Kiek vaikų gimsta turėdami absoliučią klausą? Kaip atpažinti šias „antžmogiškas“ galias? Ką su tokiu vaiku skubiai daryti, kur jį nukreipti? Ar mūsų muzikos korifėjai yra absoliutininkai?
Klausimus perdavėme Kauno Suzuki progimnazijos direktorei dr. Dėjai Aukštkalnytei
Absoliuti klausa nuo paprastosios, arba santykinės, klausos skiriasi tuo, kad žmogus girdi ir gali įvardinti skambančio garso aukštį natos pavadinimu, kitaip tariant, jis skiria garso bangų virpėjimo dažnį – hercus. Žinoma, jeigu kada nors mokėsi muzikos teorijos ir rašto. Todėl labai sunku pasakyti, kokia populiacijos dalis turi absoliučią klausą. Anot populiariosios spaudos, vienas iš 10 000 kūdikių gimsta su absoliučia klausa, tačiau ją išlavina dar mažesnė dalis. Šie skaičiai tikrai laužti iš piršto, nes patikrinti kūdikio absoliučią klausą nėra jokių galimybių: net jeigu naujagimis būtų supažindintas su natų pavadinimais, jis negalėtų jų pasakyti, nes nemoka kalbėti. Net ir santykinės klausos patikrinimas atidedamas vėlesniam amžiui ir paprastai atliekamas tuomet, kai kyla įtarimas dėl kurtumo.
Nepainiokime absoliučios ir jautrios klausos. Jautria klausa pasižymi žmonės, girdintys didesnę decibelų skalę – nuo silpniausio šnabždesio iki stipriausio triukšmo. Triukšmas kenkia bet kurioms ausims – ir jautrioms, ir normalioms. Mažiau triukšmo girdi žmonės, turintys klausos sutrikimų, o „ausyti jautruoliai“ negali užmigti net nuo akvariume plaukiojančių žuvelių skleidžiamų garso bangų. Tokį klausos jautrumą galima laikyti ypatingu gebėjimu arba… neuroze.
Tad absoliučios klausos atpažinimas atliekamas tik labai nedidelei visuomenės daliai – potencialiems muzikantams. Ji labai naudinga atlikėjams, grojantiems styginiais ir pučiamaisiais muzikos instrumentais – prieš kiekvieną repeticiją ne tik orkestre, bet ir praktikuojantis namie juos reikia suderinti. Senais laikais – dar XX a. – tam padėdavo kamertonas, mažytės metalinės šakutės, kuriomis visada išgaunamas pirmos oktavos garsas „la“ (440 Hrc). Neturint kamertono, suderinti instrumentą be absoliučios klausos buvo neįmanoma, tad daugelis muzikantų ir VISI orkestrų kapelmeisteriai (pirmieji smuikai) turėjo turėti absoliučią klausą. Ir turėdavo, nes absoliučią klausą galima išlavinti tam tikromis pratybomis, kurių bent Lietuvoje niekas nepraktikuoja. Dabar elektroniniais instrumentų derintuvais galima patikrinti bet kurio instrumento bet kurios stygos virpesį ir ją suderinti lengvu varžtelio pasukimu. Tad absoliučios klausos vaidmuo net tarp muzikantų praranda reikšmę.
Dar absoliuti klausa naudinga dainininkams, ypač dodekafoninės muzikos atlikėjams. Tai toks muzikos rašymo ir atlikimo būdas, kai ne iš eilės turi būti panaudojami visi 12 gamos garsų. Neabsoliutininkų laimei, ši kelių kompozitorių klasikos sostinėje Vienoje propaguota mada baigėsi irgi XX a. Tad žymiausi Lietuvos atlikėjai visai nebūtinai yra absoliutininkai (to reikia klausti jų pačių).
Absoliučią vaiko klausą galima atpažinti tuomet, kai jis ne tik pataiko į toną niūniuodamas kartu su muzikos įrašu, bet kai negirdėdamas įrašo gali padainuoti motyvą tame pačiame aukštyje, kuriame jį girdėjo skambantį. Galima patarti tėvams vesti vaiką į muzikos mokyklą arba… mokyti kinų (ar kitos rytų tautų) kalbos, nes šiose kalbose intonavimas ir garso aukščio kaita tiesiogiai susijusi su kalbos reikšme. Gal jis taps XXI a. naujųjų technologijų pradininku: jeigu tradicinėse meno ir mokslo sferose absoliučios klausos jau beveik nebereikia, absoliutininkai gali patys išrasti specialybę ir tapti nepamainomais savo srities profesionalais!
„Mamos žurnalas“
