Kodėl tokie talentingi japonų vaikai, ir kuo čia dėtas Suzukis

Nuotrauka Easyfoto.lt

Nuotrauka Easyfoto.lt

Neseniai spausdinome tekstą „Kodėl tokie protingi žydų vaikai“. Žydai savo vaikus nuo mažų dienų lenkia prie mokslo, bet išradingai, įdomiai, todėl šie noriai mokosi… Ir laimi beveik visas Nobelio premijas.

Japonai irgi turi kuo pasigirti. Jų vaikai nuo mažų dienų mokosi griežti smuikais, skambinti fortepijonais, ir visa tai – dr. Šiničio Suzukio dėka.

Apie tai geriausiai gali papasakoti dr. Dėja Aukštkalnytė, parvežusi šią metodiką į Lietuvą.

Kalbamės su dr. Dėja Aukštkalnyte, Kauno Suzuki pradinės mokyklos direktore

Kaip ir kada atradote Šiničį Suzukį, jo metodiką?

Suzuki metodą pradėjau taikyti 1996 m. po vasaros kursų Londone, tačiau su dr. Šiniči Suzuki ugdymo filosofija susipažinau kiek anksčiau, dirbdama Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakultete. Tuo metu Lietuvos švietimo politika jau buvo paskelbusi posovietinį persitvarkymą, tačiau dar nebuvo nusprendusi, kurią kryptį judėjimui išsirinkti.

Staiga atsivėrė sienos į užsienį, pasipylė įdomiausios informacijos srautas. Pedagogai keliavo į Vakarų Europos šalis perimti patirties, o ji buvo tokia neįtikėtina! Anot demokratiškųjų Vakarų, mokyklos gali būti skirtingos (!) – Valdorfo, M. Montesori, čarterinės ir kokios tik nori.

Iki šiol manau, kad esminė švietimo reforma gali įvykti tik mokytojo galvoje. Man reformuotis padėjo pasikeitęs požiūris į vaikų talento prigimtį, o šį suvokimą davė ne kas kitas, o Š. Suzuki. Pripažinsiu, kad populiarinti šią metodiką posovietiniame kontekste buvo iššūkis, nes pavadinimas nesuprantamas, japoniškas. Užtat dabar džiaugiuosi kiekviena diena, praleista darbe. Pats nuostabiausias dalykas, kad tas darbas oficialiai vadinasi Kauno Suzukio pradinė mokykla.

Prieš 15 metų Š. Suzukio pavardė skambėjo kaip abra kadabra, o dabar jis jau įrašomas į visas alternatyviąsias pedagogikas, tai Jūsų nuopelnas?

Dr. Šiniči Suzuki vardas įrašytas į pasaulio pedagogikos (ir ne tik) istoriją, nepriklausomai nuo to, ar jis žinomas Lietuvoje, tad jokio savo nuopelno nematau. Taip, buvau pirmoji Lietuvoje, pradėjusi praktinį darbą dar menkai pažįstamu metodu, verčiau skaitinius tėvams, vedžiau seminarus mokytojams. Bet man liko tik įsilieti į galingą pasaulinį srautą, nes Suzuki metodas šiuo metu žinomas nuo Pietų Afrikos iki Maskvos ir nuo Peru kalnų iki kinų sienos.

Metodas pradėjo plisti pasaulyje 1958 m., kai JAV, Ohajo valstijos Oberlino koledžo švietėjų konferencijoje buvo parodyta filmuota medžiaga apie mažuosius Suzuki mokinius, grojančius smuikais J. S.Bacho ir A. Vivaldžio kūrinius. Tais pačiais metais grupė Amerikos mokytojų užmezgė ryšius su dr. Suzuki ir nedelsdami išvažiavo mokytis į Japoniją. Suzuki mokykla (tuomet dar tik nedidelė studija) negalėjo nepritrenkti pasiektais rezultatais: į smuiko pamokas rinkdavosi dvimečiai–trimečiai vaikai su mamomis, o septynmečiai–aštuonmečiai grodavo brandžių atlikėjų atliekamą repertuarą. Žinia sklido greitai, prie amerikiečių prisijungė kanadiečiai, Suzuki mokiniai surengė gastroles Amerikoje, o nuo septintojo dešimtmečio dr. Suzuki pradėtas kviesti ir į Europos šalis.

Anglai pirmieji parodė išskirtinį dėmesį metodui, buvo įkurtas Britų Suzuki institutas. Australijoje metodas plito „tiesioginės invazijos“ būdu – metodo autorius nusiuntė ten dirbti savo kolegas ir pasekėjus. Po tarptautinio pripažinimo dr. Šiniči Suzuki buvo paskelbtas Japonijos nacionaline vertybe (titulas, suteikiamas imperatoriaus!), o Matsumoto mieste įsteigtas Talentų ugdymo tyrimų institutas ir Suzuki metodo mokykla. Lietuvoje pavėlavome „tik“ 40 metų, nes Lietuvos Suzuki Asociacija įkurta 1998 m. Jai priklauso visi Lietuvoje Suzuki metodu dirbantys mokytojai bei šeimos, lavinančios šiuo metodu vaikus. O populiarinti metodą padedame savo kasdieniu darbu (šiuo metu vien Kauno Suzuki pradinėje mokykloje mokosi 300 vaikų), skaitydami pranešimus konferencijose, vesdami seminarus kolegoms bei… spausdindami savo mintis „Mamos žurnale“.

Nuotrauka Easyfoto.lt

Nuotrauka Easyfoto.lt

Lavindami vaiką pagal šį metodą, tėveliai turi stipriai pasistengti – vežioti vaiką į užsiėmimus, dirbti su juo namuose. Ar daug tėvų Jumis patikėjo?

Ir Lietuvoje, ir kitose šalyse Suzuki metodas pradėjo plisti nuo idėjos: talentas nėra įgimtas, jis išugdomas sukūrus tinkamą aplinką gebėjimams skleistis. Lietuvių kalboje žodis „talentas“ skamba pretenzingai, o japonų kalboje jis daugiau reiškia „aukšto lygio gebėjimus“. Prieš 20 metų „talentų kalvė“ skambėjo kaip iššūkis, bet dabar TV programos mus pripratino prie įvairiausių talentų pasirodymų. Dr. Suzuki kalbėjo apie begalinį darbštumą, kantrybę ir pasišventimą vaikams. Kasdien „adaptuotis“ prie japoniško darbštumo kur kas sunkiau negu dantimis pagroti Mocarto „Turkų maršą“. Todėl vienintelė kliūtis Suzuki metodui skleistis Lietuvoje ir pasaulyje yra tingumas kurti vaikams geresnę aplinką. Ne pirkti jiems brangius daiktus ir net ne aprūpinti juos pačiomis naujausiomis mokymo priemonėmis. Tikrasis ugdančios aplinkos kūrimas vaikui reiškia savo laiko aukojimą sistemingai užsiiminėjant su vaiku. Ne visi tėvai yra pasiryžę šiai aukai. Todėl labai didžiuojuosi, kad Suzuki mokykloje tėvai vaikų ugdymui laiko skiria kasdien, neišskiriant nei darbo dienų, nei savaitgalių. Aukšti vaikų laimėjimai moksle gali būti pasiekiami ir „perkant“, t.y., priperkant pažangiausių technologijų ir/arba samdant repetitorių. Tačiau bet kuris net vidutinių gebėjimų vaikas gali pasiekti aukščiausių rezultatų, jeigu tėvai tiesiog dažniau būtų su juo, atsakydami į klausimus, padėdami pasirengti kitos dienos darbams ir primindami mokykloje atliekamas užduotis.

O kaip metodą priėmė Lietuvos pedagogai? Ar nebuvo pavydo, neigimo?

Su vietiniais pedagogais teorinių ginčų nebuvo daug, nes, be išankstinio nusistatymo, jie neturėjo jokio noro susipažinti bent su pagrindinėmis autoriaus mintimis ar metodo pagrindais. Užtat geriausia auditorija buvo „kitokio“ ugdymo išsiilgę mokinukų tėvai. Pradėjau dirbti su ankstyvojo ugdymo grupėmis, o po dvejų metų – su keliais 3–4 metukų pianistais. Po pamokų daug laiko praleisdavome kalbėdamiesi su mamomis, organizuodami šeimoms nedidelius koncertus ir šventes, važiuodami kartu atostogauti į stovyklas.

Suzuki metodikos nereikėjo jiems adaptuoti – žmonės patys pamažu adaptavosi prie Suzuki ugdymo principų.

Suzuki metodikos principai

1) Talentas nėra įgimtas.

2) Aplinka lemia vaiko gebėjimų skleidimąsi.

3) Už palankios lavinimui aplinkos sukūrimą atsakinti vaiką supantys suaugę žmonės.

4) Kuo anksčiau pradėsime ugdyti kūdikį, tuo geresnių rezultatų pasieksime;.

5) Ugdymas vyksta su meile, o ne per prievartinį mokymą ar treniravimą.

Kiekvienas mylintis savo vaiką ir juo besirūpinantis tėvas pats to nežinodamas jau yra Suzuki pasekėjas. Mokytojui lieka tik padėti ir patarti.

Į Lietuvą nuolatos atvyksta metodikos kuratoriai iš Japonijos. Ar jie patenkinti, kaip šiuo metodu dirba mūsų mokytojai? Ar lengva tapti Suzuki metodikos mokytoju?

Kaip jau minėjau, pirmieji Lietuvos mokytojai Suzuki metodo pradėjo mokytis 1996 m. Vasaromis važiuodavome į Europos Suzuki asociacijos (ESA) rengiamus kursus. Renginiai skirstomi į stovyklas vaikams, kuriose nauji mokytojai būna stebėtojais, konferencijas, kuriose daugiau kalbama ir diskutuojama apie praktinius Suzuki metodo taikymo aspektus, bei ilgalaikius kursus nedidelei mokytojų grupei, kuriuos veda vienas ekspertas.

Kadangi Lietuva buvo viena iš pirmųjų posovietinių šalių, kurios atstovai, nespėję išlįsti iš po geležinės uždangos, puolė ieškoti švietimo naujovių plačiajame pasaulyje, drąsa buvo stebuklingai atlygina. Ilgametė ESA ekspertė, kuruojanti mūsų mokytojus, yra japonė Ruth Miura, studijavusi Matsumoto institute ir dirbusi dr. Š. Suzuki vertėja jo kelionėse po Ameriką ir  Europą. Lietuvoje ji dirba su fortepijono mokytojų grupe, tačiau kiekvieno vizito metu susitinka ir su kitų specialybių mokytojais, mokinių tėveliais ir vaikais. Vizitai nėra dažni – iki 3 kartų per metus – tad besimokančių mokytojų grupė važiuoja kaip į sesiją aukštojoje mokykloje: atsiskaityti už atliktą darbą. Kai ekspertė nusprendžia, kad jos mokiniai pasirengę laikyti Suzuki mokytojo kvalifikacinį egzaminą, ji susitaria su dar dviem ekspertais iš skirtingų Europos šalių ir skiria egzamino datą bei vietą (nebūtinai Lietuvoje).

Mokytojai turi laikyti penkių lygių egzaminus. Pasirengimas pirmo lygio egzaminui trunka ilgiausiai, kai kas jam rengiasi net… 10 metų. Kaip vaikams, taip ir mokytojams taikomas tas pats principas: kiekvienas mokosi savo tempu. Egzaminas susideda iš trijų dalių: egzaminuojamasis turi pademonstruoti savo praktinius įgūdžius (mokėti mintinai ir atlikti VISUS darbe su vaikais grojamus kūrinius), atsakyti į teorinius klausimus ir parodyti atvirą pamoką. Reikalavimai skamba labai baisiai visiems, kurie baigė muzikos akademijas, todėl siekiančių Suzuki mokytojo kvalifikacijos Lietuvoje nėra daug. Bet darbo su eksperte procesas yra toks kolegiškas, pagarbus ir tiesiog žmogiškas, kad pagydo nuo visų kitose studijose įgytų emocinių traumų.

Mokytojui taip pat leidžiama klysti, nes jis turės leisti suklysti vaikams. Svarbiausia – ne nurodyti mokinio klaidas, bet parodyti trumpiausią kelią, lengviausią būdą joms įveikti. Mokytojui darbe teks būti ne tik profesionalu, bet ir suprantančiu, užjaučiančiu bei drąsinančiu žmogumi. Kiek laiko prireikia žmogui šioms savybėms atskleisti? Vienas ir be specialaus pasirengimo jau yra Suzuki mokytojas. Kitam ir 10 metų mažoka.

„Nebėkite, bet nesustokite“, – tai dr. Suzuki žodžiai. Kiekvieno atvažiavimo į Lietuvą metu mūsų ekspertė Ruth juos kartoja ir pradedantiems, ir „pažengusiems“ mokytojams. Beje, egzamino rezultatas – ne balas, bet išsamus aprašas, kuriame išreikšta bendra komisijos nuomonė. Aprašas rodo, kuriose srityse ir kuriuos dalykus reikia tobulinti iki kito egzamino. Patikėkite, skaityti tokį aprašą labai smagu ir naudinga. O po kurio laiko iš ESA atsiunčiamas ir Suzuki mokytojo sertifikatas.

Nuotrauka Easyfoto.lt

Nuotrauka Easyfoto.lt

Kuo ypatinga Suzuki pamoka? Ar ji skiriasi nuo mums įprastos?

Per kiekvieną vizitą Ruth Miura skiria laiko vaikams ir jų šeimos nariams. Vaikai, kartą pabuvę jos pamokoje, su džiaugsmu laukia kito karto. Ruth stengiasi pademonstruoti, kaip dr. Suzuki elgėsi su vaikais: į pamoką ateinama kartu su tėvais, kiekvienam vaikui ir jo tėvams skiriama individualaus laiko, pirmiausia pagiriama už atliktą darbą ir pažymimi ypatingi pasiekimai, o po to ištaisoma VIENA klaida. Tik tuomet, kai vaikui pasiseka suvokti daromą klaidą ir ją pataisyti pamokoje, užduodamas namų darbas – pakartoti tą patį teisingai. Kasdien ir ne po vieną kartą.

„Įgūdis gimdo įgūdį“, – sakė dr. Š.Suzuki. Duodami pavyzdžiai tikslūs, pastabos trumpos, pamokoje mokytojas kalba labai mažai – jis tik rodo ir leidžia vaikui daug kartų bandyti, kol išeis teisingai. Ir visada ypatingai giria pastangas – kuo vaikas mažesnis, tuo daugiau pagyrimų.

Įveikti save ir nepasakyti kelių pastabų iš karto – iššūkis mūsų mokytojams. Bet pamačius amžinai jauną, besišypsančią ir gerumu spinduliuojančią Ruth kyla noras kada nors tapti panašiu į ją.

Ruth Miura nepraleidžia progos stebėti vaikų gyvenimą mūsų mokykloje ir pamato tai, ko per kasdieninius darbus mes net negalime įžvelgti. Einame koridoriumi, o jo gale mūsų nematydama šokuoja priešmokyklinukė, net kasos skraido. „Žiūrėk, kokia ji laiminga“, – sako Ruth. Per pamoką užeiname į antrokų klasę. Akivaizdu, kad užduotis svarbi, nes jie įknibę į sąsiuvinius. Durys sutrinksėjo, mokytoja nusišypso ir linkteli mums, mes stovime klasės gale, tačiau tik vienas kitas vaikas pakelia galvas, pasižiūri į mus ir  vėl nusisuka dirbti. Pamatę, ko reikėjo, išeiname, ir Ruth man sako: „Stebėtina!

Juk daugelis šių vaikų niekada nėra matę japoniško veido, o jų susikaupimas toks gilus, kad nei kiek neišsiblaškė!“. Čia galėtumėme užmegzti diskusiją, ar mokiniai parodė deramą pagarbą mokyklos direktorei bei užsienio svečiui, juk nepuolė stotis, sveikintis ir stovėti? Mūsų požiūriu, direktorė ir svečias pasielgė kiek nederamai, trukdydami pamoką, bet vaikai yra taip įpratinti prie pagarbaus elgesio dirbant, kad jų niekas neišmušė iš vėžių. Pamoka japonams – šventas ir labai brangus laikas.

Ruth kiekvieną kartą džiaugiasi, atrasdama tokių „japoniškų“ pamokų Lietuvoje. Ji be galo žavisi mūsų vaikų pagarbumu, mandagiu elgesiu su suaugusiais, bendravimu tarpusavyje. Ypatingus komplimentus sako tėvams už gerą vaikų priežiūrą ir pasiryžimą juos visapusiškai lavinti.

Sėkmės studijuojant Suzuki metodiką!

Neila Ramoškienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


+ 6 = dešimt

Kitos temos: