Kelis vaikus auginantys tėvai pastebi, kad jų vaikai skiriasi aktyvumu, užsispyrimu, energijos lygiu, drovumu, išsiblaškymu. Kaltas vidinis varikliukas, kuris dar vadinamas temperamentu. Konsultuoja Rima Breidokienė, Vilniaus universiteto Psichologinių inovacijų ir eksperimentinių tyrimų mokymo centro (PTMC) jaunesnioji mokslo darbuotoja.
Skiriasi jau kūdikiai
Individualūs vaikų skirtumai pastebimi jau pirmaisiais gyvenimo metais. Kai kurie kūdikiai būna dažnai irzlūs, jautriai reaguoja į pokyčius aplinkoje, lengvai išsigąsta, sunkiau nuraminami, turi nepastovius valgymo ir miego įpročius. O kiti – ramūs, lėti, lengvai prisitaiko prie pasikeitimų, nesunkiai nuraminami.
Vieni vaikai žaisdami, valgydami, bendraudami reaguoja energingai, lengvai ir greitai, o kiti – lėtai ir santūriai, kurį laiką stebi situaciją, prieš pradėdami veiksmą.
Vieniems vaikams patinka fiziškai aktyvūs žaidimai, o kitiems ramesnė veikla, pvz., piešimas arba konstravimas. Apibūdindami savo vaikus neretai tėvai pasako: „Mano vaikas yra labai lėto, ramaus būdo“ arba „Mano vaikas yra audringo, karšto temperamento“.
Taigi kas yra vaikų temperamentas?
Mokslininkai ir praktikai sutinka, kad temperamentas nusako individualias vaiko savybes, kurios yra:
Įgimtos
Pasireiškia jau labai anksti gyvenime.
Būdingos vaikui daugelyje situacijų ir sąlyginai pastovios.
Temperamentas – tai natūralus vaiko arba reakcijos į aplinką ir žmones būdas, taigi jis nusako, kaip vaikas elgiasi ir reaguoja.
Populiarioje literatūroje galima aptikti vaikų skirstymą pagal jų įgimtas savybes į keturis tipus: cholerikus, sangvinikus, melancholikus ir flegmatikus.
Cholerikai yra aktyvūs, energingi, mėgstantys bendrauti, greitai prisitaikantys prie naujų situacijų, tačiau jiems sunku palaukti, dėl savo impulsyvumo jie neretai įsivelia į konfliktines situacijas su bendraamžiais.
Sangvinikai yra draugiški, bendraujantys, lengvai eina į kompromisus, geranoriški, tačiau sunkiai toleruoja rutiną, gali stokoti atkaklumo.
Melancholikai yra drovūs, paklusnūs, jautrūs, nemėgsta pokyčių, santykiuose dažnai užima stebėtojo poziciją.
Flegmatikai yra lėti, ramūs, kantrūs, atkaklūs, tačiau kartu jiems sunku priimti sprendimus, jie stokoja iniciatyvumo, lėtai prisitaiko prie naujų situacijų.
Nors dažnai tėvai įvardina savo vaiką, kaip, pvz., choleriką ar melancholiką, mokslininkėje literatūroje tokio vaikų skirstymo neteko aptikti. Taigi, kaip vaikų temperamentą tyrinėja mokslininkai?
Moksliniai temperamento tyrimai
Pirmieji vaikų temperamento tyrimai pradėti prieš daugiau nei šešis dešimtmečius. Juos paskatino A. Thomas ir S. Chess darbai.
Šie mokslininkai išskyrė devynis temperamento bruožus:
1. Aktyvumo lygį.
2. Pagrindinių poreikių ritmiškumą.
3. Naujų situacijų ar stimulų siekimą / vengimą.
4. Prisitaikymo prie pokyčių lengvumą.
5. Emocinės reakcijos intensyvumą.
6. Dominuojančias emocijas (teigiamas arba neigiamas).
7. Dėmesingumą.
8. Išsiblaškymo lengvumą.
9. Jautrumo slenkstį.
Išvardinti bruožai pastebimi jau pirmosiomis kūdikio gyvenimo savaitėmis ir veikia tolimesnę vaiko sveikatą ir raidą. Minėti mokslininkai pagal temperamento bruožus suskirstė vaikus į vadinamojo lengvo, sunkiai sušildomo ir sunkaus temperamento vaikus.
Lengvo temperamento vaikaipaprastai yra dominuojančių teigiamų emocijų, ramūs, lengvai prisitaiko prie pokyčių, turi pastovius valgymo ir miegojimo įpročius.
Sunkiai sušildomo temperamento vaikai dažnai yra tie, kuriuos vadina droviais. Jie yra sąlyginai pasyvūs, lėtai prisitaiko prie naujų žmonių ir situacijų, vengia naujovių, tačiau taip pat santūriai išreiškia savo neigiamas emocijas.
Sunkaus temperamento vaikai yra dažnai irzlūs, savo poreikius reiškia garsiai ir intensyviai, greitai susierzina, turi nepastovius valgymo ir miego įpročius.
Šiuo metu vaikų skirstymo į tris grupes atsisakyta ir, remiantis moderniausia M.K. Rothbart temperamento teorija, vaikai yra apibūdinami trimis pagrindiniais temperamento bruožais: ekstraversija, neigiamas emocionalumas ir valinga kontrolė. Kiekvienas iš šių bruožų dar savo ruožtu apima smulkesnes temperamento savybes.
Ekstraversija atspindi, kiek bendrai vaikas yra aktyvus ir energingas, siekiantis stimuliacijos, kiek intensyviai ir dažnai reiškia savo teigiamas emocijas, kiek jis yra impulsyvus.
Neigiamas emocionalumas parodo vaiko neigiamų emocinių reakcijų (pykčio, liūdesio, nepasitenkinimo, baimės) dažnumą ir intensyvumą, vaiko gebėjimą nusiraminti.
Valinga kontrolė labiausiai atspindi individualius savireguliacijos skirtumus. Ji parodo, kaip vaikas sukaupia dėmesį, kiek lengvai jis išblaškomas, kaip gali suplanuoti savo veiklą, nuslopinti savo impulsus, taigi kontroliuoti save. Kiekvienas vaikas turi unikalų, jį apibūdinantį temperamento savybių rinkinį.
Ar svarbi tik prigimtis?
Nors įprasta teigti temperamento bruožus esant biologinės prigimties, t.y. įgimtus, jų raiškai labai svarbi ir aplinkos veiksnių įtaka. M.K. Rothbart teigė, kad temperamentas – tai atvira sistema, kuri veikia ir kurią nuolat veikia sąveika su aplinka. Taigi vaiko temperamento bruožų raiška priklauso ne tik nuo jo prigimties, bet ir nuo aplinkos, kurioje gyvena vaikas. Tarp vaiko temperamento ir jo aplinkos yra nuolatiniai abipusiai ryšiai. Iš vienos pusės, yra žinoma, kad šiltas, priimantis ir padrąsinantis tėvų elgesys gali sumažinti vaiko neigiamo emocionalumo raišką, o nenuoseklus arba šiurkštus tėvų elgesys, atvirkščiai, jį padidinti. Iš kitos pusės, lengvai prisitaikantis ir nuraminamas, socialus vaikas sukelia jautrų ir šiltą tėvų elgesį, tuo tarpu greitai susierzinantis, daug reikalaujantis arba vengiantis vaikas gali sukelti neigiamus tėvų jausmus ir paskatinti juos vengti kontakto su vaiku. Taigi mokslininkai jau kelis dešimtmečius aktyviai tyrinėja sąveiką tarp vaiko temperamento ir jo aplinkos. Keliami klausimai, kokie yra temperamento lyčių skirtumai? Kaip su vaiko temperamento bruožais yra susiję jo socialinės ir emocinės aplinkos veiksniai? ir kt.
Lietuvos mokslininkai irgi tiria
Grupė Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto PTMC mokslininkių psichologių, vykdo tęstinį vaikų savireguliacijos įgūdžių tyrimą, kuriame vaikų raida ir jų socialinė aplinka stebima nuo pat naujagimystės. Šį tyrimą finansuoja Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. MIP-014/2012), tyrime dalyvauja daugiau nei 200 vaikų ir jų šeimų. Informaciją apie vaikų raidą ir jų socialinę aplinką teikia vaikų mamos. Kai vaikams buvo ketveri, testavome vaikų savireguliacijos gebėjimus. Šiame amžiuje informaciją apie vaikų elgesį rinkome ir iš ikimokyklinio ugdymo įstaigų, kurias lanko vaikai, auklėtojų. Taigi galime atsakyti į aktualius klausimus apie vaikų temperamentą, pasitelkę Lietuvoje vykdomo tyrimo rezultatus. Ką gi atskleidė rezultatai?
Berniukų ir mergaičių temperamentai
Pirmiausia siekėme išsiaiškinti, ar berniukai ir mergaitės skiriasi mamų vertintais temperamento bruožais. Juos mamos vertino, kai vaikams buvo treji metai. Paaiškėjo, kad skirtingos lyties vaikai nesiskiria pagal neigiamą emocionalumą, tačiau skiriasi pagal valingą kontrolę ir ekstraversiją.
Mamos įvertino mergaites kaip geriau kontroliuojančias savo elgesį ir sukaupiančias dėmesį, o berniukus – kaip aktyvesnius ir impulsyvesnius. Šie duomenys atitinka kitų šalių rezultatus, kurie randa tokius pačius lyčių skirtumus.
Ką lemia mama
Antra, siekėme aiškintis, kaip su vaikų temperamento bruožais siejasi įvairūs jų socialinės ir emocinės aplinkos veiksniai, vertinti per pirmuosius ketverius metus. Dauguma tyrimų patvirtina neigiamą mamos depresiškumo reikšmę vaiko sveikatai ir raidai, todėl pasidomėjome, kaip motinos pogimdyvinis depresiškumas ir jos neigiamų emocijų (pvz., liūdesio, prislėgtumo, susierzinimo) patyrimas siejasi su vaikų temperamento savybėmis. Paaiškėjo, jog pačių mamų neigiamų emocijų patyrimas labiausiai susijęs su vaikų neigiamu emocionalumu. Šiuo tyrimu buvo nustatyta:
Kuo mamos nėštumo metu nurodė patyrusios daugiau neigiamų emocijų, tuo savo vaikus vertino kaip didesnio neigiamo emocionalumo.
Kaip didesnio neigiamo emocionalumo vaikus įvertino ir tos mamos, kurios patyrė daugiau depresijos požymių antrą-trečią dieną po gimdymo ir praėjus 2–3 metams po gimdymo.
Depresiškesnės mamos nurodė turinčios daugiau sunkumų suprasti kūdikio verkimo priežastį, kai šie buvo 3 ir 6 mėnesių, o daugiau tokių sunkumų turinčios mamos savo trimečius vaikus irgi vertino kaip turinčius didesnį neigiamą emocionalumą.
Gauti rezultatai liudija, kad mamų neigiama emocinė būsena ir vaiko polinkis į neigiamą emocionalumą susiję. Iš vienos pusės, vaikų neigiamas emocijas gali sustiprinti prasta motinos emocinė būsena. Tačiau iš kitos pusės pastebėta ir tai, kad trimečiai mažyliai, labiau linkę į neigiamas emocijas, jau 6 mėnesių amžiuje pasižymėjo daugiau probleminiu elgesiu, pvz., intensyviau ir dažniau verkė. Taigi galima manyti ir taip, kad jau ankstyvoje vaikystėje jie dažniau ir intensyviau reiškė savo neigiamas emocijas ir auginti juos buvo sunkiau, o tai galėjo atsiliepti ir mamų emocinei būsenai. Tačiau gali būti ir taip, kad mamos, kurios neigiamiau vertina savo būseną, negatyviau vertina ir savo vaikus… Vis dėlto gauti rezultatai dar kartą verčia priminti, kaip svarbu mamoms, išgyvenančioms pogimdyvinės depresijos požymius, laiku kreiptis pagalbos.
Patyrinėjome, kaip vaikų temperamento bruožai susiję su mamų reakcijomis. Pastarosios gali būti paremiančios (pvz., mama skatina vaiko emocijų raišką arba padeda išspręsti problemą) ir neparemiančios (pvz., liepia eiti į savo kambarį ir nusiraminti, arba nuvertina vaiko emocijas).
Rezultatai rodo, kad vaikų neigiamas emocionalumas susijęs su neparemiančiomis reakcijomis, o vaikų valinga kontrolė – su paremiančiomis reakcijomis. Gali būti, kad motinos neparemiančios reakcijos sustiprina vaikų neigiamas emocijas, bet gali būti ir taip, kad dažniau ir intensyviau neigiamas emocijas išreiškiantys vaikai dažniau sulaukia neparemiančių motinų reakcijų. Taigi mūsų rezultatai patvirtina abipusius ryšius tarp vaiko temperamento ir vaiką supančios aplinkos.
Kokie patarimai?
Pirma. Tėvams svarbu prisitaikyti prie savo vaiko ir suprasti jo temperamento ypatumus. Tėvų reakcija į vaiko elgesį labai priklauso nuo to, kaip jie interpretuoja jo elgesį. Vaikas gali būti tiesiog labiau energingas ir aktyvus, o ne nepaklusnus ir tyčia nesilaikantis elgesio taisyklių. Arba vaikas, kuris neatsako jį kalbinantiems mažai pažįstamiems suaugusiems ar vaikams, gali būti tiesiog drovus ir baimingas naujose situacijose, o ne nedraugiškas.
Antra. Vaiko temperamento supratimas gali padėti tėvams numatyti šeimai ir vaikui galinčius kilti sunkumus ir atitinkamai į juos reaguoti. Pvz., lėtas ir ramus vaikas nemėgsta staigių pokyčių jam įprastoje dienotvarkėje, todėl jis gali jautriai reaguoti net į nedidelius pasikeitimus. Jam ar jai reikia daugiau laiko ir pastangų pasiruošti pasikeitimams. Arba sunku tikėtis, kad aktyvus ir energingas vaikas ramiai elgsis parduotuvėje, kurioje pilna dėmesį traukiančių prekių. Todėl tokiam vaikui pravartu pasiūlyti kaskart išsirinkti tik vieną labiausiai patikusį daiktą ar skanėstą. Vaikas bus užsiėmęs pasirinkimu ir mokysis sutelkti dėmesį.
Trečia. Svarbu prisiminti, kad temperamento savybės nėra tinkamos arba netinkamos, geresnės ar blogesnės!Temperamentas tiesiog atspindi, kaip vaikas reaguoja ir sąveikauja su aplinka. Juk dėl unikalaus vaikų skirtingumo mus supantis pasaulis yra toks margaspalvis ir įdomus.
Patarimai, kaip auginti skirtingo temperamento vaikus
Auginti lengvo temperamento vaikus yra sąlyginai nesudėtinga, o dažnai tai dar būna ir apdovanojanti bei daug teigiamų emocijų teikianti patirtis. Šie vaikai dažniausiai yra geros nuotaikos, lengvai prisitaiko prie naujų situacijų ir rutinos pokyčių. Kadangi šie vaikai yra mažai reikalaujantys, kartais gali slypėti pavojus suteikti jiems per mažai šilumos, bendravimo ir stimuliacijos. Svarbu žinoti, kad ir lengvo temperamento vaikams, kurie dažniausiai daug nereikalauja iš tėvų, reikalingas didelis tėvų dėmesys ir laikas.
Kadangi lėtai apšylantys vaikai lėtai prisitaiko prie naujų situacijų, svarbu jų nespausti, duoti jiems tiek laiko prisitaikyti, kiek reikia. Šie vaikai yra jautrūs stimuliacijai, todėl labai svarbu pastebėti, kai kūdikis ar vaikas jau pavargęs, ir kada jis jau yra perdėtai stimuliuojamas.
Daugiausia iššūkių reikalauja sunkaus temperamento vaikų auginimas. Neretai tokius vaikus auginantys tėvai gali pasijausti blogais ar nekompetentingais tėvais, kad nesugeba nuraminti verkiančio vaiko ar nesupranta jo greitai besikeičiančių poreikių. Tėvams svarbu nekaltinti savęs, o pasistengti pažinti savo vaiką ir prisitaikyti prie jo individualių savybių.
Sunkaus temperamento vaikams ypač svarbi pastovi dienotvarkė. Tai padeda jiems jaustis saugiems. Iš anksto susiplanuokite, ką jūs veiksite dieną su vaiku. Taip pat iš anksto įspėkite vaiką, jei dienotvarkėje nusimato tam tikrų pokyčių: „Šiandien pas mus atvažiuos pavešėti senelė, todėl į lauką mes išeisime ne prieš pietų miegą, o po jo“.
Pasistenkite, kad perėjimai nuo vienos veiklos prie kitos būtų laipsniški. Pavyzdžiui, prieš išeidami iš žaidimų aukštelės, pasakykite vaikui: „Dabar tu nučiuoži dar du kartus, ir mes eisime namo pietauti“.
Stenkitės, kad namų aplinka būtų kuo ramesnė ir kuo labiau prognozuojama. Garsiai kalbantis TV, muzika, barniai gali sukelti stresą bet kuriam vaikui, bet ypač tam, kuris pasižymi sunkiu temperamentu.
Jeigu vaiko laukia jam dar nepažįstama veikla, pvz., apsilankymas pas dantistą, labai konkrečiai papasakokite jam, kaip atrodys šis vizitas (kas vyks pirma, kas paskui, kiek visa ta truks, ką jūs veiksite po apsilankymo ir pan.).
Mokykite vaiką įgauti daugiau savikontrolės įgūdžių. Skatinkite vaiką naudoti žodžius savo jausmams ir poreikiams išreikšti. Mokykite vaikus, kaip atgauti kontrolę pykčio priepuolio metu, pvz., „Tu esi toks supykęs, kad numetei savo žaislą ant grindų. Kvėpuok ramiau ir giliau, tai padės tau nurimti“.
Lengvai išblaškomi vaikai vienu metu girdi tik vieną dalyką. Duokite vaikams paprastus, aiškius nurodymus, kaip atlikti veiklą žingsnis po žingsnio.
Jeigu vaikui sunku pasirinkti, apribokite jo pasirinkimų skaičių, pvz., „Čia yra du filmukai, kuriuos galėtum pasižiūrėti. Kurį rinksies?“
Mūsų atlikti tyrimai leidžia kelti prielaidą, kad sunkaus temperamento vaikams gali būti reikalingos aiškesnės ir griežtesnės elgesio ribos. Kadangi šie vaikai prasčiau save kontroliuoja, jiems gali būti reikalinga intensyvesnė išorinė kontrolė. Struktūruota, nuosekli ir palaikanti aplinka padeda šiems vaikams sumažinti savo intensyvias emocines reakcijas ir impulsyvumą ir efektyviau reguliuoti savo dėmesį, emocijas ir elgesį.
„Mamos žurnalas“
