Neseniai teko pasivažinėti po Europą mokytojiškais reikalais, dalytis patirtimi su italų ir suomių mokytojais. Buvo labai įdomu palyginti šių šalių lavinimo madas, nes juk Suomija ir Italija tokios skirtingos, kaip ledas ir ugnis.
Skaitykite dr. Dėjos Aukštkalnytės įspūdžius.
Į mokyklos vidų bet kas nepateks
Kaip mandagi stebėtoja pradėsiu nuo panašumų (nes kitą kartą gali ir neįsileisti…). Sakinuką skliausteliuose užrašiau ne veltui: ir Suomijoje, ir Italijoje svetimam žmogui pakliūti į ugdymo įstaigą praktiškai neįmanoma. Išimtis – tik moksleivių tėvai, ir tai – tik kartais, ne per dažnai… O jei norite šiaip sau užsukti ir kažkuo pasidomėti, turite gauti ugdymo įstaigos vadovų leidimą. Niekas nesimėto antspauduotais popierėliais, tad duodamas žodinis leidimas. Tuomet svečias iškilmingai pristatomas mokytojų ir aptarnaujančio personalo kolektyvui. Tiesa, galima išimtis, jei lankytoją lydi vietinis mokytojas. O ką daryti, jeigu nelydi? Teks likti gatvėje, nes jau prie tvoros suveikia signalizacija, kurios kodai žinomi tik darbuotojams.
Mokyklos teritorija griežtai priklauso tik mokytojams ir vaikams. Net tėvai, atvežę atžalas, automobilius palieka gatvėje. Vaikai Italijoje paprastai palydimi iki mokyklos vartų, Suomijoje – iki durų.
Atsisveikinimai prie mokyklos vartų
O štai čia ir prasideda kultūriniai skirtumai. Atsisveikinimo ceremonija Italijoje iš tiesų jausminga ir pakili. Atlydėjusieji vaiką bučiuoja, glosto, glausto, žodžiu, pakrauna daug emocijų toms kelioms valandoms, kai pranyks gimdytojams iš akių. Ypač kai į mokyklą atlydi močiutės. Įdomu, kad vaikai į tokius karštus jausmų prasiveržimus visiškai nereaguoja: tai jiems savaime suprantamas dalykas. Tuo tarpu mažieji suomiukai, kurie dar nėra išsiugdę tautinio lėtapėdiškumo, prieš pamąstydami apie atsisveikinimo ceremoniją jau būna pabėgę nuo tėvų: mokykloje jiems akivaizdžiai smagu. Juk, kilus poreikiui, bet kada galės tėvams paskambinti iš nuosavų mobiliųjų telefonų. Kitas klausimas, ar šis poreikis jiems kada nors kyla…
Italijos blondinai
Kauno „Vėtrungės” pradinės mokyklos direktorė
Toliau stebėkime dienos herojus. Kas susirinko į klases? Spėjate, kad Italijoje – skardžiabalsiai brunetai, o Suomijoje – žodžio neišspaudžiantys blondinai? Stereotipas visiškai atgyvenęs. Triukšmas visose mokyklose, deja, beveik vienodas… Pirmiausia stereotipiškai mąstantį užsienietį tiesiog šokiruoja… Italijos blondinukai. Kuo vaikai mažesni, tuo daigiau gryniausių šviesiaplaukių, grožiu pranokstančių Rafaelio angelus.
Neįsivaizduojama, iš kur atsiranda šie genetiniai stebuklai, nes jų motinos toli gražu nepanašėja į madonas, o tėvai apskritai primena tam tikrų požemio sluoksnių gyventojus. Italų vaikai – neišpasakyto grožio: garbanoti plaukučiai, didžiulės tamsios akys, sveikata (o greičiau – įdegiu) trykštanti odos spalva…
Tuo tarpu iš pieno plaukę pilkaakiai suomiukai su savo plaukų spalva linkę eksperimentuoti. Nekalbame apie paauglius, kurie ant galvos išsiskuta šachmatų lentą arba susivelia dredus. Blondinų Suomijos klasėse iš tiesų reta ne tik dėl masinio polinkio tamsėti, bet dėl gausaus kitataučių būrio. Suomijoje itin dažnai vaikai įsivaikinami, tad klasėse gausu negriukų, indukų, filipiniečių ir iš vis nenusakomos rasės atstovų, kurių gimtoji kalba – suomių.
Aišku, nemaža dalis ir naujųjų emigrantų. Kažkodėl Italija tarp egzotiškų išeivių nepopuliari. O gal jų vaikai ten į mokyklą neina?
Daugiavaikiai suomiai
Dar vienas stereotipas sako: italų šeimos gausios, tad vaikų lavinimasis – jų pačių reikalas, suomiai savo vienatines atžalas užtampys po būrelius. Jis teisingas tik iš dalies. Didysis nesusipratimas slypi pakitusioje šeimos sampratoje. Matyt, pasaulyje pastaraisiais metais daugiausia ,,prisiveisė” sociologų, nes mokslas tyrinėja vis keistesnius dalykus. Vienas iš tokių mokslinių faktų: italų vyrai ilgiausiai išgyvena su savo motinomis. O kur dar katalikiškosios tradicijos, kai šeimyniniam gyvenimui nenusisekus apie skyrybas galėsi tik pasvajoti… Kur kas saugiau po mamytės sparnu. Prisideda ir moterų emancipacija, tad italai tuokiasi tik gerai sunokę. Kaip jie tuomet ,,išspaus” daugiau negu vieną vaikelį?
O štai suomių naudai byloja kitas faktas (jau medicininis). Įrodyta, kad suomių vyrų reprodukcinės galimybės užima bene tvirčiausias pozicijas pasaulyje: jų spermatozoidai patys gyvybingiausi. Gaivus šaltukas, šiaurietiška gamta, natūralus sužvejotas maistas… Asmeninis pastebėjimas: trijų-keturių vaikų šeima Suomijoje – veikiau norma negu retenybė. Štai kur išlenda taip stropiai maskuojamas temperamentas…
Mokytis… per karšta
Požiūrį į vaikų mokslumą šiose šalyse vis dėlto galima numanyti. Suomiams vaikai – dalykas rimtas. Kad ir kiek jų būtų, jie iš tiesų privalo lankyti visus įmanomus būrelius. Jei įmanoma – nuo gimimo. Tad šeimos su mažyliais lanko baseinus, mankštas, muzikos užsiėmimus, jodinėja, slidinėja… Iš dalies tėvai taip realizuoja savo poreikį judėti: šiaip jau jie ganėtinai tingūs, o dėl ko pasijudinsi, jei ne dėl savo vaiko. Tad suomiai nuoširdžiai triūsia ugdymo darželyje. Iki septynerių metų, kol išeina į mokyklą, suomiukai išmoksta tikrai daug. Negana ilgų mokslo metų, jie dar stengiasi lankyti įvairius vasaros kursus ir kūrybines stovyklas. Žodžiu, suomiai – tikri lavinimo fanatikai. Ko nepasakytum apie italus.
Vaikas jiems – didysis pasaulio stebuklas, vertingas pats savaime, nesivaikant jokių meno ar mokslo rezultatų. Kadangi vaikai panašūs į angelus, suaugusieji atitinkamai su jais ir elgiasi. Argi angelas nėra tobulas pats savaime? Ir kam jiems tie mokslai. Vaiką reikia mylėti už tai, kad jis yra. Žinoma, šiuo tauriu nihilizmu dažniausiai dangstomas tėvų tingumas. Mokslo metai – ką gi, privaloma. Tuo tarpu nei suaugusiųjų, nei mažųjų italiukų į vasaros kursus varu neišvarysi. Per karšta…
Baigiant – auksinė taisyklė
Tikriausiai skaitytojams knieti paklausti: o į ką vaikų lavinimo srityje lygiuojasi lietuviai? Į ką esame panašesni? Į karštus, bet tingius italus, ar į šaltus, bet darbščius suomius? Kadangi geografiškai esame beveik per vidurį, svarbiausia – nelikti drungnais. Tad dirbkime su savo vaikais kaip suomiai, o mylėkime juos kaip italai.
„Mamos žurnalas“
