Kodėl tokie protingi žydų vaikai?

d (73)

Vitos Jurevičienės nuotr.

Kuo skiriasi vaikų auklėjimas ir ugdymas skirtingose šalyse?

Kodėl vienos ar kitos šalys užaugina tiek daug smalsių ir mąstančių vaikų?

Kodėl 22 proc. visų Nobelio premijos laureatų yra žydų kilmės? Kaip reikia mokyti vaikus, kad jie užaugtų smalsūs ir imlūs, gebantys prisitaikyti mūsų greitai besikeičiančioje visuomenėje?

Psichologė dr. Aida Šimelionienė, Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centras ir VšĮ „Vaiko talentas“

Vaikai mokosi dviem būdais

Izraelio psichologas prof. R. Feuersteinas sukūrė „Tarpininkavimo mokantis“ teoriją. Pasak jo, mokymasis yra viena iš svarbiausių veiklų vaiko gyvenime, o mūsų – tėvų ir mokytojų – vaidmuo, padedant vaikui išmokti ir suprasti jį supantį pasaulį, yra esminis.

Pasak R. Feuersteino mes mokomės dviem būdais.

Pirmas būdas – tai mokytis pačiam, patirti, sužinoti, pamatyti, suprasti. Pavyzdžiui, mažas vaikas bėgdamas kliudo ir atsitrenkia į stalą. Tikėtina, kitą kartą jis jau stengsis smūgio išvengti ir taip išmoks vengti aštrių stalo kampų. Dauguma vaikų, neretai ir suaugusiųjų, būtent taip ir mokosi – tiesiogiai patirdami ir sužinodami.

Antras būdas – tai mokytis padedant kitam, kuris, parodo, atkreipia dėmesį, paaiškina, kad vaikas suprastų ir išmoktų. Pavyzdžiui, suaugęs žmogus vaikui paaiškina ir stengiasi priminti, kad jis gali susižeisti užkliuvęs už aštraus stalo kampo, kaip reikėtų to išvengti. Dažniausiai tokiais tarpininkais mokantis vaiko gyvenime būna tėvai, seneliai ir mokytojai, kurie aiškina, padeda suprasti ir išmokti.

R. Feuersteinas sako, kad jei vaiką supa padedantys jam mokytis ir išmokti suaugusieji, vaikas auga daugiau žinantis, išmokstantis ir suprantantis.

Tiesa, dalis vaikų, ypač augančių nepalankiose sąlygose, gauna mažiau suaugusiųjų paramos ir mokosi patys iš juos supančios aplinkos. O štai raidos sutrikimų ar specialiųjų poreikių turinys vaikai mažai patys mokosi iš juos supančios aplinkos. Jiems ypač reikalingas tarpininkavimas mokantis suprasti juos supantį pasaulį.

KAIP MOKYTI VAIKĄ

Jei mokymasis ir mokymas toks svarbus vaiko raidai, kyla klausimas, kaip reikėtų mokyti vaiką?

Pirma – ar norime, kad vaikas mus išgirstų, suprastų ir išmoktų?

Ar tikrai darome viską, kad vaikas mus išgirstų ir suprastų? Perskaitykite šiuos patarimus ir atsakykite, ar su vaiku bendraujate būtent taip.

Jei norite kalbėti su vaiku, reikia akių kontakto. Kalbėjimas su vaiku nežiūrintį jį, nusisukus nugara arba kalbėjimas esant kitame kambaryje tikrai negali būti efektyvus.

Svarbu ir atstumas tarp jūsų ir vaiko. Galima atsisėsti arčiau, laikyti vaiką ant kelių, paimti jo ranką ir pan. Šiltas fizinis kontaktas (pavyzdžiui, vaiko laikymas apkabinus) svarbus norint, kad vaikas mus išgirstų ir suprastų.

Tėvai turėtų kalbėti labai aiškia ir suprantama vaikui kalba, nereikėtų vartoti „vaikiškos“ kalbos, jei vaikas nėra mažas. Neturėtume kalbėti labai greitai, ar atvirkščiai, labai lėtai. Nežinomus žodžius ir sąvokas vaikui reikėtų iškart paaiškinti.

Jei aplinkoje yra kažkas, kas trukdo vaikui susikaupti, reikia pašalinti dirgiklius (garsus, TV, nurinkti nereikalingus daiktus nuo stalo ir pan.).

Svarbu neprarasti kantrybės ir noro mokyti vaiką net ir tada, jei vaikas sunkiai mokosi ar, atrodo, nieko neišmoksta. Kiek kartų klausiate vaiko to paties klausimo, net jei ir negaunate atsakymo, – vieną, du, tris kartus, ar klausinėjate tol, ko jį gaunate? Vaikui turėtų būti kartojama ir parodoma tiek kartų, kol jam užtektų suprasti, ką sako ar rodo tėvai (net ir gabiems vaikams reikia parodyti daugiau nei vieną kartą). Tiesa, tėvų atsakas labai priklauso ir nuo vaiko savybių. Tyrimais nustatyta, kad tylūs ir „lengvi“ vaikai gauna mažiau dėmesio ir pagalbos nei tie, kurie atsako greitai ir yra aktyvūs. O ir dauguma tėvų linkę bendrauti mažiau, jei vaikas nerodo aktyvumo, nesiekia bendravimo arba, atvirkščiai, vargina tėvus savo aktyvumu.

Antra – ar tikime, kad vaikas gali?

Vaiko pasitikėjimo savimi jausmas nebūtinai yra susijęs su tuo, ką pats vaikas gali. Maži vaikai neretai lygina save su suaugusiaisiais ar vyresniais vaikais, todėl gali nepasitikėti savo jėgomis. Jei užduotis nauja ir sudėtinga, daugelis vaikų bijo nesėkmės ir gali atsisakyti ją atlikti. Bet jei vaikas nesusidurs su jam nežinomomis situacijomis, tai jis neturės galimybės mokytis ir neišmoks. Vaikui reikia įveikiamų iššūkių, o ne jo „saugojimo“ nuo nesėkmės. Tik nuo mūsų priklauso, ar sudarome sąlygas vaikui būti sėkmingam, ar duodame užduotis, kurios atitinka vaiko gebėjimus (nėra nei labai sunkios, nei labai lengvos), ar skaidome užduotis į dalis ir skatiname vaiką mokytis nors ir mažais, bet sėkmingais žingsneliais.

Jei vaikas gerai atlieka užduotį, neužtenka pagirti ar iš džiaugsmo ploti rankomis. Vaikui reikia specifinio pagyrimo – paaiškinimo, kas lėmė jo rezultatus. Pavyzdžiui, vaikas stato bokštą iš kaladėlių. Svarbu, kad girdami tėvai atkreiptų paties vaiko dėmesį, kad jo statytas bokštas nesugriuvo, nes jis didesnes kaladėles dėjo bokšto apačioje, o mažesnes – jo viršuje.

Jei vaikui nepasisekė arba jis pateikia ne tokį atsakymą, svarbu padrąsinti, dar pagalvoti, ieškoti kitų atsakymų, geresnių sprendimo būdų, aiškinti, kodėl jam nepavyko, ką ir kaip jis turi daryti, kad jam pasisektų.

Trečia – ar mokome planuoti savo žingsnius bei mokymąsi?

Gyvename labai greitame pasaulyje, norime, kad viskas vyktų greitai, neretai ir patys elgiamės impulsyviai. Todėl vaikai irgi mokosi ir elgiasi impulsyviai – skuba, neplanuoja, neapgalvoja savo veiksmų. Taip atsiranda mokymosi ir veiklos planavimo sunkumų. Pavyzdžiui, vaikas piešia žmogaus piešinį negalvodamas, kokią lapo dalį užims jo piešinys, o kiek liks laisvos vietos, arba kelia ranką, nors mokytoja dar nepabaigė savo klausimo.

Jei norime, kad vaikai tikrai suprastų ir išmoktų, nereikėtų skatinti atsakyti greitai. Turime vaikams įdiegti, kaip svarbu minutę pagalvoti prieš pradedant kažką daryti – piešti piešinį, pateikti atsakymą. Svarbu vaiką mokyti įvertinti, kiek laiko reikės užduočiai atlikti, ar jis turėtų skubėti, ar gali darbuotis ramiai. Gebėjimas planuoti savo darbą, įveikti norą atsakyti ir veikti impulsyviai bus itin svarbus, kai vaikas pradės ir mokysis mokykloje.

Ketvirta ar stengiamės paaiškinti vaikui, kokios reikšmės turi tai, ką jis mokosi?

Viskas, ko vaikas mokosi, turi turėti reikšmę ir prasmę. Jei norime, kad vaikas ne tik išmoktų, bet ir suprastų tai, ką mokosi, turime paaiškinti, kur tai bus svarbu ateityje ar kitomis situacijomis.Kai tėvai paaiškina vaikui: „Neišeik neapsivilkęs palto, nes labai šalta“, jie ne tik duoda aiškią instrukciją, bet ir pasako priežastį, kodėl tai svarbu. Jei vaiką mokome, visada reikėtų paaiškinti, kodėl mes tai darome, kodėl tai svarbu, kur ir kaip vaikas tai galės panaudoti bei pritaikyti ateityje. Pavyzdžiui, mokydami vaikus atskirti kairę ir dešinę kūno puses, stengiamės paaiškinti, kad žinodamas ir atskirdamas kairę ir dešinę puses, jis žinos kaip padėti įrankius pietų stalui, žinos kuria puse važiuoja automobiliai gatvėje, kurioje lapo pusėje reikia pradėti rašyti ir pan.

Penkta – ar skatiname vaikus pačius ieškoti atsakymų?

Kuo svarbus vaikų klausinėjimas? Mes klausinėjame tam, kad suprastume, kaip ir ką vaikas mąsto bei galvoja. Klausinėdami ne tik sužinome, kaip mąsto vaikas, bet ir skatiname jį patį mąstyti, atkreipiame paties vaiko dėmesį į tai, kaip jis mąsto ir galvoja. Pavyzdžiui, jei paprašysime išsprendusio uždavinį vaiko paaiškinti, kodėl pasirinko tokį atsakymą, mes suprasime, kaip jis tai darė, ar nespėliojo, ar suprato tai, ką darė, ar jo sprendimas yra teisingas.

Kaip išmokyti mokytis

Jei norime, kad vaikai sėkmingai mokytųsi ir mąstytų, turime juos mokyti tai daryti. Jei vaikas auga šeimose, kur to nėra mokoma, ar šalyje, kur tai nėra daroma, dažnai siūlomos įvairios mąstymo ir mokėjimo mokytis ugdymo programos.

Viena iš tokių galimybių – tai R. Feuersteino metodas ir jo programos, skirtos sistemingai ir tikslingai lavinti mąstymo ir mokymosi įgūdžius ir mąstymo strategijas. Izraelyje sukurtos šios specialios mąstymą, intelektą ir mokymąsi lavinančios programos taikomos dirbant su įvairiomis vaikų, paauglių ir net suaugusiųjų grupėmis. Šiuo metu pagal šį metodą dirbama daugiau nei 70 autorizuotų R. Feuersteino instituto centrų daugiau nei 30 pasaulio šalių ir jau padėjo tūkstančiams besimokančiųjų pagerinti savo mokymąsi.

VšĮ „Vaiko talentas“ organizuoja ir R. Feuersteino mąstymo ir mokymosi mokytis programos užsiėmimus (angl. Feuerstein Instrumental Enrichment program). Programos lavina vaikų dėmesingumą, akies–rankos koordinaciją, orientaciją erdvėje ir laike, gebėjimus įvardinti, apibūdinti, klasifikuoti, moko mąstymo ir mokymosi taisyklių. Šios programos jau išbandytos JAV, Didžiojoje Britanijoje, Olandijoje, Italijoje, Indijoje, Japonijoje, Korėjoje ir t.t. Mūsų mokyklose ilgą laiką buvo akcentuojamos tam tikrų mokomųjų dalykų žinios, o aukštesnio lygio mąstymo gebėjimai lavinami mažai. Norint, kad vaikai sėkmingai mokytųsi, būtina jiems suteikti ne tik žiniių, bet ir sistemingai mokyti, kaip reikia mokytis ir mąstyti.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


devyni + 1 =

Kitos temos: