Paprastai rubrikoje „psichologo konsultacija“ kalbame apie vaikučius nuo 2 metų, kurie jau moka kalbėti, priešgyniauti, kristi ant žemės iš pykčio ir neklausyti. O ar gali psichologinių problemų turėti nekaltas kūdikėlis?
Psichologės Rimos Breidokienės straipsnis sako – gali, ir dar kokių!
Prašome greičiau aptarnauti!
Įsivaizduokite, kad jūs ilgai ir nuobodžiai stovite eilėje norėdami kasoje susimokėti už savo pasirinktas prekes. Staiga pardavėja kasininkė praneša, kad ši kasa laikinai užsidaro ir ji jūsų neaptarnaus.Jūs negalite su tuo susitaikyti ir labai garsiai sušunkate: „Šioje eilėje aš jau visą amžinybę stoviu. Ar jūs negalėjote informuoti anksčiau? Neketinu iš čia išeiti, kol jūs manęs neaptarnausite“. Arba jūs susitarėte su vienu pažįstamu susitikti, tačiau pralaukėte jo pusvalandį, o jis taip ir nepasirodė, į jūsų skambučius taip pat neatsakė. Kai pagaliau jam prisiskambinate, išvadinate jį visais žodžiais, kurie tik ateina jums į galvą, priduriate, kad nenorite su juo daugiau turėti nieko bendro ir padedate ragelį.
Tikriausiai kiekvienas iš mūsų susidūrėme su šiomis ar panašiomis situacijomis. Šiose situacijose dažnas esame užvaldyti neigiamų emocijų, išgyvename frustraciją ir reaguojame labai intensyviai.
Šias mūsų intensyvias reakcijas galima įvardinti kaip savitvardos praradimą. Mes, suaugusieji, išmanome įvairių strategijų, kaip atgauti savikontrolę, pvz., mes galime kelis kartus įkvėpti ir iškvėpti, paskambinti draugei ir išsipasakoti, suskaičiuoti iki dešimties arba mintyse pasakyti sau, kad visa tai yra tik smulkmena ir dėl to neverta jaudintis. Tačiau kūdikiai ir maži vaikai patys dar ne visada moka grįžti prie emocinės pusiausvyros ir susidoroti su juos užvaldžiusiais labai intensyviais jausmais. Kaip veiksmingai jie sugeba tai padaryti, didele dalimi priklauso nuo jų savireguliacijos įgūdžių.
Kas ta savireguliacija
Savireguliacija – tai vaiko gebėjimai kontroliuoti ir valdyti savo elgesį, dėmesį, emocijas prisitaikant prie jį supančios aplinkos reikalavimų.
Naujagimiai gimsta jau turėdami tam tikrą savireguliacijos lygį, tačiau ji yra nepakankama tam, kad jie galėtų patys įveikti savo labai stiprias emocijas.
Jiems dar reikalinga pagalba iš šalies arba išorinė jais besirūpinančių tėvų (ar kitų globėjų) reguliacija. Pvz., jei kūdikis išalksta, mama jį pamaitina, jei mažylis pradeda nuobodžiauti – paima ant rankų ar sudomina naujais žaislais, jei miegodamas atsibunda – šiltai apkamšo antklode, paglosto ar duoda atsigerti. Saugūs santykiai su jautriais ir atsakingais suaugusiaisiais padeda mažyliui įgyti vis aukštesnius savireguliacijos įgūdžius ir palaipsniui pereiti nuo išorinės prie vidinės savireguliacijos.
Mažylio savireguliacijos gebėjimai pasireiškia įvairiose jo gyvenimo srityse.
Vienas iš rutininių kiekvienos mamytės darbų yra vaiko maitinimas. Valgymo procesas reikalauja iš mažylio kelių savireguliacijos aspektų. Visų pirma fiziškai kūdikis turi mokėti čiulpti, ryti, vėliau – kramtyti. Emocine prasme vaikas turi mokėti parodyti, jog jis yra išalkęs. Dažniausias jo emocinis signalas yra verksmas. Be to, vaikas turi mokėti atpažinti ir savo sotumo jausmą, t.y. valgyti tiek, kol pasijus sotus.
Kai kūdikis išalksta, jis pradeda verkti. Rūpestinga mama atpažįsta šį kūdikio signalą ir pradeda jį maitinti. Maitindama ji laiko mažylį už rankos, šypsosi jam, raminamai jį kalbina. Taip vaikas pradeda suvokti, kad nors alkis yra nemalonus pojūtis, bet jis praeina. Jis išmoksta pasitikėti suaugusiais žmonėmis, kurie ateis jam į pagalbą ir jeigu jis išalks – jį pamaitins. Vaikas irgi išmoksta palaukti kurį laiką, kol bus pamaitintas – jis žino, kad jo poreikis greitai bus patenkintas.
Suaugusiojo reakcija
Labai svarbu, kaip mažyliu besirūpinantis suaugęs žmogus reaguoja ir kaip interpretuoja jo siunčiamus signalus. Kūdikis ir mažas vaikas gali irzti ir verkti dėl pačių įvairiausių priežasčių: alkio, skausmo, šalčio, nuobodulio ir kt. Kai kurios mamos bandydamos nuraminti pavargusį ar nuobodžiaujantį vaiką siūlo jam įvairių skanėstų. Dažnai kuriam nors laikui tai padeda vaikui nurimti, bet tuo pačiu metu mažylis išmoksta, kad pati veiksminga nusiraminimo priemonė yra valgis. Net ir užaugęs toks vaikas kiekvieną kartą susidūręs su frustracija ar nerimu, nusiraminimo ieškos valgyme.
Kūdikiai – skirtingų temperamentų
Iš savo patirties mes visi žinome, kad kūdikiai būna labai skirtingi. Vienais kūdikiais yra labai lengva rūpintis, kiti gi – reikalauja begalės savo tėvų pastangų ir kantrybės. Jie labai jautriai reaguoja į bet kokius pasikeitimus, dažnai ir ilgai verkia, sunkiai nusiramina, nuolat reikalauja aplinkinių dėmesio.
Specialistai pasakytų, kad vaikai turi skirtingą temperamentą. Apie pastaruosius vaikus pažymėtų, kad jie yra sunkaus temperamento vaikai.
Temperamentai – tai tokie asmens bruožai ar charakteristikos, kurios turi biologinę prigimtį ir laikui bėgant beveik nesikeičia. Temperamentas turi įtakos tam, kaip mes reaguojame į kitus žmones ir mus supantį pasaulį. Nepaisant to, kad temperamentas visą gyvenimą išlieka sąlygiškai pastovus, tačiau tai, kaip yra išreiškiamos įvairios temperamento savybės, augant ir bręstant keičiasi.
Pvz., žmogus, kuris sunkiai valdė savo pyktį ir buvo linkęs į labai intensyvias reakcijas vaikystės metu, suaugęs gali būti spontaniškas ir jausmingas žmogus, kuris moka atvirai reikšti savo jausmus (o ne kaupti juos). Arba vaikystėje labai aktyvus vaikas suaugęs bus energingas ir produktyviai dirbantis asmuo, sugebantis atlikti daugybę užduočių per vieną dieną.
Tokios temperamento savybės, kaip nuotaika, irzlumas, prisitaikymas labai artimai siejasi ir su vaiko emocine savireguliacija, t.y. su tuo, kaip jis valdys savo emocijas ir elgesį. Tačiau tai nereiškia, kad šie savireguliacijos įgūdžiai didele dalimi yra įgimti ir juos neįmanoma pakeisti. Vienas iš svarbiausių uždavinių, kurį turi įveikti mažyliu besirūpinantys suaugusieji – tai prisitaikyti prie jo temperamento ypatumų ir sukurti tokius santykius su vaiku, kurie skatintų jo savireguliacijos vystymąsi, o ne slopintų jį. Pvz., jei mažylis yra labai aktyvus, tėvai turėtų pasirūpinti įvairiomis galimybėmis, leidžiančiomis jam saugiai išlieti savo energiją. Taip pat tėvai turėtų aktyviau struktūruoti jo aplinką ir elgesį bei žinoti, kokia jų reakcija veiksmingiausiai nuramina įsiaudrinusį vaiką.
Kaip dar suaugusieji gali padėti vaikams vystyti jų savireguliacijos įgūdžius?
Mokėkite tinkamai atpažinti kūdikio ar vaiko siunčiamus signalus. Apie tą patį poreikį vaikai gali signalizuoti labai skirtingai. Kai vaikas išalks, jis nebūtinai labai garsiai verks, kai kurie kūdikiai apie savo poreikius praneša ir tyliai arba rodydami kitus, nei verksmas, signalus.
Suteikite kuo daugiau struktūros ir stabilumo vaikams. Kūdikiams ir mažiems vaikams yra labai reikalinga rutina arba pastovi dienotvarkė, kuri padeda jiems jaustis saugiems ir struktūruoti savo elgesį.
Pripažinkite vaikų individualius skirtumus ir keisti savo santykį ir požiūrį į juos priklausomai nuo vaikų ypatumų. Daug tėvų tikisi ramaus, paklusnaus ir nereiklaus mažylio. Kartais jiems sunku susitaikyti, jei vaikas pasižymi kitomis savybėmis, nei jie tikėjosi: jis aktyvus, greitai suirzta, sunkiai nusiramina.
Tokie tėvai dažnai jaučiasi esantys nekompetentingi tėvai, išgyvena kaltės, gėdos, pykčio jausmus. Labai svarbu suprasti, jog vaikų temperamentas gali skirtis, tačiau tai nereiškia, kad sunkaus temperamento vaikai yra užprogramuoti ateities nesėkmėms. Nuo to, kaip tėvai reaguos ir elgsis su savo vaikais, didele dalimi priklausys ir tai, kaip ateityje vaikai susidoros su iššūkiais ir įvairiais aplinkos reikalavimais.
Sukurkite vaikų išsivystymo lygį ir jų poreikius atitinkančią aplinką: parinkite tinkamus žaislus, pasirūpinkite saugia erdve ir kitomis vaikų vystymąsi skatinančiomis sąlygomis.
Apibrėžkite vaiko amžių atitinkančias ribas. Vaikams reikalingos ribos. Jos padeda mažyliams jaustis saugiems ir žinoti, ko iš jų laukia suaugusieji. Iš pradžių ribos yra išorinės, bet laikui bėgant jos tampa vidinėmis ribomis bei normomis, o tai padeda vaikams jau patiems reguliuoti savo dėmesį, emocijas ir elgesį.
Labai svarbu, kad vaikai žinotų, jog jie yra svarbūs. Tuomet jie gerai jaučiasi, pasitiki savimi ir geba geriau valdyti savo stiprias ir intensyvias emocijas.
„Mamos žurnalas“
