Ką daro šiuolaikiniai tėvai, pamatę, kad jų vaikai susiduria su sunkumais?
Nemaža dalis jų skuba vilktis „supermeno“ ar „supermamos“ kostiumą ir kuo greičiau visas kliūtis pašalinti atžalai iš kelio.
Deja, geri norai dažnai tampa meškos paslauga. Kodėl taip atsitinka ir kokios galimos tokio elgesio pasekmės, pasakoja edukologė dr. Austėja Landsbergienė, kuri konferencijoje „Atsakinga tėvystė“, kovo 25-26 d. vyksiančioje „Litexpo“ centre, skaitys pranešimą „Savarankiškumas: ką daryti tėvų-sraigtasparnių laikmetyje?“.
Lemia visuotinis perfekcionizmas
Jei prieš dešimtmetį pernelyg vaikus saugojantys tėvai neatrodė rimta problema, dabar tai tampa rūpestį keliančia tendencija, ypač didžiuosiuose miestuose, kur yra didžiausia samplaika tėvų, ypač besirūpinančių savo vaikų gerove.
„Neįkvepianti tendencija, nes tokių tėvų pastebiu kuo toliau tuo daugiau. Manau, tai gali lemti visuotinis perfekcionizmas, įsitikinimas, kad aš turiu būti tobula mama, tobulas tėtis, tobulas darbuotojas ir turiu turėti tobulus vaikus, lankančius tobulus būrelius ir tobulai visur pasirodančius. Savo įsivaizdavimą, kas yra sėkmė, mes labai projektuojame į vaikus, ir dėl to labai su jais susiliejame. Galiausiai turime situaciją, kai vaikas nebelabai gyvena savo gyvenimo, o mes gyvename vaiko gyvenimą, ir vaiko savirealizacija, jo sėkmės ir nesėkmės tampa mūsų sėkmėmis ir nesėkmėmis“, – aiškina dr. A. Landsbergienė.
Nors tėvų norai būna patys geriausi, pernelyg saugodami vaiką jie jam tik pakenkia. „Tai yra didžiulė meškos paslauga, nes neauga vaiko atsakomybė, nėra ugdomas jo savarankiškumo jausmas, jis pradeda bijoti bandyti. Juk šiandien mes kalbame apie tai, kad vienas iš XXI amžiaus būtinų gebėjimų yra gebėjimas rizikuoti, taip pat gebėjimas prisiimti atsakomybę, rasti netradicinius sprendimus. Vaikai, kurie yra apsaugoti nuo sprendimų priėmimo, o tuo pačiu nuo klaidų ir nesėkmių, jie tiesiog nebežino kaip reaguoti ir ką daryti, kai anksčiau ar vėliau visa tai juos vis tiek užgriūva“, – sako edukologė.
Pasak dr. A. Landsbergienės, kiekvienas amžiaus tarpsnis pasižymi tam tikrais sunkumais, bet jie nebūna tokie, kokių vaikas negalėtų pakelti. „Keturmečiui išsiskyrimas su draugu yra skausminga patirtis, bet ji yra tokia, kokią jis gali iškęsti. Jis paverkia, kad jo nepakvietė į gimtadienį, truputį supyksta, bet jis bręsta kaip asmenybė“, – įsitikinusi ji.
Karalienės Mortos mokyklai vadovaujanti A. Lansbergienė pasakoja, kad kartais tėvais jiems rašo laiškus, prašydami ką nors daryti, pavyzdžiui, kad klasiokės pradėtų draugauti su jų 7 ar 8 metų vaiku. „Ką mes turėtume daryti, eiti pas tą kitą vaiką ir sakyti, draugauk?
Taip pasaulis neveikia. Auga abu vaikai, ir tas, kuris nenori draugauti, ir tas, kuris nori: jie pamato, kad žmonės yra skirtingi, kad ne visada gyvenime viskas vyksta kaip aš noriu. Viskas, ką reikia daryti tėvams – besąlygiškai mylėti. Mes, kaip tėvai, turime tiesiog būti šalia ir turime būti tuo pečiu, ant kurio vaikas išsiverks, ar ta ranka, kuri suspaus jo ranką, kai reikės. Tačiau mes neturime būti problemų sprendėjais, kurie viską bando spręsti už vaiką. Vaiko problemas turi spręsti vaikas, o ne jo tėvai“, – sako ji.
Daugiau laisvės nereiškia nepriežiūros
Dr. A. Landsbergienė pabrėžia, kad jokiu būdu daugiau sprendimų patikėjimas pačiam vaikui neturi virsti nepriežiūra ar abejingumu: „Manau, kad jei mes iš tiesų ramiai atsisėdame ir pradedame galvoti apie tai, visi puikiai suprantame, kur yra ta nepriežiūros riba. Juk niekas nemoko vaiko savarankiškumo paleisdami jį į gatvę. Reikia tiesiog vadovautis sveiku protu. Pavyzdžiui, jei siekiame, kad vaikas savarankiškai apsirengtų, neatsitiks nieko tokio, jei jis kreivai susisagstys megztuką, bet augs jo pasitikėjimas savimi, tikėjimas, kad jis gali. Jei jam bus nelabai patogu, jis kitą kartą bandys kitaip susisegti, kad būtų patogiau. Lygiai taip pat kalbant apie pažymius. Ką reiškia dvejetas penktoje ar šeštoje klasėje? Nieko. Tegu gauna jis tą dvejetą nepadaręs namų darbų – bus pati geriausia pamoka, kokios gyvenime yra jo priimamų sprendimų pasekmės. Jis išmoks ruošti pamokas, išmoks stengtis, išmoks, kad kiekvienas jo veiksmas turi atoveiksmį“.
O ką daryti, jei vaikas jau ūgtelėjęs, paauglys, ir matome, kad jo klaidų pasekmės gali būti kur kas rimtesnės nei pastaba pažymių knygelėje? „Jokiu būdu nekalbu, kad leiskime vaikui bandyti seksą, alkoholį ir panašiai. Bet tie svarbūs pokalbiai turi būti jau įvykę anksčiau. Teko girdėti vieną pasaulinio lygio profesorių, psichologą sakant, kad per vaiko vienuoliktąjį gimtadienį galime atsisėsti į fotelį ir žiūrėti, ką pridirbome. Vaiko vertybinis stuburas ir charakteris formuojasi ikimokykliniame ir pradinės mokyklos amžiuje, tuo metu tėvams ir mokytojams tenka sunkiausias ir svarbiausias darbas. Kai vaikui 11-12 metų, jau turi būti susiformavęs sąmoningumas ir gebėjimas priimti teisingus sprendimus, ir tokiame amžiuje jau turi būti pasikartojimas ir diskusija, o nebe mokymas ir auklėjimas“, – įsitikinusi dr. A. Landsbergienė.
Tokios žinios gali suneraminti tėvus, kurie, patirdami sunkumų su paaugliais, galbūt svarsto, kad suklydo iki šiol pernelyg juos saugodami. Ar tai reiškia, kad nebėra būdo ištaisyti klaidoms? Dr. A. Lansbergienė nusiteikusi optimistiškai – viskas įmanoma, jei tik pripažinsime klaidas ir išmoksime nuoširdžiai kalbėtis.
„Mane guodžia naujausi smegenų tyrimai, patvirtinantys, kad smegenys yra plastiškos. Tai reiškia, kad mes mokomės visą gyvenimą, ir kad niekada nėra per vėlu: tik tiek, kad kuo vėliau, tuo sunkiau. Reikia suprasti, kad dauguma tėvų tą meškos paslaugą vaikams padaro linkėdami savo vaikui gero, iš tos begalinės meilės, norėdami jam padėti, jį apsaugoti. Aš tikiu, kad niekada nėra per vėlu sėstis ir kalbėtis su vaiku. Nuoširdus mūsų pokalbis, nuoširdi patirtis, ir galbūt netgi prisipažinimas, kad aš klydau, susimoviau, dariau ne taip, paprastai labai gerai veikia – žmonės, nesvarbu, kiek jiems metų, išgirsta, kai kalbama nuoširdžiai“, – sako edukologė.
Bendra visuomenės atsakomybė
Pernelyg nuo pasaulio saugoti vaikai dažniausiai neskuba užaugti. Dėl to, jei anksčiau paauglyste buvo laikomas amžius iki 17-18 metų, dabar šis laikotarpis gerokai išsitęsia. Vaikai baigia mokyklą, tampa studentais, baigia bakalauro, magistro studijas, bet dažnai dar iki 30 metų ar dar ilgiau ieško savęs, didžiąją dalį atsakomybės už savo gyvenimus palikdami tėvams.
„Darbdaviai vis dažniau kalba apie tai, kad ateina 22 metų žmogus ir nori per porą mėnesių tapti vadovu. Jei ne, jis jau puola ieškoti kito darbo. Tuo tarpu darbdaviai dažniausiai yra ta karta, kuri iki savo pozicijos kopė laiptelis po laiptelio dešimt ar penkiolika metų. Galbūt tokiu atveju darosi pikta, bet man labai patiko lektoriaus, rinkodaros konsultanto Simono Sineko pasakyta kalba, kurioje jis šneka apie tai, kad užuot pykę, mes turime su tais jaunais žmonėmis kalbėtis, nes tai yra mūsų visų bendras reikalas. Galbūt kai kurie darbdaviai sakys, kodėl aš turiu rūpintis tuo, ko nepadarė tėvai ar mokykla, bet mes, kaip visuomenė, turime prisiimti atsakomybę, aiškinti jauniems žmonėms, koks yra gyvenimas, kokie yra lūkesčiai ir kokių įgūdžių jiems reikia. Tai yra kur kas svarbiau nei parūpinti sėdmaišius ir neribotą „M&M`s” kiekį“, – sako dr. A. Landsbergienė.
„Žinoma, mes galime sakyti, kad tai ne mano rūpestis, bet tai problemos neišspręs. Todėl kad ši karta, dabar jau patys tapę tėvais ir susilaukiantys savo vaikų, juos augins ir savarankiškesnius, ir labiau atsakingus: jie patys matys, kokios situacijos nebenori. Bent tokia yra vizija, ar ji taps realybe – pažiūrėsime“, – sako pašnekovė.
