Šeimos psichologai pabrėžia, kad vaiko gyvenimui ir vystymuisi labai svarbūs ne tik santykiai su tėvais, broliais-seserimis, bet ir su seneliais. Ar visuomet šeimai, kurioje gyvena kelios kartos, pavyksta išlaikyti aiškias santykių ribas? Kaip jų neperžengti, kad darniai sugyventume, o ne vienas kitam trukdytume, ir neatsirastų trintis?
Kodėl seneliai tokie svarbūs?
Specialistai pabrėžia, kad seneliai tiek savo vaikams, tiek anūkams visų pirma suteikia stabilumo jausmą. Pavyzdžiui, jeigu šeima išyra ar vienam iš tėvų tenka emigruoti, vien senelių buvimas šalia gali raminamai veikti kitus šeimos narius. Be to, nemažai senelių tiki, kad jie turi būti šalia anūkų kritinėmis situacijomis, todėl neretai imasi juos globoti.
Seneliai dažniausiai yra ne tik vyriausi, bet ir sukaupę didžiausią patirtį žmonės šeimoje, todėl jiems neretai tenka taikytojų vaidmuo.
Spręsdami ir glaistydami konfliktus tarp jaunesnių šeimos narių, seneliai įsitikinę, kad jų patyrimas leidžia ne tik priimti teisingus sprendimus, bet ir nešališkai pažvelgti į vaikų ir tėvų nesutarimus.
Seneliai – tarsi savotiškas tiltas, kuriuo jaunajai kartai perduodamos per daugelį metų nusistovėjusios šeimos vertybės. Taip sukuriamas giminės tęstinumo ir vienybės jausmas tarp vienos šeimos narių.
Ar visur seneliai vienodi?
Ar visame pasaulyje seneliai savo vaidmenį šeimoje ir požiūrį į anūkų priežiūrą supranta vienodai? Pasirodo – toli gražu ne. O šiuos skirtumus lemia ekonominės, socialinės, psichologinės ir kitos priežastys.
Štai Lietuvoje seneliai su anūkais praleidžia gana daug laiko – prižiūri juos, kai tėvai yra užsiėmę, kartu leidžia atostogas, kartais net atlieka auklės vaidmenį. O per šalį nusiritus emigracijos bangai, kuomet gimdytojai išvyksta uždarbiauti į svečias šalis, palikę savo atžalas artimųjų priežiūrai, seneliai jiems atstoja ir tėvus.
Kita vertus, daugelyje Vakarų šalių santykiai tarp senelių ir anūkų nėra tokie glaudūs.
Štai seneliai Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje, Danijoje, Norvegijoje ne itin noriai imasi prižiūrėti savo vaikaičius. Jie nurodo, kad turi įdomesnės veiklos ir griežtai atsisako per ilgai būti su nuolatinio dėmesio reikalaujančiais anūkais.
Skandinavijos šalyse manoma, kad kiekvienas savimi turi pasirūpinti pats. Vadinasi, vaikus jaunos šeimos turi auginti savo jėgomis, o seneliai šiame procese dalyvauja tik retkarčiais: kartkartėmis anūkus aplanko, pažaidžia su jais per šventes ir pan.
Yra ir kita šio medalio pusė. Antai JAV, kur savo vaikaičius auginti padeda mažiau nei 5 proc. močiučių ir senelių, susiduriama su kita problema – dalis amerikiečių jau kreipiasi į psichologus, prašydami patarti, kaip užmegzti ir išlaikyti emocinį ryšį su anūkais. O štai Danijoje kai kurie seneliai buriasi į visuomenines organizacijas, kurių tikslas – stiprinti santykius tarp jų ir anūkų.
Skirtingi seneliai, skirtingas bendravimas
Natūralu, kad senelių bendravimas su anūkais priklauso ne tik nuo kultūrinės aplinkos ar šalies, kurioje gyvenama, bet ir nuo kiekvieno žmogaus atskirai. Mokslininkai nustatė įdomų faktą – senelių ir anūkų tarpusavio santykiai, o kartu jų požiūris į vaikaičių auklėjimą bei priežiūrą dažnai būna nulemti senelių išsilavinimo, jų šeimyninės padėties bei anūkų amžiaus.
Olandų mokslininkai atliko specialų tyrimą, kurio metu analizavo žmonių santykius su savo šeimos nariais ir laiką, skiriamą bendravimui su skirtingų kartų giminaičiais. Paaiškėjo, kad aukštesnį išsilavinimą turintys seneliai linkę dažniau matytis su savo vaikaičiais. Vis dar santuokoje gyvenantys seneliai irgi lanko anūkus dažniau nei išsiskyrę ar našliai.
Pasirodo, kad senelių apsilankymų dažnumas labai priklauso nuo anūkų amžiaus: gimus kūdikiui, jis pamažu auga, piką pasiekia anūkui sulaukus 6-7 metų, o paskui po truputį retėja. Įdomu ir tai, kad anūkų ryšys su seneliais iš motinos pusės dažnai būna kur kas stipresnis nei su seneliais iš tėvo pusės.
Seneliai ir modernūs anūkai
Visais amžiais šeimose tarp skirtingų kartų atstovų buvo tam tikra trintis ir iškildavo nesusipratimų. Šie laikai pateikė ir naujų bendravimo iššūkių – tai ypač greitas visuomenės gyvenimo tempas, pažangių technologijų įsigalėjimas, bendravimo persikėlimas į virtualią erdvę bei socialinius tinklus.
Be to, mokslininkai konstatuoja, kad net ir ilgaamžes demokratijos tradicijas puoselėjančiose šalyse jaunosios kartos atstovai, t. y. anūkai, iš prigimties būdami energingesni, imlesni naujovėms ir mažiau besiremiantys patirtimi, elgiasi drąsiau, įžūliau, siekia atsiriboti nuo tradicinės kultūros, istorinės-kultūrinės atminties, tėvų, o ypač senelių, vertybių. Jaunoji karta paprastai nėra linkusi klausytis vyresniųjų pamokymų, ji turi „savų rūpesčių“ ir nori gyventi savų interesų pasaulyje. Jiems artimesnis sekimas bendraamžiais.
Nereikia pamiršti ir to, kad šiuolaikinėje visuomenėje pirmumo teisė dažniausiai suteikiama vaiko individualumui bei savirealizacijai, o ne jo socialiniams įsipareigojimams, priedermėmis bendruomenei ir šeimai. Todėl susiduriama su dar vienu kraštutinumu – pabrėžiant vaiko teises, pamirštama apie jo atsakomybę ir pareigas.
Minėti veiksniai neretai sukelia neigiamą ar net itin skausmingą senelių reakciją – juos veikia tiek šiuolaikinio pasaulio nusistatymas prieš tradicines vertybes, tiek jaunosios kartos savo galių ir teisių demonstravimas.
Kodėl pykstasi kartos?
Pasak specialistų, kalbant apie skirtingų kartų santykius, jau gerą dešimtmetį tradiciniai elgsenos modeliai Lietuvoje vis labiau praranda savo reikšmę. Vis sparčiau ryškėja atotrūkis tarp jaunimo ir vyresnės kartos – tėvų, senelių, prosenelių. Tai kelia socialinę įtampą, kurios lemia visuomenės tarpusavio santykius, sunkina bendravimą įvairiu lygiu.
Pagrindinė problema, kylanti bendraujant skirtingoms kartoms, yra konfliktai. Jie kyla tiek dėl smulkių buitinių nesklandumų, tiek dėl rimtesnių vertybinių nesutarimų. Dažniausios tokių konfliktų priežastys – kitoks gyvenimo būdas, požiūris į vaikų auginimą, darbų atlikimą, namų ruošą, politiniai ir religiniai klausimai, skirtingas požiūris į vertybes arba visiškas vertybių nesutapimas.
Kiekvienas žmogus siekia suaugti bei subręsti ir dažniausiai renkasi tas vertybes, kurios leidžia jam pasijusti sėkmingesniam ir reikšmingesniam. O socialinė, ekonominė ir politinė tikrovė, kuri formuoja dabartinės jaunosios kartos realybę ir vertybes, gerokai skiriasi nuo prieš tai buvusių kartų.
Kita vertus, reikėtų nepamiršti, kad konfliktinėse situacijose, kurios susidaro tarp skirtingų šeimos kartų atstovų – senelių ir anūkų – nelaimi nė viena pusė. Tokiu būdu tik griaunami tarpusavio santykiai bei vienybė. Specialistai pataria, kad geriausias sprendimas tokiu atveju – išlaikyta pagarba vienas kitam ir skirtingiems kiekvieno šeimos nario interesams.
Be to, reikia nepamiršti, kad vaikiai stebi ir perima tėvų elgesio modelius. Todėl nuo to, kokį tarpusavio dialogą vaikas matys tarp mamos ir tėčio bei senelių, priklauso, kokį supratimą jis „išsineš“ ir taikys savo būsimoje šeimoje bei santykiuose su kitais visuomenės nariais.
Ką gali tėvai?
Kalbant apie senelių ir anūkų santykius, nederėtų nuvertinti ir šiuo atveju tarpinės grandies – tėvų – vaidmens. Tėvų pareiga yra vaikams įskiepyti meilę, pagarbą tiek savo šeimos, tiek apskritai vyresniems žmonėms.
Gyvename laikais, kuriems būdingas orientavimasis į pliuralizmą – nuomonių bei vertybių įvairovę – todėl nelengva rasti visiems bendrų vertybių, visuomenėje vyksta spartūs pokyčiai, iškyla naujos problemos. Todėl glaudus šeimos tarpusavio ryšys yra labai svarbus, ypač bendraujant tokiomis jautriomis temomis kaip lytinis auklėjimas, alkoholio ar narkotikų vartojimas. Deja, neretai tokie pokalbiai būna pavėluoti, nors kaip tik nuo jų ir turėtų prasidėti kartų dialogas.
Delsimas, atvirumo stoka vėlesniais vaiko amžiaus tarpsniais gali lemti neigiamą nuomonę apie vyresniuosius šeimos narius – senelius. O juk jie turėtų būti tie, kurie diegia, tačiau jokiu būdu neprimeta vertybių jaunajai kartai – savo vaikaičiams.
Parengta pagal dr. Ievos Kuginytės-Arlauskienės ir dr. Tomo Butvilo patarimus
„Mamos žurnalas“
