Lietuvaitė Ieva Musteikytė su vyru Marco ir dukra Laura gyvena maždaug už 30 kilometrų nuo Romos, gražioje vietoje prie jūros. Ieva Italijoje dirba vertėja, jos vyras – telekomunikacijų specialistas, o Laura lanko itališką mokyklą.
Italijoje jau daug metų gyvenanti lietuvaitė sutiko papasakoti, koks yra tenykštis vaikų auklėjimas.
Kur nuvedė likimas
Lietuvaitė 1998 metais atvyko studijuoti į Roma Tre universitetą, filologijos fakultetą. Čia Ieva sutiko jau Vilniuje pažinotą italą Marco. Apie stereotipą, kad italai labai moka apsukti galvas merginoms, Ieva sako: „Italai linkę daug kalbėti, žadėti, atrodo, jog viskas būna įmanoma. Labai daug dėmesio skiria savo išvaizdai, gal ir todėl moterys iš šiaurės jais žavisi – gražūs, atviri, linksmi vaikinai… Labai daug italų yra vedę užsienietes, bet nedaug italių moterų ištekėjusių už svetimšalių vyrų. Man patiko, kad manasis Marco visuomet buvo atsakingas, rimtas žmogus. Jis moka parodyti dėmesį ir tuomet, kai to nė nesitiki. Daug keliavome kartu. Be to, esame gimę tą pačią dieną (liepos 6-ąją), gal ir dėl to daug kur mūsų požiūriai sutampa“.
Itališkas šeimos modelis
Ievai teko perimti nemažai itališkų papročių, pirmiausia – įsilieti į vyro šeimą. „Su vyro šeima sutariu gerai. Mane priėmė gražiai ir draugiškai, iš pradžių kiek buvo keistas nuolatinis uošvės rūpestis, bet pamažu pripratome, ir ji mus „paleido“. Svarbu, kad dažnai pasiskambiname ir stengiamės pasimatyti nors kartą per savaitę. Jiems, žinoma, aš liksiu visuomet kitokia, ne italė. Mano anyta labai miela, geranoriška moteris, darbšti, energinga, moka ne tik skaniai gaminti šeimynai, bet ir mezga, neria, turi sodą, augina daržovių, gėlių, jos visur pilna. Ji draugiška ir atvira su manimi, ne kartą man rodė, kaip ir ką geriau pagaminti, kur ir ką geriau pirkti. Esame kartu važiavę atostogauti, ji susipažino su mano giminaičiais ir draugais lietuviais. Kai vykstu į Lietuvą, visuomet paprašo atvežti juodos duonos“, – pasakoja lietuvė.
Italų šeimoje įprasta tarpusavio pagalba, ypač iš senelių pusės. Dauguma mamų gali dirbti tik todėl, kad vaikus padeda prižiūrėti seneliai. Kai reikia paimti vaiką iš darželio ar mokyklos, įsijungia ir tetos, dėdės, pusbroliai bei kiti giminaičiai. Žinoma, ne kiekvienas turi tokius šeimos narius, bet beveik kiekvienas žino, kad bėdai esant, atvažiuos giminaitis padėti, nors jis gyvena ir už 50 kilometrų.
Dukra gimė Romoje
Ieva pasakoja, kad italai pradeda kurti šeimas maždaug nuo 30 metų. Dauguma moterų sulaukia pirmo vaiko būtent po 30-ies, o didmiesčiuose – dar vėliau.
„Paprastai italės yra labai rūpestingos ir atsakingos mamos.
Joms labai svarbu, kad vaikui nieko netrūktų, todėl vaikus labai gražiai rengia ir jiems viską perka. Labai jaudinasi, jei vaikai pykstasi su draugais, jei suserga, jei turi problemų mokykloje, stengiasi juos visada ginti, užtarti. Labai dažnai eina kalbėti, bartis su mokytojais, su kitais tėvais, jei vaikas skundžiasi. Pavyzdžiui, jei mokykloje koks vaikas negražiai pavadino ar sudavė, tai kitą dieną mama būtinai nubėgs pas mokytoją ir sulaikys to vaiko mamą po pamokų, kad suprastų ir išsiaiškintų, kas ir kodėl nutiko. Italės rūpestingai vežioja savo atžalas po būrelius, lavinimo studijas. Dažnai ir tėčiai padeda. Didelė dalis mamų nesustoja rūpintis vaikais, ir kai jiems sukanka 18 metų, jaudinasi, kai jau dideli vaikai išeina su draugais vakare, namuose viską už juos daro, pavyzdžiui, gamina valgį, perka drabužius, visur veža ir lydi. Yra net toks italų posakis „la mamma è sempre la mamma“ (mama yra mama visuomet).
Išties ryšys būtent su motina Italijoje išlieka, net kai vaikai būna visiškai suaugę. Sekmadieniniai pietūs dažnai valgomi pas mamą, mama skambina kasdien ir teiraujasi apie vaikus, anūkus, labai retai seni tėvai būna apleidžiami ar nelankomi. Daug šeimų gyvena šalia senelių, net specialiai netoliese įsigyja butus. Man atrodytų, kad lietuvės mamos paprasčiau reaguoja į vaikų problemas, suteikia vaikams galimybę daug ką spręsti patiems, juos įpareigoja nuo mažens. Tik Lietuvoje šeimose dažnai būna šaltesni santykiai tarp tėvų ir vaikų“, – įsitikinusi Ieva.
Ji pati vienoje valstybinių Romos ligoninių pagimdė dukrytę Laurą. Dauguma italių vos pastojusios kreipiasi į valstybinius arba privačius ginekologus. Joms duodama knygelė, kur surašyta, kada reikia atlikti tam tikrus tyrimus ir kaip elgtis tam tikrais atvejais. Daugelis privačių ginekologų seka pacientę kas mėnesį iki gimdymo, valstybiniai ginekologai, jei nėra problemų, rečiau. Vyresnėms nei 35 metų moterims numatyta nemokama amniocentezė ir kiti reikalingi tyrimai. Nėščios moterys dirba 7 nėštumo mėnesius, jei tik gerai jaučiasi ir jei jos darbo sąlygos nekelia kliūčių (pvz., nereikia ilgai stovėti, sunkiai kilnoti. Tokiu atveju į motinystės atostogas moteris išleidžiama anksčiau).
„Kai gimė dukra, vardą su vyru rinkome abu. Norėjome tokio, kuris būtų įprastas ir Italijoje, ir Lietuvoje.
Mūsų seneliai italai gyvena už 35 km nuo mūsų, jie nėra jauni, jau septyniasdešimtmečiai, todėl Laurą auginome be jokios pagalbos. Pasitaiko dienų, kai vaikas serga, uždaryta mokykla ar tiesiog negalime jos paimti iš mokyklos, tuomet seneliai atvažiuoja padėti. Kartais padeda kaimynė, su kurios dukra Laura žaidžia“, – sako Ieva Musteikytė.
Krikštynos – svarbi šventė
Tikintys italai švenčia krikštynas, sukviesdami vos ne visą giminę, kad ir apie 150 žmonių. Būtinai ta proga visi eina pietų į restoraną. Jei nutarta neiti į restoraną, vis tiek didelė šeimos ir draugų dalis dalyvauja krikštynose. Vaikeliui krikšto tėvai dovanoja dovanėlę iš aukso (dažniausiai pakabuką su auksiniu kryželiu). Tai pat švenčia ir Pirmą Komuniją ir Sutvirtinimo sakramentą. Laurą lietuvės ir italo šeima krikštijo Villa Lituania koplyčioje Romoje, pas lietuvių kunigus. Ten paminėjo ir šventę su artimais giminaičiais bei bičiuliais, bet nesilaikydami daugeliui italų įprastų papročių.
Su dukra – tik lietuviškai
„Ten, kur mes gyvename, visada daug saulės, esame šalia jūros – tai labai džiugina. Šalia nepakartojamas Romos miestas. Man patinka itališkas maistas, muzika, labai įdomi, įvairi kultūra. Tačiau su dukra nuo gimimo kalbu tik lietuviškai. Dabar Laura puikiai kalba lietuviškai, gali ir skaityti, tik rašyti sekasi kiek sunkiau. Iš pradžių buvo sunku, giminaičiai italai pyko, kodėl aš tik lietuviškai kalbu su dukra, bijojo, kad ji neišmoks itališkai. Bet tai buvo laikina, mergaitė pradėjo kalbėti dviem kalbomis jau nuo dvejų metų. Lankome lietuvių mokyklėlę Romoje, esame lietuvių bendruomenės Romoje dalis ir tuo labai džiaugiamės. Visada stengiamės puoselėti lietuvybę. Kartą per metus visada nuvykstame į Lietuvą, o kartais ir dažniau. Mano vyrui labai patinka Lietuvos gamta, ežerai ir pajūris. Mėgsta ir lietuvišką alų bei maistą. Ir giminaičiai iš Lietuvos atvyksta pas mus, į Italiją“, – sako Ieva.
Kai Laurai suėjo dveji metukai, mergaitė pradėjo lankyti itališką darželį. Valstybiniai darželiai priima vaikus nuo 3 metų, bet ne visus, o tuos, kurie yra iš didesnių ir mažiau uždirbančių šeimų.
Valstybiniuose darželiuose labai dažnai nėra vietų, ypač kur daugiau gyventojų. Valstybinių darželių darbo laikas – 8.30–16.30. Retai kada dirbantys tėvai gali apsieiti be senelių ar auklių pagalbos.
Italijoje vaikai pradeda mokyklą lankyti nuo šešerių metų, kai kurie net nuo penkerių su puse. „Pradinės mokyklos mokytojai paprastai būna švelnūs ir dėmesingi vaikams. Santykiai šilti, dažnai pradinukai apkabina ir bučiuoja savo mokytojas, piešia joms. Žinoma, yra ir griežtesnių mokytojų. Tarp pamokų pertraukų nebūna, o pamokos trunka vieną valandą. Dažnai klasės būna labai šurmulingos, trūksta drausmės. Vertinimai pateikiami du kartus per metus. Mokykla skirstoma į pradinę, vidurinę ir aukštesniąją. Pradinė trunka 5 metus, vidurinė – 3, o aukštesnioji – 5.
Pradinėje mokykloje sistema mažiau griežta, o vidurinėje moksleiviai turi griežtesnius mokytojus, dešimtukai ten reti. Aukštesniojoje mokykloje moksleiviai specializuojasi: arba įgyja profesijas, arba mokosi licėjų, gimnazijų programą. Mokytojų būna visokių, ir labai gerų pedagogų, ir deja, įgijusių prastesnį ne universitetinį ir ne pedagogo išsilavinimą“, – pasakoja Ieva.
Kaip jau minėjome, mamos labai aktyviai įsijungia į vaikų veiklą po pamokų. Berniukai dažniausiai lanko futbolo treniruotes, baseiną, mergaitės –šokius. Populiarus ir tinklinis bei rytietiškos sporto šakos.
Kieme vaikų beveik nepamatysi vienų, nebent vyresnių, virš 14 metų – įstatymai draudžia nepilnamečius palikti be priežiūros, ir retai mama ryžtasi vaiką išleisti net į parduotuvę vieną, ypač didesniame mieste. Žaidimų aikštelės ir parkai visuomet pilni tėvų ir vaikų.
Mišrios šeimos tradicijos
Lietuvės ir italo šeima švenčia katalikiškas šventes: Kalėdas, Velykas, Jonines, Žolines… Šventėms Ieva stengiasi paruošti patiekalų, kuriuos vaikystėje ruošdavo jos močiutė. Dažnai per šventes šeima susiburia ir su kitais lietuviais, skamba dainos. Ne visi italai dažo kiaušinius, bet Ieva pasirūpina, kad ant stalo būtų margučių. Prieš Kalėdas įprasta eiti į teatrą ar koncertą.
O šeimos laisvalaikis dažniausiai skiriamas kelionėms. „Mes mėgstame keliones, todėl dažnai ne tik keliaujame po neišsemiamą amžinąjį miestą, bet ir važiuojame savaitgaliais aplankyti naujų vietovių ir miestelių. Lankome muziejus. Dažnai susitinkame su draugais, rengiame bendrą vakarienę. Vyras groja gitara, jo draugas pritaria, tad dainų ir muzikos mums tikrai netrūksta. Labai mylime gyvūnus, auginame vėžliukus, šunis, su kuriais einame ir į parodas. Laura dalyvauja ir veda mūsų šuniuką. Atvažiavę į Lietuvą irgi stengiamės pamatyti ką nors naujo. Paskutinį sykį vyras su dukra liko sužavėti Druskininkais. Labai nori ten sugrįžti. Vilniuje dažnai būname kviečiami į svečius pas giminaičius ar draugus, į sodybas gamtoje“, – sako lietuvė.
„Mamos žurnalas“
