol po kiek laiko mokytoja Birutė mestelėjo idėją: „Kodėl jūs čia sėdite už durų? Juk mes viską galime daryti kartu!“ Taip 2006-ųjų rudenį mes ėmėme bristi gilyn į folklorą, ir tai buvo mūsų folkloro ansamblio „Dailingė“, kuriame muzikuoja šeimos su vaikais, pradžia. Šį rudenį švęsime kolektyvo 10-metį.
Kas pirmas „įsitaisė“ tautinį kostiumą šeimoje?
Dukra Julija buvo viso to reikalo pionierė. Kadangi vaikai ansamblyje sparčiai mokėsi, Kalėdoms mokytoja jau norėjo surengti koncertą. O koks folklorinio ansamblio koncertas be tautinio kostiumo? Tuo metu jau laukiausi trečiojo vaiko, jau nebedirbau, tad galėjau gilintis ir į tautinio kostiumo subtilybes. Mokytoja Birutė Nemčinskienė davė daug patarimų, praktiškai daug ką parodė mokytoja Laima Proškutė. Kibome į darbą. Įsivaizduokite, kaip reikia suraukti 3 metrus storoko audinio ant 6-erių smulkios mergaitės? Sijonas raukiamas ne bet kaip, turi žinoti subtilybes, kad jis gražiai kristų. O ką jau kalbėti apie sijono ilgį! Išsitempėme tuos 3 metrus ant grindų per visą kambarį, kad sureguliuotume specialiais palenkimais ilgį. Aš einu keturiomis, nes aštuntą nėštumo mėnesį kitaip jau negaliu. Sūnui Rapolui – atrakcija, jis atneša visą savo žaislų dėžę ir išverčia ant tokio gražaus spalvingo dryžuoto „kilimo“. Viskas, kas padaryta, – perniek. Ir vėl nuo pradžių. Bet buvo linksma ir smalsu. Beje, Julijai dabar 16 metų su puse, ir ji tebenešioja tą patį sijoną ir tą pačią prijuostę. Sakysite, tai neįmanoma, o aš galiu patvirtinti – išmintingai pasiūtas tautinis kostiumas yra išmanusis.
Ką darėte savo rankomis?
Visų šeimos narių tautiniuose kostiumuose įdėta daug mūsų širdies ir rankų darbo. Aš ėmiausi rankdarbių: siuvinėjau dukros, savo marškinių puošniąsias detales, kur reikia skaičiuoti kiekvieną audinio siūlelį. Ne, tai nesunku, tik reikia daug kruopštumo, kad rezultatas džiugintų. Seniau tos detalės būdavo išaudžiamos staklėmis. Dabar paprasčiau išsiuvinėti rankomis. Gerokai paplušėjau, kol Julijai ant balto lino adinuke arba, kitaip sakant, kiauraraščiu išsiuvinėjau prijuostę pagal XIX a. pavyzdį. Vyrui buvo patikėtos visos ilgosios siūlės mašina. Iš pradžių turėjome seną ranka sukamą siuvamąją, paskui iš mano krikšto mamos parsivežėme ne ką naujesnę, bet kojinę siuvimo mašiną. Sijonai, prijuostės, marškiniai – ilgąsias siūles siuvo jis, o visus subtilius paraukimus, pagražinimus ir kitas smulkias detales užbaigdavau aš su adata.
Teko ir ardyti, ir vėl bandyti, bet užtat dirbome išvien, ir azarto buvo nė kiek ne mažiau, nei būtume vakarus leidę lošdami kortomis. Ieškojau tinkamų audinių visur: audinių ir dėvėtų drabužių parduotuvėse, sendaikčių turguje. Telšių rajone gyvenantys mano tėvai užrodė gretimame kaime gyvenančia audėją Virginiją Dirvonskienę, pas kurią įsigijau tikromis medinėmis staklėmis išausto audinio savo sijonui, taip pat jos austą prijuostę, skarą. Radusi senas, bet tinkamo audinio kelnes, persiuvau jas sūnui pagal jo dydį. Julijai reikėjo rangės – tokios iš atlasinių kaspinų supintos karūnėlės ant galvos. Principas labai paprastas – tokias armonikėles vaikystėje pindavome iš dviejų popieriaus juostelių ir darydavome visokias girliandas. Bet kai paėmiau du slidžius kaspinus po 7 metrus ilgio ir pradėjau pinti, supratau, kad tai toli gražu ne mokyklinės girliandos. Ta atlasinė armonikėlė slydo iš rankų kaip gyvatė, bet po kelių nesėkmingų bandymų aš tuos kaspinus įveikiau! Tiesa, Julijai liemenę siuvo siuvėja – reikėjo specialaus kirpimo, daug klostelių, todėl nusprendėme, kad esame per mažai įgudę tokiems subtiliems dalykams. Sau liemenę perdariau iš seno geros kokybės moteriško veliūrinio švarko. Ten jau vyrui nieko nepatikėjau, viską dariau savo rankomis. Ir galo vis nematyti, nes vis dar yra kuo papildyti kostiumus. Dabar ant raudono vilnonio audinio juodais siūlais siuvinėju įmantrius augalinius raštus – bus Julijai apatinis sijonas, kokių žemaitės nešiodavo ne po vieną ir net ne po du.
Tikriausiai domėjotės, koks turi būti tikras tautinis kostiumas?
2006-aisiais, kai mums prireikė žinių, internete jų beveik dar nebuvo. Mokytojos Birutė Nemčinskienė ir Laima Proškutė tempė mums savo knygas. Ėjau pas L. Proškutę, VDU folkloro ansamblio „Linago“ vadovę, kur ji rodė savo kolektyvo kostiumus, padėjo sukirpti pirmuosius marškinius dukrai, aiškino svarbiausius principus. Pradėjau matyti visur ir viską, kas su tuo susiję. Renginiuose ėmė akis badyti tokie kostiumai, kur prijuostė pasiūta iš rankšluosčio, o liemenė – iš lovatiesės. Pradėjau atpažinti, kas tikra, o kur stilizuoti kostiumai ar tiesiog kažkas „alia tautinis“. O seniau juk atrodė, kad nėra skirtumo. Paskui savotiška Biblija tapo išleista solidi Teresės Jurkuvienės knyga „Lietuvių tautinis kostiumas“. Žodžiu, jeigu pačiam tai įdomu, informacijos visada rasi.
Kaip šeimoje atsirado pirmasis vaikiškas kostiumas?
Kai Julija jau turėjo savo kostiumą, o repeticijos ansamblyje vykdavo kas savaitę, 2007-ųjų sausį gimė mūsų trečiasis vaikas – sūnus Steponas. Palikęs mane su Steponu ligoninėje, tą pačią dieną tėtis su vyresnėliais Julija ir Rapolu išskubėjo į ansamblio repeticiją. Lygiai po mėnesio Steponas saldžiai miegojo automobilio kėdutėje, pastatytoje vidury klasės, kur visas ansamblis šoko ratelį aplink jį ir dainavo. Jau žinojome, kad vasarą dalyvausime Pasaulio lietuvių dainų šventėje Vilniuje. Galvojau, tėtis su dukra bus dalyviai, o aš su berniukais – palaikymo komanda, bet ansamblio vadovė mokytoja Birutė, mūsų variklis, sugalvojo, kad bus nei šis, nei tas, jeigu ne visa šeima dalyvaus. Per vieną dieną pasiuvau kelnes ir marškinius dvejų su puse metukų Rapolui, kažkaip sukomplektavome kostiumą Lionginui. Mokytoja paskolino man aukštaitišką sijoną ir nuometą.
Liko 5 mėnesių Steponas, o šventė Vilniuje – kitą dieną. Per naktį rankomis pasiuvau pirmuosius jo tautinius marškinius.
Puošti siuvinėjimais jau nebuvo kada, bet vilkėdamas ilgais kaip suknelė lininiais marškiniais mūsų jaunėlis buvo visateisis Dainų šventės dalyvis kartu su mumis. Supratome, kad kelio atgal nebėra – pradėjome rūpintis tuo, ko dar trūko patiems, nes ką buvome pasiskolinę, reikėjo grąžinti.
Ką atidavė artimi, brangūs žmonės?
Oi, dovanotų ir paveldėtų kostiumų detalių šeimoje išties nemažai. Julija prieš metus kaime ant aukšto rado savo prosenelės, mano mamos mamos, suvarstomus odinius batelius, kurie buvo puikiai išsilaikę, mažai avėti. Laimei, dydis tinka, tad tai dabar ir jos kostiumo dalis, ir relikvija. Kelios mano močiučių skarelės tapo šeimos vyrų kaklaskarėmis. Mūsų ansamblį lankė nuostabi Laimutės ir Jono Juškių šeima iš Rumšiškių. Jų 5 vaikai užaugo, tad Laimutė mūsų berniukams padovanojo savo sūnų liemenes. Kai susilaukėme mažiausio sūnaus Danieliaus, jam pirmąjį kostiumą – linines kelnes, marškinius ir juostą – padovanojo krikšto tėvai.
Kokio regiono jūsų šeimos kostiumai?
Kadangi aš kilusi iš Telšių rajono, o vyras – kaunietis, pasirinkome žemaitišką kostiumą. Žemaitijoje mergaičių ir moterų kostiumai ryškūs, spalvingi, ypač daug raudonos spalvos. Vyrams juk nėra didelio skirtumo kaip rengtis, tad žemaitiškas apdaras maniškiui nekliuvo.
Ar vaikams nebūna „atmetimo reakcijos“, kad jau nebenori senoviškų drabužių, nenori jokių folklorų? Ar vaikai džiaugiasi jais?
Tikrai visko būna. Ypač berniukams. Juk ir tinginys apima, ir gal mieliau norėtųsi prie kompiuterio pasėdėti ar filmukus pažiūrėti, su draugais padūkti. Ne paslaptis, kad ir bendraamžiai mokykloje ne visada tokius užsiėmimus supranta, kartais gal ir pašiepia. Tada būna pamurmėjimų ir net labai garsių protestų, kad tai nesąmonė, kad to nereikia, ir kad tai užkniso.
Natūralu. Daug kalbamės, kodėl tai darome, ką tai duoda. Ne tik jiems liepiame, bet ir patys tame sukamės, o geras pavyzdys motyvuoja daugiau už bet kokius moralus. Pernai Facebookas priminė 2009 m. mūsų šeimos nuotrauką, kurioje mes visi su tautiniais kostiumais dalyvavome tokiame darnių šeimų konkurse. Kai paskaičiau, ką tuomet mano 15-metė Julija parašė prie tos senos nuotraukos, apsiverkiau.
„Dažnai girdžiu įvairių nuomonių, komentarų, replikų, kai vilkiu savo tautinį kostiumą. Kokia aš esu kitokia, keistuolė, kaip senamadiška yra dėvėti tautinius rūbus. Tačiau turbūt nė vienas, kuris nėra gyvenime patyręs, ką reiškia apsivilkus tautinį kostiumą, dainuoti ar šokti prieš šimtus žiūrovų, nereikia nė dainuoti, užtenka vien stovėti, nesupras to jausmo, kuris tuomet tampa stipresnis už viską. Tuomet pasijunti turintis didelę dalį praeities, mūsų senelių, prosenelių istorijų, supranti turįs savyje dalį Lietuvos.“
Šiemet Julija baigė II (10) gimnazijos klasę, ir kai reikėjo rinktis temą lietuvių kalbos egzamino kalbėjimui, abejonių nebuvo. Jos kalba apie tautinį kostiumą ir jo svarbą mūsų šeimai buvo įvertinta dešimtuku. Gal ne veltui stengiamės?
Sūnus šiemet dalyvavo „Dainų dainelėje“. Dainavo liaudies dainą? Ir vilkėjo tautiniu kostiumu?
Mūsų Steponas muzikos mokykloje pas mokytoją Birutę Nemčinskienę, mūsų ansamblio vadovę, mokosi etnomuzikos. Ji ir paruošė jį „Dainų dainelės“ konkursui. Daina – liaudies, žemaitiška, tad ir kostiumas tautinis. Pritariamoji komanda, kurioje kanklėmis skambino ir sesė Julija, irgi vilkėjo tautinius kostiumus. Įpratusiam prie folkloro ansamblio pasirodymų Steponui, o ir mums visiems, tai buvo naujas iššūkis ir išbandymas. Atsisėdęs namie žiūrėti koncerto ir savo pasirodymo per televiziją, Steponas jaudinosi net labiau negu prieš patį dainavimą.
Ar svarbu, kad tėvai mokytų dalykų, kuriais tikrai tiki patys?
Mėgstu ironiškai pajuokauti, kad esame tokie savotiški „idiotai-patriotai“. Bet tikrai ne blogąja prasme. Tik meluočiau, jeigu sakyčiau, kad tai labai paprasta ir lengva. Kruopštus laiko planavimas, ansamblio repeticijos, pasiruošimas koncertams, konkursams, vaikų ir instrumentų vežiojimas ir kiti dalykai yra rutina, kurios neišvengsi. Paruošti visų 6 šeimos narių tautinius kostiumus, jeigu jie išskalbti po praėjusio pasirodymo, užtrunka 2 val. ar net ilgiau. Bet kai matai visų tų pastangų vaisių saldumu besimėgaujančius vaikus, kai jie grįžta laimingi iš ansamblio stovyklų ar kelionių, kai džiūgauja laimėję konkursus ar mėgaujasi ovacijomis po koncertų, nebelieka abejonių, kam to „amžino lėkimo“ reikia.
Kai vienos knygos apie tautinį kostiumą pristatyme su Julija dalyvavome pasipuošusios savo tautiniais kostiumais, po renginio dukra Facebooke pasidalijo nuotrauka ir parašė:„Šiandien dar kartą suvokiau, koks tai yra gėris ir pasididžiavimas!“
Šiemet birželio 26-ąją dalyvavome Lietuvos liaudies kultūros centro antrą kartą rengtame tautinio kostiumo konkurse „Išausta tapatybė“. Išgirdome daug gražių žodžių iš komisijos narių, iš kitų konkurso dalyvių, o šeimų kategorijoje buvome pripažinti nugalėtojais. Vėlai vakare važiuojant namo Rapolas, kuris prieš tai purkštavo, kad nenori dalyvauti, sako: „Visai gerai visiems šeimoje susivienyti dėl bendro tikslo“. Nuovargis, visą dieną trukęs pasiruošimas renginiui ir repeticijos, daugiau kaip 30 laipsnių karštis – viskas buvo pamiršta. Liko tai, kas gera. Nejau mama ir tėtis nenori, kad vaikams būtų gera?
Ginta Liaugminienė
Nuotraukos asmeninio albumo ir Elijaus Kniežausko
„Mamos žurnalas“
Projektą „Etnokultūrinis realybės šou jaunai šeimai – linksmai, gyvai, skaniai“ remia Spaudos, radijo ir televizijos fondas. 2016 metams skirta suma 2900 eurų.
Tekstas apie senovinius dzūkų patiekalus spausdintas „Mamos žurnalo“ liepos numeryje.
Į svetainę tekstas įkeltas 2016.08.29.
Kaip malonu skaityti toki straipsni, kur tevai skatina vaikus prisiminti senaja Lietuva. Taip mokomasi istorijos ne tik mokykloje bet ir namuose.