Neringos Laurinaitienės nuotr. www.neringosfoto.lt
Emigracijos bumo metais susiklostė situacija, kad daugybę vaikų augina močiutės. Kaip padėti vaikui ištverti priverstinį išsiskyrimą ir išsaugoti šiltus tarpusavio santykius?
Su panašiais klausimais į psichologus neretai kreipiasi tėvai, kurie dėl savo užimtumo neturi galimybės visavertiškai bendrauti su savo vaiku.
Suaugusiojo požiūriu – tai objektyvi būtinybė. Tuo tarpu vaikas šią būtinybę suvokia daug sunkiau ir situaciją gali vertinti visai kitaip negu jo tėvai. Nors tai nereiškia, kad išsiskyrimas jam virs tragedija, vis dėlto ši tikimybė egzistuoja.
Ypač kai vaikas arba pernelyg mažas, kad suprastų, kas vyksta, arba jam praktiškai nieko neaiškinama.
Vienąsyk pas psichologą konsultacijai buvo atvesta šešiametė mergaitė, serganti reumatoidiniu artritu. Tai buvo jau antra šios ligos ataka – prieš trejus metus ir dabar. Pokalbio metu psichologė jai pateikė klausimą – koks yra pirmasis jos gyvenime prisiminimas?
Pasigirdo atsakymas: „Aš sėdžiu ant močiutės rankų, o mama per tiltelį nueina tolyn“. Kiek tuo metu jai buvo metukų, mergaitė neprisimena. Kai psichologė papasakojo apie mergaitės prisiminimus jos motinai, ši buvo sukrėsta: „Palikau mažylę pas močiutę, kai jai tebuvo viso labo aštuoni mėnesiai. Prisimenu, tada su vyru vos sudurdavome galą su galu, aš privalėjau dirbti dviejuose darbuose – štai tada ir nusprendėme, kad kaime pas močiutę dukrelei bus geriau“.
Kai mažajai suėjo treji, mama pasiėmė ją į namus. Tuo laiku ji jau buvo materialiai sustiprėjusi ir suradusi mergaitei gerą vaikų darželį, kurį ši, nors ir labai nenoriai, ėmė lankyti. Bet praėjo kelios savaitės – ir vaiką užklupo reumatoidinis artritas.
Vėliau sekė treji ramūs metai, o sulaukusią šešerių, tėvai nusprendė atiduoti į pradinę mokyklą. Deja, prabėgus vos mėnesiui mokyklinio gyvenimo, pradinukę užklupo antra reumatoidinio artrito ataka. Psichologė aiškiai įžvelgė dėsningumą: kiekvienąsyk liga „prabusdavo“ tuomet, kai mergaitė negalėdavo išsisukti iš jai itin nemalonios situacijos: mama išeina, o ji negali bėgti jai iš paskos. Pagaliau mama kartu, bet vėl atiduoda ją kažkur, iš kur ji negalinti pasitraukti.
Šis atvejis – greičiau išimtis negu taisyklė, bet jis rodo, kaip mažą žmogutį gali traumuoti atsiskyrimas nuo motinos. Todėl, jei šeimoje jau taip susiklostė aplinkybės, kad vaikui būtina laikinai persikelti gyventi į kitus namus, suaugusieji pirmiausia privalėtų pasirūpinti, kad mažylis nesijaustų atstumtas. Čia padės patys paprasčiausi dalykai, kuriuos mes neretai primirštame.
Mūsų bendrieji namai
Nemaža tragedija vaiko sieloje įsisiautėja, kai tėvų ir senelių namus jis suvokia kaip kažką skirtinga, nesusieta tarpusavyje.
Prisiminkite, ar senelių namuose esama vaiko gimdytojų nuotraukų, o tėvų namuose – senelių atvaizdų. Ar vaikas išgirsta iš močiutės, sekančios jam pasaką, kad tai buvo mylima jo mamos ar tėvelio pasaka, kai šie buvo maži. Ar kuris nors iš tėvų prisimena, kad jie mėgo vaikštinėti su seneliu ir močiute šiame parke? Būtent tokių „smulkmenų“ vaikui trūksta, kad suvoktų ryšį tarp žmonių ir namų.
Be mamos blogai
Neringos Laurinaitienės nuotr.
Kai mažylis būna atskirtas nuo tėvų, sustiprėja jo vienatvės jausmas. Todėl tėvai privalėtų net per atstumą gyventi vaiko interesais. Susitikimų metu pamėginkite aptarti su vaiku tai, kas jam svarbu. Vaikui naudinga būtų bent vieną sykį pabuvoti mamos ar tėčio darbovietėje, pamatyti juos triūsiančius. Tada jam paprasčiau bus suprasti, kad tėvai iš tiesų yra užimti, o ne paprasčiausiai paliko jį likimo valiai.
„Savi“ ar „svetimi“
Vaikui sąvokos „senelis“ ar „močiutė“ nieko nesako, kol jis pats nepriima jų kaip „savų“. Kartais tokiam priėmimui užtenka sekundės, kartais reikalingi mėnesiai. Pasitaiko, kad trejų metukų mažylis nuo senelio nesitraukia, o prie močiutės net neprieina, nors abu seneliai jį dievina. Panašių problemų nekyla, jeigu vyresnioji karta supranta, kad, gimus vaikaičiams, keičiasi ir jų asmeninio gyvenimo ritmas ir užsiėmimai.
Šaltasis karas tarp tėvų ir senelių
Prieš kelias dešimtis metų tėvams net nekilo klausimo, ar teisingai seneliai auklėja vaikaičius. Mūsų laikais vyresniosios kartos patirtį pakeičia knygos apie vaikų auklėjimą, be to, ir gyvenimas vystosi taip sparčiai, kad net išmintingiausi seneliai tik skėsteli rankomis. Ir tėvai, patikėdami savo vaiką seneliams, neretai duoda jiems tokių patarimų, kuriuos šie priima su dideliu nepasitikėjimu. Kyla kažkas panašaus į šaltąjį karą, kurio epicentre atsiduria vaikas. Jis mato visas juodąsias kates, bėgiojančias tarp tėvų ir senelių. Vaikas būtų linkęs įtikti visiems, bet jam neišeina, juk vieniems jis patinka toks, kitiems – kitoks. Jam kaip oras reikalingi geri santykiai tarp artimų žmonių, kitaip jo vidinis pasaulis taps panašus į suskilusį veidrodį, kurio skeveldrose jis negalės savęs išvysti.
Tėvai ir seneliai (jei vaikas gyvena tai pas vienus, tai pas kitus) turėtų susėsti prie apskrito stalo ir pasikalbėti. Uždavinys – ne auklėti vieniems kitus, o rasti bendrą priėjimą prie vaiko, kuris visus suvienytų. Pradėti reikėtų nuo įprastų buities detalių ir režimo smulkmenų. Jeigu vaikas penkias dienas pas močiutę privalo gultis miegoti 21 val., o dvi dienas pas tėvus – kada nori, pirmiausia sunku jam pačiam. Visada galima surasti bendrų sprendimų, kad eilinis vietos pakeitimas vaikui netaptų šuoliu iš šilto vandens šaltinio į ledinę versmę.
Tėvų kyšiai vaikui
Daugelis tėvų, nematančių vaiko ištisas savaites, jaučia kaltės jausmą ir per ribotą laiką bando kompensuoti praleistas auklėjimo galimybes, apipildami jį įvairiausiais žaisliukais, saldumynais, pramogomis. Jeigu vadinsime daiktus savaisiais vardais, išeis, kad tėvai duoda savo atžalai kyšį, išmoka dotacijas dėl savo „kaltės“. Bet kol tėtis su mama užsiima savigrauža, vaikas išmoksta pasisemti naudos iš savo padėties. Kai gimdytojams pagaliau atsiranda galimybė parsivežti vaiką pas save, jis gali sugalvoti kažką panašaus į aukcioną – kas daugiau duos už jo meilę, su tuo jis ir gyvens. Tokioje situacijoje tėvų kaip auklėtojų autoritetas smunka, jie ima pataikauti vaikui, mat vis dar yra graužiami kaltės jausmo. Neretai pagal tokią pačią schemą suardomas pasitikėjimas tarp tėvų ir jų vaikų, ir „nesusiformavę auklėtojai“ pradeda dėl visko kaltinti senelius: jie, girdi, pernelyg išlepino vaiką.
Atiduodami vaiką laikinam močiutės auklėjimui mes privalome suprasti, kad neužverčiame savo tėviškosios pareigos ant savo tėvų pečių – mes tiesiog suteikiame vaikui galimybę gauti įvairesnes gyvenimo pamokas, išplečiame vaiką mylinčių suaugusiųjų gretas. Mūsų pasitikėjimas savimi kaip tėvais ir auklėtojais padaro mus stiprius, ir vaikas būtinai pajunta šią gerąją jėgą.
Parengė Kamilė Vitkutė
„Mamos žurnalas“
