Neringos Laurinaitienės nuotr. www.neringosfoto.lt
Anksčiau ar vėliau ateina diena, kai mylimą vaiką reikia palikti kitiems.
Nesvarbu – dešimčiai minučių ar mėnesiui, išsiskyrimas su vaiku kainuoja begales nervų visiems žaidimo dalyviams – tėvams, pačiam vaikui ir tiems, kurie apsiėmė vaiką „padaboti“. Tačiau šis skaudus procesas gali būti ir naudingas! Konsultuoja šeimos psichologė Enrika Kern
Nuo kokio amžiaus jau galima palikti vaikutį pas senelius, pavyzdžiui, savaitei?
Labai konkretaus atsakymo nėra. Jeigu įsiklausysite į savo vaiką ir savo širdį, rasite geriausią atsakymą. Kuo mažesnis vaikas, tuo geriau jam, kai tėvai, o ypač mama, būna kuo arčiau.
Nuo pusės metų kūdikis jau ir pats nelabai nori likti be mamos ir aiškiai tai parodo. Tad palikti nelabai ir išeina, nebent „reikalas spiria“. Tačiau vaiko palikimas savaitei – ne tokia didelė problema, tad labai ir nesureikšminčiau. Jei labai reikia, tai galima ir palikti, nieko tragiško per savaitę neatsitiks. Kur kas didesnė problema, jei vaikas paliekamas kelioms savaitėms ar mėnesiams, kai tėveliai išvyksta dirbti į užsienį ar daug dirba ir vaiką lanko tik savaitgaliais. Jei įmanoma, reikėtų palaukti nors iki trejų metų, o geriau – iki penkerių, šešerių. Šie skaičiai gali nieko nereikšti kai kuriems vaikams ir tėvams, nes kiekvienas vaikas ir jo santykis su tėvais – kitoks.
Iki kokio amžiaus nakvojimas svetimoje vietoje ir dar be tėvų sukelia vaikui stresą?
Nakvojimas svetimoje vietoje be tėvų nekelia streso, jei vaikas nakvoti lieka „savoje“ aplinkoje, kurioje daug kartų lankėsi be nakvynės ir kurioje jaučiasi saugiai. Kurioje gali laisvai judėti ir kur gyvenančiais suaugusiais gali pasitikėti. Net tokiai aplinkai reikia šiek tiek laiko, na gal galima kalbėti apie antrus metus, kai vaikas turi pakankamai gerą atminį ir gali save nuraminti, suprasdamas, kad tai – laikina. Jei aplinka visiškai svetima, stresas kyla iki… paauglystės (o vėliau vėl atsiranda ir norisi nakvoti namie, savo lovoje).
Ką manote apie tėvelių emigrantų vaikus, kurie lieka su seneliais ir čia auga tėvų nematydami mėnesius, metus?
Jei atvirai, tai manau, kad jie – nelaimingiausi tėvai, o jų vaikai – nelaimingiausi vaikai pasaulyje. Apie tai, kokios bus tokio reiškinio pasekmės, galime tik prognozuoti, bet kad jos nebus pozityvios, galima jau teigti.
Koks ilgiausias terminas, kai vaikas gali gyventi be tėvų ir jaustis gerai?
Maksimaliai – pora savaičių. Jei reikia pasilikti ilgiau – reikia bent jau juos lankyti.
Ar vaikui būnant pas senelius ar kitus artimuosius reikėtų nuolat palaikyti ryšį – skambinti, važiuoti lankyti. O gal negraudinti ir netrikdyti?
Taip, būtina kiek įmanoma dažniau palaikyti ryšį. Visiškai neteisinga nuomonė, kad dažnas skambinimas ar lankymas tik viską sugadina, tačiau sutinku, emociškai tai gali būti labai sudėtinga ištverti. Jei vaikas iš tiesų per mažas ir kiekvieną kartą skambinant verkia, normalu, kad mylinčiai mamai tai ištverti labai sunku, ir ji skambina rečiau. Jei nelankote vaiko ar jam neskambinate, jis ne nurimsta, kad nėra čia ko graudintis, o praranda viltį, kad jam rūpite. Tai daug daug kartų didesnė žala, nei ašaros ir nuoširdus ilgesys, kuris tik parodo, kad vaikas Jus myli ir kad jam sunku be Jūsų. Retesniais atvejais vaikai ima manipuliuoti – verkti, kad mama jaustųsi kalta ir greičiau vežtųsi namo. Iš ko tai atpažinti? Iš savo jausmo – jaučiate ne ilgesį, liūdesį, o kaltę kai mažylis verkia – tai jau pavojus, kad vaikas ims šiais jausmais „žaisti“. Ką daryti? Priminti sau, kad Jūs – mylinti ir gera mama, kad kitaip šiuo gyvenimo metu neįmanoma, ir kad Jūs lygiai taip ilgitės savo vaiko ir Jums lygiai taip pat liūdna. O šie jausmai, kad ir nelabai malonūs, yra žmogiškumo dalis, kuri dar nieko nepražudė.
Kada vaikas subrendęs visiškai atsiskirti nuo artimųjų ir atostogauti stovykloje? Kaip patikrinti tą brandumo laipsnį?
Brandumo lygį geriausiai patikrina stovyklos, kurių jaunesniems nei 7-8 metų vaikams su nakvyne surasti beveik neįmanoma. Realus amžius daugumai vaikų – apie dešimtus metus, tačiau į gerai organizuotas, gerų ir kompetentingų suaugusiųjų prižiūrimas stovyklas (tai nereiškia, kad užtenka paskaityti reklamą, reikia juos pažinoti), galima leisti ir 6-7 metų vaikus. Nelabai rekomenduočiau anksčiau, tačiau būna išimčių.
Netruks ateiti pavasaris, kai vėl planuosime vaikų atostogas, ieškosime jiems stovyklų. Ar prieš pirmą kartą vaikui išvažiuojant į stovyklą reikia kokių nors „treniruočių“ – pavyzdžiui, išvežti pas senelius, kad įprastų pabūti be tėvų?
Jei vaikas niekada nebuvęs be tėvų ir važiuoja į stovyklą, manyčiau, kad tai – tikras išbandymas visiems – ir tėvams, ir vaikui. Abejoju, ar patys tėvai ištvers daugiau nei dvi dienas. Reikėtų treniruočių, pirmiausiai tėvams – ar jie sugebės ištverti siaubą, kai kažkas kitas rūpinasi tavo vaiku.
Jei vaikas stovykloje jaučiasi blogai, verkia, prašo pasiimti namo, ar taip ir padaryti, ar „grūdinti“ iki pamainos pabaigos?
Labai priklauso nuo vaiko. Patarčiau pasiimti. Tačiau jei toks elgesys jau kartojosi anksčiau, ne būtinai stovykloje, pasiimčiau ir ateičiau pasikonsultuoti pas psichologą, kad suprasčiau, kas vyksta su vaiku, arba ko aš apie jį nesuprantu. Jei išleidau į stovyklą, vadinasi, kažkaip tikėjau, kad ištvers, tad kas gi vyksta? Ar mano lūkesčiai neteisingi, ar kažkas vyksta su vaiku, ar kažkas vyksta tarp manęs ir vaiko? Jei tai pirmas kartas, niekur nesikonsultuočiau, tik laukčiau, kad kitais metais ar vėliau vaikas gal pats norės važiuoti. O jei nenorės, irgi nesijaudinčiau. Stovyklos – nėra privaloma „socializacija“ vaikui.
Vaikas labai nenori į kaimą (nuobodu, nėra kompiuterio), bet to labai nori močiutė, laukia anūko. Kaip išspręsti šį „kartų“ ginčą?
Sunku pasakyti. Vargu ar vaikai nori būti miesto dulkėse ir tik su kompiuteriu. Kompiuteris – gerai, tačiau jei močiutė gyventų mieste su kompiuteriu, o tėvai – kaime tarp obelų, gal tas pats vaikas vis tiek nenorėtų važiuoti pas močiutę „ant asfalto?“ Namai yra namai ir vaikas nenori jų palikti. Gal geriausia tartis su vaiku – kiek laiko reikėtų praleisti kaime, kad sutvirtėtų organizmas, atsigautų nuo miesto dulkių, gautų vitaminų.
Išvažiuoti trumpais intervalais. Kai kuriems vaikams nenoras baigiasi per pirmas dvi dienas, kitiems – niekada nepraeina. O kartais močiutės būna labai įkyrios – kas minutė klausia „ar nori valgyti?“, „ar nenori miegelio?“, „gal tau reikia nueiti į tualetą?“ – ir vaikui tai tikras vargas? Kiekvieną kartą atsakymas „ką daryti?“ skirsis ir jis priklausys ir nuo to, ar bus kam „miesto dulkėse“ vaiką prižiūrėti ir ar jis tokio amžiaus, kad galėtų ilgas vasaros dienas leisti visiškai vienas (gal reikėtų sulaukti bent 10 metų, na jau mokyklinio amžiaus tai tikrai).
Ar tos kelios savaitės svetimoje vietoje nesutrikdys įprasto vaiko gyvenimo, kai jis grįš namo (seneliai gerokai palepina)?
Vaikai labai greitai pritampa. Visi vaikai iš senelių grįžta kitokie, nepriklausomai, ar seneliai lepina, ar ne. Jie tiesiog „primiršta“ namų reikalus ir taisykles, kurias iš naujo reikia patikrinti. Dauguma vaikų per pirmas dvi dienas (kiti per dvi savaites) „prisimena“ buvusią tvarką. Vaikai gyvena besiremdami patogumo filosofija. Jiems tiesiog nepatogu klausyti tėvų ir jie turi mažytę viltį, kad per tą laiką, praleistą atskirai, tėvai bus pamiršę, ko anksčiau reikalaudavo, o dar gal šiek tiek jaučiasi kalti, kad išvežė iš namų.
Ką duoda vaikui ir tėvams pabuvimas atskirai?
Manau, kad daugumai tėvų leidžia patirti malonumą, kai kambarius sutvarkai ir jie tokie pat išlieka visą savaitę (arba dvi). Nemažai daliai tėvų – galimybę neprašant auklių, draugų ir pažįstamų prižiūrėti vaikus – išlėkti į kiną ar į kavinę ir nežiūrėti į telefono ekraną kas akimirką. Na ir dar daug kitų malonumų dviese (ar vienam, jei vaikai gyvena su vienu iš tėvų). O vaikams tai – nauja aplinka, naujas patyrimas, mokymasis savarankiškumo, galimybė patyrinėti naujas erdves ir išbandyti save. Neretai – sveiko oro, gyvensenos ir mitybos šansas.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
