Nuo ko priklauso, ar vaikas jaučia tėvo ir motinos meilę? Manau, tėvų elgesys ir jausmai turi būti visiškai aiškūs vaikui – vienareikšmiškai „transliuojantys“: „Myliu tave“.
Vaikų, paauglių ir tėvų santykių psichologė Ugnė Koršunovė www.ugne.korsunove
Kartą švęsdama šv. Kalėdas savo draugės šeimoje, pagalvojau, jog draugė su vyru tikrai jau suaugę, nes geba sukurti tokią nerūpestingą, gražią vaikystę savo dukterims.
Mes, dar šeimų neturintys jų draugai, tą vakarą šildėmės tėvų ir vaikų spinduliuojama meile, vaikų šurmuliu ir džiaugsmu. Svarbiausia tėvystės užduotis tada man pasirodė būtent meilė vaikams ir ramybės, saugumo kūrimas namuose.
Buvimas kartu. Būti kartu su vaiku reiškia visą dėmesį skirti jam ir drauge ką nors veikti. Įsitraukęs į darbelius ar pokalbį su vaiku tėvas greitai pajunta, kokia tai dovana jam pačiam. Meistravimas garaže, blynų kepimas, piešimas, skaitymas, gėlių laistymas ar dalinimasis savo prisiminimais su vaiku tampa gyvybingi, prasmingi ir įsimintini abiems. Abu atsiskleidžia, geriau pažįsta vienas kitą, pasikalba naujoje situacijoje apie rūpimus dalykus. Bendrystės džiaugsmo valandas vaikai, kaip ir suaugusieji, vertina ir brangina.
Vaikai mato, jog iš tiesų būti kartu su jais tėvams labai trukdo televizorius ir telefonai. Pažinojau tėvus, kurie skundėsi, jog visai negali susitarti su mažamečiu sūnumi. Jis krėsdavo vis išradingesnes eibes, kai mama su tėvu žiūrėdavo televizorių. Kartą už spintos užmetė televizoriaus pultelį, o kitą kartąį šiukšlių dėžę išmetė tėvų vestuvinius žiedus. Tuose namuose visuose kambariuose buvo po televizorių ir dažnai jie visi būdavo įjungti.
Mūsų sūnus pasako: „Išjunk televizorių ir pažiūrėk į mane“. Juk meilei taip svarbu mylintis, įdėmus žvilgsnis! Akių kontaktas turėtų būti malonus. Net kai vaiko elgesys tėvams nepatinka, nereikėtų nusisukti nuo jo, smerkiančiai „verti žvilgsniu“, nes tai griauna jo savigarbą, o meilę turime duoti nuolat.
Norėdami koreguoti nepriimtiną elgesį, tėvai turėtų tai daryti nepamiršdami savo meilės.
Tėvai klausosi savo vaiko, žiūri į jį ir žavisi: „Ak, tu mano šaunuoli!“, „Kokia graži mano mergytė“.
Pagyrimai, drąsinimai. Šiais laikais gana dažnai tėvai giria vaikus. Parodo savo džiaugsmą vaiko laimėjimais, skatina jo savęs vertinimą. Šiek tiek kyla nerimas – ar netaps vaikas labai priklausomas nuo pagyrimo žodžių, ar ne per dažnai akcentuojamas tik grožis, tik linksmumas? Gali nutikti taip, kad vaikas jausis gerai pasielgęs ar kažką atlikęs, tik kai bus pagirtas, ir nusimins neišgirdęs pagyrimo.
Suaugusiųjų tikslas – elgtis taip, kad vėliau vaikas pats save motyvuotų ir įvertintų, jaustų pasitenkinimą padaręs gerą darbą, tinkamai pasielgęs. Pastebima, jog vaikai reaguoja kitaip nei tikisi suaugusieji. Jie kartais atsako susižavėjusiai mamai: „Aš pats žinau, kad esu šaunuolis“, „Tau viskas yra gerai, ką aš padarau“. Regis, vaikas vertina save, bet ima abejoti, ar mama pastebi jo veiklos skirtumus. Siūloma mums įprastus žodžius „šaunuolis“, „puiku“ keisti vaiko veiklą ar elgesį informatyviai apibūdinančiu sakiniu bei apibendrinimu. Jeigu norima pagirti už sutvarkytus žaislus, galima pastebėti: „Matau, jog nemažai dirbai. Sudėjai visas kaladėles į dėžutę, pieštukus – į pieštukinę ir mašinėles tvarkingai išdėliojai lentynoje. Malonu įeiti į kambarį“. Tikimasi, jog taip bendraujant vaikas pats gali save įvertinti, pavyzdžiui: „Aš moku tvarkytis“, „Man patinka tau padėti tvarkyti namus“.
Drąsindami siekiame įkvėpti drąsos, kad vaikas bandytų, padarytų daugiau. Mokymasis vaikščioti, kalbėti, važiuoti dviračiu, skaityti iš vaiko pareikalauja drąsos, atkaklumo. Tėvai turi būti kantrūs.
Nepasakysime tinkamo padrąsinimo, jeigu esame praradę kantrybę, supykę. Būtų puiku, kad tėvai, mokantys santūriai reaguoti į nesėkmes savo darbe, išliktų ramūs, kai tuo metu kažkas nesiseka jų vaikui. Tėvų tikslas – padrąsinti vaiką, o ne įžeisti ar nuvertinti jį.
Pastebėjus, jog vaikui reikia padrąsinimo mokantis bendrauti su bendraamžiais, galima atkreipti jo dėmesį: „Mačiau, kaip draugiškai pasisveikinai su berniukais kieme ir pakvietei kartu žaisti su aitvaru. Man patiko. Juk diena linksmesnė, kai žaidi su kitais“.
Šie žodžiai gali paskatinti vidinę motyvaciją ir įveikti nedrąsumą.
Pagiriame tokį vaiko elgesį, kurį norime puoselėti, skatinti. Dar kūdikiui augant, tėvai tarpusavyje turėtų pasidalinti savo įsivaizdavimu, kaip nori auklėti savo vaiką, kokias vertybes jam perduoti, aptarti auklėjimo procesą.
Apkabinimai. Vaikams labai daug reikia mylavimų, čiūčiavimų, apkabinimų pirmaisiais gyvenimo metais. Mama nubučiuotų savo vaiką kas rytą ir kas vakarą nuo nosytės galiuko iki kojų pirštelių, tik jau būdamas metų su puse jis juokiasi, muistosi ir stengiasi ištrūkti iš glėbio. Meilės parodymo fiziniu prisilietimu reikšmė nesumažėja, bet kiekvienu amžiaus tarpsniu vaikams priimtinos vis kitokios jos formos. Emocinei tiek mergaitės, tiek berniuko raidai labai svarbūs apkabinimai ir bučiniai, galynėjimasis, grumtynės, jojimas ant nugaros ir kiti žaismingi meilūs prisilietimai. Apkabindami savo pirmoką tėvai lyg suteikia apsaugą vaikui visą dieną. Vakare, sugrįžus į namus, toks apkabinimas nuramina, paskatina protinei bei fizinei veiklai.
Apkabinimas, fizinis prisilietimas padeda labai stipriai perduoti savo meilę. Prisiminkite, gal jūsų vaikui patinka uždengti jums akis rankomis, žaidžiant užgriūti ant jūsų, sugriebti už rankos ar už kojos. Ne visada pradžiugina toks vaiko elgesys, bet šitaip jis parodo, jog jam smagu prisiliesti. Neatstumkite!
Vyresni vaikai geriau priima prisilietimus žaidimo metu. Mama gal nori apkabinti savo paauglį, bet jam ar jai pakanka, kai mama paliečia petį, ranką ar perbraukia ranka nugarą, taršo plaukus. Jeigu tėvai išradingai rodys savo meilę prisilietimu, galbūt vaikai ir ūgtelėję nebijos švelnumo valandėlių ir drąsiai kalbėsis su mama ar tėvu sėdėdami susiglaudę ant sofos. Tai ypač svarbu, kai vaikui reikia tėvų supratimo, užuojautos ir paramos.
Rūpinimasis ir pagalba. Auginant vaikus nuolatinis mamos ir tėvo rūpinimasis, ar jie sotūs, ar jiems ne per šilta, ar nepargriuvo, yra toks įprastas, jog vieną dieną nustemba: jau pats paprašo valgyti, pats atsigeria, pats nusivelka megztuką, apsivelka pižamą, vienas gali išeiti į kiemą. Palaipsniui rūpinimasis ir pagalba tampa nebe būtinybe, o meilės parodymu stengiantis neįžeisti vaiko savarankiškumo. Vaikams tėvai padeda, kai jie yra pasiruošę, moko, kad jie padėtų tėvams ir kitiems žmonėms. Žinoma, tai ne visad būna sklandus ir greitas procesas.
Prisimenu, jog buvau dėkinga mamai, kai grįžusi po egzaminų sesijos galėdavau ilgai miegoti ir gaudavau pusryčius į lovą. Dabar aš ją palepinu pusryčiais į lovą.
Penkiametis moka pats nusirengti, bet kai griūna į lovą su rūbais po kelionės tėvai tikriausiai gali padėti nusivilgti džemperį, o toliau lai rengiasi pats.
Savarankiškumo ugdymas leidžia vaikui visavertiškai gyventi, džiaugtis savo gebėjimais, drąsiai mokytis naujųįgūdžių ir pasitikėti savo jėgomis. Savarankiškas mylimas vaikas priims neįkyrią tėvų pagalbą ir bus dėkingas.
Tėvai daug energijos, žinių investuoja į vaikų auklėjimą, o vaiko elgesys nustebina ar net liūdina.
Pastebima, jog paprašius paprastos pagalbos mylima šešiametė atsidūsta, parodydama, kad dabar ji turi kitų reikalų. Tada tėvai ima moralizuoti ir pykti pamiršę „geras manieras“. Atrodo, jog vaikai puikiai žino, ko nori, kad tėvai nupirktų, bet nepastebi tėvų nuovargio, susirūpinimo, sunkiai atpažįsta tėvų jausmus. Duodami savo meilę vaikams tėvai tikisi, jog savo pavyzdžiu išmokys vaikus meilę ir rūpestį dalinti kitiems.
Meilė ir auklėjimas. Vaikus auklėjame įvairiais būdais – rodydami savo pavyzdį, kalbėdamiesi, duodami žodinius nurodymus, prašymus raštu, mokydami ir rodydami tinkamą elgesį, skatindami vaiko gerą elgesį, dalydamiesi pamokančia patirtimi, drausmindami. Jeigu vaikas jaučiasi saugus, mylimas, tėvų ir kitų autoritetų prašymus, nurodymus, pastabas turėtų priimti ramiai, be pykčio ar pasipriešinimo.
Tėvai turi nepamiršti savo poreikių, meilės sau, kad kuo dažniau sėkmingai perduotų savo meilę vaikams. Geras vaiko ir tėvų ryšys – tai dovana visam gyvenimui, tai apsaugo jaunąžmogų sunkiais momentais nuo vienatvės ar nereikalingumo jausmų. Pažiūrėkime atidžiau ir atskirsime vaikus, paauglius, jaunuolius, kurie iš tiesų jaučiasi mylimi namuose.
„Mamos žurnalas“
