Ne vienam iš mūsų bendravimas su seneliais prisiminimuose iškyla kaip šilta ir miela vaikystės dalis. Seneliai turi laiko pamokyti anūkus žaisti šachmatais, iškepti minkštučių blynų. Senelės rankos, nors ir senos bei raukšlėtos, gali švelniai paglostyti ir priglausti, senelis gali parodyti, kaip sukalti vinis, kai tėtis ar mama vis skuba ir nespėja to padaryti.
Tačiau bendravimas su seneliais gali būti ir ne toks sklandus. Ypač tuomet, kai lyg šleifas driekiasi buvę (ar esami) nesutarimai tarp tėvų ir savų tėvų ar uošvių, kai atsinešamos senos nuoskaudos, kai nesutampa tėvų ir senelių lūkesčiai ir galimybės. Susikerta seni ir nauji požiūriai, seneliai vis stebisi, kad „jų laikais to nebuvo“, tėvai erzinasi, kad nepavyksta išaiškinti vyresniesiems tokių paprastų dalykų, apie kuriuos rašo kiekvienas tėvams skirtas tinklalapis.
Kaip išlaviruoti, kad bendravimas visiems suteiktų daugiau džiaugsmo nei erzulio?
Anūkų bendravimo su seneliais privalumai
Dažnai pirmojo vaiko gimimas tėveliams kelia didelį stresą: viskas nauja, nepatirta, tenka prisitaikyti prie kitokio gyvenimo būdo, todėl artimųjų pagalba gali būti itin vertinga. Pirmaisiais kūdikio gyvenimo mėnesiais senelių pagalba gali būti paprasta, buitinė, tačiau jaunajai šeimai vis tiek labai svarbi.
Seneliai gali tapti labai svarbiais mažyliui, jei tėčiui tenka daug dirbti, mama išgyvena depresiją ar jaučiasi pervargusi, arba anksti turi grįžti į darbą. Kūdikiui ir mažam vaikui labai svarbu, kad šalia jo būtų žmogus, su kuriuo jis galėtų kurti saugų prieraišumo ryšį. Jei nepasiseka to padaryti su savo mama ar tėčiu, tokiu žmogumi gali tapti senelis ar senelė: svarbiausia, kad šis žmogus didžiąją dienos dalį leistų su mažyliu ir tinkamai bei laiku atlieptų jo poreikius. Tai turės didžiulį teigiamą poveikį mažylio emocinei raidai.
Net jei vaikas ir daug bendrauja su savo tėvais, seneliai gali suteikti puikią papildomą bendravimo ir pasaulio pažinimo patirtį. Su kiekvienu žmogumi vaikas turi galimybę išmokti kažko naujo – gauti naujų žinių ir kitokį bendravimą. Išplėstinė šeima gali būti palaikymo šaltinis vaikui, jei nutinka kažkas blogo, pavyzdžiui, pykstasi ar skiriasi tėvai, kas nors suserga, vaikui tenka pakeisti gyvenamąją vietą arba darželį ir mokyklą. Tvirti ryšiai su artimaisiais suteikia vaikui saugumo jausmą, suvokimą, kad yra dalykų, kurie keičiasi, tačiau gyvenime yra ir kažkas stabilaus.
Jei seneliai nedirba, jie gali turėti daug daugiau laiko anūkams, nei jo turi dirbantys ir skubantys tėvai. Todėl jie suteikia vaikui patirtį, kad galima daug ką daryti ramiai, neskubant, susitelkiant „čia ir dabar“, o ne į keletą užduočių vienu metu. Seneliai yra ir pats geriausias šeimos istorijos šaltinis, nes jie daugiau žino apie tolimesnius giminaičius bei savo pačių gyvenimus.
Seneliai gali mažiau rūpintis anūkų drausminimu, tai palikdami tėvams, todėl gali būti palaikantys, emociškai šilti, netingintys duoti anūkams tai, ką šie labiausiai mėgsta. Dėl to neretai kyla konfliktų tarp tėvų ir senelių. Vis dėlto reikėtų nepamiršti, kad šiltas bendravimas su seneliais dažnai yra vienas iš pačių mieliausių vaikystės prisiminimų, ir vaikai šio to netektų, jei to nebūtų.
Kartais seneliai gali tapti geresniais „išklausytojais“, nei tėvai: dėl to, kad neskuba, gali pasidalinti savo patirtimi, neprivalo drausminti ar bausti anūkų už netinkamą elgesį. Todėl kartais būna, kad su savo sunkumais anūkai mieliau kreipiasi į. Seneliams lengviau įvertinti visą situaciją, nes jie ją mato labiau iš šono, objektyviau.
Sudėtingesnė situacija tuomet, kai seneliai, tėvai ir vaikai gyvena vienuose namuose. Tada suaugusiesiems būtina reguliariai kartu aptarti, kokių taisyklių ir ribų laikomasi bendraujant su vaikais, kokiais atvejais seneliai arba tėvai turėtų nesikišti, kada – visiems palaikyti tą pačią poziciją. Tinkamam vaiko elgesiui formuoti labai svarbu, kad būtų aiškiai apibrėžtos ir vienodos taisyklės, kurių laikytųsi visi šeimos nariai.
Galimi anūkų ir senelių bendravimo sunkumai
Dažna problema, kuri kyla daug bendraujant su seneliais, – nesutarimai dėl vaikų auginimo ir auklėjimo. Jei tėvai elgiasi priešingai tam, ką žinojo ir prie ko buvo pratę seneliai, natūralu, kad gali kilti konfliktų. Dėl to seneliai gali imti kritikuoti tėvus, tėvai – senelius, ir santykiai gali tapti labai įtempti.
1 situacija. O mes vaikus auginome kitaip
Ypač sunkiai požiūrių į vaikų auginimą skirtumus gali išgyventi pirmojo vaiko susilaukusios mamos. Būti „ką tik iškepta mama“ – sudėtingas uždavinys, kyla daug klausimų, natūralu, kad atsiranda ir nesėkmių. Dažnai dar nebūna spėjusi įsijungti mamos intuicija, kuri leidžia daug ką išspręsti nesukant galvos. Močiutėms, ypač jei kūdikis yra pirmasis anūkas ir joms, irgi gali būti daug nerimo, visu stiprumu iškilti prisiminimai apie savas motinystės patirtis, sėkmes ir nesėkmes, todėl patarimai liejasi lyg iš gausybės rago, kol naujoji mama nebežino, ką daryti, ir pradeda jaustis nevykėle.
Ką daryti?
Tėvams: Jei ką tik susilaukėte mažylio, o jūsų tėvai aktyviai (o gal ir primygtinai) siūlo savo patarimus, – pasistenkite mandagiai, bet tvirtai nubrėžti ribas. Priimkite siūlomą pagalbą, pavyzdžiui, pavežioti kūdikį lauke vežimėliu, kol jūs pailsėsite namuose, bet aiškiai išsakykite savo požiūrį, jeigu skiriasi nuomonės dėl maitinimo ar kitų priežiūros sričių. Būtų puiku, jeigu tėtis palaikytų mamą ir padėtų atsilaikyti prieš patarimų srautą (ypač bendraujant su savo tėvais).
Stenkitės senelius supažindinti su jūsų požiūriu į vaikų priežiūrą ir auklėjimą. Pavyzdžiui, jei ketinate nepalikti vaiko vieno tam, kad išsiverktų ir nurimtų, – paprašykite, kad seneliai irgi to nedarytų. Jei negąsdinate vaiko, kad ateis policininkas ir išsives, – paprašykite negąsdinti vaiko ir senelių. Tačiau leiskite seneliams būti švelnesniems, palepinti anūkus, nekelti jiems didelių reikalavimų. Charakterį formuoti savo vaikams turėtumėte jūs, o seneliai tik padeda, bet ne atlieka pagrindinį darbą.
Galbūt jums padės ne taip jautriai reaguoti į esamą situaciją, jeigu į ją pažvelgsite senelių akimis: absoliučia dauguma atvejų seneliai vienaip ar kitaip pasielgia ne todėl, kad norėjo kažkaip pakenkti anūkams ar jums, bet todėl, kad darė tai, kas, jų požiūriu, yra geriausia. Gali būti, kad seneliai nežino, kokie buvo jūsų lūkesčiai jiems, ir nesupranta jūsų taikomų bendravimo su vaikais taisyklių. Kalbėkitės, paaiškinkite, leiskite jiems jaustis naudingais ir reikalingais.
Seneliams: Supraskite, kad jūsų vaikai savuosius gali auginti kitaip, nei tai darėte jūs. Jei norite geriau suprasti šiuolaikinį požiūrį į vaikų auginimą ir priežiūrą, paprašykite, kad vaikai jums paaiškintų, atsakytų į kylančius klausimus. Skaitykite knygas, kurias skaito jūsų vaikai, galite nueiti į tėvystės seminarus. Stenkitės laikytis tų pačių taisyklių, kaip ir jūsų vaikai, kad anūkai nepradėtų naudotis jūsų gerumu ir minkštumu, – taip bus paprasčiau jums visiems.
2 situacija. Nesutariu su anyta
Nesutarimai tarp anytos ir marčios ar uošvės ir žento gali persikelti ir į senelių bendravimą su anūkais. Būna situacijų, kai seneliai su kai kuriais anūkais bendrauja mažiau, nei su kitais, arba susirinkus šeimai kyla įtampa, dėl kurios kenčia ir anūkai. Neretai nutinka, kad pirmasis anūkas labiausiai laukiamas ir gauna daugiausia dėmesio, vėliau gimę anūkai seneliams atrodo nebe tokie svarbūs.
Ką daryti?
Tėvams: Stenkitės rasti sprendimų, kurie padėtų sumažinti įtampą. Niekada nekalbėkite vaikams girdint nemalonių dalykų apie uošvius, piktdžiugiškai nepriminkite senelių auklėjimo ar bet kokių kitų padarytų klaidų. Atsiminkite: jei anūkų santykiai su seneliais nutrūks, jūs iš to nieko nelaimėsite, tik jūsų vaikai praras ryšį, kuris gali jiems daug duoti.
Seneliams: Nesistenkite supriešinti anūkų su jų mama ar tėčiu – vaikams abu tėvai yra labai svarbūs, ir jiems skaudu girdėti, kai kas nors nepalankiai apie juos atsiliepia. Be to, jei nerasite sutarimo su savo vaikais, marčia ar žentu, gali būti, kad sumažės ir galimybių bendrauti su anūkais. Stenkitės išlikti neutralūs, mylėkite ir rūpinkitės anūkais, o su tais žmonėmis, su kuriais bendraudami jaučiate įtampą, stenkitės išlikti mandagūs ir korektiški.
Gerbkite visus savo anūkus vienodai: jei ypač mylite vyriausiąjį ir jį apipilate dovanomis ar kelionėmis, atidarote sąskaitą banke, tą patį suteikite ir kitiems anūkams. Kurį nors išskirdami, jūs galite juos supriešinti tarpusavyje.
Nekritikuokite nei savo vaikų, nei žento ar marčios, kad ir kaip jus erzintų jie patys ir jų bendravimas su savo vaikais (jūsų anūkais). Atsiminkite: kiekvienas iš mūsų, kai jaučiasi kaltinamas, tampa gynybiškas ir ima pykti, tada joks tinkamas pokalbis tampa nebeįmanomas, o blogiausiu atveju jaunoji šeima gali nebenorėti jūsų matyti ir neleis bendrauti ir su anūkais. Užuot kritikavę, geriau paklauskite, kuo galėtumėte būti naudingi: pozityvių dalykų akcentavimas gali nepaprastai pakeisti jūsų santykius į gerąją pusę.
3 situacija. Seneliai nori nustelbti tėvus
Kartais seneliai pradeda sąmoningai ar nesąmoningai konkuruoti su tėvais dėl vaikų dėmesio: neprimena anūkams taisyklių, perka dovanas, stengiasi įgyvendinti visas anūkų svajones, kartais net pabrėžia anūkams, kad pas senelius jiems geriau. Tai gali sukelti tėvų nepasitenkinimą, be to, jei iš tiesų anūkai nuspręstų persikraustyti gyventi pas senelius, tikriausiai jiems tai nebeatrodytų kaip geras sprendimas.
Gali būti, kad seneliai taip elgiasi, norėdami būti geresni su savo anūkais, nei buvo su vaikais, galbūt dėl darbų ar jauno amžiaus negalėjo skirti vaikams daug dėmesio, gal susivokė darę klaidų ir dabar nori jas ištaisyti. Taip pat gali būti, kad tai yra senelių būdas užkariauti anūkų meilę, jei nežino, kaip kitaip tai padaryti, ir nesitiki, kad anūkai gali juos mylėti ir be krūvos dovanų.
Ką daryti?
Tėvams: Jūsų reikalas yra nubrėžti aiškias ribas. Jeigu išgirstate tokias frazes, kurias seneliai sako jūsų vaikams: „Jūsų tėvai nežino, ką daro“, „Aš niekada to nedarau šitaip“, arba jums: „Na, su vaikais nereikia taip griežtai elgtis, jie juk tik vaikai“ – tai jau ribų peržengimas. Tuomet galite tėvams ar uošviams pasakyti: „Ačiū už patarimus, bet mes darome taip, ir mūsų šeimoje taisyklės yra būtent tokios“. O mintyse galite sau pridurti: „Tai ne mano, o jų problema“.
Seneliams: Nesistenkite įsiterpti tarp anūkų ir jų tėvų, vis tiek anūkai, pabuvę pas jus, grįš į namus ir daugiau laiko leis su tėvais, nei su jumis. Bandykite laikytis tėvų prašymų, jų nubrėžtų taisyklių, nepersistenkite su pirkiniais.
Jeigu matote, kad jūsų vaikų šeimoje vyksta tikrai grėsmingi dalykai (fizinė, emocinė ar seksualinė prievarta, tėvai nesirūpina savo vaikais, neatsižvelgia į jų fizinius ar emocinius poreikius), – pasikalbėkite apie tai su savo vaikais, ne su anūkais. Tegul tai būna konfidencialus, taktiškas pokalbis, išlaikykite savo neutralumą ir nebandykite supriešinti savo sūnaus (dukros) su jo (jos) gyvenimo draugu (drauge). Galite pasiūlyti savo pagalbą, jūsų namai gali būti rami ir saugi užuovėja, jeigu anūkams tenka girdėti tėvų kivirčus, tačiau visada prisiminkite, kad tėvai, o ne seneliai turi būti pagrindiniai žmonės, kurie sprendžia, kaip vaikai turėtų gyventi. Geriau stenkitės palaikyti ir pastiprinti savo vaikus, kad jie būtų geresni tėvai jūsų anūkams, – nuo to išloš visi.
Jeigu anūkai skundžiasi jums, kokie blogi jų tėvai, pavyzdžiui, kad kažko neperka ar neleidžia likti nakvoti pas draugus, – nepradėkite to spręsti už tėvus. Paprasčiausiai išklausykite, pabūkite su nusiminusiu anūku, o jūsų vaikų sprendimai ir taisyklės tegul lieka jiems.
Pasistenkite, kad buvimas su anūkais netaptų vieninteliu jūsų gyvenimo džiaugsmu ir tikslu: raskite kitų dalykų ir užsiėmimų, kurie jus džiugintų. Susitikite su draugais, užsiimkite rankdarbiais, sodininkyste, rūpinkitės namais – darykite tai, kas jums patinka ir kas leidžia jaustis reikalingiems ne tik vaikams ir anūkams (ir nesijausti vienišiems, kai jūsų neprireikia).
4 situacija. Seneliai anūkams „per seni“
Kartais anūkų gimimas senelius verčia jaustis senesnius, nei jie iš tiesų yra, priverstinai tenka vėl pajusti, ką reiškia bemiegės naktys dėl kūdikių pilvo dieglių ar jaudinimasis dėl paauglių nuotaikų kaitos, – dėl to pradeda „šokinėti širdis“ ar kilti kraujospūdis, nuo mažylio nešiojimo skauda nugarą.
Ką daryti?
Seneliams: Rūpinkitės savimi – reguliariai lankykitės pas gydytojus, kasdien pasivaikščiokite, pailsėkite viduryje dienos, turėkite hobį, palaikykite bendravimą su savo draugais. Aptarkite su vaikais tai, kad jums reikia turėti laiko ir sau, ne tik anūkams.
5 situacija. Seneliams užkraunama per didelė našta
Gali būti, kad tėvai yra numatę seneliams didesnį vaidmenį, nei šie norėtų, pavyzdžiui, prižiūrės anūkus, kol jie sirgs arba kol gaus vietą darželyje, kasdien parves iš darželio ir nuveš į būrelius. Vieni seneliai trokšte trokšta, kad tėvai jiems atvežtų anūkus pabūti, kiti jaučia, kad savo vaikus jau užaugino ir nebeturi noro vėl grįžti į tą patį vaidmenį.
Ką daryti?
Svarbiausia – abiems pusėms viską iš anksto aptarti: kiek laiko seneliai norėtų ir galėtų rūpintis anūkais, kokios pagalbos iš senelių tikisi tėvai. Būti aukle anūkams, atvažiuoti bet kada, kai tėvams to prireiks, išleisti tėvus kartą per savaitę pavakaroti, priimti anūkus savaitgaliui, kai jie ūgtelės? Kaip dažnai? Kuo visiems bus aiškiau, tuo mažiau kils nesusipratimų.
Tėvams: Reikėtų atsižvelgti į tai, kad ne visada sutampa senelių norai ir galimybės. Senelė gali labai stipriai mylėti anūkus ir prižadėti, kad su jais pabus visą savaitę, kol tėvai išvykę į tolimą kelionę, tačiau jau pirmą dieną ji gali pervargti, imti bartis ant anūkų, o likusią savaitę tik ir laukti, kada gi pagaliau atvyks tėvai ir ją „išvaduos“. Įvertinkite savo tėvų amžių ir kantrybę. Nepamirškite, kad visi mes esame tuo kantresni ir malonesni, kuo trumpiau turime kažką daryti, o ilgainiui gali „išlįsti“ nuovargis ir irzulys. Stenkitės jautriai reaguoti, kai matote, kad seneliai pavargo: vis dėlto pagrindinę savo vaikų priežiūros „naštą“ turėtumėte nešti jūs, o ne jūsų tėvai.
6 situacija. Prisimenamos senos nuoskaudos
Kiekvienas iš mūsų per visą gyvenimą nešamės savo pačių patirties „bagažą“, ir kartais ši patirtis gali stipriai apsunkinti tarpusavio bendravimą. Seneliai prisimena, kad jų sūnus ar dukra vaikystėje buvo išdykęs, paauglystėje su juo (ar ja) „sunkiai sekėsi susikalbėti“, kažkada negrįždavo per naktis namo ar grįžo apsvaigęs nuo alkoholio, sakė, kad niekada nenorėtų turėti vaikų, – tad kaip dabar patikėti, kad jis ar ji gali būti puikus tėtis (mama)?
Tėvai nešasi nuoskaudą, kad jų pačių tėvai nuolat neturėdavo jiems laiko, piktai bardavo dėl bet kokios išdaigos, buvo nesupratingi, o gal net ištarė šaltą frazę: „Prisidirbsi vaikų – pati (pats) ir rūpinsies“. Dabar sunku patikėti, kad senelių bendravimas su anūkais gali būti kitoks.
Ką daryti?
Pirmiausia visiems reikėtų pažvelgti į savo tėvus ar vaikus nauju žvilgsniu. Taip, praeityje yra buvę nesmagių dalykų, ir to ištrinti tikrai nepavyks. Tačiau seneliai iš tiesų gali būti daug kartų supratingesni, labiau atjaučiantys ir palaikantys savo anūkus, nei kadaise buvo savo vaikams. Tėvai irgi bręsta ir nelieka tokie, kokie buvo paauglystėje ar vaikystėje: priešingai, dažnai tie, kurie „viską patyrė“, tampa labai kategoriški ir griežti sau ir savo vaikams, nenorėdami, kad jų netinkama patirtis pasikartotų. Todėl geriausia būtų į savo artimuosius pabandyti žiūrėti taip, lyg apie praeitį nežinotumėte, vertinti tik tai, ką jie duoda vaikams ar anūkams šiuo metu.
„Mamos žurnalas“
