Vaikystės vasarų prisiminimų būna įvairių. Vieniems tai – magiškas laikas su tėvais: daug saulės, ledų, prie vandens žaidžiamų žaidimų ir pramogų. Kitiems tos vasaros gal šiek tiek „parduotos“, jei seneliai ar tėvai turėjo ūkį, ir teko kartu su jais pasidarbuoti: grėbti šieną, skinti ir vežti į turgų daržoves, uogas ar vaisius.
Tačiau, suprantama, sutiksime žmonių, kurie kalba apie vaikystės vasaras nusiminę, liūdnai, pasakoja apie jas kaip apie mažesnę ar didesnę psichologinę traumą. Kaip šitaip atsitiko?
Tokių atvejų pasitaiko, kai atostogos planuojamos neatsižvelgiant į mažo vaiko poreikius ir individualius ypatumus.
Šiame straipsnyje aptarsime du populiarius mažų vaikų atostogų scenarijus.
Pirmasis scenarijus: atostogos „kaime pas močiutę“
Šis scenarijus yra mėgstamas daugelio tėvų, nes suaugusieji įgyja galimybę keliauti, ilsėtis, aplankyti užsienyje gyvenančius draugus, remontuoti būstą ar atlikti kitus darbus, kurių imtis daug lengviau, kai mažais vaikais pasirūpina seneliai, giminaičiai arba artimi draugai. Mieste gyvenantys tėvai pabrėžia naudą sveikatai, kurią miesto vaikas gauna išvykęs į gamtą: graužti morkas, ganyti laumžirgius, žaisti indėnus. Jeigu seneliai „konservatyvūs“ – nėra interneto, tad vaikas mažiau smakso prie kompiuterio (irgi sveika). Tėvai teigia, kad šiuo būdu jie suteikia mažiems vaikams galimybę ilsėtis, kai suaugusieji neišvengiamai privalo eiti į darbą.
Tačiau šis atostogų variantas kai kuriais atvejais reiškia didžiulį stresą 2–4 metų vaikui. Ir štai kodėl. Psichologiškai svarbiausias „atostogų pas močiutę“ elementas yra 2–3 savaites ar net mėnesį–du trunkantis vaiko atskyrimas nuo tėvų.
Toks atskyrimas lengvai ištveriamas tada, kai: pirma, vaikas visiškai supranta, dėl kokių priežasčių jis turi pabūti atskirai nuo tėvų; antra, kai jis pats šito nori ir turi galimybę pasirinkti iš kelių alternatyvų; trečia, kai vaikas adekvačiai suvokia laiką, ir išsiskyrimo laikotarpis jam neatrodo amžinas ir nesibaigiantis. Dvejų metų vaikams nei pirmu, nei antru, nei trečiu atveju aprašyti dalykai nėra prieinami, kaip, beje, ir kai kuriems keturmečiams.
Tokiu atveju kyla rizika, kad atsiskyrimą vaikas interpretuos egocentriškai, manydamas, kad tėvai jį paliko kaime todėl, jog nenori su juo būti, kad jis yra jiems „blogas“. Toks vaikas ateityje gali išgyventi didelį nerimą ar kaltę, jei padaro klaidą ar pasielgia netinkamai, nes jo sąmonėje tokie poelgiai klaidingai siejami su palikimo situacija. Jei vaikas be didelių skrupulų yra tiesiog ilgam „numetamas“ giminaičiams, vaiką apgaunant arba nesistengiant jam paaiškinti, kodėl taip reikia, ikimokyklinuko savijauta gali tapti panaši į tėvų gedėjimą, tarsi jie būtų negrįžtamai prarasti, beveik taip pat, kaip jiems mirus.
Kur slypi palengvėjimas? Atostogos kaime gali tapti stebuklingos dėl močiutės, senelio ar tėvų asmenybių. Palengvėjimas rasis suaugusiesiems gebant kantriai ir supratingai atliepti mažo vaiko savijautos ypatumus, kylančius dėl vaiko amžiui būdingų mąstymo dėsningumų.
Ko galite imtis, jei dėl susidariusių aplinkybių Jūsų ikimokyklinukas turi praleisti vasaros atostogas atskirai nuo Jūsų?
- Prisiminkite, kad beveik visi maži vaikai jautriai išgyvena ilgiau trunkantį išsiskyrimą su mama (ir su tėčiu). Tai – raidos dėsningumas, todėl rekomenduotina, kad šių išsiskyrimų per metus būtų kuo mažiau ir jie truktų kuo trumpiau (jei jų negalima visiškai išvengti). Visiems ikimokyklinukams reikia tėvų dėmesio tam, kad jie galėtų patenkinti esminius saugumo ir meilės poreikius, būtinus optimaliai raidai ir gerai psichikos sveikatai.
- Stenkitės parinkti vaikui tokią atostogų vietą, kur jį prižiūrėtų žmonės, pažįstami jam kuo geriau. Giminaičiai, kuriuos vaikas pažįsta, yra geriau nei visiškai nepažįstami žmonės. Tačiau dar geriau vaikui yra atostogauti bent su vienu iš tėvų, nei likti tik su giminaičiais.
- Skirkite laiko, kad paaiškintumėte savo vaikui, kiek laiko Jūsų nebus, kada jis vėl su Jumis susitiks arba galės pasikalbėti telefonu ar internetu. Laikykitės duotų pažadų.
- Sutarkite su giminaičiais, kurie prižiūrės vaiką, kad jie pakartotų šiuos dalykus tuo atveju, jei vaikas būtų liūdnas, nusiminęs ir jį reikėtų nuraminti. Jei vaiką prižiūrintis asmuo matys, kad vaikas yra prislėgtas, gali jam pasakyti: „Tu ilgiesi savo tėvų. Jie atvažiuos (paskambins) tau sutartu laiku. Aš suprantu, kad tau liūdna (pikta, nuobodu ar kt.) Aš esu su tavimi ir man svarbu, kaip tu jautiesi.“
- Jei vaikas mėgsta skaityti kartu su suaugusiuoju, jį prižiūrintys žmonės gali paieškoti knygų, kuriose aprašomi vaiko situaciją primenantys pasakojimai, ir paskaityti jas vaikui. Vaikų literatūroje gana daug istorijų, kuriose aprašyti vaikai, išgyvenantys laikiną išsiskyrimą ar leidžiantys atostogas atskirai nuo tėvų, atrandantys čia džiaugsmo. Istorijų klausymasis, jų kūrimas, piešimas ir kita kūrybinė raiška daugeliui vaikų padeda pasijausti geriau.
- Kai po ilgo nesimatymo vėl susitiksite su vaiku, duokite jam laiko prisitaikyti ir įgyti pasitikėjimą Jumis. Nesistebėkite, jei vos Jums grįžus vaikas bus dirglesnis ir turės elgesio problemų – vaikai išlieja didelę dalį susikaupusio nerimo tada, kai tėvai grįžta po ilgo nesimatymo. Būkite pasirengę ištverti stiprius vaiko jausmus ir iš jų kylančius netinkamus poelgius. Vienas iš raidos psichologijos dėsningumų: poreikių frustracija gali lemti agresyvų vaiko elgesį. Šiais atvejais vaikui būtina, kad jo tėvai suprastų, kas su juo vyksta, ir padėtų su tuo susitvarkyti, o ne baustų ar atstumtų.
- Būkite atsargūs, lygindami savo pačių vaikystės atostogas kaime su savo vaiko atostogomis kaime. Jei Jums vaikystėje kaime nepatiko, tai nebūtinai reiškia, kad nepatiks ir Jūsų vaikui, ir atvirkščiai. Jau atostogų metu turite galimybę vaiko paklausti, kaip jis jaučiasi, kokie dalykai jam mieli atostogaujant ir kokie ne. Taip įgyjate galimybę atsižvelgti į dalykus, kurie Jūsų vaikui kelia nerimą, ir stiprinti tuos, kurie džiugina ir ramina.
Kai kurie tėvai, perskaitę šį poskyrį, galimas daiktas, ims ginčyti, kad jų trimetis vaikas puikiai ištveria išsiskyrimą. Kad jis visai neišgyvena vienas paliktas kaime ar ligoninėje. Kai kurie vaikai šioje situacijoje iš tiesų atrodo labai ramūs. Kai kurie vaikų psichologai šį aspektą linkę aiškinti vadinamuoju neigimo gynybos mechanizmu, kurį vaikas naudoja, reaguodamas į dažnai pasitaikančius, netikėtus atsiskyrimus nuo tėvų. Neigimo esmė – vaikas bando apsaugoti save nuo psichologinio skausmo ir nerimo, kurį kelia išsiskyrimas, elgdamasis taip, tarsi atsiskyrimo apskritai nebūta. Kartais suaugusieji supainioja tariamą vaiko „ramybę“ su sąstingiu ir emociniu blankumu, kurie kyla vaikui išgyvenant didelį stresą, reaguojant į psichologiškai skausmingus pokyčius.
Antrasis scenarijus: keliaujame kartu su vaikais
Gamtos grožis ir kelionės – dalykai, kuriuos mėgsta ir labai vertina daugelis suaugusiųjų.
Atitrūkimas nuo kasdienės aplinkos, už lango nuolat besimainantys neįprasti vaizdai, žmonės, kurių tu nepažįsti, kurie nepažįsta tavęs ir kalba kita kalba, naujas niekad anksčiau neragautas maistas… ne visada kelia 3–4 metų vaikui didelį entuziazmą. O štai suaugusiesiems labai patinka. Kurie iš jų „nenormalūs“? Normalūs ir tie, ir anie. Poreikiai skiriasi. Raida ir asmenybės pokyčiai vyksta visą gyvenimą, ir skirtingais gyvenimo etapais žmonėms atgaivos ir saugumo suteikia skirtingi dalykai. Aplinkoje, kurioje puikiai pailsi suaugusieji, maži vaikai kartais patiria stresą.
Čia paminėti dalykai nereiškia, kad tolimos kelionės ir išvykos neduoda jokios naudos ikimokyklinukams. Jei taip būtų, Disneilendas ar Junibakenas (Junibacken – vaikų literatūros muziejus Stokholme) užsidarytų ir nustotų veikę. Daugybė vaikų nepaprastai stipriai laukia kelionių su savo tėvais, dar skaičiuoti gerai nemokantys ikimokyklinukai susiskaičiuoja dienas, kurios liko iki akimirkos, kai tėvai užvers automobilio dureles ir šeima iškeliaus prie jūros, ežero, į kitą kaimą ar miestą. Keliaujant su ikimokyklinukais kelionei tiesiog reikia pasiruošti (fiziškai ir psichologiškai) ir atsižvelgti į jaunojo keliautojo, kuris vyksta drauge, ypatumus ir poreikius. Keliaudami vaikai įgyja naujų įgūdžių, sužino daugybę naujų dalykų apie pasaulį, pažįsta skirtingas kultūras ir žmones. Viso to Jūs niekada neišmokysite vien iš knygų. Kartu su savo vaiku Jūs įgyjate naują bendrą patirtį, kuri Jus praturtina ir suartina.
1. Dienotvarkė ir miegas. Vienas iš svarbiausių dalykų, teikiančių vaikams saugumo jų kasdienėje veikloje, yra tai, kad jie žino, kas po ko ir kada vyksta. Visas vaikų gyvenimas turi daugiau ar mažiau aiškią struktūrą: jie keliasi, gulasi, mokosi panašiu metu, net ir jų laisvalaikio veikloms daugiau ar mažiau vadovauja suaugusieji (auklėtojai, pedagogai ir kt.), nurodydami šių veiklų pradžią ir pabaigą. Tuo tarpu kiekviena kelionė beveik visada yra pilna „smulkių“ ir „stambių“ netikėtumų, dienotvarkė keliaujant tarsi ištirpsta ir prapuola, o tai gali sukelti vaikui nerimą. Vaikas, reaguodamas į pokyčius, gali imti verkti, pykti, zirzti, neklausyti ar muštis dažniau nei įprastai, ir jis nėra dėl to kaltas. Svarbiausias dalykas, kurį reikėtų pasistengti išlaikyti keliaujant, tai vaiko miego ir kėlimosi režimas. Kai kurie autoriai pataria su ikimokyklinukais nesirinkti labai tolimų kelionių maršrutų, dėl kurių diena ir naktis beveik susikeičia vietomis, atidėti tokias keliones, kol vaikai šiek tiek daugiau paaugs.
2. Maistas ir gėrimas. Suaugusieji dažnai tikisi, kad maži vaikai kelionėje bus laimingi, elgsis gražiai ir bus geros nuotaikos, nepaisant to, kad jų įprasta aplinka, valgymo ir laisvalaikio įpročiai apsivertė aukštyn kojomis. Atostogų metu daugelis suaugusiųjų yra linkę vaikus palepinti, leisdami jiems valgyti viską ir tiek, kiek jie pageidauja. Vaikai pasirenka saldumynus, skanėstus, greitąjį maistą, kuriame daug cukraus, skonio stipriklių. Tokio maisto vartojimui būdingos vadinamosios „energijos bangos“. Greitasis maistas tarsi užtvindo vaiką energija, kuri greitai sudega, reguliariai palikdama jį nuovargio ir emocinės įtampos „duobėje“, o tai gali sukelti pykčio priepuolius, netinkamą elgesį ir nesutarimus su tėvais. Skanėstų per atostogas, žinoma, nereikia atsisakyti, tačiau verta, kiek tik įmanoma, pasirūpinti, kad Jūsų vaikas gertų pakankamai vandens ir pavalgytų visaverčius pusryčius, pietus ir vakarienę jam įprastu metu.
3. Įspūdžių srautas. Mažus vaikus auginantiems tėvams gerai pažįstama situacija, kai visą dieną dūkęs, daug visko patyręs ir nuveikęs vaikas vakare tampa pavargęs, irzlus ir sunkiai sukalbamas. Taip, pavyzdžiui, būna po ilgos dienos dideliame prekybos centre ar atrakcionų parke, kur yra kur kas daugiau spalvų, garsų, kvapų ir kitos stimuliuojančios medžiagos nei įprastoje vaikui aplinkoje. Tokioje vietoje vaikui norisi viską pamatyti, paliesti, paragauti, viską suspėti iki dienos pabaigos. Suaugusieji gali prisiminti ir save pačius, kaip jie jaučiasi po intensyvios dienos darbe, kai vienu metu reikia galvoti apie aibę dalykų, daug ką perprasti, daug kuo pasirūpinti.
„Susipykimas“ su vaiku, kuris yra irzlus ir nuvargęs dėl intensyvios sensorinės stimuliacijos, kelionėje gali „atsitikti“ vakarui dar neatėjus. Stiprios emocinės vaikų reakcijos dėl didelio įspūdžio srauto yra tokios pačios, nepaisant fakto, kad daugelis įspūdžių kelionėje yra malonūs. Susitvarkyti su tokiomis aplinkybėmis gali padėti pertraukos, kartkartėmis pasitaikantis pabuvimas su vaiku tylioje ramioje vietoje, kur intensyvus įspūdžių srautas kuriam laikui nutrūksta. Nereikia versti vaiko per šias pertraukas miegoti, nes užmigti gali būti neįmanoma, užtenka to, kad šios pertraukos įvyksta.
Daugybė vaikų gali patirti puikias atostogas pagal šiuos du populiarius scenarijus, jei į jų poreikius yra atsižvelgiama, jei suaugusieji bendrauja ir rūpinasi vaikais suprasdami, kad jie vaikai, o ne maži suaugusieji.
Klinikinis psichologas Vytis Valantinas, Psichologinės pagalbos vaikui ir šeimai kabinetas
Daugiau vertingų psichologinių ir pedagoginių straipsnių ieškokite svetainėje www.ikimokyklinis.lt
