Su anyta nesame draugės

anyta

Idealiausias sprendimas – savo šeimos žindinį kurti atskirai nuo tėvų

Apie savo anytas kiekviena turėtų ką papasakoti. Tikime, kad šios išpažintys – tik kartus pipiras medaus lėkštėje, nes Jūs ir Jūsų anyta sugyvenate puikiai.

Kūdikiui į burnytę įgrūdo lašinių…

Mano didžiausias noras, kad kai kurie giminaičiai gyventų Afrikoje ar Australijoje. Tada bendrautume laiškais ar telefonu, ir gyvenimas būtų gerokai ramesnis, laimingesnis. Apie mano santykius su anyta supraskite iš vieno epizodo, kurį dabar papasakosiu. Buvau tik ką ištekėjusi. Kartą viešėdama pas vyro motiną nusprendžiau išplauti indus. Man besidarbuojant priėjo anyta ir pasakė:

– Žinok, man niekuomet netiks, kaip tu išplausi lėkštes. Po tavo plovimo aš dar kartą jas išplausiu.

Netikdavo niekas, ką aš padarydavau, pasakydavau, nupirkdavau. Ir netikiu, kad kada nors bus kitaip. Pirmus penkerius metus stengiausi su ja susidraugauti, bet nepavyko. Paskui pradėjome bartis. Ji rėkdavo ant manęs, aš ant jos, nors toks bendravimas man atrodė klaikus, nes esu taikaus būdo. Tačiau po barnio jausdavausi geriau, nes išliedavau susikaupusias emocijas. Laimei, gyvename ne kartu, kitaip tikriausiai išprotėčiau.

Ypač sunku pasidarė, kai pasaulį išvydo pirmagimis. Girdėdavau, kad blogai prižiūriu vaiką, neteisingai maitinu. Ji neskaitė naujausios literatūros, nebuvo studijavusi psichologijos (kaip kad aš). Teko patylėti, kai anyta 5 mėnesių kūdikiui į burnytę įkišo gabalą rūkytų lašinių, aiškindama, kad tai sveika.

Iš tos moters nepatyriau užuojautos net pačiais sunkiausiai gyvenimo momentais. Kai sūnelis dėl vėmimo ir viduriavimo pakliuvo į reanimaciją, anyta telefonu tepasakė: „Tai tu apnuodijai vaiką”. Nesulaukiau paguodos, kai mirė mano tėtis. Grįžtant iš laidotuvių ji lyg tarp kitko pasakė: „Grįždama namo nueik į parduotuvę pieno, nes tavo šaldytuve jo nėra“.

Anyta reikalauja, kad anūkai savaitgalius praleistų jos namuose. Kol vaikai buvo maži, jiems pasisvečiavus pas močiutę, nesusikalbėdavome. Mat močiutė ir vyro sesuo pildo visus vaikų įnorius, kilogramais, dėžėmis perka saldumynus, litrais ,,spraitus“. Vienu metu vaikai labai keikėsi.

Pasiskundusiai darželio auklėtojai teko aiškintis, kad toks… močiutės žodynas.

Paskutiniu metu ne kiekvieną savaitgalį leidžiu vaikams važiuoti pas močiutę. Noriu pati su jais daugiau pabūti, pabendrauti, nueiti į spektaklį.

Močiutė tokių dalykų nesupranta. Jos nuomone, geriau pamiegoti, o ne knygą paskaityti.

Sunki mano, marčios, dalia. Bet juk turiu pasakyti ir ką nors gero. Anyta žiemai priverda uogienių, primarinuoja agurkų, pomidorų, prirenka žemuogių, spanguolių, grybų. Man atrodo, šiai moteriai reikėtų apsilankyti pas gerą psichologą. Bet ji nesuvokia, kad turi problemų.

Audronė

Žarstė 30 metų senumo patarimus

Ištekėjau prieš 6,5 metų. Anyta gyveno su antruoju vyru. Dirbo prekybininke, labai pamėgo stikliuką. Dieną dirbdavo, o vakare ieškodavo kompanijos, su kuo išgerti. Vėliau pradėjo gerti viena. Mano vyras dėl to su mama pradėjo pyktis.

Abu esame medikai, mėginome aiškinti jai gėrimo pasekmes, bet ji tik pyko, kad kišamės į jos asmeninį gyvenimą. Neilgai anytos gėrimą tvėrė ir jos vyras. Po skyrybų moteris dar giliau įbrido į alkoholizmo liūną. Aplankę ar paskambinę ją visada rasdavome girtą. Išgėrusi tapdavo nenuspėjama, nevaldydavo emocijų. Rytais prasiblaiviusi rėkdavo, jai drebėdavo rankos, konfliktuodavo su aplinkiniais. Kankino abstinencijos sindromas.

Labiausiai nekentė mūsų… Turi tik vieną sūnų, todėl labai norėjo reguliuoti mūsų gyvenimą. Visi jai buvo blogi, „aferistai“. Po 4 bendro gyvenimo metų susilaukėme sūnaus. Nors esu medicinos sesuo, anyta manė, kad ji geriau išmano, kaip auginti vaiką. Jai viskas neįtikdavo – ne taip rengiu, ne taip maitinu, migdau. Patarimai būdavo 25-30 metų senumo. Jei vaikelį kelioms minutėms palikdavau jos priežiūrai, anyta darydavo, kaip pati išmano: būtinai paduos braškę, nuo kurios vaiką beria, ir pan.

Vaikas jaučia, kad močiutė kažkokia „ne tokia“, su ja pabuvęs tampa irzlus, piktas, bėga tolyn. Gerbiu anytą už tai, kad užaugino šaunų sūnų, mano vyrą, mėginu ją teisinti, kaip ligonį, priklausomą nuo alkoholio. Bet vis tiek galiu drąsiai tvirtinti – mes su anyta nesame draugės…

Rasa

Danutė iš kito kaimo geresnė…

Su būsimu vyru susipažinau kaime, kuriame gyveno mano močiutė. Beprotiškai vienas kitą įsimylėjome, man nerūpėjo nei jo praeitis, nei giminė.

Dabar prisimenu, kad jau pirmąsias dienas jo motina ėmė manęs visko klausinėti, net intymiausių smulkmenų. Pastojau, vaikelio labai laukėme.

Anytos pirmas klausimas buvo : „Ar vaikas tikrai nuo mano sūnaus?“ Ji buvo įsitikinusi, kad jos sūnus, kuriam mudviejų susipažinimo dieną buvo 33 metai, iki manęs neturėjo jokios moters, o aš – 12 metų jaunesnė, „perėjusi ir ugnį, ir vandenį”. Vyras prašydavo nekreipti dėmesio į tokius kliedesius. Daug nuoskaudų gniaužiau savyje, vėl ir vėl važiuodavau į svečius. Vis klausydavausi, koks mano vyras nuostabus, koks gražus, protingas, darbštus, kaip man pasisekė. Jo negalima barti, įžeisti, nes pasaulyje labai daug geresnių už mane – pavyzdžiui, Danutė iš kito kaimo jau tokia darbšti, tokia graži. Paskutinis lašas buvo jos pamąstymas, kad ,,ji savo sūnui užrašys žemę, o tada jau jį visos bobos mylės“. Štai jau daugiau nei pusė metų aš ten nebevažiuoju. Pas savo tėvus vyras važiuoja vienas.

Lina

Anytai iškviečiau policiją

Į Dzūkiją atvykau iš kito krašto. Įsidarbinau mokykloje. Po pamokų užsukdavau į paštą paskambinti namo. Čia ir sutikau savo dabartinį vyrą.

Nuomojausi kambarėlį. Bėgo savaitės, o Darius vis užsukdavo į svečius. Kaimo plepalų organizacija dirbo savo darbą. Žinios, kad sūnus lankosi pas mane, pasiekė ir dabartinę mano anytą. Toji, kaip ir visos tamsuolės, pradėjo mane plūsti, vadinti ištvirkėle, nors nė nebuvo mačiusi. Atėjo Dariaus gimtadienis, tai buvo ir pirmasis mano susitikimas su jo motina. Kaip ir dera, nupirkau jai dėžę saldainių ir gėlių. Sutartą valandą Darius užvažiavo manęs paimti. Tarsi nujausdama, kas manęs laukia, visą kelią tylėjau. Tikėjau, kad tai moteriai įtiksiu savo švelnumu, nuoširdžia šypsena. Kadangi tą patį vakarą manęs namo niekas neparvežė, teko nakvoti. Kitą rytą padėkojau ir išvažiavau. Netrukus mane pasiekė bjaurios kalbos. Būsimoji anyta mane… apvagino. Atseit, pavogiau jai atvežtus saldainius ir sprukau. Nepaisant tos moters kėslų, vasarą atšokome vestuves.

Džiaugėmės tarsi nugalėtojai. Anyta per vestuves pirmą kartą susitiko su mano tėvais, bet visiškai nebendravo. Pirmoji puolė į mašiną ir su mumis veržėsi į bažnyčią, civilinės metrikacijos skyrių, iškylą gamtoje. Jaučiausi, kaip sukaustyta grandinėmis – ragana sekė kiekvieną mano judesį. Mano tėvai per vestuves padėjo visapusiškai, o anyta nedavė nei cento. Visą laiką nešiojosi su savimi rankinę, kurioje buvo 50 Lt, bijojo ją pasidėti, nes buvo įsitikinusi, kad mano giminaičiai ją būtinai apvogs. Visose vestuvinėse nuotraukose ji įsiamžinusi su ta rankine po pažastimi. Kai puota baigėsi, anyta pristojo prie manęs, kad prikraučiau jai lauktuvių. Pridėjome nemažą dėžę, nes viską, ką norėjo gauti, rodė pirštu. Kai pamačiau, kad maisto dėžė pilna, nutariau neduoti jai šaltos mėsos vyniotinių. Pasakiau, kad baigėsi. Senoji supyko ir išvažiavo. Per kelias dienas vaišes suvartojusi pradėjo visiems meluoti, kad ji man iškėlė vestuves, nes esu „ubagų vaikas“.

Ilgai nuo jos slėpiau nėštumą. Bet penktą mėnesį teko gultis į ligoninę. Anyta visiems paskelbė savo versiją – aš darausi abortą. Laimei, aplinkiniai suprato mano anytos beprotybę ir gerais žodžiais mane ramino. Tuomet man buvo atsiųsti „linkėjimai“, kad tas vaikas greičiau mirtų arba gimtų invalidu. Dukrelė gimė sveikut sveikutėlė ir puikiai auga.

Tas ruduo atnešė netektį – mirė mano mama. Senoji ragana atkako į laidotuves nekviesta, tuo mane dar labiau sugniuždė. Pirmoji veržėsi prie gedulingų pietų stalo, o grįžusi skleidė informaciją, kad laidotuvės buvo menkos, žmonėms net pietų nedaviau.

Turime automobilį ir abu vairuojame, tad senė nuolat sugalvoja, kur ją turime nuvežti. Kartą viešėjome pas draugus. Anyta įsiveržė ir pareikalavo ją vežti į kitą rajono galą. Vyras buvo išgėręs, todėl vežti turėjau aš. Atsisakiau paaiškinusi, kad ji nemoka mandagiai paprašyti. Senė įsiuto, čiupo nuo krosnies pagalį ir užsimojo. Iškviečiau jai policiją. Porą dienų buvo ramu, bet vėl kilus įtūžiui norėjo su kastuvu išdaužyti mūsų mašinos langus.

Laimei, paslydo.

Kai dukrai sukako metai, panorau grįžti į darbą. Nuėjusi pas direktorių supratau, kad čia jau lankėsi senoji ir priskiedė nebūtų dalykų. Direktorius pasiūlė man vaiką auginti iki 3 metų arba darbo ieškoti kitur. Teko aplankyti ne vieną advokatą, „nueiti“ vos ne iki Švietimo ministerijos, kol galop atsikovojau savo darbo vietą rajono mero dėka.

Sakoma, kad yla pati išlenda iš maišo. Ta saldainių dėžutė, kurią buvau „pavogusi“, atsirado po 2 metų – senė ją buvo paslėpusi spintoje. Anyta neišlaikė ir išsitraukė „pasisaldinti“ gyvenimo. Tuo metu netyčia užsukau pas ją ir pamačiau kertančią „pavogtuosius“ saldainius.

Sigita

Anyta – „supermoteris“!

Ar gali būti draugiški santykiai su anyta, jeigu ji, pirmą kartą atėjusi į mano namus, pareiškė: „Fui, kokios bjaurios tavo portjeros!“? Ji jaučiasi esanti už visus geresnė, protingesnė. Ji viską geriausiai išmano, viską žino. Jos neklausyti neįmanoma (bent jau ji taip mano!). Ji tiesiog „supermoteris“.

Kai pagimdžiau dukrą, anyta kasdien bėgiojo į ligoninę nešina krepšiais maisto: kopūstų ir paprikos mišrainė, cepelinai, jogurtai, dešros… Į tą maistą nenorėjau nė žiūrėti. Neturėjau apetito, o ir patiekalai maitinant naujagimį nebuvo patys tinkamiausi. Tačiau anyta kasdien aiškino, kad vaiką reikia pratinti prie visokio maisto ir nepaisyti kvailų gydytojų patarimų.

Ji kasdien prisimindavo, kaip buvo prieš 30 metų, kai ji gimdė, ir piktinosi dabartine „netvarka“ gimdymo skyriuje. Kokios sauskelnės? Nuo jų vaikas šunta, o kojos darosi kreivos. Ir kam tiek daug skiepų? Tie daktarai šiais laikais nesąmonių prisigalvoja!

Kai susiruošėme namo, anyta pasijuto pačiu svarbiausiu žmogumi: „Važiuosiu kartu, nubėgsiu į parduotuvę, išgersim šampano, išvirsiu sriubos, gal ką nors išskalbsiu (Ką?)…“. Puolė kraustyti vyro atvežtus krepšius ir spręsti, ko čia prireiks, o ko – ne. Mano vyras, jos sūnus, mandagiai paprašė nesikišti. Tuomet ji užsiplieskė: „Tai tu nesikišk! Čia ne tavo reikalas!“. Apsiverkė, trenkė palatos durimis ir išbėgo… Grįžus namo buvo taip tylu, ramu…

Nesimatėm gal pusantro mėnesio.

Pirmi žengėm žingsnį susitaikymo link. Anyta elgėsi taip, lyg nieko ir nebūtų buvę. Laikui bėgant ji vėl ėmėsi mokyti mus gyventi. Juk gerai daro tik tie, kurie gyvena pagal jos nurodymus ir patarimus. Stengiausi patylėti, pamiršti nuoskaudas. Kartais viena pati ir apsiverkdavau. Anyta man vis primindavo, kad daugiausiai laiko turėčiau praleisti virtuvėje. Sykį neištvėriau ir paprašiau manęs nemokyti. Išgirdau, ko dar gyvenime nebuvau girdėjusi! Ji rėkė ant manęs, vadino visokiausiais žodžiais, aiškino pačios išgalvotas „tiesas“: aš tingiu vaiką auginti, nesirūpinu vyru, neleidžiu jam pailsėti, trukdau susitikti su sūnumi iš pirmos santuokos. Auginau dukrą, rašiau diplominį magistro darbą, dirbau pagal sutartis… Kol vyras neturėjo darbo, duodavau pinigų, kad sumokėtų buvusiai žmonai ir galėtų pasiimti sūnų.

Tada nesimatėm daugiau kaip tris mėnesius.

Anyta visiems labai giriasi, kad turi puikią anūkę. Tačiau kai po konfliktų santykiai nutrūkdavo, anūkė neberūpėdavo, lyg jos ir nebūtų…

Visada norėjau ir tebenoriu sutarti su anyta. Stengiuosi padėti sode, pradžiuginti kokia nors smulkmena, primenu vyrui, kad reikia pasveikinti mamą gimtadienio ar vardadienio proga. Tačiau tas noras būti gera marčia po truputį blėsta. Džiaugiuosi, kad vyras visada mane palaiko ir labai bijau, kad kada nors, senatvėje, pati tokia nebūčiau.

Aušra

Nepagailėjo net anūko mirties valandą

Man 20. Ištekėjau prieš pusantrų metų. Per tuos metus teko patirti daug kartėlio. Viena priežasčių – mano anyta. Privalau ją gerbti ir mylėti, deja, negaliu, nes, kaip sakoma – „daug vandens nutekėjo“. 1,5 metų – nedidelis laiko tarpas prieš visą gyvenimą. Bet jis atnešė daug skausmo, neapykantos, nusivylimo, pablogėjo sveikata, tapau nervinga, irzli, jautri. Papasakosiu, dėl ko liejau ašaras.

Po vestuvių persikėliau gyventi į vyro namus. Buvau nėščia, todėl nenorėjau be reikalo kelti problemų ir aiškintis dėl nepatogumų. Iš pat pradžių jutau, kad nesu mėgstama. Kai vyras išeidavo į darbą, aš sėdėdavau užsidariusi kambaryje, kad išvengčiau susitikimo su jo motina. Į tualetą eidavau tada, kai namie nieko nebūdavo. Maistą nešdavausi į kambarį, kad netektų matyti Jos žvilgsnio. Anyta dažnai pabrėždavo, kad jos laikais kitaip moterys laukėsi – ji, pavyzdžiui, besilaukdama ir kibirus nešiodavo, ir daržus ravėjo. Aš mintyse nesutikau su ja – juk viskas keičiasi, šiuolaikinės moterys silpnesnės, nei anksčiau, o ką jau kalbėti apie nėščiąsias. Šiais laikais beveik visoms nėščioms moterims gydytojai skiria „griežtą poilsio dietą“.

Po trijų mėnesių mane ištiko baisi nelaimė. Teko palaidoti vos gimusį sūnų. Dieną po gimdymo sulaukiau anytos skambučio. Man buvo labai sunku, o jai – visai ne. Tikėjausi išgirsti bent žodelį užuojautos, o išgirdau reikalavimą, kad „teks ieškotis darbo“. Neapykanta užvirė visas kūnas, bet skausmas dėl mirusio vaikelio buvo daug didesnis, todėl anytą užmiršau – teko rūpintis laidotuvėmis.

Po trumpos laidotuvių ceremonijos mudu su vyru užsidarėme kambaryje ir verkėme dėl to, kad atsitiko. O anyta gėrė su duobkasiais, o visiems išsiskirsčius pradėjo mums priekaištauti, kodėl nesėdėjome su visais prie šermenų stalo. Gal ji tikėjosi išprovokuoti mūsų su vyru tarpusavio pyktį, paskatinti skyrybas?

Netrukus pastojau vėl. Nenorėjau būti bloga marti, todėl nuolat tvarkydavau kambarius, plaudavau drabužius. Savęs netausojau, nes norėjau jai įsiteikti. Deja, pasielgiau neapgalvotai – persileidau. Viskas, tariau, užtenka. Daugiau taip negaliu. Nenoriu kankinti savęs, skaudinti vyro. Ryžausi pakeisti gyvenamąją vietą – su vyru persikėlėme į kitą miestą. Praėjo pusė metų. Jaučiuosi geriau, bes vis tenka lankytis pas gydytojus. Negaliu ištrinti širdyje skausmo, negaliu atleisti.

Gal esu per jauna patarinėti, bet, moterys, išklausykite mano žodžius. Ypač tos, kurios ruošiasi po vestuvių apsigyventi anytos namuose. STOP.

Gerai pagalvokite, ar verta. Iki santuokos anyta gali būti puiki draugė, bet kai taps jūsų šeimos nare, nesitikėkite draugystės. Kad ir kaip būtų sunku mažame nuomotame kambarėlyje, bet toli nuo anytos gyvenimas bus daug saldesnis.

Marti Daiva

Nepripažino anūko

Kai anyta sužinojo, kad laukiuosi, pareiškė, kad tai ne jos sūnaus vaikas ir kad jai nereikalinga tokia marti, kaip aš. Kai gimė Emilija, negalėjau maitinti be antspenio, nes speneliai įdubę. Džiaugiausi, kad nors antspenių pagalba vaikas valgys mano pieną. Anyta atvažiavusi pavadino mane netikėle, nes „net maitinti žmoniškai nemoku“. Vėliau patarė mesti „tas gumas“ ir maitinti, kaip ji – karvės pienu su trintais sausainiais. Ji taip 3 vaikus užauginusi, visų žandukai buvę dideli…O kad jie dabar negali gyventi be saldumynų ir beveik nebeturi neplombuotų dantų, anytai nė motais.

Anyta mano, kad jos vaikų dantys išgedę dėl dantų pastos: „Sugalvojo į burną visokią chemiją kišti, nuo jos ir skylės“.

Andželika

KOMENTARAS

Kaip sutarti su anyta?

Komentuoja psichologė Erika Kern

Psichologė Erika Kern

Psichologė Erika Kern

Idealiausias sprendimas – savo šeimos žindinį kurti atskirai nuo tėvų. Gyvendami kartu negalite tikėtis, kad Jūsų tėvai elgsis su jumis kaip pašaliniai žmonės. Juk jie kaip buvo, taip ir liko tėvais, kuriems rūpi jų vaikų laimė.

Pagirtinos tos šeimos, kurios gražiai sutaria su seneliais, o seneliai pagarbiai elgiasi su šeima ir visiškai nesikiša į jos vidinius reikalus, tačiau tokių šeimų nėra daug.

Kaip ir jaunosios mamos, taip ir močiutės, pasiryžusios stoti į bet kokią kovą dėl savo vaiko gerovės. Tad jei močiutei atrodys, kad su jos dukra, o ypač – sūnumi  – elgiamasi nepakankamai gerai – saugokitės.

Daug prirašyta apie mamos ir sūnaus ryšio išskirtinumą, tad viena iš didžiausių anytų bėdų – pavydas jaunai merginai, kuri „nuviliojo“ jų mylimą sūnų ir kartu – skaudūs išgyvenimai dėl nutrūkusio išskirtinio ryšio. Jos pyksta ant sūnaus, taip lengvabūdiškai iškeitusio savo mamą į beveik nepažįstamą merginą.

Kokia išeitis? Nustokite tikėtis, kad kokiu nors būdu pakeisite anytą, nes veltui eikvosite savo jėgas su ja kariaudama. Teks išmokti prisitaikyti. Viena iš auksinių taisyklių, kaip prisitaikyti prie žmogaus, kurio požiūris nesutampa su jūsų – stengtis kuo mažiau su juo matytis. Net jei po tokių jūsų pastangų pasklis kalbos apie marčią, kuri nekenčia ir vengia savo anytos, jūs išvengsite kitų apkalbų, kurioms suteiktumėte peno, dažiau su anyta susitikdama. Kuo mažiau stosite į kovą su anyta, nutylėsite (juk tai nereiškia, kad sutiksite su tuo, ką ji sako), tuo mažesnė tikimybė, kad anyta matys jumyse priešininkę.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos:

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


+ keturi = 12

Kitos temos: