Tobulą anūką įsivaizduojame taip: geru apetitu apdovanotas pūstažandis meilūnas, kuris nenulipa seneliams nuo kelių ir suvalgo visus jų padovanotus skanumynus. O kokie turėtų būti tobuli seneliai? Ir iš vis – ar seneliai gali būti tobuli? Juk kartų konfliktas, kiek aprimęs po vaikų vestuvių, staiga įgauna naują objektą – mylimą kūdikėlį. Vieniems vaiką, o kitiems – anūką.
Kalbamės su šeimos psichologe Erika Kern.
Sakoma, kad vaikas savo išvaizdą, būdą ir ligas paveldi ne iš tėvų, o iš 4 savo senelių. Ar ir psichologai mano, kad į trečią kartą gali persiduoti charakterio ypatumai, temperamentas?
Iš senelių persiduoda genetinė informacija. Beveik visų psichologinių bruožų ar ypatybių kilmė sunkiai paaiškinama.
Dažniausiai tai prigimties ir išorės derinys. Žinoma, kad seneliai, jų gyvenimo būdas, vertybės ir nuostatos atsispindi anūkuose, tačiau tarpinė grandis – tėvai yra svarbesni, nei senelių įtaka, net jei tai genai.
Kiek seneliai turėtų dalyvauti anūko auginime?
Jei klausiate „kiek turėtų“, turiu atsakyti – nė kiek. Auklėti ir auginti vaikus yra tėvų atsakomybė ir užduotis. Seneliai jau įvykdė savo užduotį ir turi kitų uždavinių savo gyvenime. Jei klaustumėte, ar gerai, kai seneliai tiesiogiai dalyvauja vaikus auginant ir auklėjant, galėtumėme diskutuoti iki kito ryto. Mat kiekviena šeima kitokia. Labai dažnai seneliai auklėja dvi kartas vienu metu – tėvus ir vaikus. Tokia situacija dažniausiai kelia sunkumų visoms trims pusėms. Tačiau jei seneliai tik padeda jauniems tėvams, tačiau nesikiša ir nesistengia jų auklėti, visi gali būti pakankamai laimingi.
Ar palaikote itališko tipo šeimas, kuriose kelios kartos gyvena viename bute ar name? Tai sena lietuviška tradicija, tai kodėl dabar psichologai taip stengiasi įdiegti, kad vaikai su savo šeimomis turi gyventi atskirai nuo tėvų?
Jei jau kalbame apie itališkas šeimas, tai visų pirma niekada negirdėjau, kad jos būtų geresnės ar blogesnės už kitas. Lietuvoje buvo įprasta, kad žemės ir dvaras atitenka vyriausiajam sūnui, kuriam taip pat atitenka prievolė karšinti savo tėvus. Ar turtingesnės, ar mažiau turtingos šeimos, tačiau kažkam tekdavo gyventi su seneliais ir padėti jiems. Tačiau tai iš principo kitas požiūris, nei bandome aptarti. Tai vaikai prižiūri tėvus, o ne tėvai ar seneliai prižiūri anūkus. Manau, psichologai bando parodyti, kad senelių įtraukimas į anūkų auklėjimą tik išimtiniais atvejais nesukelia problemų ir konfliktų tarp šeimų. Kita vertus, gyvendami su savo tėvais vis dar esame vaikai, net jei mums 60 metų. Tokia situacija neleidžia augti psichologiškai, trukdo išmokti priimti nepriklausomus ir savarankiškus sprendimus. Dažnai verkiame, kad neesame pakankamai ryžtingi, kad išsirenkame ne tą valdžią, kad nemokame už save pakovoti. Viena iš šių problemų priežasčių gali būti „itališkos šeimos” problema ir niekada neužaugantys visuomenės nariai…
Ką patariate mamai, kurią slegia močiutės pamokslai dėl anūko auginimo? Kaip taktiškai pasakyti, kad pasikeitė laikai ir senieji patarimai nebegalioja?
Jei mama negali išsivaduoti nuo močiutės patarimų, o norėtų tai padaryti, čia slypi šiek tiek kita problema. Tai mama, kuriai dar nepavyko visiškai atsiskirti nuo savo pačios mamos. Nebūtina gyventi kartu, kad taip atsitiktų. Tai labai dažna problema ir ji spendžiama ilgalaikio konsultavimo metu, o ne trumpu patarimu.
Ką manote apie vaikus, kuriuos augina seneliai? Juk susiklosto tokių situacijų, kai tėvai studijuoja, o ypač tai dažna dabar, kai tėvai išvažiuoja uždarbiauti į užsienį.
Vaikams ypač sunku, jei tėvai staiga išvažiuoja, ypač mažiems. Ši problema labai svarbi, ypač kai išvažiuoja mamos. Suprantu, kad reikia užsidirbti, tačiau niekada nepamirškite, kad ne tik išvažiuojate užsidirbti, bet ir stipriai traumuojate savo vaiką. Kai turi vaikų, turi galvoti ne tik apie save.
Tačiau jei vaikui gimus didžioji jo globa iš karto atitenka seneliams, pačiam vaikui jokio skirtumo – jam svarbu prisirišti prie vieno artimo žmogaus. Reikia susitaikyti su tuo, kad tai bus močiutė, ne mama.
Neteisinga manyti, kad močiutė paaugins jums vaiką, o po to jis vėl bus jūsų. Taip prarandate vaiką, ar bent jau ryšį su juo.
Jei jau močiutė augina vaiką, geriausia išeitis, jei ji liktų su juo bent jau iki paauglystės. Kita vertus, kuo dažniau lankysite vaiką, tuo vaikui bus geriau. Gali būti, kad kartais atrodo priešingai – kuo rečiau vaiką lankai, tuo mažiau streso, ašarų.
Tačiau vaiko ašaros ir neviltingi šūksniai rodo, kad jam vis dar rūpite. Jei jis atsisveikindamas verkia mažiau, tai nereiškia, kad jam geriau, tai reiškia, kad jis praranda ryšį su jumis.
Čia nekalbu apie vaikus, kurie auga su tėvais ir ramiai lieka su kitais suaugusiaisiais, pastarieji tiesiog jaučiasi saugiai ir gali atsikirti nuo tėvų, nes žino, kad tai laikina.
Žinau, kad kartais palikti vaikus ir išvažiuoti uždarbiauti – vienintelė galima išeitis, tačiau paskatinčiau to vengti, jei yra kitų būtų, net ir sunkesnių, tačiau vis dar įmanomų.
Per kiek laiko vaikas pasiduoda auklėjamas, pasikeičia ir prisitaiko, kai pagyvena su seneliais? Tėvai pastebi, kad kartais pakanka savaitės su seneliais, o vaikas grįžta išlepęs.
Ne būtinai išlepęs. Tačiau pasikeitęs – taip. Pasikeitimas gali įvykti ne senelių namuose, o grįžus. Tai atsitinka dėl kelių priežasčių – vaikas išgyvena atsiskyrimo nuo tėvų jausmą, su kuriuo kiekvienas susidoroja skirtingai. Vieni gali tapti jautresni, kiti piktesni, irzlesni. Kita vertus, pabuvęs su kitais suaugusiais žmonėmis, vaikas primiršta nusistovėjusias taisykles, o dar labiau tikisi, kad tėvai jas bus pamiršę. Dauguma vaikų grįžę iš senelių tarytum tikrina savo tėvus, tikėdamiesi gauti daugiau patarnavimų ir kitų malonumų, nei anksčiau.
Kas vaikui svarbiausias iš visų 4 senelių? Tradiciškai manoma, kad artimiausia yra mamos mama.
Taip, jei mamos santykiai su savo mama itin glaudūs ir artimi. Tačiau bet kuris iš senelių gali tapti artimas vaikui.
Svarbiausia tai, kuris iš senelių labiausiai supranta vaiką, labiausiai atspėja jo poreikius. Tai ne lepinimas. Gali būti, kad senelis, kuris su anūku apžiūrinėja savo traktorių ir vedasi dirbti įvairių konstravimo darbų, bus neišskiriamas draugas, o močiutė, kuri kasdien pirks saldainius, bus reikalinga tik tam, kad galima būtų gauti saldainį.
Ar senelių meilė gadina, ar turtina vaiką?
Kuo daugiau žmonių, su kuriais vaikas moka palaikyti gerus santykius, kuriuos jis myli ir kurie myli jį, tuo vaikas jaučiasi priimtinesnis platesnėje visuomenėje. Jei jis mėgiamas šeimoje, jis to paties tikisi ir kitoje aplinkoje, todėl gali būti drąsesnis ir labiau pasitikėti savimi.
Kas geriau – auklė ar močiutė (dažnai šeimos renkasi močiutę, nes „savas žmogus labiau mylės vaiką“)?
Geriau, jei vaiką auklėja mama, jei padeda auklė. O močiutė myli, globoja, aplanko šeimą. Tokioje situacijoje močiutei nereikia prisiimti atsakomybės už vaiko auklėjimą, rečiau iškyla generacijų konfliktas, ji tiesiog gali mėgautis savo amžiumi, mylėti ir būti mylima.
Ką manote apie senelių poziciją „mes nesikišime, anūkų neauginsime, tai ne mūsų reikalas“?
Manau, kad tai teisinga, tačiau šiame sakinyje skamba priešiškumas. Jei taip, tai karo pozicija ir kyla klausimas, kodėl seneliai nusiteikę kovoti su savo vaikais. Jei taip yra, ji niekuo ne geresnė, nei tų, kurie vis dar auklėja ir bando perauklėti savo suaugusius vaikus ir vaikaičius. Teisinga pozicija manau būtų tokia: mes nesikišame, neauginame anūkų, tačiau jais labai domimės, mielai su jais pabūname, jei jaunoji šeima nori kur nors išeiti.
„Mamos žurnalas“
