Dabar vaikai auklėjami daug laisvesne dvasia nei anksčiau. Psichologai mato naują tendenciją – vaikai pradėjo valdyti tėvus, o tai anksčiau buvo sunkiai įsivaizduojama. Apie vaikų valdžią, lepinimą ir perlepinimą kalbamės su šeimos psichologe Erika Kern.
Ar jūs, psichologai, jaučiate, kad gerokai pasikeitė vaikų auklėjimo modelis Lietuvoje?
Taip, visuomenė pasikeitė, o šeima – visuomenės ląstelė, vadinasi, neišvengiamai pasikeitė abi. Vaikų auklėjimo modelis vis dar keičiasi. Žvelgiant į Lietuvos valstybės ir šeimos raidą, galima matyti labai panašius bruožus – ankstyvąją demokratiją, arba vadinkime tiesiai – džiaugsmą išsilaisvinus ir nesugebėjimą susigriebti, kaip čia dabar gyventi su visa ta staiga užplūdusia laisve. Tokia santvarka vis dėlto yra ne demokratija, o anarchija. Tokioje tvarkoje daug peržengtų ribų, nusikaltimų, grobstymų, savo interesų paisymo.
Taip ir šeimoje. Staiga užplūdę permainų vėjai visus nuteikė pozityviai. Tėvai, galėdami savo atžaloms suteikti tai, ko patys negalėjo gauti, pilni džiugesio ėmė pilti materialines gėrybes, laisvą pasirinkimą, galėjimą išreikšti savo nuomonę ir t.t. Vaikai tuo tarpu ėmė reikšti savo teises, reikalauti teisingumo ir lygybės. Buvo pamiršta elementari tvarka. Dabartinė situacija jau daug geresnė – imta po truputį tvarkytis. Pradeda aiškėti, kad ir demokratijoje svarbi atsakomybė ir jos pasidalinimas. Tėvų atsakomybė už vaikų auklėjimą didesnė nei vaikų, ir čia jokios lygybės siekti nereikia. Vaikai negali ir neprivalo numatyti savo auklėjimo pasekmių, tai turi daryti tėvai. Šiuo metu dauguma tėvų skaito knygas, žurnalus, ieško būdų, kaip sutarti su vaikais ir atsakingai juos auklėti. Dauguma tėvų jau „paragavo“ lepinimo vaisių ir nenorėdami grįžti prie autokratinių metodų, renkasi teisingai – ieško būdų mokytis demokratinio auklėjimo, kuris anaiptol nėra paprastas.
Kuo skiriasi tėvų meilė, kurios, kaip sakote, niekada nebus per daug, nuo perlepinimo, kai vaikai gali garsiai pasiųsti tėvus po velnių, neklausyti?
Tėvų meilė nuo lepinimo skiriasi tuo, kad lepinami vaikai pamiršta gerbti savo tėvus, pamiršta, kad jiems gali būti atsakyta. O blogiausia – vaikai pamiršta, kad savo problemas jie gali išspręsti patys, kad gali iškentėti nusivylimą ir liūdesį to nepavesdami pykčiu ir įtūžiu. Tėvų meilė neleidžia tėvams ignoruoti vaiko vystymosi interesų, todėl mylintys tėvai skatina vaikų savarankiškumą – gebėjimus, tinkamus jo amžiui. Kol vaikelis visai mažytis, tėvai leidžia jam pačiam susirasti būdą kuo nors užsiimti ir trumpus laiko intervalus pabūti vienam pačiam, kartais – užmigti pačiam. Kai paauga – tėvai leidžia vaikui mokytis pačiam laikyti šaukštelį, puodelį, rengtis, šukuotis, šluoti grindis. Kai dar paauga – moko rištis batų raištelius, prisidėti prie namų ruošos, dar vėliau – rūpintis savo mokykliniais reikalais ir taip be galo. Visa tai galima padaryti su meile, bet ne už vaiką.
Ar sutinkate, kad dėl lepinimo ir perdėtos demokratijos tėvai patys save įvaro į kampą – gauname tuntus laiškų su klausimais: „Ką daryti, nes neklauso, atsikalbinėja, ožiuojasi, mušasi“?
Kad daug tėvų pasijunta įvaryti į kampą, sutinku, tačiau kad patys save įstumia – ne visai sutikčiau. Juk tėvai stengiasi vaikus auklėti demokratiškai. Patys tos tikrosios demokratijos nei matė, nei girdėjo – o ir kur ją reikėtų pamatyti? Kaip mylėti vaiką ir kartu jį gerbti – reikia mokytis. Lepinimas nėra pagarba vaikui, gal net priešingai. Lepinimą galima vertinti kaip įsiteikimą, o nuolatos įsiteikinėdami žmogui sukuriame iliuziją, tarytum jis yra mūsų Dievas. Iš pažiūros tai lyg ir pagarba, visiškas atsidavimas, tačiau pažvelkime giliau – mūsų sukurto „Dievo“ savijauta visiškai priklauso nuo to, ar mes „pataikysime į dešimtuką“ stengdamiesi jam įtikti. Vos tik prašauname pro šalį – išlepusiam vaikui kyla emocijų audra, kurios jis negali niekaip paaiškinti ir suprasti, tad lieka tik „ragais ir nagais“ kovoti už savo ramybę. Susidūrę su tokia aršia kova tėvai ir kreipiasi pagalbos. Tai rodo, kad tėvai nenori imtis autokratinių metodų ir patys tapti tironais, kad nuslopintų iškilusį tironą. Autokratiškai auklėjantiems vaikus tėvams tokių klausimų nekyla, jie nerašo laiškų į redakciją, nes vaikas klauso ausis suglaudęs ir visiems patogu…
Pakomentuokite situaciją: Susirenka suaugusieji pavakaroti, vieni atsiveda darželio amžiaus vaiką, kuris okupuoja visų dėmesį – jis koncertuoja (demonstruoja, ką išmokęs darželyje), prašo vertinti jo piešinius, neleidžia tėvams net prasižioti – vos jie nukreipia dėmesį į suaugusiųjų pokalbį, vaikas perrėkdamas pasakoja savo istorijas arba reikalauja gerti, valgyti, sisioti ir t.t. O tėvai tik kaltai šypsosi…
Pagarbos ir gražaus elgesio vaikus reikia mokyti. Klaida neretai padaroma anksčiau, nei prasideda vakarėlis. Anksčiau vaikai būdavo išvejami iš suaugusiųjų renginių, na o po „demokratijos“ antplūdžio vaikai keliauja su tėvais be jokių paklausimų. Pastaruoju metu suaugusieji jau dažniau drįsta vienas kito paklausti, ar pasisėdėjimas skirtas šeimoms, ar tik suaugusiesiems. Šeimininkai dar labai nedrąsiai išlemena „na jei atsivesit vaikus, tai nieko tokio“. Tokį pasakymą reikia suprasti „ne, tačiau aš nedrįstu tiesiai to pasakyti bijodama jus įžeisti“. Jei vaikai iš tiesų kviečiami, tada šeimininkas sako „žinoma, norėčiau kad atvyktumėte visa šeima, mūsų vaikai pasiilgo Jūsų vaikų“. Jei šeima, kurią lankote, neturi vaikų, ar vaikų amžius stipriai skiriasi, pagalvokite du kartus prieš imdami savo atžalą kartu.
O dabar apie situaciją, kai keturmetis demonstruoja savo laimėjimus. Jei tai ne vaiko seneliai, tie laimėjimai įdomūs 3-5 minutes daugumai žmonių.
Išimties tvarka kai kuriems žmonėms tai patinka iki 10 minučių. Jei Jūsų vaikas užima daugiau eterio, turite galvoti kaip elgtis. Jei vaikas vienas – žinoma, kad jis neturi ką veikti, tad elgiasi labai konstruktyviai – bandydamas įsijungti į „chebrą“. Tačiau jeigu yra daugiau vaikų, protinga palydėti vaiką į vaikų kambarį. Jei vedatės vaiką kartu visada pagalvokite, ar turėsite jį kuo užimti. Gal paimkite jam vaikišką filmą, knygutę, žaidimą – ką tik norite, tačiau tai – Jūsų pareiga, o kalti šypsniai čia visai ne prie ko.
Jei neturite kur palikti vaiko ir vedatės kartu (o jis nekviestas), tėvų pareiga sugalvoti, kuo vaiką užimti.
Jei šeimininkai aiškiai išreiškė savo pageidavimą matyti Jūsų atžalą, galite atsipalaiduoti, ir leisti pasireikšti šeimininkams (tada jau jie turi patys suprasti savo elgesio pasekmes). Bet kuriuo atveju, kai vaikas įsiterpia į suaugusių kalbą, jam turite atsakyti „palauk, dabar kalbuosi su…, kai pabaigsime, galėsi pasakyti“. Pabaigę sakinį ar mintį kreipkitės į vaiką (jei jis vis dar šalia, o jei jo jau nėra – tiek jam Jūsų ir reikėjo).
Pakomentuokite situaciją: Į svečius ateina tėvai su 2 metų vaiku. Šiam leidžiama žaisti su maistu nuo stalo, paskui purvinais pirštukais jis žaidžia su užuolaidomis, tapšnoja sienas. Tėvai į tai žiūri, kaip į savaime suprantamą dalyką. Jiems tai normalu.
Jei jau neišvengiamai turite susitikinėti su mažais vaikais ir jų mamomis, neišvengiamai turite ir pasirūpinti aplinka. Dviejų metų vaikai „renka“ viską, ką užmato akys, todėl savo namuose, kai vaikui dveji metai, visus daiktus sukeliame aukštai, o rankenėles išsukame. Tėvai pamiršta, kad kitos aplinkos ne taip apsaugotos. Tad jei į svečius pasikvietėte dvimetį, turėkite galvoje, kad Jūsų būstas gali būti nepritaikytas. Teks pagalvoti, ką daryti – perkelti pasisėdėjimą į mažiausiai rizikingą kambarį arba kampą, užimti vaiką žaidimais, filmukais.
Žinoma, kad žaidimas su maistu – kraštutinumas. Būtų protingiausia paprašyti mamytės, kad ji pasaugotų Jūsų nuosavybę. Gali būti, kad po tokio paprašymo mamytė ilgai nesirodys svečiuose (kas Jums bus į naudą – kai jos pyktis atlėgs, vaikelis jau nebus toks plėšrus). Kitas variantas – kitą kartą prašyti ateiti be vaiko, susitikti pas juos, arba neutralioje teritorijoje. Toleruoti to tikrai neprivalote. Jei vaikas didesnis, galite kalbėti su juo pačiu. Su keturmečiu jau galite kalbėti tiesiai ir sakyti „pas mus sofos skirtos tam, kad ant jų sėdėtumėme, o stalas – kad ant jo dėtume indus, čia mes nelipame su kojomis. Tokios pas mus taisyklės, ar tu galėsi irgi jų laikytis?“ Tai – pagarbu, nors suprantu, kad daugumai sunku rasti savyje drąsos taip pasikalbėti su vaiku, kai tėvai sėdi ir nieko nedaro.
Kaip manote, ar tėvai ir kiti suaugusieji turi išlikti vaikams autoritetai, ar nuo pat gimimo laikytis lygiavos pozicijų (vaikas – tokia pati asmenybė, kaip mes, tik mažesnio dydžio)? Ar neužkrauname atsakomybės vaikui, kai nuo pat mažų dienų jam leidžiame spręsti, rinktis.
Labai svarbu atskirti, kur lygiava tinka, o kur – ne. Jei mamai būtinai reikia puošti vaiką pagal savo supratimą, man kyla klausimas, ar tikrai vaikas yra gerbiamas. Jei manote, kad vaikas nesupranta, ar šalta ar karšta – Jūs teisūs, tačiau kodėl neleidžiate to vaikui pačiam pajusti? Jei žiemą Jūsų atžalėlė susiruošė keliauti su basutėmis, galite parodyti per langą sniegą. Jei vaikas toliau užsispyręs reikalauja „teisybės“, nieko neatsitiks, jei ir nusileisite. Jei tik turite laiko – galite suteikti vaikui neįkainojamą pamoką – pačiam pajusti, kaip batai ar drabužis pritaikyti prie gamtos. Išeikite su basutėmis, pavaikštinėkite, ramiai (tik be pamokslų) pasakykite, kad jei bus šiek tiek šalta, galėsite grįžti namo. Pakentėkite ir pasitikėkite, dauguma vaikų nustebins tuo, kad patys pasiprašys namo. Tik nedaugelis kovos iki pergalingos pabaigos, o tai reikš, kad Jūsų santykiai – įsibėgėję.
Leisti vaikui rinktis – demokratiškos šeimos bruožas. Tačiau stebėti, kas su tuo pasirinkimu vyksta ar net organizuoti teisingus pasirinkimus – jau tėvų rūpestis. Jei einate į svečius, vaikas renkasi iš šventinių drabužėlių, o eidamas žaisti į kiemą – iš drabužėlių, skirtų žaidimams lauke. Abejais atvejais būtų gerai, kad vaikas vis dėlto galėtų pasirinkti ne iš vieno pasiūlymo. Taip galime sukonstruoti bent trejetą pasirinkimų – vienas, antras, trečias komplektėlis.
Lepinantys tėvai dažnai jaučiasi priremti prie sienos vaikų reikalavimų. Štai neseniai su mokyklą lankančių berniukų tėčiu sprendėme dilemą, ką daryti, kai savaitgalinis išvažiavimas į sodybą vaikams – tikra katorga. Šiek tiek pasvarstę prisiminėme pagrindinę taisyklę – tėvų pareiga rūpintis ne tik vaikų laisvalaikiu, bet ir saugumu. Jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikai negali likti vieni. Tėvai savaitgaliui išvyksta į sodybą, tad vaikams reikia organizuoti priežiūrą, o šiems jau tenka rinktis – vykti su tėvais, ar pasilikti su netoliese gyvenančia močiute. Štai ir pasirinkimas. Tėvai ramiau vyksta į išsvajotą gamtą, o vaikai nesijaučia valdomi tėvų pageidavimų. Kiekvienoje šeimoje pasirinkimai šiek tiek kitokie, tačiau bendra tai, kad lepinantys tėvai pamiršta savo interesus, jaučiasi blogai, bet vis tiek tarnauja vaikams, o kai paskutiniai kantrybės lašai išsenka, elgiasi autokratiškai (o dėlto vėl jaučiasi kalti).
Ką manote apie visiško nebaudžiamumo politiką, kai draudžiama tik tai, kas kelia pavojų gyvybei? Apie 3 metų krizę rašoma: „Leiskite viską, kas neprieštarauja sveikam protui ir nekelia pavojaus gyvybei, pavyzdžiui, jei vaikas nori neštis į smėlio dėžę Jūsų puodus, tai ir leiskite, tačiau jei norės neštis peilius, tai neleiskite, nes tai pavojinga“. Kuo gali baigtis toks auklėjimas be jokių nubrėžtų ribų?
Tiesą sakant tai labai priklauso nuo Jūsų vertybių ir pažiūrų. Dar priklauso nuo puodų kainos. Yra puodų, kuriuos šeimos perka išsimokėtinai.
Įsivaizduoju kvapą praradusią mamytę ir jos atžalėlę daužančią akmeniu tūkstantinį puodą. Štai čia ir pritrūksta sveiko proto. Sveikas protas – labai geras kriterijus, tik ne visada jį lengva atpažinti. Labai svarbu įvertinti savo ribas ir auklėjant vaiką atsižvelgti į tai, kad turite išlaikyti pagarbą ne tik vaikui, bet ir sau. Jei Jums nieko nereiškia puodai, kaip ir kiti materialūs daiktai, leisdama neštis puodus į smėlio dėžę, demonstruojate vaikui savo vertybes. Svarbu, kad visa tai Jums būtų priimtina. Neretai tėvai bijo pažeisti vaiko interesus, o savo interesus pažeidinėja be atvangos.
Kai jau pavargsta, svarstykles persuka į kitą pusę. Taigi svarbiausias demokratijos įgūdis – atrasti būdą, kai abi pusės jaučiasi laimėjusios. Vadinasi, ir avis turi likti sveika, ir vilkas pasotintas. Jei vaikas nori į lauką neštis puodą, greitai sukite galvą, kuo tai pakeisti – gal vaikas turi savo smėlio žaislų. O tada sakykite „su puodu gali žaisti virtuvėje, o smėlyje – su šiais žaislais. Jei nori eiti į smėlį – gali neštis šiuos žaislus, o jei nori žaisti su puodu, gali žaisti virtuvėje“. Jei vaikas bus nepatenkintas, dar nereiškia, kad jis patiria traumą ar yra neteisingai auklėjamas. Jis tiesiog nusivylė negavęs to, ko norėjo. O argi mes apsidžiaugiame, kai sugalvojame užsisakyti savo mėgstamą valgį restorane, o tą dieną, pasirodo, kaip tik to valgio ir nėra, tačiau yra kitų pasirinkimų. Nedžiūgaujame, tačiau jei esame alkani – valgome kažką kita.
Dabar nuo pat kūdikio gimimo sakoma, kad jis viską turi rinktis pats, o tėvai turi prie jo taikytis. Kūdikis turi valgyti, kada nori ir kiek nori, miegoti, kada nori ir kiek nori. Mamai ir tėvui siūloma prisitaikyti prie leliuko ritmo – jei leliukas naktį būdrauja, tai ir tėvai turi būdrauti, o jei dieną jis miega, tegul ir tėvai miega. Ar tai galime pavadinti pirmuoju lepinimu?
Ankstyvoje kūdikystėje vaikas dar nediktuoja jokių madų, tiesiog turi fiziologinius ir psichologinius poreikius, kuriuos tėvams reikia mokytis pažinti ir atpažinti. Iš pažiūros vaiko poreikiai daugumai tėvų atrodo labai lengvai suprantami, o ir poreikių kūdikis turi labai nedaug, tačiau, patikėkite, tai tikras mokslas, kurio reikia mokytis stebint kūdikį. Kai vaikas nori artumo, jam reikia artumo, kai vaikas nori atstumo, jam reikia erdvės. Tokius dalykus mažas kūdikis parodo tokiais miniatiūriniais gestais, kad juos ir nufilmavus tenka gerokai pašifruoti, kol išskiri. Tad pažinti vaiką dar nereiškia, kad šoki pagal jo dūdelę. Ne kiekvienas vaiko verksmas reiškia, kad vaikas alkanas, tad maitinti, kada vaikas nori – tikra tiesa, bet ar tėvai tikrai žino, kada vaikas nori valgyti – jau mokslas. Ši logika remiasi tuo, kad nieko gero neduoda vaiko „laužymas“ ir kuo labiau vaiką galima apsaugoti nuo laužymo, tuo jam sveikiau. Nuo visų gyvenimo laužymų neapsaugosime, tačiau ankstyviausiame amžiuje svarbu jų daug nepatirti.
Kita kalba, kai atsiranda vaiko įgeidžiai. Jie pasirodo anksti, tačiau juos atpažinti nelengva. Kai vaikas ima reikalauti būti maitinamas buteliuku, o ne krūtimi – dažniausiai vaiko įgeidis. Štai čia tėvai turi žinoti, o ne spėlioti, kas geriau vaikui, ir tada laikyti savo. Juk vaikas gali norėti visą dieną čiulpti cukrų ir nieko nevalgyti – o tėvai turi turėti aiškų supratimą, ar tai – vaiko poreikis, ar įgeidis. Vaiko įgeidžių tenkinimas ir tampa lepinimu.
Kas išauga iš perlepintų vaikų?
Pastebėta, kad lepinami vaikai patenka į kur kas didesnės nusikalstamo elgesio rizikos grupę nei autokratiškai auklėti vaikai. Žinoma, kad tikrą demokratišką auklėjimą patyrę vaikai yra mažiausios rizikos grupėje. Tad „nuo vilko bėgdami neužbėkite ant meškos“.
Deja, lepinimas yra vaiko traumavimas. Atsiprašau tų, kam tokia tiesa neskani.
Taigi – kuo skiriasi begalinė meilė ir lepinimas?
Vaiko lepinimas – tai vaiko interesų ir augimo poreikių nepaisymas. Tai – iliuzija, kad vaikas pats žino savo poreikius, o tėvams tereikia juos įgyvendinti. Tai tėvų užduoties auklėti vaikus atidavimas patiems vaikams. Jei tiesiai šviesiai – tai apsileidusių tėvų bruožas. Auklėti vaikus – labai sunkus ir atsakingas darbas. Tad jei jau nenorime jų auklėti, bent jau nesidangstykime meile. Vaikus reikia mylėti visa širdimi. O mylinti tėvų širdis sugeba ištverti vaiko liūdesį, nusivylimus ir pyktį. Ramiai tai priimti ir nesistengti nieko su šiais jausmais daryti – nei juos uždrausti, nei jų išvengti.
Mylinti tėvų širdis sugeba išlaukti ir tikėti, kad vaikas priims teisingą sprendimą, kad vaikas supras reikalavimų prasmę ir gebės prisitaikyti. Mylinti tėvų širdis leidžia vaikui augti ir nesūpuoja lopšyje vaiko, kuris gali pats vaikščioti, nekalba už vaiką, kuris pats gali pasakyti savo nuomonę, nesprendžia problemų, kurias išsprendęs vaikas ugdo pasitikėjimą savimi.
Pažįstu šeimų, kuriose vaikai žino savo ribas, gerbia tėvus, tačiau vis dėlto gauna visa, ko nori. Ir gauna ne todėl, kad tėvai vykdo visus nurodymus, o todėl, kad moka atkakliai siekti savo tikslo. Jei vaikui paliekama galimybė prisitaikyti prie reikalavimų ir ribų, jis gali mokytis naudotis savo įtaka ir nenustoti siekti to, ko nori. Išlepintas vaikas gauna tai, ko nori, piktai to reikalaudamas, o atsakingas vaikas – įtikinamais argumentais ir veiksmais.
Reikia žinoti ir tai, jog lepinimas ir palepinimas yra ne tas pats. Jei vaiko nelepini, tada gali palepinti – atnešti pusryčius į lovą, sutvarkyti už vaiką kambarį, iškepti jo mėgstamų pyragaičių. Tačiau jei vaiką lepini – prarandi tą nuostabią progą parodyti papildomą dėmesį. Palepinimas nieko blogo nereiškia, tai – dėmesio išraiška arba dovana, kurią padovanojame, kai patys būname geros nuotaikos ir norisi tuo pasidalinti su artimais žmonėmis.
Ačiū už patarimus.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
