Pirmos dienos naujame darbe išmuša iš koto net stipriausius vyrus. O ką kalbėti apie 6-7 metų vaikus, kurie atpėdina į pirmą klasę.
Konsultuoja Kauno Suzuki pradinės mokyklos pradinių klasių mokytoja metodininkė, lektorė, edukacinių užsiėmimų kūrėja Rykantė Šimkūnaitė.
Kai pirmokėliai susirenka į mokyklą, jie fiziškai atrodo visi panašūs, bet emociškai labai skiriasi. Kiek čia lemia vaiko prigimtiniai dalykai (drovus, drąsus, lėtas, aktyvus), o kuo – tėvų įdirbis ruošiant vaiką mokyklai?
Į pirmąją klasę susirinkę pirmokai skiriasi savo asmeninėmis savybėmis, gebėjimais, pomėgiais, socialine ir fizine branda, socialine ir kultūrine patirtimi. Visi vaikai turi tam tikrų įgimtų asmenybės bruožų ir gebėjimų. Vieni lėti ir drovūs, kiti – iš prigimties energingi ir aktyvūs, iniciatyvūs. Bet prigimtis tik iš dalies lemia vaiko asmenybę. Tokios būtinos mokykloje savybės kaip savigarba, pasitikėjimas savimi, savarankiškumas, iniciatyvumas, kūrybiškumas, gebėjimas konstruktyviai bendrauti su bendraamžiais ir suaugusiaisiais, smalsumas priklauso nuo vaiko aplinkos, bendravimo šeimoje, auklėjimo ypatumų. Vaikai, kurių tėvai daug dėmesio skiria vaikų auklėjimui ir ugdymui, būna geriau pasiruošę mokyklai, turi didesnę mokymosi motyvaciją, greičiau prisitaiko prie pasikeitusios aplinkos ir jos keliamų reikalavimų.
Labai svarbus tėvų indėlis – psichologinis vaiko paruošimas eiti į mokyklą. Dažniausiai visi vaikai nori eiti į mokyklą, nes iš prigimties yra smalsūs, lankydami mokyklą nori būti panašūs į suaugusiuosius, tikisi susirasti naujų draugų, džiaugiasi naujais daiktais (kuprine, pieštukais). Tėveliai turėtų su vaiku dažnai kalbėti apie mokyklą – kaip smagu bus mokytis, sužinoti ir išmokti daug naujų dalykų, susirasti daug draugų, susipažinti su mokytoja, papasakoti smagius dalykus, kuriuos patys patyrė besimokydami mokykloje. Taip vaikas susiformuos teigiamą nuomonę apie mokyklą, mokytojus, bendraklasius ir mokymąsi, lengviau įveiks savo nerimą ir baimę. Didelę klaidą daro tėvai, kurie gąsdina vaikus mokykla: „Palauk, kai nueisi į mokyklą, tai tau bus…“, „Vaikai iš tavęs juoksis, jei nemokėsi skaityti“, „Mokytoja tave bars už tokį elgesį“. Toks tėvų elgesys tik padidins įtampą, suformuos vaiko neigiamą požiūrį. Išankstinė neigiama nuomonė apie mokyklą ir mokytojus gali apsunkinti adaptaciją.
Ar labai skiriasi vaikai, kurie kelis metus lankė darželį nuo tų, kurie atėjo iš namų, nebuvę kolektyve?
Vaikai, lankę darželį, paprastai lengviau prisitaiko prie naujos aplinkos, tačiau neteisinga manyti, kad šeimoje augę vaikai patiria adaptacijos sunkumų, o lankę darželį – ne. Pradėjęs lankyti mokyklą šiokį tokį stresą patiria kiekvienas vaikas: pasikeičia aplinka ir dienotvarkė, atsiranda naujų reikalavimų, reikia išmokti sukaupti dėmesį. Pirmokas ne iš karto perpranta naujas taisykles, išmoksta, kaip elgtis mokykloje, kaip bendrauti su suaugusiaisiais ir bendraamžiais, ne iš karto pripažįsta mokytoją. Todėl būtina adaptacija, kad vaikas priprastų prie naujų sąlygų ir išmoktų prisitaikyti prie naujų reikalavimų.
Ar pirmos klasės pradžioje vaikas atskleidžia save tokį, koks ir yra, ar dar kurį laiką būna užsidaręs, „su kauke“?
Kūrybinės, intelektualinės vaiko galios atsiskleidžia tik saugioje psichologinėje ir turtingoje ugdymo aplinkoje. Labiausiai vaikui atsiskleisti trukdo baimė ir nepasitikėjimas, susiformavęs neigiamas požiūris į mokyklą ir mokymąsi, žemas savęs vertinimas, blogi santykiai su draugais, nesugebėjimas atsipalaiduoti. Adaptacijos laikotarpiu vaikas jaučia didelę įtampą prisitaikydamas prie naujos aplinkos, mokydamasis bendrauti su aplinkiniais.
Labai tikėtina, kad savo gabumus ir asmenines savybes vaikas atskleis tik sėkmingai prisitaikęs prie naujos aplinkos.
Kiek trunka adaptacija, kai vaikai jau įeina į vėžes ir tampa pačiais savimi?
Adaptacijos periodas gali tęstis nuo 2-3 savaičių iki pusmečio. Tai priklauso nuo daugelio veiksnių: individualių asmenybės savybių, gebėjimo bendrauti su aplinkiniais, mokymo programos sudėtingumo ir vaiko pasirengimo mokyklai lygio. Ne mažiau svarbus ir artimųjų palaikymas. Norint adaptacijos laikotarpiu padėti vaikui, reikia jį palaikyti, dažnai pagirti, nekritikuoti dėl nepavykusių darbų, nelyginti su kitais bendraklasiais.
Pirmokėlį reikia skatinti pasitikėti savimi, stengtis padėti įveikti visas nesėkmes.
Ar vaiko adaptacijai turi reikšmės mokytoja? Juk gali užgimti antipatija, ir vaikas nebenorės eiti į mokyklą. Ką tokiu atveju patartumėte?
Pirmasis mokytojas – labai svarbus žmogus visos jūsų šeimos gyvenime. Gerai, jei nuo pat pradžių užsimezga šiltas kontaktas. Mokykloje labai svarbi šilta atmosfera, mokytojo meilė vaikui, vaikui rodoma pagarba, pasitikėjimas, kantrybė ir entuziazmas. Svarbu, kad vaikas jaustų mokytojos dėmesį ir palaikymą, imtų pasitikėti jį supančiais žmonėmis. Jei santykiai su mokytoja įtempti, dažniau rodykite vaikui savo meilę, neneikite jo neigiamų jausmų ir išgyvenimų, leiskite liūdėti, nerimauti, verkti. Apie iškilusias problemas pasikalbėkite su mokytoja, pabandykite kartu rasti tinkamą problemos sprendimą. Tokiu atveju labai svarbu pasitikėti mokytojais ir tikėti, kad visus sunkumus su laiku įmanoma įveikti. Jūsų požiūris ir emocijos persiduoda vaikui, tad net ir įtemptoje situacijoje pasistenkite spinduliuoti pasitikėjimą, ramybę, geranoriškumą.
Koks vaikų elgesys būdingas adaptacijos periodu?
Taikydamasis prie naujos aplinkos mokinukas tampa irzlesnis, dirglesnis, įsitempęs ir neramus. Nerimą išduoda keletas požymių: vaikas atsisako eiti miegoti be mamos ar tėčio, sapnuoja košmarus, skundžiasi galvos ar pilvo skausmais, dusuliu, nekaip jaučiasi, svaigsta galva, pykina. Taip pat dažniau pyksta, ašaroja, skundžiasi, kad tėvai nemyli, ir kalba apie tai, kad norėtų numirti. Prisitaikymo laikotarpiu vaikas ieško naujų draugų, stengiasi pritapti, neišsiskirti, nuolat save kontroliuoja. Grįžus namo įtampa atslūgsta, prasiveržia visą dieną kauptos emocijos.
Sunkiausiai adaptaciją išgyvena uždari, drovūs vaikai. Jie nėra linkę patys aktyviai ieškoti naujų pažinčių ir draugystės. Tai kelia įtampą, vaikai būna labiau priklausomi nuo naujų mokyklos draugų elgesio ir aktyvumo. Jei po keleto praleistų mokykloje dienų vaikas ašaroja rytais ir prašo palikti jį namuose, sako, kad prastai jaučiasi, arba pareiškia, kad niekada nebeis į mokyklą, nes ten visi pikti, mokytojai nekreipia į jį dėmesio – greičiausiai šis elgesys yra streso išraiška. Reikia išsiaiškinti, kas būtent traumuota vaiką, kodėl adaptacijos procesas jam toks skausmingas. Būtinai pasikalbėkite apie tai su mokytoja.
Jei adaptacija sėkminga – vaikas jaučia pasitenkinimą eidamas į mokyklą, savarankiškai mokosi, ruošiasi mokyklai, sėkmingai įveikia užduotis, aktyviai bendrauja su kitais klasės vaikais.
Ar yra Jūsų praktikoje buvę atvejų, kai vaikas nesugebėjo adaptuotis ir jam teko dar vienerius metus palankyti darželį?
Kartais pasitaiko, kad vaikui pirmoje klasėje mokytis yra per sunku. Dažniausiai tai atsitinka vaikams, pradėjusiems lankyti mokyklą 6 metų, turintiems sveikatos ar mokymosi problemų. Šešiamečiai greičiau pavargsta, trumpiau išlaiko dėmesį, sunkiau susikaupia, pritrūksta atsakomybės ir valios atlikti užduotis. Dėl didelio fizinio ir emocinio nuovargio vaikai ima dažniau sirgti, o tai irgi turi neigiamos įtakos jų mokymosi laimėjimams.
Kiek tiesos, kad sunkiau prisitaiko berniukai? Vienturčiai vaikai?
Mergaitės dažniau būna labiau fiziškai ir emociškai išsivysčiusios. Berniukai būna drąsesni, judresni, aktyvesni, dažniau pasižymi hiperaktyvumu, jiems paprastai būna sunku išsėdėti visą pamoką, sekti mokytojo mintį, susivaldyti garsiai neišreiškus savo minčių ir emocijų, po pamokų jiems būtina nusimesti įtampą, pabėgioti, pašokinėti, pasigalynėti su bendraamžiais. Be to, berniukai labiau pažeidžiami emociškai. Jei judrus pirmokas dėl savo elgesio ar mokymosi nuolat yra baramas mokytojo, tėvų, greitai jis gali prarasti bet kokį norą mokytis ir imti nekęsti mokyklos.
Problemų mokykloje gali patirti ir labai išlepinti vaikai. Jiems gali atrodyti, kad mokytojas skiria jiems per mažai dėmesio ar mėgsta juos mažiau nei kitus vaikus. Ypač sunku priprasti tiems vaikams, kurie šeimoje neturi aiškių pareigų, reikalavimų, jiems nėra nubrėžtos leistino elgesio ribos.
Mokykloje reikalaujama atsakomybės, disciplinos, tvarkos, atlikti darbus – tai vaikui kelia nepasitenkinimą.
Ar adaptuotis mokykloje labiau turi vaiko protiniai gebėjimai, ar emocinis pasaulis?
Pirmokui sunkumus kelia daugybė mokymosi proceso veiksnių. Mokykloje vaikai susiduria su daugybe keliamų reikalavimų, kuriems įgyvendinti prireikia tiek intelektualinių, tiek fizinių jėgų. Adaptacija būna fiziologinė ir socialinė-psichologinė. Pirmąsias 2-3 savaites stipriai veikiama vaiko nervų sistema, vaikas išnaudoja labai daug savo organizmo resursų. Tai paaiškina faktą, kodėl nemažai pirmokų rugsėjį serga. Vėliau vaiko organizmas prisitaiko prie naujų sąlygų ir organizmas reaguoja į apkrovas su mažesne įtampa. Tėvai turėtų atsižvelgti į savo vaiko sveikatos problemas, net į tokias paprastas kaip sloga ir peršalimas. Nuolat nerimą ar kitas neigiamas emocijas patiriančių vaikų intelektiniai gebėjimai mažėja. Vaikai, turintys sveikatos problemų, mokykloje dažnai greičiau pavargsta, sumažėja jų darbingumas, mokymosi krūvis gali pasirodyti pernelyg sunkus. Šiems vaikams reikalingas ypatingas suaugusiųjų dėmesys. Pirmiausiai reikėtų pabandyti sumažinti psichologinę įtampą, todėl antrą dienos pusę jiems geriau praleisti namuose, rekomenduojamas ir pietų miegas.
Vaikams, nelankiusiems darželio, gali kilti bendravimo su bendraamžiais problemų. Jei vaikas neturi draugų, dažnai konfliktuoja su kitais, jaučiasi atstumtas, jis sunkiau pritaps mokykloje. Patarkite vaikui, kaip jam susidraugauti su kitais, kaip spręsti iškilusias konfliktines situacijas. Be to, vaikui reikia psichologinės paramos. Jis turi būti tikras, kad namuose yra mylimas ir gerbiamas, nežiūrint į visus sunkumus.
Ką patartumėte pirmokėlių tėvams – kokį pasiūlytumėte režimą, laisvalaikį, kad kartu visi sklandžiai išgyventų adaptaciją?
* Pirmoko adaptacijos laikotarpiu labai svarbus tinkamas dienos režimas, kuris leidžia vaiko organizmui pailsėti ir kokybiškai mokytis. Svarbu nustatyti vaikui aiškią dienotvarkę.
* Pirmokėliai turi ne tik laiku keltis, bet ir laiku eiti miegoti. Svarbu, kad vaikas eitų miegoti ne vėliau kaip 9 valandą vakaro. Ryte keltis turėtų tokiu metu, kad suspėtų papusryčiauti ir visiškai prabusti. Pasirūpinkite tinkama vaiko mityba – ji turi įtakos fizinei ir protinei vaiko raidai, jo darbingumui.
* Kuo anksčiau pratinkite vaiką prie tam tikros dienotvarkės, pareigų, darbų (pasikloti lovą, susidėti daiktus, tvarkyti žaislus). Po pamokų leiskite vaikui 2-3 valandas pailsėti, nusnūsti pietų miego. Pasistenkite, kad vaikas kuo daugiau laiko praleistų gryname ore: eikite pasivaikščioti, žaiskite sportinius žaidimus lauke. Įtampai pašalinti leiskite vaikui užsiimti aktyvia fizine veikla, nueikite į baseiną.
* Mokytis namuose reikėtų 16-17 val. Svarbu žinoti, kad pirmokas gali susikaupti tik 15-20 minučių, po to būtina daryti pertrauką. Vakare leiskite vaikui užsiimti jam patinkančia veikla.
Adaptuojasi ne tik vaikas, bet ir tėvai – jie turi priprasti prie naujo gyvenimo ritmo. Kaip tėvams pasiruošti šiam etapui?
Pirmieji metai mokykloje yra pats sunkiausias gyvenimo etapas ne tik vaiko gyvenime, bet ir tam tikras išbandymo metas tėvams. Būtent šis periodas reikalauja maksimalaus dėmesio ir dalyvavimo vaiko gyvenime. Mokantis pirmoje klasėje formuojasi vaiko požiūris į mokyklą ir mokymąsi. Tam, kad šis etapas praeitų kuo sėkmingiau, tėvai turėtų žinoti ir kasdien atsižvelgti į vaikų psichinę ir fiziologinę būseną, atsiradusią pradėjus mokytis mokykloje. Šiuo metu vaikui ypač reikalingas tėvų palaikymas, padrąsinimas.
Ką manote apie pailgintas grupes, kuriose vaikai po pamokų gali praleisti laiką, kol tėvai dar dirba?
Pailgintos dienos grupė yra patogi visą dieną dirbantiems tėvams. Čia vaikas randa naujų draugų, pabūna lauke, pasportuoja, papietauja, mokosi bendrauti, turiningai leisti laiką. Tačiau pailgintos dienos grupės netinka jautresniems, droviems, greičiau pavargstantiems vaikams. Tokiems vaikams po pamokų reikėtų pailsėti namuose.
Ar pirmokui galima patikėti raktus ir leisti po pamokų pačiam grįžti namo?
Psichologai mano, kad tik 10 metų vaiką galima palikti namuose vieną. Tokio amžiaus vaikas jau moka gerai atrakinti ir užrakinti duris, paskambinti telefonu, paprašyti kaimynų pagalbos. Bent jau pirmąsias savaites reikėtų palydėti vaiką į mokyklą ir parsivesti jį namo. Tėveliai turėtų nepamiršti, kad pirmoko saugaus eismo žinios nėra pakankamos. Pirmąjį mėnesį mokykloje vaikas patiria stiprią fizinę ir psichinę įtampą, tad grįždamas namo po pamokų, gali jausti emocinį ir fizinį nuovargį, tinkamai neįvertinti gręsiančių pavojų, nepasirinkti saugaus maršruto. Todėl derėtų kurį laiką padėti vaikui, kad jis gerai išmoktų maršrutą, įgytų reikiamų įgūdžių ir patirties grįžti namo savarankiškai.
Ar mama turėtų bendradarbiausi su mokytoja, skambinti, eiti į mokyklą pasikalbėti. O gal perdėtas domėjimasis irgi blogai?
Bet koks jūsų dalyvavimas mokyklos gyvenime bus tik į naudą jūsų vaikui. Pirmąją savaitę neskubėkite vaiko palikti mokykloje vieno. Palydėkite jį į klasę, pabendraukite su mokytoja, vaiko klasiokais, jų tėvais. Jei vaikas labai drovus ir bijo vienas pasilikti mokykloje, paprašykite mokytojos leisti pabūti kartu su vaiku kelias pamokas. Jei vaikas namiškiams sako, jog mokykla jam nepatinka ir nenori jos lankyti, derėtų dažniau bendrauti su mokytojais. Bendraudami su mokytoja, tėvai gali padėti mokytojai geriau pažinti savo vaiką, laiku sužinoti apie iškylančias problemas ir padėti jas išspręsti. Matydamas tėvų rūpestį, norą padėti, dalyvauti mokyklos, klasės veikloje, vaikas jausis saugesnis. Vaikui lengviau įveikti adaptacijos problemas, kai jaučia, kad tėvams rūpi, kaip jam sekasi, kai gali dalytis įspūdžiais ir išgyvenimais.
Kaip elgiatės, kai vaikai labai skirtingo išprusimo – vieni skaito rašo, kiti – dar ne? Ar gali tas „neįdomu, nes viską moku“ pasunkinti adaptaciją, o gal kaip tik – ją palengvina?
Pirmąjį mėnesį mokytojas labai daug dėmesio skiria susipažinimui su mokiniais, jų žinių ir gebėjimų, asmeninių savybių tyrimui. Atsižvelgiant į vaikų gebėjimus, užduotys mokiniams pateikiamos diferencijuotai. Gerai skaitantiems, rašantiems mokiniams, mokytojas skiria papildomų, sunkesnių užduočių, skatina juos dirbti savarankiškai. Su silpnesniaisiais mokiniais daugiau dirbama individualiai, papildomai paaiškinama, pakartojama užduotis. Mokytojas stengiasi sudominti ir įtraukti į aktyvią veiklą visus klasės mokinius, organizuoja darbą grupėse, skatindamas vaikus mokytis vienus iš kitų, padėti vieni kitiems, dalintis atsakomybe už bendrą darbą. Jei mokytoja neatsižvelgia į skirtingus vaikų gebėjimus ir žinias, turimą patirtį ir asmenines savybes, pirmokėlis gali susiformuoti neigiamą nuostatą, kad mokytis yra nuobodu ar labai sunku. Tokia nuostata tik pasunkina adaptaciją.
Kaip manote, ar teisinga vaikų nevertinti pažymiais?
Jau kuris laikas pradinukų mokymosi pasiekimai pažymiais nevertinami. Kaip vaikui sekasi mokykloje, jis pats ir jo tėvai sužino iš mokytojo žodžiu išsakytų pastabų, įrašų sąsiuviniuose ar „Pasiekimų knygelėse“, iš komentarų po atliktu darbu ar kontroliniu testu. Mano manymu, toks vertinimas padeda atsižvelgti į vaiko individualumą, neslopinti prigimtinių galių bei talentų, leidžia kiekvienam mokytis pagal savo išgales ir orientuotis į savo galių ir gebėjimų ugdymą. Tai užtikrina kiekvieno vaiko psichologinį saugumą, ugdo pasitikėjimą savimi, leidžia patirti mokymosi džiaugsmą, moko nusistatyti mokymosi tikslus ir siekti jų įgyvendinimo. Lenktynės, konkuravimas su kitais bendraamžiais neturėtų būti stimulas mokytis. Svarbiau, kad vaikas turėtų prigimtinį smalsumą – norą sužinoti, pažinti, patirti, tyrinėti, troškimą tobulėti, pranokti save, jaustų atsakomybę už savo darbą ir elgesį, pasitikėtų savimi ir teigiamai save vertintų.
Ar pradėjus lankyti pirmą klasę vaiką užrašyti ir į būrelius, ar palaukti kelis mėnesius, kol pripras, įeis į ritmą?
Po pamokų pirmokai turi nemažai laisvo laiko, tad tėveliai gali pasiūlyti savo vaikui lankyti būrelius mokykloje ar mieste. Lankant būrelius, plečiasi vaikų akiratis, supratimas, tobulėja bendravimo, socialiniai įgūdžiai, ugdomas savarankiškumas. Mokinukai ima domėtis ne tik būrelio veikla, bet ir kitais dalykais, susiranda naujų draugų, formuojasi pasitikėjimas savo jėgomis. Pradinukui pakanka 2-3 pamokėlių per savaitę.
Kiek namie skirti laiko mokymams?
* Pirmoje klasėje vaikams namų darbai neužduodami. Svarbu, kad grįžęs namo vaikas gerai pailsėtų, pasiruoštų kitai dienai mokykloje. Šiuo metu vaikui svarbu įgyti savarankiško darbo patirties ir pajusti atsakomybę. Todėl nebūtina kasdien tikrinti ir kartu su vaiku ruošti pamokas.
* Domėkitės, kaip vaikui sekėsi, klauskite „Ką naujo, įdomaus sužinojai?“, „Kas sekėsi lengviau, kas – sunkiau?“, „Su kuo iš vaikų šiandien pavyko pasikalbėti, pažaisti?”, „Kas patiko/nepatiko?“.
* Kasdien kartu su vaiku garsiai paskaitykite vaiko pasirinktą knygą 15 – 20 min. Leiskite vaikui skaityti savo tempu, nekritikuokite, pasidžiaukite jo noru skaityti, pagirkite už teisingai perskaitytus žodžius, sakinius. Jei vaikas dar neskaito, būtinai skaitykite jam patys. Jau po kelių savaičių pastebėsite tokio skaitymo rezultatus, tačiau svarbiausia, kad skaitymas taps kasdieniniu įpročiu, plėsis vaiko žodynas.
* Jei vaikui sunkiau sekasi dailiai rašyti raides, galite pasiūlyti papildomai pasitreniruoti. Tačiau nepamirškite, kad svarbiau ne kiekybė, o kokybė. Rašymas vaikui yra nauja ir sudėtinga veikla, tad turėkite kantrybės ir pastebėkite net ir mažiausius pasiekimus.
* Skatinkite vaiką domėtis aplinka, lankykitės muziejuose, bibliotekose, teatruose, koncertuose, padėkite vaikui mokykloje įgytas žinias susieti su gyvenimiška patirtimi.
„Mamos žurnalas“
