Jūsų vaikas mane nervina

nepakantumas vaikui

Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt

Užsienyje vaikais visi džiaugiasi, kalbina, šypsosi. Kodėl mūsų šalyje viskas atvirkščiai?

Skaitykite mamų pamąstymus.

***

Pensininkų atakos

Vis svarsčiau, kodėl senos moterys taip mūsų, mamų su mažyliais, nemėgsta ir gavau tiesioginį atsakymą iš vienos pensininkės. Tiksliau, iš dviejų pensininkių, šalia kurių mes su sūneliu prisėdome. Jos, kaip visada, pradėjo skųstis, koks sunkus gyvenimas. Pirmoji, piktoji, sako man: „Jums tai gerai, prisigimdėt visos jaunos vaikų, gaunat pinigus ir dirbti nereikia.“ Aš: „Ačiū už komplimentą, bet man jau daugiau nei trisdešimt. Ir čia kieme, su kuo bendrauju, visos panašaus amžiaus.“ Ji negirdi, tęsia: „O mums niekas nieko nemokėjo, dirbti iškart turėdavome, visą gyvenimą dirbau…“ Įsiterpia antroji, tolerantiškoji: „Bet juk anksčiau paprasčiau buvo – darbus visi turėjo, butus gaudavo, dabar jaunimui nelengva – paskolos…“ Pirmoji kelia balsą: „Man niekas nieko nedavė! Viską pati užsidirbau!“ Supratau, kad bergždžias reikalas kažką įrodinėti, dar vaiką išgąsdins – pakilau ir nuėjau. Tolerantiškoji dar bandė diskutuoti, bet po kelių minučių pamačiau, kad ir ji pasitraukė palydėta piktų šūksnių.

Atrodo, mes pensininkų priešėmis tapome tada, kai jiems sumažino pensijas, o mamų kol kas nelietė. Štai tada viena mūsų kiemo mama ir išgirdo vienos pensininkės įžeidinėjimus už nugaros: „Vaikšto visos didžiausias šiknas užsiauginusios, nieko neveikia ir pinigus gauna, o mums tai nemoka.“ „Smagu“, sakyčiau, vaikščioti mūsų kiemuose…

Nemėgsta mūsų ir pensininkai vyrai. Pavasarį ir rudenį, kol dar negalima žaisti smėlio dėžėje, mūsų didžiąją žaidimų aikštelę okupuoja šunys.

Atėjome kelios mamos su mažyliais, o ten – palaidi šunys laksto. Pensinio amžiaus šeimininkui sakome: „Laikykite savo šunį“, o jis nepatenkintas atkerta: „Tai jūs laikykite savo vaiką!“ Taip išeina, kad šunims laisvė, o vaikams vietos nebėra niekur. Visur mes trukdome.

Su pensininkais lyg ir viskas aišku, o kodėl tokios abejingos ir vaikų nemylinčios 45-55 metų moterys? Juk pačios augino vaikus, gal ir anūkų jau turi… Kartais atrodo, kad jos irgi mąsto panašiai: „Mes tarybiniais laikais vargome: ir vaikus auginome, ir dirbome, sauskelnių nebuvo ir užauginome, o dabar jau labai išlepusios šiuolaikinės mamos…“ Taip išeina, kad „mūsų niekas negailėjo, tad kodėl mes dabar turime suprasti ir padėti…“ Juk nebe tarybiniai laikai jau dabar!

Su pavydu klausausi pažįstamos, gyvenančios Italijoje, pasakojimų, kaip ten gerbiamos ir mylimos nėščiosios, kaip dievinami vaikai. Kad nors trupinėlis tos meilės ir pagarbos atkeliautų ir ČIA. Gal su laiku, su ateinančiomis kartomis pasikeis ir mūsų požiūris, o kol kas… Mano mama, sužinojusi, kad laukiuosi antro vaiko, visą vakarą verkė apsikabinusi savo seserį: „Kvailė, koks vargas jos laukia, kam jai tas antras vaikas…“ Apie pasveikinimą ir nuoširdų džiaugsmą net kalbos negalėjo būti.  Toli mums dar iki Italijos, labai toli…

Dalia

Vargas eilėse

Visiškai pritariu – visur aplink rodoma nepagarba nėščiosioms ir mamytėms su mažais vaikučiais. Aprašysiu vakarykščią savo kelione į parduotuvę.

Apsipirkti ėjau su sūneliu (1,8 m.) ir su 8 mėnesių pilvuku. Prisirinkau prekių ir atsistojome į eilės pabaigą (eilėje buvo 7 žmonės). Sūnelis ėmė zirzti, beveik visi eilėje stovėję žmonės atsisuko pažiūrėti į mano nenuoramą, bet nė vienas nepasiūlė užleisti savo vietos… Įpusėjus laukimui sūnus, sėdėjęs vežimėlyje, timptelėjo priešais mus stovėjusiai moteriškei už sijono. Reikėjo pamatyti jos miną… Sudrausminau vaiką, bet rūsčioji moteris vis tiek kažką piktai burbėjo sau po nosimi. Man keista, kad pardavėjos, matydamos mamas su vaikais ar nėščiąsias, nepasiūlo stotis į eilės pradžią, juk pačios yra moterys ir turėtų suprasti. Kiek teko lankytis parduotuvėse, dar nė karto nenusišypsojo laimė sulaukti pasiūlymo apsipirkti be eilės.

Mama Eglė

Nusiraminkime

Galiu tik pritarti mamų nusivylimui, kad Lietuvoje mamų su vaikais ypač netoleruoja pensinio amžiaus žmonės. Manau, taip yra dėl to, kad jų laikais valstybė už vaiko auginimą nemokėjo pinigėlių. Bet juk mes dėl to nekaltos… Aš į tokias kalbas nekreipiu dėmesio – burbuliuoja, na ir tegu burbuliuoja tos moteriškės. Juk ir poliklinikoje joms viskas blogai, jos visur skuba, neturi laiko ir neužleidžia be eilės nei nėščių moterų, nei mamų, atėjusių su kūdikiais. O parduotuvėse juk jau yra specialių kasų mamoms su vaikučiais, net automobilių stovėjimo aikštelėse jau yra šeimos vietų.

Super! Tai tik įrodo, jog mamos dar kažkam rūpi. O į piktas kalbas nekreipkime dėmesio yra – galimybė auginti vaikutį namuose, tai džiaukimės.

Dviejų vaikų mama Kristina

Lietuviškas pavydas

Aš irgi esu ta mama, kuriai ne sykį teko susidurti su panašiomis situacijomis, kai pasijunti kalta, kad turi vaikelį. Gyvenu Danijoje jau ilgą laiką – ten ir gimdžiau savo sūnelį. Esu patenkinta ir sužavėta, kaip jie elgiasi su kūdikiais ir nėščiomis moterimis. Nors tai šalis, kur vyrauja lygios teisės, bet visuomet visi pagelbsti moterims su vaikais. Kadangi artimų giminių ten neturime, vaikiuką visur imdavome kartu. Niekada nejaučiau piktų žvilgsnių ar gailesčio, kad auginu vaiką, visuomet žmonės pašnekindavo, pakalbindavo sūnų. Parduotuvėje atidarydavo duris arba padėdavo įsikelti vežimą į autobusą. Teko daug važinėti pas gydytojus, nes vaikiukas gimė su netikra šleivapėdyste (gipsavo kojytes), ir nė sykio nebuvo, kad gydytojai būtų pikti ar reikštų mums priekaištus. Žodžiu, šalis tolerantiška mažiems vaikams. Bet taip jau susiklostė, kad gydymą pratęsti grįžome į Lietuvą.

Lietuvoje jau pirmą sykį apsilankiusi prekybos centre pasijutau kalta, kad turiu mažą vaiką – viskas buvo aišku iš žvilgsnių. Pradėjome važinėti pas gydytojus, tada ir supratau, kad ši šalis nėra tolerantiška mažiesiems. Gydytojos piktos, jeigu duodi pinigėlių – iškart sušvelnėja, apie sesutes išvis nekalbu, joms tiktai kalėjime dirbti. Parduotuvėse kelis sykius buvau išprašyta dėl vežimėlio. Kavinėje nesiteikė pasiūlyti maitinimo kėdutės, nors matė, kad maitinu ant kelių. Kitoje kavinėje buvo pasakyta arba nuraminti vaiką, arba išeiti. Niekada nepraleis, nepadės atidaryti vartelių, neužkels vežimėlio. Visuomet nulydės gailesčio kupinu žvilgsniai. Jeigu vaikas verks parduotuvėje, visi žiūrės pikti, tarsi norintys pasakyti „greičiau nuramink“. Todėl patiriu didelį stresą, kad tik vaikas nesinervintų, stengiuosi apsipirkti greičiau arba sūnelį palikti namuose. Mano vaikas užaugs, bet juk yra žmonių, kurie tiesiog prikaustyti prie vežimėlio, ką jiems daryti? Tikriausiai todėl niekur jų ir nematyti.

Ir nesuprantu dar vieno – kodėl tokios piktos tos pagyvenusios moteriškės. Jos kažkada augino vaikus, dabar gal jau anūkus. Nejau jos ne gailestingos ir saviems. Ar čia kaip visą laiką ir visur pramuša Lietuviškas pavydas?

Viename interneto puslapyje perskaičiau straipsnį moterį, kuri žindė prekybos centre. Straipsnis man visai neužkliuvo, bet kai perskaičiau komentaru… Yra tokių pasisakymų, kad atleisk Dieve jiems. Savaitės pradžioje teko lankytis Kauno klinikose. Praėjo jauna pora, matosi kad neseniai pagimdžiusi, nes vaikiukas dar labai mažutis, tėvai nemiegoję kažin kiek naktų. Nuėjo į koridoriaus galą ir mama pradėjo žindyti, tėvelis padėjo ir jie tikrai niekam nekliudė – kūdikis buvo susuktas į apklotą,  nieko ten nesimatė, nes tėvelis uždėjo marliuką. Bet praeidama moteris su baltu chalatu išreiškė savo nepasitenkinimą, kodėl čia yra maitinamas vaikas. Iš šono stebėti buvo klaiku. Net nežinojau, kad Lietuvoje negalima maitinti vaiko krūtimi kur tik sugalvoji, nes gali sulaukti rimtų problemų. Danijoje viskas kitaip. Ten visur labai dažnai, labai įvairiose vietose gali pamatyti maitinančią mamą. Pati Lietuvoje tikrai neišdrįsčiau maitinti, kai žinau visuomenės nusistatymą, bet Danijoje net nesusimąstyčiau.

Mama Ineta

Eilėje su vemiančiu vaiku

Esu jauna trijų vaikų mama. Aišku, kitų žmonių pirma mintis – asociali daugiavaikė šeima. Tačiau taip nėra, abu su vyru esame statutiniai pareigūnai ir vaikams duodame viską, ko jiems reikia. Tik labai sunku susitaikyti su lietuvių požiūriu į vaikus. Jau susilaukus pirmojo buvau išvadinta jauna mama, prisidirbusia vaikų (nors man jau buvo 23 metai). Pabandysiu aptarti vietoves, kur man teko labiausiai nusivilti. Visų pirma gatvė – dažniausiai automobiliai mūsų nenori praleisti einančių per perėją, o jei kuri sustoja, tai žiūrėk kita kone į vežimėlį važiuoja, tad turiu vyresnius savo vaikus vestis prispaudusi prie vežimo. Toliau – ligoninė. Esu prasėdėjusi su sūnumi beveik 3 valandas prie gydytojo kabineto, nes atėjome nesiregistravę, o vaikui temperatūra beveik 40°C. Sėdėjau su juo ir bijojau, kad neapsivemtų. Ir vos bandydavau lįsti be eilės, tuoj visos pensininkės pradėdavo šaukti, kad jos irgi seniai laukia. Pensininkių buvau kartą „Maksimoje“ apšaukta, kam bandau su vežimu eiti pro kasas, mat jos (bobutės) seniau vaikus lauke palikdavusios ir nė minties nebuvo jų vežtis į parduotuvę. Ne kartą mano vaikai sėdinčių bobučių buvo išvadinti laukiniais, o aš apibarta, kad nesugebu jų auklėti, mat leidžiu jiems lauke lakstyti, o ne stovėti rankas sudėjus.

Besilaukdama trečio jaučiau didelę įtampą darbe. Dėl to, kad sirgau, man buvo nurėžta dalis premijos. Visą nėštumą darbų buvo kraunama be gailesčio. Kolegos nuolat priekaištaudavo, kad „tau gerai, išeisi atostogų“. Labai įdomios tos atostogos, kai nuo ryto iki vakaro dirbi mama. Juk tai pats sunkiausias darbas, tačiau jo atlyginimas pats didžiausias, tai vaikų meilė ir šypsenos.

Vardo nerašau dėl darbo reikalų

Džipas ir nėštukė perėjoje

Su šiuo nemaloniu reiškiniu (vaikų ir mamų netoleravimu) susipažinau, kai laukiausi dukrytės. Iš pradžių labai džiaugiausi, kad viename didžiausių prekybos centrų atsirado mažylių ir būsimų mamyčių kasa. Kol kartą, ir tikrai ne paskutinį, teko išklausyti vyresnio amžiaus moterų replikų, jog jų tarybiniais laikais tokių dalykų nebuvo, visos stovėjo eilėse ir nieko neatsitikdavo arba „aš taip pat esu ligonis“ ir pan. Tuo metu jaučiausi net kalta, kad man nuolat tenka su savo dideliu pilvuku brautis pro pasipiktinusias moteriškes. Vis pagalvodavau – na nejaugi tos moterys pamiršo, ką reiškia, kai paskutiniais nėštumo mėnesiais spaudžia nugarą, norisi į tualetą kas 15 minučių, o dar esi tokia jautri, pažeidžiama, tačiau privalai išklausyti neigiamą nuomonę apie „lengvatas“ nėštukėms.

Gimus dukrytei, situacija tokia pati. Prieini prie kasos ir matai, kad be vaikiukų stovi daugybė žmonių, ir niekas nesiteikia praleisti, kol pardavėja nepakviečia į priekį (jei dar pakviečia). Tikriausiai pats nemaloniausias atsitikimas buvo, kai nėščia ėjau per pėsčiųjų perėją. Ties gatvės viduriu pamačiau, kad atlekia didelis prabangus džipas, kuris priverstinai sustoja ir mane praleidžia, o baigus man pereiti gatvę paleidžia man ilgą, ištisinį signalą (daugiau perėjoje nieko nebuvo). Patikėkite manimi, man taip karšta pasidarė, kad atrodė širdis iššoks iš krūtinės. Kaip supratau, vairuotojas labai skubėjo, o aš su savo dideliu pilvuku nesugebėjau greitai pereiti gatvės, tad gavau didžiulį nepasitenkinimą išreikštą vienu didžiuliu pyyyyypt. Toliau iki pat gimdymo buvo nejauku eiti per gatvę…

Kamilytės mama Lina

„Mamos žurnalas“


Susiję straipsniai

 

Žymos:

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


9 − keturi =

Kitos temos: